Kaliostro apsilankymas mūsų pašonėje  

Iš Vokietijos, prieš tai aplankęs Vieną, Kaliostro nuvyko į Holštiniją, kur susitiko su ten gyvenusiu grafu Sen-Žermenu. Iš ten 1779 m. vyko į Kurliandiją¹⁾ (Kuršą), su tikslu aplankyti Peterburgą. Gali būti, kad Rusiją aplankyti jam patarė Sen-Žarmenas, kuris barono Gleicheno²⁾ liudijimu, lankėsi Peterburge 1762 m. birželį ir palaikė draugiškus santykius su kunigaikščiu Grigoriju Orlovu³⁾.

Nuodugniai Kaliostro viešėjimas Kurliandijoje aprašytas knygoje „Garsaus Kaliostro buvimo Mintaujoje 1179 m. ir ten atliktų magijos darbų aprašymas“, atspausdintos 1787 m. ir T. Zacharino išverstos iš vokiečių kalbos. Ją parašė grafienė Šarlotė fon der Rekė, kurio sesuo Dorotėja buvo ištekėjusi už Kuršo hercogo P. Birono⁴⁾.

Kurliandijos sostinėje Kaliostro rado tinkamą sau darbą: ten buvo masonų ir alchemikų, tiesa, netikusių, ir patiklios vietos aukštuomenės. Vėliau jis buvo tiek įsitikinęs jų gera nuomone apie jį, kad savo pasiteisinimo raštelyje, išduotiems jiems 1786 m., remiasi jais kaip liudininkais, galinčiais liudyti jo naudai.

1799 m. vasarį jis Mintaujoje (Jelgavoje) buvo džiugiai priimtas grafų Medemų namuose, kur buvo užsiiminėjama magija ir alchemija. Tuometinis Kuršo ober-biurggrafas Hovenas⁵⁾ save laikė alchemiku, kaip ir majoras baronas Korfas. Kaliostro apsimetė ispanų pulkininku, skiesdamas vietos masonams, kad jo vadovai jį pasiuntė į šiaurę labai svarbiais reikalais ir kad Mintaujoje jam pavesta apsilankyti pas Hoveną kaip didįjį vietos masonų ložės vadovą. Jis skelbė, kad į jo įkurtą ložę bus priimamos ir moterys. Lorenca tame labai padėjo vyrui, kuris Mintaujoje skelbėsi moterų griežtos moralės šalininku, o savo nerangumą visuomenėje aiškino ilgu buvimu Medinoje ir Egipte. Jis iš pradžių nežadėjo nieko, ko negalėjo padaryti. Dėl savo medicininių žinių, jis aiškino, kad Medinoje išmokęs medicinos, davė įžadus, kad kurį laiką keliaus po pasaulį skleisdamas naudą žmonėms. Daugiausia gydė antpilais ir esencijomis, o savo užtikrintumu ligoniams suteikdavo vilties ir žvalumo. Jo nuomone visos ligos kyla nuo kraujo.

Tačiau kartu jis pamažu skleidė ir paslaptingumo aureolę. Taip jis fon der Rekei, įtikėjusiai, kad ji jaus malonumą bendraudama su mirusiaisiais, pažadėjo, kad ji bus panaudota kelionėms po planetas, bus iškelta iki Žemės gynėjos rango, o tada, kaip patyrusi magijoje mokinė, dar aukščiau. Lengvatikius įtikinėjo, kad Mozė, Jonas Krikštytojas ir Kristus sutvėrė daugybę pasaulių ir ką tą patį sugebės padaryti ištikimi jo mokiniai, kurie, visų pirma, privalo priešintis bet kokiam daiktiškumui.

Apsitrynęs su vietos vokiečiais ir pamatęs, kad galima jiems gausiai „kabinti makaronus“, jis ėmėsi ir to. Jis ėmė mokyti magios ir demonologijos, panaudodamas Mozės knygas ir jas aiškindamas, fon Rekės žodžiais, nepadoriausiais būdais. Turtingus lengvatikius pritraukdavo pažadu visus metalus paversti auksu, padidinti perlus ir brangakmenius. Aiškino, kad gali lydyti gintarą tarsi alavą, kam pateikė ir sudėtį, kuri buvo ne kas kita, kaip rūkomųjų miltelių mišinys – ir kai atsirado drąsuolių, apie tai pasakiusių Kaliostro, jis nė kiek nepasimetęs paaiškino, kad tokiu išsigalvojimu jis tik norėjo patikrinti mokinius, o dabar jis mato, kad juose daugiau siekio prekybai, o ne žmonių gerovei. Kad jis pasigamina aukso, leido spėti tai, kad jis iš niekur negaudavo pinigų pavedimų, bankininkams neteikė jokių vekselių, o gyveno prabangiai ir dosniai mokėjo – ne tik laiku, bet ir į priekį.

