21 a. amerikiečių apsakymas

Amerikiečių short story savo metaforiškumu, staigaus efekto sukėlimu atspindi nacionalinį mentalitetą. Šiuolaikinės mažojo žanro prozos foną ir pagrindą sudaro postmodernizmo filosofija ir estetika: įsigalėjusio chaoso idėja, pasitraukimas nuo išorinės tikrovės ir vidinio žmogaus gyvenimo tyrinėjimas, fragmentiškumas, intelektualumas, hipertekstualumas, žaidimo elementas. Veikėju dažnai tampa asociali ar net marginali asmenybė, dažniausiai be ankstesnės istorijos, o kartais ir be vardo (šį triuką panaudodavo ir E. Hemingvėjus). Prieš mus visuomenės atstumtieji, kenčiantys individai, apimti fobijų ir liguistų polinkių. Tai dažnai sukuria žiaurumo, nejautrumo ir vienatvės nuotaiką. Apsakymas išreiškia finalo dvilypumą, būtinybę patiems sumąstyti pabaigą, galimą daugiareikšmiškumą – skaitytojas įtraukiamas į bendrakūrybą. Skirtingos ir stilistinės jų autorių paieškos. Išsilieja žanrų ribos, ryškėja naujos tendencijos. Jei 20 a. antroje pusėje viešpatavo refleksija, abejonės, karti ir kandi ironija, tai dabar svarbiausia žmogiškumo atgavimas, bandymas iškreiptame pasaulyje rasti logiką. „Mes“ tampa svarbesniu už „aš“.

Dabar amerikietiško anglų kalbos varianto, Holivudo filmų, JAV pop-kultūros (iš dalies, muzikos) poveikis toks didelis, kad tampa svarbu išsiaiškinti amerikietiško mentaliteto ypatybes ir jo atspindėjimą žodinėje kūryboje. Novelė, kaip nuotaiką pagaunantis žanras, metaforiškas savo esme, ypač tam tinka – juk neveltui short story gimė šioje dirvoje pakeisdamas per amžius įsišaknijusį tale.

Mažasis prozos žanras šaknimis siekia gilią senovę ir apima tiek aštraus siužeto pasakojimus, sukurtus aplink neįprastą intrigą, fantastišką nutikimą, tiek psichologinius etiudus, paremtus kasdienybės tikrove. Būtent šiuos tipus savo tyrinėjime „Trumpa apsakymo istorija“ (2018) išskiria britas V. Boidas1). Pradžioje iš „asmeninio išgyvenimo, patrauklios istorijos, išplėtoto pokšto, skausmingo prisiminimo“ gimsta klasikinė novelė, o 19 a. pabaigoje pasirodo šiuolaikinės formos apsakymas, pirmiausia pas Čekovą, kur sugriaunama įprastinė struktūra – ekspozicija, kulminacija, išrišimas, neskamba autoriaus vertinimas. Apsakymai tampa beveik fotografiškai tiksliais tikrovės atspaudais.

Amerikiečių 20 a. literatūrinėje tradicijoje labiausiai išsivystė būtent šis apsakymo tipas (Dž. Čiveris2), R. Karveris3)) prie kurių prisidėjo ir E. Hemingvėjus - kai į pirmą planą iškeliama potekstė, meninė detale, „ledkalnio principas“, kai iki galo neišsakytas vaidmuo, tas kas liko „už kadro“, yra svarbiau už ištartus žodžius (replikas, aprašymus). Antroje 20 a. pusėje apsakymas tebekito ir stilistiškai turtėjo, plėtėsi žanrinė įvairovė: R. Karverio ribinis minimalizmas (bare-boned prose). R. Bredberio fantastika, F. O‘Konor4) pietų gotika, Dž.K. Outs5) fantasmagorija, U.L. Gvin6) filosofinė utopija... Išliko nepajudinama, ko gero, vienintelė E.A. Po išskirta žanro ypatybė – įspūdžio vientisumas, emocinis poveikis. Už daug kur už tų paieškų glūdi postmodernizmas (ypač T. Pinčono, D. Bartelmo7), R. Kuverio8) kūryboje).

