Edgaras Keretas. Venera

Apie autorių

Edgaras Keretas (g. 1967) – kultinis Izraelio rašytojas, dramaturgas. Gimė Ramat-Gane. Rašo ivritu, kuria apsakymus, grafinius romanus ir filmų scenarijus. Pirmoji knyga „Vamzdžiai“ (1992). Kūryba apibūdinama kaip postmodernistinė, neretai paremta absurdu ir ironija. Jo trumpi apsakymai labai taiklūs, kartais netgi siurrealistiniai. Juose Keretas užima pašalinio stebėtojo, naivaus vaiko, nevykėlio poziciją. Jo kūrinių pasaulis vienu metu ir fantastinis, ir kasdieniškai banalus. Jo apsakymas „Sirenos“ įtrauktas į privalomąją mokyklos programą.

 

Atvykę dievai buvo didžiai pagerbti. Visi norėjo jiems padėti: Sochnutas*), imigrantų absorbcijos ministerija, savivaldybė. Visi. Bet jie nieko nenorėjo. Atvyko nieko neturėdami, nieko neprašė, dirbo kaip arabai ir buvo patenkinti. Šitaip Merkurijus pateko prie kurjerių. Atlasas – prie krovikų, Vulkanas**) – prie šiukšliavežių, paprasčiausių šiukšliavežių. O Venera atsidūrė pas mus. Kopijavimo skyriuje.

Man tai buvo žiaurus laikotarpis. Nežinojau, ką su savimi daryti. Buvau vienui vienas. Troškau didelės meilės. Paprastai, kai taip nutinka, imu mokytis ko nors nauja – groti gitara, piešti ar pan. Tada, jei pavyksta įsitraukti, pasijuntu geriau, pamirštu, kad nieko pasaulyje neturiu. Tačiau šįkart žinojau, kad nepadės joks rankdarbių būrelis. Man reikėjo kažko, kuo galėčiau tikėti. Tokios didelės meilės, kuri nesibaigtų, neišduotų manęs.

Mano psichoterapeutas išklausė mane tai aiškinant ir pasiūlė įsigyti šunį. Atsisakiau jo.

Ji dirbo nuo pusės devynių iki šešių, kartais net ilgiau. Darė dešimtis spausdintų lapų kopijų ir krovė jas tvarkingomis stirtomis. Net tai darydama, prakaituota palinkusi virš kserokso***), prisimerkusi nuo žybsinčios aparato šviesos, ji buvo gražiausia, ką gyvenime buvau matęs. Norėjau tai jai pasakyti, bet nedrįsau. Pagaliau užrašiau ant lapelio ir palikau ant jos stalo. Kitą rytą manęs laukė 50 palikto lapelio kopijų.

Ji prastai mokėjo hebrajų kalbą. Ji buvo deivė, uždirbanti 1700 šekelių į rankas. Žinau, nes sykį, jai išėjus į buhalteriją, užmečiau akį į jos atlyginimo lapelį. Norėjau ją vesti, norėjau ją išvaduoti. Šventai tikėjau, kad ji galės išvaduoti ir mane. Nežinau, kaip pagaliau sugebėjau paklausti, ar ji nori nueiti su manimi į kiną. Mergina, kurią Paris****) paskelbė gražiausia iš deivių, nusišypsojo švelniausia ir droviausia šypsena, kokią tik gali įsivaizduoti, ir sutiko.

Prieš išeidamas iš namų, pažvelgiau į veidrodį. Man ant kaktos išdygo spuogelis. Šįvakar einu į kiną su romėnų grožio deive, tariau sau mintyse, einu į pasimatymą su romėnų grožio deive. Išspaudžiau spuogelį, servetėle sugėriau kraują. Kas tu toks, šunsnuki, kad užsimanei pirkti jai spragėsių, kad manaisi išdrįsiąs ją paliesti salės tamsoje?

Po seanso nuėjome kažkur išgerti. Tikėjausi, kad ji neminės filmo siužeto. Neturėjau žalio supratimo, ką rodė ekrane; visą laiką pražiūrėjau į ją, mes šiek tiek pasikalbėjome apie darbą ir apie jos šeimos įsikūrimą Izraelyje. Jai čia patiko. Norėjo siekti daugiau, ir pasieks, bet kol kas buvo visiškai patenkinta.