Mintaujoje jis darė įvairius stebuklus, tarp jų, ir rodydamas vandens grafine kas dedasi už didelių atstumų, o taip pat žadėjo Mintaujos apylinkėse atrasti didelį lobį. Kalbėdamas apie būsimą kelionę į Peterburgą, sakėsi būsiąs tarpininku, daug padarysiančiu Kurliandijos (Kuršo) naudai. Jis kvietė kartu važiuoti ir fon Rekę, kurią tam ragino ir giminaičiai. Tačiau mergina sutiko vykti tik tada, kai Jekaterina II taps „sąjungos ložės“ gynėja ir „pasišvęs magijai“, nurodydama atvykti fon Rekei, kad įsteigtų ten ložę. Ir net tą kelionę ji norėjo atlikti lydima tėvo, brolio ir sesers.

Kuršo gyventojai netgi norėjo Kaliostrą išrinkti savo hercogu, vietoje P. Birono; tai rodo, kad Kaliostro Kurše rezgė ir kažkokias politines intrigas, kurios išaiškėti turėjo Peterburge.

Beje, minėtos knygos autorė Kaliostrą vadina apgaviku, prastai kalbantį italų ir prancūzų kalbomis, o jo pagyros apie arabų kalbos žinojimą nieko vertos, nes pravažiuojantis profesorius Norbergas iš Upsalos universiteto, ilgai gyvenęs Rytuose, pastebėjo šį visai nemokant arabiškai. Kai buvo pradedama kalba apie Kaliostro nežinomus dalykus, tasai užpildavo pašnekovą ilga tirada arba pasitenkindavo trumpu neaiškiu atsakymu. Kartais jis tarsi pamišdavo, imdavo mosuoti špaga, šūkauti užkeikimus, o Lorenca prašydavo visų nesiartinti prie jo, nes jiems gali kilti didelė grėsmė dėl piktų dvasių.

Į Peterburgą 1779 m. prišokavo ir grafas Kaliostras su savo senovės Egipto stiliaus fokusais, įsikūręs masono Jelagino8) namuose. Pats žodis „micraim“ dvelkė paslaptimi - ką padarysi, juk Memfis – žydiškas Egipto pavadinimas (oficialus arabiškas Egipto pavadinimas - Misras). Rusijoje Kaliostro praleido apie 9 mėn. Tik priverstas skubiai išvykti iš Rusijos, jis nesuskubo pabuvoti Maskvoje ir nesusitiko su joje veikiančiais masonais. Pradžioje imperatorienė Jekaterina tai laikė „vaikiškomis fantazijomis“ ir nusprendė priblokšti masonus pokštu. Be to jai nepatiko, kad švedų masonai rusų broliams atsiuntė stambią pinigų sumą. Ji nenorėjo švedų valdžios įtakos rusų dvarininkijai ir caraičiui Pavlui. Taip atsirado jos kūrinys „Prieškvailės draugijos paslaptis“ (1780), kur aprašoma diametraliai priešinga masonams draugija su tarytum kvailomis apeigomis: „Priėmimo ložė turėjo būti kambariu, visai nepanašiu į karčemą, o tuo labiau į aikštės gydytojų būdelę. Kreida nupieštos musių kojelės ir kiti vaikiški žaidimai bei dūkimai visai iš jos išvyti“. O kad visai nutrintų žalingus Kaliostro atvykimo pėdsakus, imperatorienė dar parašė ir komediją „Apgavikas“, kuri buvo pastatyta Ermitažo teatre 1786 m. sausio 4 d. Joje parodoma bandymų išvysti dvasias, nepaaiškinamų dalykų aiškinimo, hermetinių bandymų ir t.t. kvailumas ir žala. Jame Kaliostro atitikmeniu buvo Kalifalkžerstonas, kuris priskiriamas martinistų mokymui, kurie komedijoje vadinami „martyškomis“. Tam pačiam tikslui buvo skirta ir kita tais metais imperatorienės parašyta komedija „Pamalonintas“. Abi tos komedijos buvo išverstos į vokiečių kalbą. „Musių kojelės“ (hebrajiškos raidės) visai nebuvo vaikišku dūkimu. Tos muselės, Belzebubo agentai, jau užnešė į Rusiją už marą baisesnę epidemiją.