21 a. apsakymas daug ką perima: monolitinę formą, meistrišką sąmonės srautą, nušalintą prievartos ir žiaurumo aprašymą, mito įjungimą, biblines nuorodas, absurdo ir siurrealizmo elementus. Ir kartu išlaikant postmodernizmą (kartais net hiperbolizuojant). „Visas pasaulis griūna; pagrindai išklibo“ – šie V.B. Jetso žodžiai ištarti V. Gėjaus9) „Tapetuotojo“ veikėjo, galėtų tapti daugelio amerikietiškų rinkinių epitafija. Apsakymų herojus veltui bando surasti atramos tašką, Sigrid Nunez. El amigo dėmesys sutelkiamas į vidų, išorinė aplinka nelabai svarbi, kartais sunku nustatyti įvykių seką: pvz., antologijoje „Geriausi amerikiečių apsakymai“ (2004) nėra nė vieno buitinio ar moralinio apsakymo – tik fantazijos, psichozių ir kliedesių aprašai, nevykėlio išpažintis... Panašūs ir 2018 bei 2019 m. rinkiniai. Štai S. Diksono10) „Kelyje“ veikėjas neaišku kaip atsiduria negyvenamoje vietoje, nežinia, kas jo laukia, nors visa nuotaika lenkia prie tragiško finalo. D. Eizenberg11) „Trečiame bokšte“ neįmanoma atsekti į kitas nepanašios mergaitės istoriją, tačiau aišku, kad psichiatrų pagalba nėra profesionali ir ji savo mąstymu ir jo gilumu lenkia daugelį jų. Pavadinimas duoda užuominą į 2001 m. rugsėjo 11-os nelaimę – kartu su bokštais dvyniais krito ir „trečiasis“ – paslaptingas, ekspertų nepaaiškintas reiškinys.

Mėgstami ir marginalai – pvz., S. Nunez12) novelėje „Planas“ veikia asmuo su patologiniu žudymo troškimu, parodomas maniako minčių srautas (kyla minčių apie analogiją su Džeimsu Bolardu, aprašinėjusiu fobijų ir liguistų polimkių apimtus veikėjus). O V. Gėjaus „Tapetuotojuje“ pradžioje skrupulingai, tačiau bergždžiai ieškoma dingusio vaiko. Lygiai taip pat jo chirurgas tėvas, dėl nelaimės praradęs nuovoką, bergždžiai ieško pacientėje jau išoperuoto apendicito. Gana niūrus ir Dž. Sonderso13) „Gruodžio 10-osios“ (2013) apsakymas, kuris sukasi apie savižudžio nesėkmingą bandymą nusižudyti.

Visa liudija apie tragišką finalą M. Ričardo14) „Džentelmeniškame susitarime“: sūnus nusideda ir laukia bausmės (visai biblinis siužetas); tačiau bausme tampa mirtis nuo tėvo rankos. Apsakymas pasižymi ir įrėminta kompozicija – jis prasideda ir baigiasi nukryžiavimo grėsme. Pabaigos siaubingumą kiek suminkština tai, kad tėvas sukelia sūnui skausmą, tačiau jo paties labui – jis išima siūles nuo užtrauktos žaizdos (ir įvykiai atrodo kaip vaikiška fantazija). Finalo dvilypumas, būtinybė patiems jį sumąstyti – irgi vienas šiuolaikinės novelistikos bruožų (tuo „Džentelmeniškas susitarimas“ primena F. O‘Konor „šoko terapiją“ – tik dabar specialiai paliekamas neapibrėžtumas).

Atsiranda ir daug kūrinių visai be siužeto – tai tarsi antinovelės: kūrinys-eskizas, įspūdis, jausmas, įsivaizduojamas pokalbis. Geru pavyzdžiu yra S. Diksono „Kelyje“: tai išpažintis, subjektyvus veikėjo kančių pavaizdavimas, likus vienam su artimo žmogaus kūnu. Taip ir lieka neaišku, kas tai: pokalbis su mirusia/ mirštančia mylimąja, saviapgaulė, kliedesiai ties beprotybės riba... Ir jokių buitinių detalių, vien be galo vienišo kenčiančiojo monologas, noras priversti skaitytoją išgyventi tai kartu su juo.

