|
Walter Benjamin. Minties figūros
Telefonas
Vokiečių kritikas ir teoretikas Walteris Benjaminas (1892-1940) visą gyvenimą rašė prozines
miniatiūras; daugiausia jų pasirodė 3 dešimtm., kai buvo veiklus literatūrinėje spaudoje. Iš jų
sudaryta ir "Vienkryptė gatvė" (Einbahnstrasse, 1929 m.) Temos: atmintis, žmogaus ir
visuomenės psichologija, meno kūrinys, modernumo prigimtis.
Ar dėl aparatų sandaros, ar dėl atminties ypatybių pirmieji telefoniniai pokalbiai mano
ausyse aidi visai kitaip nei dabartiniai. Tai buvo nakties garsai. Jų neglobojo nė viena Mūza.
Naktis, iš kurios jie atsklisdavo, buvo ta, kuri stoja prieš kiekvieną tikrą gimimą. O naujagimis
buvo aparatuose slypintis balsas. Telefonas buvo mano brolis dvynys dienos ir valandos
tikslumu. Tad galėjau patirti, kaip išdidžios savo karjeros pradžioje jis įveikė visokius
pažeminimus. Kai sietynas, metalinė krosnies širma ir kambarinė palmė, konsolė, ir erkerio
tvorelė, anuomet puošę prieškambarius, jau kuris laikas buvo sugedę ar pasimirę, telefono
aparatas tarsi padavimų didvyris, pamestas kalnų tarpeklyje iš tamsaus koridoriaus su
karališku iškilmingumu įžengė į apšviestus kambarius, kuriuose dabar jau gyvena jaunesnioji
karta. Jei jis tapo paguoda vienatvėje. Desperavusiems ir norėjusiems palikti šį piktą pasaulį
jis mirktelėdavo kaip paskutinė viltis. Su paliktaisiais jis dalijosi lova. Šaižų balsą, išsaugotą
nuo tremties laikų, jis galėdavo paversti šiltu ūžesiu. Juk negi nebuvo galybės vietų, kur
svajota apie skambutį arba laukta jo drebant lyg nusidėjėliams? Nedaugelis šiandien telefoną
naudojančių prisimena, kokias niokojančias pasekmes kadaise turėjo jo atsiradimas šeimos
ratelyje.
Skambutis, pragysdavęs bute tarp dviejų ir keturių, kai koks nors mokyklos draugas
panorėdavo su manimi pasikalbėti, buvo aliarmo signalas, sudrumsdavęs ne tik mano tėvų
popiečio poilsį, bet ir pasaulio istorijos epochą, kurios viduryje jie tarėsi esą. Nesutarimai su
telefonų stotimi buvo įprastas dalykas, nekalbant jau apie grasinimus ir keiksmus, kuriais
mano tėvas apipildavo skundus priimančias telefonistes. Tačiau tikrąsias jo orgijas patirdavo
sukamoji rankenėlė, kuriai jis ištisas minutes atsiduodavo ligi užsimiršimo. Jo ranka buvo kaip
dervišas, įveiktas svaigulio palaimos. Tačiau mano širdis plakė smarkiai, aš buvau įsitikinęs,
jog tokiais atvejais telefonistei kaip bausmė už suvėlavimą gresia mušimas.
Tais laikais telefonas, subjaurotas ir išvytas, kabojo galinio koridoriaus gale tarp skalbinių
skrynios ir dujų skaitiklio, iš kur pasigirstantis jo skambėjimas tik padidindavo berlynietiško
buto šiurpulingumą. Kai man, ilgai čiuopusiam tamsią žarną ir beveik nebesivaldančiam,
pagaliau pavykdavo išjungti skambutį, pakelti abu hantelių sunkumo ragelius ir įsprausti tarp
jų savo galvą, aš atsiduodavau iš jų kalbančio balso valdžiai. Nebuvo nieko, kas sušvelnintų
nepaprastą jėgą, su kuria jis įsiverždavo į mane. Aš bejėgiškai stebėjau, kaip jis sunaikina
mano paties sprendimus, atima iš manęs laiko, pareigos ir planų nuovoką, ir tarsi mediumas,
paklūstantis iš anapus sklindančiam balsui, sutikdavau su pirmuoju ragelyje pasigirdusiu
pasiūlymu.
Papildomi skaitiniai:
Edgaras Keretas. Venera
Žigmondas Moricas. Vainikas
Bjarte Breiteig. Stokholmas
P. Adams. Senamadiška muzika
Volė Šojinka. Interpretatoriai
Ženklo savarankiškumo doktrina
Dėl Velbeko "Elementariųjų dalelių"
Kaip atsivėrė suvokimo durys
Laukinės gamtos šauksmas
S.Barančakas. Vertėjo manifestas
Radoslavas Bratičius. Kur tu, Moze?
E. Hemingvėjus. Pavasariniai vandenys
Igoris Gamajunovas. Nepririšta valtis
Pirmasis Nobelio premijos laureatas
Teofilis Gotjė. Mada kaip menas
Peppe Lanzetta. Sudeginti gyvenimą
Antruoju literatoriumi istorikas!
C. Lewis. Didžiosios skyrybos
Pastabos apie kūrybiškumą
J.Rousseau. Vienišiaus svajos
Czeslaw Milosz. Ulro žemė
Kas lauko gėlei...
Odisėjas visapusiškas
R.Moore. Sapnai
Literatūriniai skaitiniai
Fantastikos svetainė
Filosofijos svetainė
Poetinės vizijos
|