Odisėjas visapusiškas

"Vėjas šiurena amžinųjų knygų lapus", vis kitaip atversdamas juos kiekvienai kartai.

Hilbertas Kitas Čestertonas primindavo, kad, nepaisant pagundos, nepavyks parašyti recenzijos senovės knygai taip, tarsi ji būtų tik ką pasirodžiusi pasaulyje – ne tik todėl, kad mes su jos autoriumi niekada nebūsime kartu laike ir niekad nesutaps skoniai, bet ir todėl, kad klasika savyje turi ateities daigus. Nepavyks kalbėti apie Homerą taip, tarsi po jo jau nieko nebuvo.

Žodžiais "Pyktį, deive, apdainuok Achilo" prasideda "Iliadė", tačiau tai ne pradžia. Pradžiai būtinas laikas, kad ji įvyktų. Ir "Iliadė" ne visiškai "mūsų" poezija. Giesmė apie Achilo pyktį priklauso tradicijai, indoeuropiečių pasauliui, tad mes galime gėrėtis tais senaisiais saitais, pasikartojančiomis formulėmis, "neblėstančia šlove", savo tikslų pakartojimą randančią "Mahabharatoje", pergalių spindesyje, aliteracijose, perteikiančiose ginklų žvangesį, arklių trypimą ir jūros ošimą. Ir vis tik tikroji pradžia, Europos poezijos švyturys yra "Odisėja" – netektis ir pažinimas, savęs keitimas ir išsaugojimas. Romėnai tai žinojo – jų pirmąja knyga buvo grubus "Odisėjos" vertimas – antros graikų, bet pirmos europietiškos poemos.

Vardas ir atmintis

throwing sones "Vyrą man apdainuok, mūza, visapusišką" – ne impulsyvus pyktis bus šios poemos turinys, o žmogus. Šioje eilutėje įvardinti ir mūza, ir autorius ("man"). Poetas kalbasi su mūza, žmogus kalbasi su dievais, - ir tame pokalbyje gimsta Odisėjo lemtis.

Dar neištartas jo vardas, jo likimas (literatūrinis) vis dar sprendžiamas – kas gi bus apdainuotas. Palaipsniui atsiranda detalės: "kuris daug nelaimių patyrė, sugriovęs šventąją Troją", "matė daug miestų ir žmonių; ir jų papročius pažino", "daug iškentėjo jūroje, gelbėdamas save ir bendrakeleivius". Pirmose 20 eilučių gausu nuorodų "tiems, kurie žino": bendrakeleivių nusikaltimas, Kalipsės meilė, 18 eilutėje pagaliau nurodoma gimtinė, Itakė, bet tik 21-oje pasakomas jo vardas, Odisėjas. Taip gimsta literatūra. Autorius ir herojus nusižiūri vienas kitą, mes dalyvaujame pasirinkimo procese. Ir netgi, kai pasirinkimas jau padarytas, atsiranda kita galimybė – dievai susirinkime kalba ne apie Odisėją, o Agamemnono likimą, jo žudikus ir keršytoją Orestą, ir tik Atėnės įsikišimas apsaugo mus nuo "Agamemnoniados" atsiradimo. Ši taip ir lieka nerealizuota galimybe.

Koks triukas! Kas tai įstengia – tame laikmetyje, mūsų laikmetyje, ir visuose amžiuose, kurie pralėkė tame tarpe? Iki galo išsemtas ir vis pavaldus pagrindinei temai siužetas, ne užuominos, erzinančios skaitytojo vaizduotę, o išsamiai keliose eilutėse papasakota istorija. Matome, kad Odisėjo likimas jau nepriklauso nuo autoriaus. "Iliadoje" herojai šventė pergales, pralaimėdavo ir žūdavo dievų arba likimo valia, o "Odisėjos" pradžioje regime dievus, sumišusius dėl žmogaus savivalės, kai jis bando siekti "virš lemties". Žmogus laisvai renkasi likimą, o poetas savo herojų.