Emocinis skaitytojo įtraukimas tapo svarbiausia šiuolaikinio amerikiečių apsakymo charakteristika. Tai pasiekiama ypatinga rašymo maniera, imta vadinti „naujuoju nuoširdumu“ (new sincerity). Personažas tiesiogiai kalba su skaitytoju, tarsi apeidamas autorių, tuo sukeldamas „naratyvo trūkį“ (narration breakdown) ir net sekusią „autoriaus mirtį“ (death of the author). O fragmentizmo klasikiniu pavyzdžiu yra Dž. Sonderso „Gruodžio 10-oji“: nelaukti šuoliai nuo vieno sąmonės srauto prie kito, nuolatine tonalumo ir veiksmo laiko kaita. Apsakymas prasideda specialiai nesklandžia kalba, pabrėžiant vidinį paauglio, jo nesusiformavusios sąmonės pasaulį. Tada įsijungia antrasis personalas – savižudis, kuriam bando sutrukdyti paauglys. Ir galiausiai finalas – herojiški veiksmai, niekaip nesisiejantys su pradiniais veikėjų vaizdiniais, Jį galima suvokti dvejopai: optimistiškai – žmogiškumo ir savitarpio pagalbos pergalė arba pesimistiškai – visos problemos (neišgydoma liga, socialinė adaptacija) lieka neišspręstos.

Daugiasluoksnė Dž. Sonderso sandara primena 20 a. eksperimentatoriaus R. Kuvero „Ateinančią auklę“, kur rutuliojasi įvairių herojų fantazijos, susijusios su merginos, apsiėmusios prižiūrėti vaikus, vaizdu. Tačiau skaitytojas negali būti tikras nė vienu auklės veiksmu, visi aprašymai subjektyvūs ir vienas kitam prieštaraujantys. Ir vos tik susiklosto veiksmo vaizdas, autorius iškart jį sugriauna – tai savotiškas žaidimas. „Gruodžio 10-oji“ irgi prasideda žaidimu: berniukas eina išgalvotais pagrobėjo pėdsakais, o aptinka realius savižudžio pėdsakus. Paaiškinimas atsiranda ir nerišlioms antrojo personažo mintims – jam prasideda haliucinacijos nuo persišaldymo. Taigi, Dž. Sonderso apsakyme iš pamažu atsirandančių mozaikos elementu susiklosto vaizdas, kai pas R. Kuverį jis suyra, palikdamas tik neaiškius prieštaraujančius jutimus. Dž. Sonderso kūryboje svarbiausia – daugiaveidiškumas: kiekvienas veikėjas gyvena prisiminimų ir ateities vilčių, tikrovės ir fantazijos susipynusiame kamuolyje. Iš čia dar viena būdingas jo mažojo prozos žanro bruožas - dreamlike quality (vyksmo pamėkliškumas, panašumas į sapną).