Kiek skirtingai pateikiama nuomonė apie Kaliostrą barono Gleicheno užrašuose („Souvenirs de Charles Henri baron de Gleichen“, 1868):
„Apie Kaliostrą kalba daug blogų dalykų, tačiau aš noriu apie jį pasisakyti gerai. Tiesa, jo tonas, poelgiai, manieros jame rodo šarlataną, sklidiną pasipūtimo, pretenzijų ir įžūlumo, tačiau reikia atsižvelgti, kad jis buvo italu, gydytoju, didžiuoju masonų ložės meistru ir slaptųjų mokslų profesoriumi. Paprastai jo pokalbis buvo malonus ir pamokantis, jo poelgiai padorūs ir garbingi, jo gydymas niekam nepadarė žalos ir netgi buvo nepaprasto išgijimo atvejų. Jis niekada neėmė mokesčio už gydymą“.
Kitas teigiamas atsiliepimas buvo atspausdintas laikraštyje „Gazette de Sante⁶⁾ “.

Į Peterburgą Kaliostro vyko tikėdamasis atkreipti imperatorienės Jekaterinos II dėmesį, tačiau ten jam nepavyko net pasimatyti su ja, kaip aiškėja iš Jekaterinos laiškų Cimermanui⁷⁾. Fon Rekė, matyt stebėjusi jo vizitą Rusijoje, pastebi „nieko tikra negaliu pasakyti“. Iš kitų šaltinių aiškėja, kad Peterburge jis pasivadino grafu Feniksu, kur jis spėjo kiek apkvailinti įtakingą kunigaikštį Potiomkiną, jame sužadinus susidomėjimą alchemija ir magija.

Kiek daugiau apie Kaliostro buvimą Peterburge yra nedidelėje knygutėje „Aventures de Cagliostro“, išleistoje 1855 m. Pagal ją, atvykęs Kaliostro suprato, kad šlovė apie jį ne tokia didelė, kaip jis manė, ir nusprendė „pasireikšti“ ne iš karto, ir pradėjo labai kukliai, kas, savaime suprantama, iškart sukėlė susidomėjimą. Jis skleidė apie save gandus, kaip stebuklingus išgydymus Vokietijoje, tad Peterburge pasklido kalbos apie nepaprastą gydytoją. O ir gražuolė Lorenca patraukė dėmesį, apie vyrą pasakodama neįtikėtinas istorijas ir jo 4000 m. trunkantį gyvenimą.

Tačiau didžiausia Kaliostro nepasisekimo priežastis matyt yra ta, kad jis apsireiškė ne tik kaip gydytojas ar alchemikas, bet ir kaip galimas naujos masonų ložės vadovas. Tuo metu Jekaterina II nelabai palankiai žiūrėjo į slaptąsias sąjungas ir Kaliostro atvykimas tik sustiprino jos įtarimus. Be to, jis spėjo apkvailinti Jelaginą savo „alchemija“, tačiau jo šarlatanizmą „išrišo“ Jelagino sekretorius, ėmęs skleisti šią žinią po Peterburgą. Kitos aplinkybės irgi buvo nepalankios garsiajam grafui. Visa tai lėmė, kad Kaliostro paliko Peterburgą po 9 mėn., taip nieko vertinga jame ir nenuveikęs. Slapta per Mintaują jis pasiekė Varšuvą, o iš ten vyko į Strasburgą, kur jam pavyko į savo pusę palenkti katalikišką dvasininkiją.

---

Biografijos ir pastabos

¹⁾ Kuršo (Kurliandijos) gubernija - 1795–1917 m. Rusijos imperijos administracinis teritorinis vienetas, sudarytas iš buvusios Kuršo kunigaikštystės. Centras - Jelgava (Mintauja). Joje buvo svarbūs Liepojos ir Ventspilio uostai; priklausė Palanga ir Šventoji. Jos gyventojai vieni raštingiausių Rusijos imperijoje (71%, 1897 m.).