"Odisėjoje" poezija pradeda suvokti savo teises. Poetas tampa švenčiausias, artimiausias dievams asmuo. Žudydamas jo namus užplūdusius jaunikius, Odisėjas nepasigaili žynio, bet palieka gyvą poetą. "Iliadoje" poezija tik atgamina įvykius: Achilas apdainuoja didvyrių šlovę, Elena siuvinėja Trojos karo motyvus. "Odisėjoje" menas jau gali paveikti įvykius. Agamemnonas žmoną saugoti paveda poetui ir tik jam mirus Klitemnestra pradeda realizuoti savo planą. Taip ir Penelopė, audinyje ne vaizduoja istoriją, o ją keičia, paslapčia naktį jį ardydama ir taip ilgindama darbą.

"Odisėjoje" nuskamba ir pirmoji literatūrinė kritika. "Žmonėms patinka klausyti naują dainą", sako Telemachas. Tai daina apie jo tėvo likimą. "Iliadoje" herojus ir dainių skyrė nemažas laikas – Homeras net prašo mūzos, kad primintų bent karalių vardus. Tuo tarpu "Odisėjoje" jie amžininkai. Atsiranda grįžtamasis ryšys. Odisėjas, Homero personažas, sutinka kitą Odisėją, kito dainiaus herojų. Varganas bevardis klajūnas Demodoko puotoje dainuoja, kaip "dieviškasis Odisėjas" sugalvojo Troją pražudžiusią apgaulę, medinį arklį. Odisėjas klausydamas "išskysta", apsirauda, "verkia kaip žmona, kurios akyse žūsta vyras" – ir pasako savo vardą. Verkia, kaip verkė Trojos moterys, regėdamos savo vyrų likimą prie Trojos sienų. Pats herojus nebūtų savęs palyginęs su moterimis. Tai už jį padaro poetas.

Graikų atmintis trumpa. Gal dėl to jiems nepavyko sukurti vieningos nacijos, - nei Antikos laikais, nei Viduramžiais. Seniausioji Europoje kultūra valstybingumą gavo tik Naujaisiais laikais, su kitomis "jaunomis tautomis". Ko gi neteko graikai, kas jiems sutrukdė įveikti tą netektį?

Platono mitai apie milžinišką nuskendusią salą, tobulus androginus, perskeltus pusiau, olas, kurių gyventojai nemato tikrosios šviesos – argi tai ne prisiminimai apie prarastą vienybę. O ir pats Platonas priekaištauja graikams už trumpą atmintį – 3-4 protėvių kartos, o toliau jau Dzeusas. Iš tikro nuo dievų juos skiria keli šimtai kartų, bet jas jie jau pamiršo. Prarasta atmintis – liūdniausia iš netekčių, nes žmogus jos tarsi ir nepajunta. Odysey and sirens

Odisėjas visąlaik ties šios netekties riba: paragavę lotoso, vieni bendrakeleiviai jau nesiveržia namo, kiti, užburti Kirkės, vos amžinai neliko žvėrių pavidalu… Pakeliui Odisėjas praranda bendražygius, turtus ir laivus. Netenka ir savo biografijos, neranda kelio į Itakę, o ir grįš ten svetimu vardu. Ir didžiausias jo priešas – laikas.

"Iliadoje" viskas vyksta nedideliame žemės plote aplink Troją. Laikas nustatomas pagal įvykius, o atkakliausių kautynių diena užsitęsė taip ilgai, kad patys dievai žemę uždengė nakties užuolaida. "Odisėjoje" laikas įgauna savarankiškumą ir juntamas tarsi kokie burtai. Kirkė gali žmogaus išvaizdą pakeisti stebuklingu gėrimu, bet ir be jo laikui bėgant kiekvienas pasikeičia. Pasikeičia – ir lieka savimi? "… nelaimėje žmonės sensta greitai".

Vos Odisėjas žengia į Itakės krantą, jis iš užburto laiko (karinio žygio, heroikų, mitų) sugrįžta į kasdienybę. Atėnė jam uždeda senatvės kaukę. Odisėjas virsta kitu žmogumi, į save nepanašų. Jo atpažinimui reikalinga artimųjų atmintis.

Verkdamas Odisėjas vėl tampa savimi. "Dabar pasakysiu savo vardą", taria jis karaliui. Savęs atgavimas prasideda nuo vardo. "Aš Odisėjas, gudrumu aplenkęs visus mirtinguosius, šlovė mana kyla iki dangaus" – tai dar "Iliada": Achilas karštas, Odisėjas gudrus. Tačiau tik dvi eilutes jis skyrė savo gudrumui, o net 10 – akmenuotai Itakei, kurioje nėra net ganyklų arkliams: "Gyvenu Itakėje… ir nieko maloniau nėra man žemėje". Odisėjas herojumi tampa tik kartu su Itake.