Ko gero labiausiai paplitusiu variantu – apsakymas linkstantis prie padavimo, mito, biblinio pasakojimo. Taip M. Ričardo „Džentelmeniškame susitarime“ tarsi vienu metu sugyvena du pasauliai: realusis ir lygiagretusis/iliuzorinis. Iš vienos pusės, buitinės ir natūralistinės detalės, o iš kitos – vaiduokliškas mitas. Pasaka apie lokę, gaisre praradęs jauniklį ir besigelbstantis oloje kartu su herojumi; pusiau nesąmoningas narkotikų paveikto gydytojo minčių srautas; biblinės užuominos (sūnaus vardas – Adomas, nukryžiavimo paminėjimas). Šiai krypčiai priklauso F. Tuteno15) kūriniai: mistifikacija, paslaptingumas, pseudobiografiškumas žymi rinkinį „Autoportretai“ (2010), balansuojantį ant buities ir fantazijos briaunos. Nostalgijos, liūdesio, blėstančio grožio motyvai ir tuo pačiu apybraižiškas dėstymo stilius. „Autoportretų“ atmosferą, ir realistinę, ir iliuzorinę, galima apibūdinti „Keliautojo“ veikėjo žodžiais. Vardindamas upes, kuriomis teko plaukti, herojus F. Tutenas. Autoportetas pradeda tikrais pavadinimais ir sklandžiai pereina prie išgalvotų: „Man teko plaustais leistis įvairiomis upėmis: Misisipe, Amazone, Jandze... Linksmybės upe Nusivylimo ir Liūdesio“. O „Autoporteto cirko fone“ skaitytojas panyra į absurdo aplinką. Cirke, kaip veidrodyje, atsispindi buitis koncentruotu ir transcendentiniu pavidalu. Viskas tame atsakyme – veiksmo vieta, veikėjai, kolizija – primena L. Andrejevo16) garsią pjesę „Gaunantis antausius“ (1915).

„Autoportete cirko fone“ junčiama lengva ironija, įspūdis, kad plėtojamas V. Šekspyro aforizmas „visas pasaulis - teatras“. Ir tikrai širdis jame valdo nykštukas su kaprizais, o išmintingiausiais ir žmogiškiausias yra drambliai. Ir kaip to patvirtinimas užduodamas retorinis klausimas: „O kas iš mūsų nesvajojo būti drambliu?“. Ir čia iškyla jumoro transformacijos klausimas, esantis svarbiausiu anglo-saksiškojo mentaliteto komponentu. 21 a. prozoje komiškumo pobūdis keičiasi: nueina „juodasis humoras“, retenybe tampa sarkazmas. Jei ir skamba pašiepimas, tai gana nepiktas („jis žemokas ir storas, tačiau nuostabiai plikas“). Neatsitiktinai ir „Gruodžio 10-osios“ herojaus vardas – Robinas: pats to neįtardamas paauglys gelbsti žmogų, virsdamas Robinu Hudu. O štai ironijai mes išsivystėme atsparų imunitetą. Liūdna ironija vietą randa metaforinėse detalėse, savotiškuose kompoziciniuose ir kalbos triukuose (gimmickry), pabrėžiančiuose supančio pasaulio bedvasiškumą ir priešiškumą. Tad „Džentelmeniškame susitarime“ kelis kartus minima draugiška šeimos mašina ir būdinga, kad šis apibrėžimas taikomas tik minėtai transporto priemonei. Panašiu būdu kenčiančio nuo vienatvės Eizenberg „Kai nėra su kuo pasikalbėti“ herojui vieninteliu pašnekovu tampa radijas.

Dėmesį patraukia apsakymas-miniatiūra, apjungianti prozos ir poezijos bruožus. Ryškiais pavyzdžiais yra K. Bernhaimer17) pasakos-poemos žanras, į kurios rinkinį „Žirgas, Gėlė, Paukštis“ (2010) įėjo trumpos apimties kūriniai (flash fiction), telpantys (ir užimantys) į vieną puslapį, kas ir primena eilėraštį. Bendros kompozicijos nėra, santykių tarp personažų nėra, tik užuominos, potekstės. Sukuriamas vizualus efektas, kad vienas kadras keičia kitą. 8-iose miniatiūrose skaitytojas nardinamas į veikėjų siaubų ir ligotos vaizduotę, į jų kompleksus, atsineštus iš nedžiugios vienišos vaikystės. Panaudojant užburiančius hiperbolizuotus vaizdinius, sukuriama absurdo ir padėties be išeities atmosfera. „Narve“ herojė vaikystėje praranda augintinį – dviuodegę papūgą. Ji pabėga iš namų tampa šokėja ir susikuria sau narvelį, kažkuo panašią į papūgos narvelį. Ji tampa savo baimių ir vienatvės įkaite. „Pasakoje apie lėlę“ herojė vietoje žmogiškų santykių renkasi lėlę, o tai dingus, netenka nuovokos. Pastebima E. Po įtaka, o taip artumas magiškajam realizmui, kuriama fantazija persipina su tikrove. O išdėstymo naivumas, būdingas vaikiškom knygelėm, tik sustiprina nerimo jausmą.

