Ivonas Koderas. Miško pasakos ir paslaptys

Apie autorių

Ivonas Koderas (Yvon Codere, g. 1956) – antropologas ir archeologas. Rinkinys „Miško pasakos ir paslaptys“ (Contes et mysteres de la foret, 2006) – pirmoji autoriaus knyga.

Iki pirmųjų europiečių atėjimo Amerikoje, kaip žinoma, gyveno išradingos, sumanios, aštraus proto tautos. .... kai karingos skitų ordos šuoliavo Rusijos stepėmis, o Mesopotamijos gyventojai statė zikuratus, o egiptiečiai piramides, o raštininkai kruopščiai fiksavo sunaudoto akmens ir molio skiedinio kiekį, indėnai Iraques tramdė stichijas, gyveno medžiokle ir rinko tai, ką davė šykšti šiaurės gamta. Tačiau apie tuos žygdarbius – kitaip nepavadinsi – neišliko jokio raštiško liudijimo. ...

Etnografams ir istorikams pavyko atkurti daugelį tų etninių grupių papročius. Vienas svarbiausių šaltinių – pirmųjų misionierių pasakojimai ir kolonistų, kuriems teko derinti santykius su vietiniais, liudijimai. Be to, galime fiksuoti indėnų folklorą, tačiau jame vis dažniau sutinkami iš europiečių perimti elementai.

... archeologams pavyko nustatyti genčių ir natūrinių mainų kryptis. Akmenys, kuriuose gausu titnago, mainuose buvo vertinami labiausiai, iš jų gamino labai tvirtus strėlių antgalius: juk geros strėlės lėmė sėkmę medžioklėje, o sėkminga medžioklė – gyvenimo pratęsimą. Radiniai įrodo, kad indėnai turėjo ypatingą grožio supratimą. Jų estetiniai proveržiai pasireškia tiek kuriant ornamentą indui, tiek derinant kelis nėrinių raštus tarpusavyje. Iškart tapdavo žinoma, kuris kaimas garsėja geriausiomis puodų žiedėjomis. Tas moteris neabejotinai galima pavadinti menininkėmis. Be to, meniniai verslai ir rinkimas buvo vertinami ne mažiau nei medžioklė.

Indėnai buvo medžiokliai ir rinkėjai, tačiau jų kultūra pasižymėjo didesne įvairove, nei paprastai įsivaizduojama. Gaila, kad su šitų tautų civilizacijos turtais susipažinę nebent specialistai. Todėl ir nusprendžiau pateikti indėnų buitį plačiai visuomenei prieinama pasakos forma... – juk burtai buvo neatskiriama jų kasdienybės dalimi.

Skaitykite: Žakas Godbu. Kaip atsirado Kvebeko literatūra?

 

Įdukra
Irokuenų padavimų motyvais

Aš įdukrinta. Gimiau malesitų gentyje, tačiau vėliau tapau irokueniete. Štai kaip tai nutiko.

Dėl ligos mane įdukrinusi motina neturėjo vaikų ir ji labai liūdėjo. Kartą auštant ji nuėjo prie upės vandens ir regi – jai priešais eina pagyvenusi pora. Jei ne kūdikis ant rankų, motinai būtinai būtų pakėlusi pavojų.

Nepažįstamieji pažvelgė motinai į akis, tarsi būtų norėję pažvelgti jai tiesiai į širdį. Tada senolė tarė:
- Prieš kelis mėnulius šios mažylės tėvai nuskendo. O mes per seni, kad juos pakeistume. Jūs atrodote esanti gera moteris, prašau, priimkite ją kaip dukterį. Ji vardu Tyras Vanduo.

Senolių išraiška buvo tokia liūdna! Paklusdama širdies virpuliui, motina paėmė mane. Buvau suvyniota į Virdžinijos elnio kailį, papuoštą malesitų raštais. Tai iškart pastebėjo kaimo gyventojai: jie nelabai mėgo malesitus. Tačiau vis tik pritarė, kad mama mane pasiliktų: buvau sveikas ir stiprus kūdikis. Bet net jei jie būtų prieštaravę, ji vis tik nebūtų atidavusi manęs. O ir kaimo moterys, ko gero, būtų buvusios jos pusėje. O štai vardą man davė kitą – Ryto Žara.

Motina mane lepino, liūliavo, dainavo lopšines, šukavo savo gražiosiomis kaulinėmis šukomis. O tėvas gamino man lėles iš sausų kukurūzų lapų. Esant kitiems vyrams jis nerodė savo jausmų, tačiau iš tikro labai džiaugėsi, kad jis, pagaliau, turi vaiką.

Aš augau, o motina mane mokė visko, ko reikia moteriai: lipdyti molinius puodus, juos puošti kukurūzų ūglių ornamentais, kepti paplotėlius iš kukurūzų miltų, tvarkyti mėsą, dažyti dygliuotos kiaulės adatas, puošti drabužius ir daug kitų reikalingų dalykų. O tėvas išmokė mane gaudyti žuvį, tad su meškere ir harpūnu tvarkausi geriau nei daugelis berniukų!