Odisėjo nepaveikia Kirkės burtai ir ji pasitraukia išsigandus: "Arba tu – Odisėjas visapusiškas, kad tavo sieloje nesikeičiantis nusas".

Achėjai neturėjo vieningos "sielos" sąvokos. "Psichė", skirtingai nei šiuolaikinėje terminijoje, beveik niekada nepasireikšdavo esant gyvam – tai pomirtinė dvasia, šmėkla, gyvenanti Aide. "Tiumos", dvasia, užimanti plaučius, pasiduoda emocijoms – tai ji žmoguje sukelia pyktį ir liūdesį, kaip ir džiugesį. "Nus" artimiausias mūsiškiam "protui". Tai pastovi esybė turinti ir išorinę apraišką – taip Odisėjas trumpai lankydamasis pas skirtingas tautas susipažįsta su jų "nusu", t.y. papročiais.

"Nekintamas nusas" saugo Odisėją ne tik nuo vidinės, bet ir išorinės metamorfozės. O ką reiškia "visapusiškas" (poliutropos), suprasti sunkiau. Graikų literatūroje terminas atsiranda gerokai vėliau – Platono dialoguose ir medicinos bei biologijos moksliniuose traktatuose. Žodynai kaip sinonimą nurodo "poikilos", t.y. "keleriopas", "margas", "polimorfinis", o vėliau ir "pseudes", "melagingas" – ir vėl gudrumas tampa Odisėją apibūdinančia savybe.

Neaiški antroji žodžio dalis, "tropos" nuo "trepo" – "apversti", "pakeisti". "Tropos" reiškia nr tik "posūkis", bet ir "būdas" ar "veikimo pobūdis", o taip pat ir "poetinis vaizdinys" (tropas). Priėmę pirmas dvi reikšmes, gautume įprastinių Odisėjo epitetų sinonimą: "išsisukantis", "įvairiapusiškai gudrus". Ir šiuo požiūriu nenutolta nuo "Iliados". Bet jei priimsime reikšmę "visapusiškas", ji visai ne į temą situacijoje, kai Odisėjas atsisako pakeisti išvaizdą.

Ir vis tik yra pagrindo Odisėją vadinti "visapusišku", nes jis ne kartą sau susigalvodavo naują vardą, naują biografiją, pasiekdamas vos ne savęs neigimą, neatpažindamas Itakės, su kuria save tapatina – išėjęs iš nimfų olos, Odisėjas rūke gimtosios salos krantus palaiko dar viena nežinoma žeme ir iš baimės Atėnei (kurios irgi neatpažįsta) paskubomis sukurpia dar vieną legendą. Tada Atėnė ir paverčia jį seniu.

Bet kol Odisėjas grįš namo, Itakėje turi įvykti daug atpažinimų. Tik sūnui jis pats pasisakys, nes, paliktas kūdikiu, jis niekaip negalėtų atpažinti tėvo. Visi kiti turi jį atpažinti pagal vieną iš požymių, kurių kiekvienam vis kitas.

Šuo atpažįsta šeimininką pagal kvapą, nesikeičiantį keičiantis išvaizdai. Auklė prisimena jo kūną, kurį plovė vaikystėje, randą žaizdos, kurią ji gydė. O norint parodyti save namų šeimininku, reikia įtempti lanką, o įtikinti esant vyru, prisiminti vedybų lovą. Ir Itakėje Odisėjas iš tikro pasireiškia kaip visapusiškas: jis Argo šeimininkas, Eurikėjos auklėtinis, lanko savininkas, Penelopės vyras, Laerto sūnus, Itakės karalius. Jis visapusiškas, turintis nekintantį nusą.