- Dieve, - pasakė ji ir palytėjo mano ranką, – tu nė neįsivaizduoji, kaip mums ten buvo blogai.

Veždamas ją namo paklausiau, ar ji tikrai tiki Dievą. Ji nusijuokė.

- Jei klausi, ar žinau, kad jis egzistuoja, - tarė, - tuomet – taip. Ne tik jis, bet ir daugelis kitų dievų. Bet jei klausi, ar jį tikiu, tuomet – ne, nė kiek.

Privažiavome jos namus, ji jau buvo beatidaranti automobilio dureles. Prakeikiau save važiavęs trumpuoju keliu. Geidžiau, kad ji dar truputį pabūtų su manimi. Meldžiausi, kad įvyktų stebuklas. Kad mus sulaikytų policija, kad pagrobtų, kad atsitiktų bet kas, ir mes liktume kartu. Jau išlipusi iš automobilio, ji pasiūlė pakilti kavos.

Dabar ji, gulėdama ant pilvo, miega šalia manęs lovoje. Jos galva nugrimzdusi į pagalvę. Lūpos trūkčioja, tarsi pati sau be balso kažką sakytų. Dešine ranka ji apsikabinusi mane, delnas man ant krūtinės. Stengiuosi įkvėpti tik tiek, kiek būtina, kad krūtinės kilnojimasis jos nepažadintų. Ji graži, tikrai graži, tobula. Be to, gero būdo. Bet jau viskas. Rytoj perkuosi šunį.


*) Sochnutas (JAFI) - Izraelio imigrantus remianti nevalstybinė organizacija, įkurta 1929 m. rugpjūčio 11 d. 16-me sionistų kongrese kaip „Žydų agentūra Palestinai“ – ir jos centrinė būstinė buvo Londone. Įkūrus Izraelio valstybę, užsiima repatriacijos klausimais. 2008 m. gavo Izraelio premiją už indėlį Izraeliui bei žydų bendruomenėms visame pasaulyje.

**) Merkurijus - sparnuotas romėnų prekybos, iškalbos, keliautojų, komercijos ir pelno dievas, Jupiterio ir Majos, vienos Plejadžių, sūnus (analogas pas graikus - Hermis); Atlasas - titanas, dangaus skliauto laikytojas (pas graikus - Atlantas); Vulkanas - romėnų ugnies, ugnikalnių, geležies ir kalvystės dievas (atitikmuo pas graikus - Hefaistas); Venera - romėnų meilės, aistros ir sodų deivė (graikų Afroditė).

***) Kseroksas - kopijavimo aparatas, pagal anksčiau ypač paplitusios juos gaminančios „Xerox“ kompanijos pavadinimą.

****) Paris (graikų mitologijoje) - Priamo sūnus, Trojos karalius. Paris buvo beprotiškai įsimylėjęs Spartos karalienę Eleną, todėl jis ją pagrobė. Dėl to kilo Trojos karas.

J. Radičkovas. Medgręžis
E. Keretas. Pakeltas saugiklis
Christian Libens. Sekso poetika
Lietuvių literatūros tendencijos
Efraimas Kišonas. Mokantis klausinėti
Teofilis Gotjė. Mada kaip menas
Radoslavas Bratičius. Kur tu, Moze?
Kurtas Vonegutas. Žmogus be šalies
Igoris Gamajunovas. Nepririšta valtis
Davidas Kartvelišvilis. Sekti vardan meno
Dendizmo poetika: literatūra ir mada
V.S. Naipaul. Mūsų universalioji civilizacija
N. Trubnikovas. Sakmė apie Baltąjį banginį
H.M.Enzensberger. 'Aklaraištis' ir 'Vėjų nuotaka';
Laszlo Krasznahorkai. Tamsiame miške
Umberto Eco. Įžengiant į miškus
E. Keretas. Ką žmonės mąsto Izraelyje
Deividas Konstantainas. Arbata Midlande
Pasimetusios merginos memuarai
Czeslaw Milosz. Ulro žemė
Arthur Rimbaud. Nušvitimai
C. Lewis. Didžiosios skyrybos
A. Rimbaud. Blogas kraujas
Skaitiniai
Vartiklis