Įdukrintojų dėka tapau tikra irokueniete iš Stadakonės. Ir nors viską dariau kaip kiti mūsų kaime, vaikai juokėsi iš manęs: juk aš žema ir plačiapetė, o jie aukšti ir liesi. Klausinėjau tėvų, kodėl aš ne tokia kaip visi, tačiau jie nutylėdavo.

Kažkaip kartą išvykome gaudyti upėtakių (makrelj) ir medžioti ruonių ten, kur gyvena malesitai. Ten ir gavau atsakymą į savo klausimą.

Iraques Mes sutikome nedidelę malesitų grupę. Motina mane skubiai įstūmė į krūmus, kur slėpėsi moterys ir vyresnės merginos, o vyrai pradėjo mūšį. Man labai norėjosi pažiūrėti, kaip jie kaunasi, nesusilaikiau ir iškišau galvą. Mano širdis ėmė plakti kaip pasiutusi: netoliese besikaunančių stovėjo vaikai – lygiai tokie, kaip aš: neaukšti, stambūs! Tada aš puoliau prie besikaunančių ir surikau irokuentų kalba: „Liaukitės!” Viena jų klano moteris irgi puolė paskui mane irgi sušukdama, kad jie liautųsi.

Išvykę vaiką, kuris atrodo kaip jų vaikai, tačiau kalba irakuenų kalba, malesitai sustingo iš nuostabos. Be to jie negalėjo nepaklausyti savo klano motinos. Mano gentainiai irgi spoksojo į mane: jau labai aš juos nustebinau.

O aš, tokia maža, tiesiog stovėjau tarp sustingusių karių. Įdukrintojai priėjo ir apkabino mane. Motina susijaudinusi papasakojo apie susitikimą su mano seneliais ir su ašaromis akyse kreipėsi į mane:
- Tai malesitai. Tavo gyslose teka jų kraujas. Gali likti su mumis arba eiti su jais. Ką bepasirinksi, visada gyvensi mūsų širdyse. Spręsk, dukra!

Pirma pažvelgiau į mūsų kaimo gyventojus, tuos, kurie visada manimi rūpinosi. Tada į priešininkus ir jų vaikus, taip panašius į mane, kurie susidomėję irgi žvilgčiojo į mane. Ir atsakiau, kaip patarė širdis:
- Aš išaugau irokueniete, ja ir liksiu.

Viena malesietė, mokėjusi mūsų kalbą, išvertė mano žodžius. Visi tylomis pažvelgė vieni į kitus, į įtemptus lankus, į paruoštas šūviui strėles, tada nuleido ginklus ir nuėjo. O aš ilgai žvelgiau pavymui tarytum tokiems kaip aš, tačiau jau svetimiems man žmonėms.

Nuo to laiko mūsų kaimo vaikai daugiau nesijuokė iš manęs.


Komentarai

Šv. Laurencijaus irokuenai

1535 ir 1541 m. Žakui Kartjė ekspedicijų metu Chošelago (esančio netoli dabartinio Monrealio) ir Stadakonės (netoli dabartinio Kvebeko) kaimuose sutikti indėnai buvo būtent Šv, Laurencijaus irokuenai. Tais laikais Šv. Lairencijaus slėnyje gyveno apie 10 tūkst. irokuenų. Tačiau jau po 50 m. jie liovėsi buvę: tie, kuriems pasisekė išlikti karuose su kitomis vietos gentimis, išmirė nuo europiečių atneštų ligų. 17 a. prancūzų kvietimo irokėzai iš Niujorko valstijos persikėlė prie Monrealio. Per 13 tūkst. jų palikuonių šiuo metu gyvena Iraques Map Kachnavakės, Kanesatakės ir Akvesasnės bendruomenėse. Kilmė jų skirtinga, tačiau visi jie perėmė mochaukų, gyvenusių prie Mochauko upės, tradicijas.

Irokėzai ar irokuenai

Irokuenais vadina keletą tautybių su giminingomis kalbomis., būtent: guronus-vendatus, šv. Laurencijaus slėnio irokuenus ir irokėzus iš Niujorko valstijos. Prieš ateinant europiečiams dabartinėje Niujorko vatsyijoje gyveno irokėzai, o šv. Laurencijaus slėnyje gyveno irokuenų gentys.