O dar viena kryptimi yra pseudodokumentinis apsakymas, primenantis šiuolaikinio kinematografo mock documentary, išreikštas ir Deivido Fosterio Volaso18) eksperimentuose. Į 2004 m. rinkinį įėjo „Trumpi interviu su niekšais“, griaunantis visas meninio teksto struktūros taisykles. Interviu klausimai praleidžiami, skaitytojui daugiausia pateikiama „mačo“ nuomonė apie moterų seksualumą. Paradoksas tame, kad veikėjai pažeidžia politinio korektiškumo taisykles, tačiau psudodokumentinis stilius leidžia autoriui tai daryti nebaudžiamai. Pasirodo, kad ironijos atsisakymas ne kas kita, kaip naujas jos panaudojimas. Susidaro įspūdis, kad už kaukių tuštuma, kad pasakojimas – imitacija.


Trumpos biografijos

1) Viljamas Boidas (William Boyd, g. 1952 m.) – škotų rašytojas, scenaristas. Nuo 1983 m. atsidavė literatūrinei kūrybai. 1981 m. išleido pirmąją knygą „Geras žmogus Afrikoje“, pagal kurią 1994 m. susuktas filmas. 1998 m. išleido knygą „Nat Tat: amerikiečių menininkas, 1928-1960“ apie išgalvotą Niujorko abstrakcionistą, kurioje rašytojas pats nupiešė iliustracijas. Paskutinis jo romanas vadinasi „Trio“ (2020).

2) Džonas Čiveris (John William Cheever, 1912-1982) – amerikiečių rašytojas, kurį išgarsino apsakymai. Jo kūrinių veiksmo vieta dažnai yra Manhatano Aukštutinė rytų dalis bei senieji Naujosos Anglijos kaimai, ypač prie Romos. Jo veikėjai – paprasti viduriniosios klasės priemiesčių žmonės, visomis jėgomis bandantys „prasimušti“, tačiau, kaip taisyklė, nesėkmingai (todėl kartais vadintas „Priemiesčių Čekovu“). Garsūs jo apsakymai „Neįtikėtinas radijas“ . (1947), „Plaukikas“ (1964) ir kt. Jis yra ir romanų „Folkoneris“ (1977), „Vopšotų šeimos kronikos“ (1958) kt. autorius.

3) Raimondas Karveris (Raymond Clevie Carver Jr., 1938-1988) – amerikiečių apsakymų rašytojas ir poetas. „Purvino realizmo“ atstovas, kuris apsakymo žanre pasiekė minimalizmo ribą. Jo kūrinius versti labai sunku. Pagal jo apsakymus susuktas filmas „Trumpos istorijos“ (Short Cuts, 1993).

4) Marija O‘Konor (Mary Flannery O'Connor, 1925-1964) – amerikiečių rašytoja, eseistė, daugiausia rašiusi apsakymus. Buvo pietų gotikos atstovė ir dažnai vaizdavo groteskinius personažus, neretai žiauriose situacijose. Jos religiškai susirūpinę veikėjai trumpą gyvenimą išgyvena kaip išbandymą ieškodami išpirkimo ar bent nušvitimo, tačiau dažnai jį rasdami tik mirtyje ar net nerasdami to ir ten.

5) Džois Kerol Outs (Joyce Carol Oates, g. 1938 m.) – amerikiečių rašytoja, poetė, dramaturgė, kritikė. Pirmą knygą („Pribloškiantis kritimas“) išleido 1963 m. ir iki šiol parašė apie 60 romanų, daugybę apsakymų, eilėraščių ir dokumentinių tekstų. 9-o dešimtm. Pradžioje pradėjo rašyti gotikos ir siaubo žanrų kūrinius, o paskutinįjį 20 a. parašė kelis romanus, daugiausia mistinius ir detektyvus. Garsesnieji romanai „Jų gyvenimai“ (1969), „Juodieji vandenys“ (1992), „Dėl ko gyvenau“ (1994), „Blondinė“ (2000) ir kt.