²⁾ Karlas Gleichenas (Karl Heinrich von Gleichen, 1733-1807) – vokiečių diplomatas, parašęs memuarus, kuriuose rašo ir apie grafą Sen-Žermeną, kurį gerai pažinojo Paryžiuje, o taip pat ir A. Kaliostrą bei kitus. Paryžiuje susitikinėjo su Didro,  Volteru,  Ž. Ruso ir kitais šviesuoliais. Priklausė Amis Reunis masonų ložei, buvo iliuminatu, domėjosi magija ir ta tema išleido dvi knygas.

³⁾ Grigorijus Orlovas (1734-1783) – rusų kunigaikštis, generolas, Jekaterinos II favoritas su ja turėjęs nesantuokinį sūnų, pastatęs Gatčino ir Marmurinius rūmus Peterburge. Pagal vieną versiją, jis imperatorienei padovanojo „Orlovo deimantą“, stambiausią iš rastų Indijoje. Buvo vienas ankstyvųjų slavofilų pasisakęs prieš Osmanų jungą krikščionims.

⁴⁾ Petras Bironas (Peter von Biron, 1724-1800) – paskutinis Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštis (1769-1795), žinomas domėjimusi menais, tačiau nesėkmingai pasirodęs politikoje - audringais laikais ginčijantis su vietine dvarininkija. Mintaujoje (Jelgavoje) atidarė taip vadinamąją Petro akademiją, į kurią kvietėsi I. Kantą, tačiau tasai atsisakė. Jelaterinos II nušalintas nuo hercogystės gyveno Vokietijoje.

⁵⁾ Oto der Hovenas (Otto Hermann von der Howen, 1740-1806) – Kuršo senatorius, slaptasis patarėjas, visuomenės veikėjas. Pyktelėjęs ant lenkų, per kuriuos praleido 2 m. Rygos kalėjime, vėliau tapo karštu Rusijos šalininku; imperatorius Pavelas I jį paskyrė senatoriumi. Amžininkų buvo smarkiai kritikuojamas.

⁶⁾ Gazette de Sante - 1773-1789 m. Paryžiuje ėjęs medicininis laikraštis (viso 52 nr.), įsteigtas Jean-Jacques Gardane. Plačiai naudojamas kaip šaltinis apie medicinos istoriją.

⁷⁾ Johanas Cimermanas (Johann Georg Ritter von Zimmermann, 1728-1795) – šveicarų filosofas, gamtininkas ir gydytojas. Žinomiausi jo traktatai: „Apie vienatvę“ (4 t., 1756, 1784-85), „Apie nacionalinį pasididžiavimą“ (1789), kuriame pasisakė prieš nacionalizmą. Jį rūmų gydytojo postui kvietės Jekaterina II, tačiau kvietimo nepriėmė.

⁸⁾ Ivanas Jelaginas (1725-1794) – rusų istorikas, poetas, valstybės veikėjas, buvęs neoficialiu Jekaterinos II sekretoriumi, jos ankstyvaisiais jos valdymo metais ir padėjo jai redaguoti kai kuriuos jos kūrinius. 1772 m. jis tapo masonų Didžiuoju magistru ir reorganizavo į vieningą sistemą. Masoniška veikla atitolino jį nuo imperatorienės. 1777 m. Peterburge įsigijo salą imtą vadinti Jelagino sala.

Lietuvos metrika
Elohimų alchemija
Dostojevskis Vilniuje
Didžiųjų misterijų šviesa
G. Rasputino pranašystės
Kas tas grafas Kaliostras?
Tolminkiemis ir  jo restauracija
Požalgirinė Lietuva Europos akimis
Baltijos kraštai Pršemyslo Otakaro II politikoje
Žydai Lietuvoje: laikų ir įvykių apybraiža
Grafas Aleksandras Kaliostras
Barboros Radvilaitės portretas
Juodasis arapas Baltarusijoje
Alchemikų filosofinis akmuo
Rozenkreiceriai ir alchemija
Traktatas apie dvi Sarmatijas
TSRS okultinės draugijos
Slaptieji planetos valdytojai
Dlugošas. Totoriai Lenkijoje
Kuršiai vikingų epochoje
Rusų kosmizmo gimimas
16 a. kultūros paminklas
Vilnius po senovei
Latgalos lietuviai
Žemaičių epas
Vartiklis