Žemdirbiai keliauninkai

Šv. Laurencijaus irokuenai, kaip ir guronai-vendatai, augino kukurūzus, moliūgus, tabaką. Platūs kukurūzų laukai supo įtvirtintą Chošelago kaimą. Rajonų, esančių šiauriau Stadakonės, gyventojai vertėsi daugiausia žvejyba ir medžiokle. Vasarą irokuenai paprastai persikeldavo arčiau vandens, dabartinio Tadusako miesto rajoną, kad medžiotų jūros gyvūnus. Kai kurie pasiekdavo Gaspės pusiasalį1). Kiti vyko į vakarus, prie Didžiųjų ežerų. Jų kelias ėjo per melasitų, mikmakų ir guronų-vendatų teritorijas. Mūšiai su gentimis, į kurias „įsiverždavo“ irokuenai, nebuvo retenybė.

Kaimai ir „ilgieji namai“

Per Žako Kartjė ekspedicijas suskaičiuota iki tuzino gana stambių irokuenų kaimų. Indėnai gyveno dideliuose mediniuose namuose, vadinamuosiuose ilguosiuose namuose. Tuzinas šeimų gyveno pastate, kurio plotas 8 x 30 metrų. Irokuenai buvo geri žemdirbiai, tačiau nemokėjo praturtinti dirvos, todėl jų dirvos išsekdavo per dešimtį metų. Tada jie buvo priversti ieškoti kitos vietos ir visu kaimu įsisavinti naujas žemes.

Priešas-vergas-sūnus

Irokuenai dažnai kariavo su kaimynais ir per tuos susidūrimus netekdavo daugybės vyrų. Įsūnijimas padėdavo atstatyti gyventojų skaitlingumą. Taip moteris, netekusi 20-čio sūnaus, galėjo mainais paimti to paties amžiaus belaisvį. Belaisvį išbandydavo: pradžioje turėjo praeiti pro moterų ir vaikų eilę, kurie jį mušė lazdomis, o tada – tam tikrą laiką tarnauti vergu. Įsūnijimo apeigų metu jis išsižadėdavo savo šaknų, perimdavo mirusiojo vardą, tapdavo pilnateisiu šeimos nariu. Netgi pasitaikydavo, kad paaugę įvaikiai kaudavosi prieš savo ankstesnę gentį!

Galia plaukuose

Amerikos indėnai tikėjo, kad gyvybinė žmogaus galia glūdi plaukuose. Irokuenai lygino plaukus su saulės spinduliais ir todėl didelę svarbą skyrė šukuosenai. Kiekvienoje tautoje susiformavo sava šukuosenos ir plaukų kirpimo forma (kasos, arklio uodega, bebriukas ir kt.) ir būdingi pauošimai (galvos apdangalai, plunksnos, kriauklelės ir pan.). Plunksnų išsidėstymas ir kiekis rodė, kokiai genčiaqi jis priklauso. Pvz., mochaukai nešiojo tris tiesias plunksnas galvos apgalgalo kraštelyje/ Tam, kuris nuėmė priešo skalpą, anot tikėjimų, pereidavo nuskalpuotojo galia. Todėl galvos odą nulupdavo tik nuo vyrų ir paauglių tokio amžiaus, kurie galėjo apsiginti.

Moterys valdžioje

Nė viena indėnų gentis moterims nesuteikė tokios valdžios kaip irokuenai. Jų moterys skyrė vadą ir galėjo jį pašalinti. Jie nuspręsdavo apie karo pradžią, o po mūšio moterys spręsdavo, kurie belaisviai turi būti įsūnyti, kurie kankinami arba... suvalgomi!

Molinių indų puošyba

Šv. Laurencijaus indėnai puodus puošė kukurūzų ūglių pavidalo ornamentais arba veidais su apvaliomis akimis ir trikampe burna. Pagal puodo pavidalą buvo galima nustatyti, kokiame kaime jis pagamintas.


Paaiškinimai

1) Gaspė – nemažas pusiasalis Kvebeko rytuose, kuriame yra viena iš Kvebeko įžymybių – Tersės uola.

Apačiai: Aušros šokis
Seksas filosofų gyvenime
Šamanizmas: religija ar ritualas?
Indėniškosios kultūros: Inujitai
Ženklo savarankiškumo doktrina
Roberas Lepažas. Kita Mėnulio pusė
Keliautojo autostopu gidas po galaktiką
Žakas Godbu. Kaip atsirado Kvebeko literatūra?
J. Radičkovas. Medgręžis
Ž. P. Sartras. Šleikštulys
Žeremi Lediuk-Leblanas. Vikšrų valsas
Šiaurės Amerikos indėnų pasaulio sutvėrimo mitai
Claire Keegan. Šermukšnių naktys
Kryžiaus simbolis lietuvių poezijoje
Laszlo Krasznahorkai. Tamsiame miške
Bernardas Brazdžionis. 'Aleliuja ir Hosanna' ir kt.
A. Beliajevas. Ar lengva būti vėžiu?
Evenkai, jakutai, eskimai
Walter Benjamin. Telefonas
Yvas Bonfua. Dieviški vardai
Czeslaw Milosz. Ulro žemė
Bjarte Breiteig. Stokholmas
Alegorija "Kutai"
Vartiklio naujienos
Skaitiniai