6) Ursula Kriober Le Gvin (Ursula Kroeber Le Guin, 1929-2018) – amerikiečių rašytoja ir kritikė, labiausiai žinoma kaip mokslinės ir maginės fantastikos autorė. Rašo ir eiles bei knygas vaikams. Išgarsėjo romanu „Kairioji tamsos ranka“ (1969). Daugelio jos kūrinių veiksmas vyksta ateityje, poimperinėje galaktinėje civilizacijoje, valdomoje Ekumenos. Garsus ir jos fantasy „Žemjūrės“ ciklas, prasidedantis knyga „Žemjūrės burtininkas“.

7) Donaldas Bartelmas (Donald Barthelme, 1931-1989) – amerikiečių rašytojas, žinomas apsakymais. Pasižymėjo postmodernistiniu stiliumi. Pirmą apsakymą „L'Lapse“ paskelbė 1962 m. Išleido ir 4 romanus bei parašė daugybę trumpų esė.

8) Robertas Kuveris (Robert Lowell Coover, g. 1932 m.) – amerikiečių rašytojas, paprastai laikomas magiškojo realizmo ir metaprozos kūrėju. Žinomiausias kūrinys „Viešas sudeginimas“ (1977), kuriame satyriškai pateikiama Dž. Makartnio „šaltojo karo“ politika.

9) Viljamas Gėjus (William Elbert Gay, 1941-2012) – amerikiečių rašytojas, eseistas. Nors rašė nuo 15-os, publikuotis pradėjo 1999 m., išleidęs romaną „Ilgasis namas“. Kitais metais išleido „Nakties provincijas“, tapusį pagrindu filmui „Kraujo kauna“ (2010). O 2006 m. – „Prieblandą“. 2002 m. dar išleido apsakymų rinkinį „Nekenčiu, kai matay besileidžiančią saulę“. Jo kūriniuose veiksmas dažnai vyksta 5-6 dešimtm. Pietuose, kurie yra bjauriai žiaurūs ir purvinai vargani. Jo trys romanai vaizduoja jaunus idealistus tampančius vyrais per eilę žiaurių įvykių, kai jiems tenka daryti moralinius sprendimus.

10) Stefenas Diksonas (Stephen Dixon, 1936-2019) – amerikiečių rašytojas ir žurnalistas. Prieš tapdamas rašytoju, išbandė daugybę darbų. Buvo labai produktyvus ir inovatyvus, nors nepakankamai įvertintas autorius. Išleido 35 knygas (18 romanų ir 17 apsakymų rinkinių).

11) Debora Eisenberg (Deborah Eisenberg, g. 1945 m.) – amerikiečių apsakymų rašytoja, aktorė ir dėstytoja. Išleido 5 apsakymų rinkinius, kurių paskutinis buvo „Mano antelė yra mano antelė“ (2018), o taip pat pjesę „Pastoralė“ (1982).

Kate Bernheimer. Žirgas, Gėlė, Paukštis 12) Sigrida Nunez (Sigrid Nunez, g. 1951 m.) – amerikiečių raytoja, žinoma savo romanais: debiutinis „Plunksna iš Dievo kvėpavimo“ (1995) apie jauną kino ir vokietės dukrą, apsigyvenusią Niujorke, „Paskutinė savo rūšies“ (2006) apie dviejų moterų iš skirtingų sluoksnių meilę, „Per ką praeinate“ (2020) apie moterį, sutikusią padėti sergančiai draugei ir matančiai šios paskutines dienas bei kt.

