|
Walter Benjamin. Minties figūros Telefonas
Ar dėl aparatų sandaros, ar dėl atminties ypatybių pirmieji telefoniniai pokalbiai mano
ausyse aidi visai kitaip nei dabartiniai. Tai buvo nakties garsai. Jų neglobojo nė viena Mūza.
Naktis, iš kurios jie atsklisdavo, buvo ta, kuri stoja prieš kiekvieną tikrą gimimą. O naujagimis
buvo aparatuose slypintis balsas. Telefonas buvo mano brolis dvynys dienos ir valandos
Skambutis, pragysdavęs bute tarp dviejų ir keturių, kai koks nors mokyklos draugas panorėdavo su manimi pasikalbėti, buvo aliarmo signalas, sudrumsdavęs ne tik mano tėvų popiečio poilsį, bet ir pasaulio istorijos epochą, kurios viduryje jie tarėsi esą. Nesutarimai su telefonų stotimi buvo įprastas dalykas, nekalbant jau apie grasinimus ir keiksmus, kuriais mano tėvas apipildavo skundus priimančias telefonistes. Tačiau tikrąsias jo orgijas patirdavo sukamoji rankenėlė, kuriai jis ištisas minutes atsiduodavo ligi užsimiršimo. Jo ranka buvo kaip dervišas, įveiktas svaigulio palaimos. Tačiau mano širdis plakė smarkiai, aš buvau įsitikinęs, jog tokiais atvejais telefonistei kaip bausmė už suvėlavimą gresia mušimas. Tais laikais telefonas, subjaurotas ir išvytas, kabojo galinio koridoriaus gale tarp skalbinių skrynios ir dujų skaitiklio, iš kur pasigirstantis jo skambėjimas tik padidindavo berlynietiško buto šiurpulingumą. Kai man, ilgai čiuopusiam tamsią žarną ir beveik nebesivaldančiam, pagaliau pavykdavo išjungti skambutį, pakelti abu hantelių sunkumo ragelius ir įsprausti tarp jų savo galvą, aš atsiduodavau iš jų kalbančio balso valdžiai. Nebuvo nieko, kas sušvelnintų nepaprastą jėgą, su kuria jis įsiverždavo į mane. Aš bejėgiškai stebėjau, kaip jis sunaikina mano paties sprendimus, atima iš manęs laiko, pareigos ir planų nuovoką, ir tarsi mediumas, paklūstantis iš anapus sklindančiam balsui, sutikdavau su pirmuoju ragelyje pasigirdusiu pasiūlymu.
Papildomi skaitiniai: |
tikslumu. Tad galėjau patirti, kaip išdidžios savo karjeros pradžioje jis įveikė visokius
pažeminimus. Kai sietynas, metalinė krosnies širma ir kambarinė palmė, konsolė, ir erkerio
tvorelė, anuomet puošę prieškambarius, jau kuris laikas buvo sugedę ar pasimirę, telefono
aparatas tarsi padavimų didvyris, pamestas kalnų tarpeklyje iš tamsaus koridoriaus su
karališku iškilmingumu įžengė į apšviestus kambarius, kuriuose dabar jau gyvena jaunesnioji
karta. Jei jis tapo paguoda vienatvėje. Desperavusiems ir norėjusiems palikti šį piktą pasaulį
jis mirktelėdavo kaip paskutinė viltis. Su paliktaisiais jis dalijosi lova. Šaižų balsą, išsaugotą
nuo tremties laikų, jis galėdavo paversti šiltu ūžesiu. Juk negi nebuvo galybės vietų, kur
svajota apie skambutį arba laukta jo drebant lyg nusidėjėliams? Nedaugelis šiandien telefoną
naudojančių prisimena, kokias niokojančias pasekmes kadaise turėjo jo atsiradimas šeimos ratelyje.