Platono "Valstybėje" pasakojama, kaip savo naują likimą rinkosi išvalytos "psichės". Agamemnono ir Ajakso dvasios įsikūnijo liūto ir erelio kūnuose, o Odisėjui teko "tiesiog žmogus". Vėlesnieji aiškintojai, tiek pagonys, tiek krikščionys, Odisėjo istoriją laikė dvasios klajonių simboliu. O Odisėjas tėra "tiesiog žmogus", kurio asmenybę sudaro daugybė sąsajų su kitais žmonėmis. Vardan to jis sugrįžo – atsisakęs net nemirtingumo.

Gilgamešo epe nemirtingumo paieška yra pagrindinė siužeto linija. Graikai tam skyrė mažiau dėmesio – ir jis gaudavosi kažkoks nepilnas, pusinis. Tačiau nemirtingumą dievai suteikdavo savo sūnums, deivės – mylimiesiems (vienam jų nemirtingumas kainavo amžinąją senatvę; kitam, išlaikiusiam jaunystę, amžiną miegą). Polidevkas, Dzeuso sūnus ir Elenos brolis, nemirtingumą turėjo dalintis su mirtinguoju broliu Kastoru. Net Heraklis negavo visiško nemirtingumo.

Pelėjui, Achilo tėvui, artumas su Fetide kainavo giminės išnykimą, - ji išliko tik per nesantuokinį belaisvės trojėnės anūką. Achilo skundai dėl gyvenimo trumpalaikiškumo ir jo teisės (vienintelio "Iliadėje") rinktis tarp trumpo ir šlovingo gyvenimo arba ilgo, tačiau nežinomybėje – tai viskas, kas išliko iš prarasto paveldo. O būtų Fetidė Dzeuso ar Poseidono žmona, jos sūnus būtų galėjęs valdyti pasaulį.

Pas Homerą tik viena pora gauna nemirtingumą: Menelajus ir Elena – vien dėl giminystės su Dzeusu. Ir tą nemirtingumą pasiūlė Protėjas. Egipto vandens dievybė nepastovi kaip pats vanduo. Stipriai jį spaudė Menelajus, kol Protėjas perėjo per visus pasivertimus: liūtu, drakonu, pantera, medžiu, vandeniu. Pagaliau atgavęs savo tikrą pavidalą, Protėjas parodė spartiečių karaliui kelią atgal, pasakė, koks jo bendražygių likimas ir išpranašavo nemirtingumą.

Kalipsė siūlė Odisėjui nemirtingumą. O jis sėdėjo liūdnas ant kranto tikėdamasis nors iš tolo išvysti "tėvynės dūmą", kuriam teikė pirmenybę prieš amžiną gyvenimą. Ir net už ramų gyvenimą Itakėje – o tik už atpažinimo akimirką.

Kregždutės skrydis

Daug rašyta apie graikų nesugebėjimą skaičiuoti metų ir dienų. Didvyriai kovėsi ir vėl kaunasi, daro žygdarbius, bet kas vyksta anksčiau, o kas vėliau – iš esmės, tas pats. Kare, klajonėse jūromis viskas atrodė nepasikeitę – vis dar mažas sūnus, jauna ir graži žmona, budrus medžioklinis šuo. Bet ar tas sustingęs laikas nėra panašus į Odisėjo atsisakytą nemirtingumą?

Dar "Iliadoje" Odisėjas išsiskiria, nes mato karo pabaigą. Visiems kitiems Trojos apgultis virsta amžinu užsiėmimu. Odisėjas aiškiai prisimena pranašystę – Troja kris po 10 metų – ir laukia jos išsipildymo. Ir kai ateina dešimti metai, o karo galo nesimato, Odisėjas pats ją užbaigę, sugalvojęs apgaulę.

Ar eitum, ar stovėtum vietoje, laikas bėga savo tėkme. Kas suklijuos laiko prarają. Kalipsė siūlė jam nemirtingumą, būti amžinai dabartyje, be praeities ir ateities. Ji siūlė jaunystę, jis pasirinko senatvę, nes ji žmogaus ateitis.

Odysey and Penelope Net dievai negali žmogui sugražinti nugyventų metų. Tai įstengia tik pats žmogus, nes jis mirtingas. Ir kol Proknos ir Filomelos, kregždutės ir lakštingalos, balsai skamba ašaromis, tol jis išlieka žmogumi.