13) Džordžas Sondersas (George Saunders, g. 1958 m.) – amerikiečių rašytojas, eseistas, scenaristas, rašantis ir vaikams, yra budistas. Palankiai priimtas jo pirmasis rinkinys „Civilinio karo kraštas ir bloga pabaiga“ (1996). Savo kūriniuose dėmesį sutelkia į vartotojiškumo ir korporatyvinės kultūros absurdiškumą, o taip mat masinės medijos vaidmenį. Be satyrinio tono jis kelia ir moralinius klausimus. Parašė ir romaną „Linkolnas bardo būsenoje“ (2017) – kur veiksmas vyksta 1862 m. vasario 20-os naktį daugiausia tibetiečių bardo būsenoje – tarpinėje po mirties iki sielos atsiskyrimo nuo kūno.

14) Markas Ričardas (Mark Richard, g. 1955 m.) – amerikiečių rašytojas, scenaristas, poetas. Apdovanojimus pelnė jo apsakymų rinkiniai „Ledas pasaulio ir labdaros dugne“ (1990) ir „Labdara“ (1999) bei romanas „Žvejys“ (1994), o taip pat memuarai „Maldos nr.2 namai“ (2012).

15) Frederikas Tutenas (Frederic Tuten, g. 1936 m.) – amerikiečių rašytojas, eseistas. Išleido 5 romanus, tarp jų „Van Gogo netikusi kavinė“ (1997), „Žalioji valanda“ (2002) ir kt.; bei susijusių apsakymų rinkinį „Autoportretai“ (2010). Jo esė daugiausia apie šiuolaikinį meną.

16) Leonidas Andrejevas (1871-1919) – rusų dramaturgas, rašytojas, priklausęs Sidabriniam laikotarpiu, laikomas rusų ekspresionizmu tėvu; vienas iš spalvotos fotografijos pradininkas Rusijoje. Jau ankstyvuoju laikotarpiu, be kritinio pasaulio vertinimo, pasireiškė ir pagrindiniai jo kūrybos motyvai: visiškas skepticizmas, netikėjimas žmogaus protu („Siena“), įsitraukimas į spiritualizmą („Judas Iskariotas“). Apsakyme „Raudonas juokas“ aprašomi karo baisumai (tai reakcija į rusų-japonų karą). Po 1914 m. publikavo mažai.

17) Keitė Bernheimer (Kate Bernheimer) – pasakų kūrėja, mokslininkė ir redaktorė. Jos pirmoji trilogija (2001-11) remiasi rusų, vokiečių ir jidiš pasakomis. Iš kitų kūrinių paminėtinas apsakymų rinkinys „Žirgas, Gėlė, Paukštis“ (2010). Išleido kūrinių vaikams. Įsteigė ir redaguoja žurnalą „Fairy Tale Review“.

18) Deividas Volasas (David Foster Wallace, 1962-2008) – amerikiečių rašytojas, eseistas, profesorius, dėstęs anglų kalbą ir kūrybinį rašymą; „naujo nuoširdumo“ judėjimo atstovas. Žinomas jo tūkstančio puslapių „Nesibaigiantis pokštas“ (1996) žurnalo „Time“ įtrauktas į 100 geriausių 20 a. romanų sąrašą.

Erlend Loe. Dopleris
Švedai ir vokiečių literatūra
Juodasis arapas Baltarusijoje
Lietuvių literatūros tendencijos
Šiuolaikinė jaunųjų arabų literatūra
Strindbergas: Absentas ir alchemija
B. Bjornsonas. Pavojingos piršlybos
Kinų literatūra po Kultūrinės revoliucijos
Malta Person. Šiuolaikinė švedų literatūra
Belsučlitas – baltarusių šiuolaikinė literatūra
Žakas Godbu. Kaip atsirado Kvebeko literatūra?
Kenas Nišidzakis. Miestas ir priemiestis
Kaliostro apsilankymas mūsų pašonėje
Jakutija: Šiaurės žvaigždės prie Lenos
Hamsunas: svajotojas ir užkariautojas
Rudaki: nepasiekiamojo paprastumas
Rašyk, kad šviestų pro eilutes...
Armėnų literatūros atšvaistai
Dostojevskių šeimos kilmė
Japonų 'Kodziki'
Skaitiniai
Vartiklis