Randas ant Odisėjo kelio, randas, patvirtinantis jo mirtingą, pažeidžiamą prigimtį, sujungia laiko . kai tik Euriklėja ranka palies randą, kurį paliko šerno iltys, iškils ne tik prisiminimai apie medžioklę, bet ir pirmas jo gyvenimo dienas, kaip ji, auklė, ji padėjo ant atvykusio į svečius gudročiaus Autoliko kelių.

Susijungęs su praeitimi, Odisėjas gali eiti į ateitį, senatvę kartu su žmona. Odisėją, raudantį dėl praeities, dėl praėjusių žygdarbių ir žuvusių draugų, Homeras palygina su vyro liūdinčia žmona. Penelopė, atpažinusi vyrą, apsiverkia kaip jūreivis, pasiekęs krantą sudužus laivui.

Ar ne Odisėją prisiminė Čestersonas, kurdamas pasakojimą apie jūrininką, "atradusį" gimtąją Angliją, apie keliautoją aplink pasaulį, skubantį namo "iš kitos pusės"? Argi ne Odisėjas jo "Man Alive", "gyvasis žmogus", vėl ir vėl laimintis savo žmoną? Žmogui tarsi nelemta dukart įžengti į tą pačią upę, vėl gimdyti ir auginti tą patį kūdikį. Ir tik sutuoktiniams leista vėl ir vėl pasitikrinti savo santykius. Tik Penelopei leistina suabejoti grįžusio namo Odisėjo tapatybe, tik jai jis, vyras ir šeimininkas, lygiomis teisėmis kartu su jaunais įkyriais jaunikiais turi varžytis šaudant iš lanko. Matyt, prieš 20 metų jam jau teko tokiu būdu siekti Penelopės rankos. Tai vienas žinomiausių piršlybų būdų.

Return to Ithaca Odisėjas atidžiai apžiūri lanką, ar kirminai nepažeidė ragų. Laimei, ginklas nesugadintas. Štai pagaliau kažkas nepakitęs, išlikęs toks, koks buvo. Stipriai ranka įtempia lanką, sujungdamas laiko galus: "Kaip dainius, įpratęs citra skambia naudotis, derina ją ruošdamasis dainą"…

Įtempta templė yra tarsi styga. Po kelių šimtmečių Heraklitas pavadins lyrą ir lanką suvienytų kosmoso priešybių simboliu: "Išsiskyrę susieina: lanko ir lyros harmonija". Su šiuo lanku prasideda daug europietiškos poezijos ir filosofijos pagrindinių vaizdinių.

Strėlė išskrieja ir pralekia pro 12 žiedų. Tada Odisėjas sušunka: "Laikas… dainą su skambia citra… naujai suderinti". Palikęs epo ribas, palyginimas virsta metafora. Su metafora prasideda tai, kas jau nėra epas: lyrika, drama, filosofija. Pindaras, apdainuodamas olimpiadų nugalėtojus, lygins savo poeto amatą su šaudymu iš lanko bei vežimų lenktynėmis. Metafora remsis graikų tragedija, metafora sukurs filosofijos terminiją.

Pranėrusi 12 žiedų, strėlė nuskrieja tolyn, savo skrydžiu perverdama visą Europos poeziją. Kregždės balsu nuskambėjo Odisėjo įtempta templė; taip raudos graikų tragedijoje "barbarų kregždutė" Aischilas, o rusų poezijoje Mandelštamo Kasandra.

Papildomi skaitiniai:
R.W. Emersonas. Poetas
Peteris Karvašas. Archimedas
K.Kavafis. Barbarų belaukiant
Omaras Chajamas. Rubajatai
Kai kurios nenaudingos pastabos
A. de Saint-Egziuperi filosofija
Hamsunas: svajotojas ir užkariautojas
A. De Saint-Exupery. Mažasis princas
V.S. Naipaul. Mūsų universalioji civilizacija
S. Lemas. Baltasis erelis visuotinio nervingumo fone
S. Barančakas. Maksimalistinis vertėjo manifestas
Dėl Velbeko "Elementariųjų dalelių"
Robert Musil. Ar arklys moka juoktis?
R.Kaijua. Sapnų apžavai ir problemos
Amžinojo gyvenimo siekis
Visų dienų apmąstymai
U.Eco. Fuko švytuoklė
Literatūriniai skaitiniai
Fantastikos svetainė
Filosofijos svetainė
Poetinės vizijos