Juodasis arapas Baltarusijoje

Aleksandras Sergejevičius Puškinas Baltarusijoje buvo tik pravažiuodamas. 1824 m. rugpjūčio 1 d. Nikita Kozlovas į kelionės vežimą sukrovė negausią poeto mantą ir ekipažas išvažiavo. Liūdėdamas Puškinas paliko pamėgtą Odesą – jis keliavo š Pskovo gubernijos šiaurę, Michailovskoje kaimą.

Po savaitės, rugpjūčio 7 d., keliautojai pasiekė Mogiliovą, kur poetą pašto stotyje jau sutikinėjo jo gerbėjai – husarų pulkų karininkai. Ten pradėta draugiška puota buvo pratęsta Lubensko husarų pulko korneto Kucynskio bute. 5 val. ryto Puškinas paliko Mogiliovą, tądien pravažiavo Oršą ir Polocką...

Giminės šaknys, jungiančios Puškiną su Baltarusija, yra būtent Polocke... Puškinas tik paskubomis pro jį pravažiavo, tačiau Polocko pavadinimas ne kartą sutinkamas jo rankraščiuose. Gorislavos miestu, Polocko kunigaikštienės Rognedos vardu, taip pavadintos dėl savo nelaimingo likimo [goria – skausmas; slava – šlovė], vadino Polocką. Žinojo tai Puškinas, tačiau jis nežinojo, kad ir Rogneda, ir didysis Kijevo kunigaikštis Vladimiras, kadaise paėmęs Polocką ir prievarta į žmonas paėmęs jam patikusią gražuolę, ir jų proproanūkė Vitebsko ir Polocko kunigaikštienė Aleksandra Briačislavna, tapusi šventojo kunigaikščio Aleksandro Nevskio žmona, su juo susiję kraujo ryšiais...

Polockas susijęs ir su dar vieno poeto protėviu, davusiu jam karštą afrikietišką kraują, Abraomu Petrovičiu Hanibalu. Tiesa, apie jo buvimą šiame mieste neminima nė vienoje poetui skirtoje knygoje. Ir vis tik labai tikėtina, kad jaunasis arapas, kurio vardas tada buvo Ibrahimas, čia gyveno... O kalta kalida, susijusi su poeto prosenelio krikštijimo data ir vėliau nevalingai pakartota A. Puškino, kuris "Autobiografijos pradžioje" parašė:
"Mano motinos giminės linija dar įdomesnė. Jos senelis buvo negras, valdingo kunigaikštuko sūnus. Rusų pasiuntinys Konstantinopolyje kažkaip pasiėmė jį iš seralio, kur jis buvo laikomas amanatu, ir pasiuntė Petrui Pirmajam kartu su kitais dviem arapų vaikais. Valdovas pakrikštijo mažąjį Ibrahimą 1707 m. Vilniuje, kartu su lenkų karaliene, Augusto žmona...".

Vilnius, Church of St.Paraskeva-Piatnica Be jokių abejonių, Puškinas šią klaidingą datą paėmė iš vadinamosios Hanibalo "Vokiškosios biografijos", užrašytos Abraomo Petrovičiaus uošvio Rotkircho jau po karališkojo arapo mirties: "... maždaug 1707 m. buvo jis [Hanibalas] Lenkijoje pakrikštytas graikų tikėjimu, ir pats imperatorius kartu su lenkų karaliene, Augusto II žmona, pagerbė šias apeigas savo garbingu buvimu krikšto tėvais".

Tačiau nei Augusto II, nei jo žmonos Kristinos-Ebergardinos Vilniuje būti negalėjo. 1706 m. vasario mėn. Augustas II, nutraukęs sutartį su Rusija, sudarė separatistinę taikos sutartį su Švedijos karaliumi Karlu XII. Ir tik po pergalingo Poltavos mūšio 1709 m. birželio mėn. buvo atstatyti Lenkijos ir Rusijos santykiai.

Ir vėl iš poeto užrašų apie prosenelį: "Krikštijant jis pavadintas Petru, bet kadangi verkė ir nenorėjo naujojo vardo, iki pat mirties buvo vadinamas Abraomu".

Žinoma kad arapiuką Ibrahimą į Rusiją atvežė 1704 m. pabaigoje – ir ištisus tris metus nekrikštą "basurmaniną" rūmuose nebūtų laikę. Be to, Vilniuje ant stačiatikių Šv. Paraskevos Piatnicos cerkvės sienos išliko memorialinė lenta su užrašu: "Šioje cerkvėje imperatorius Petras Didysis 1705 m. klausė padėkos maldos už pergalę prieš Karlo XII karius, padovanojo jai iš švedų atimtą vėliavą ir joje pakrikštijo Afrikietį Hanibalą – mūsų garsiojo poeto A.S.Puškino senelį". Aišku, tas užrašas padarytas pagal senas cerkvės metrikas, kuriose nurodyti būtent tie metai. O bažnytinėse knygose užrašai buvo daromi tiksliai, jomis galima tikėti...

Ir, ko gero, svariausią paliudijimą paliko pats Abraomas Petrovičius: "... ir buvo mano krikštytoju iš šventosios pusės Jo didenybė Lietuvos mieste Vilniuje 1705-ais metais...". Tai iš dedikacijos Jakaterinai I rankraštiniame Hanibalo vadovėlyje "Geometrija ir fortifikacija". Vargu ar šia imperatorienei dovanotą knygą matė poetas.

Apie rusų caro buvimą Polocke likę nemažai liudijimų. Išliko net senas namas, kuriame beveik mėnesį gyveno Petras I. Akmeninė vieno aukšto vila, gerokai susmegusi į žemę, stovi Vakarinės Dvinos krante, pačiame istorinio miesto centre. Prieš šimtmetį virš langų buvo atvaizdai dviejų genijų, laikančių lentą su užrašu lotynų kalba: "Petrus Primus. Anno Domini MDCCV" (Petras Pirmasis. 1705 Viešpaties metai). Šiandien tik memorialinė lenta ant sienos liudija čia buvus Petrą I.

Ir juk būtent čia kartu su Rusijos caru buvo ir jo numylėtasis mažasis Ibrahimas! Juk jis nesiskirdavo su savo globėju. Arapiukas turėjo nepaprastai jautrią klausą, todėl caras liepė jam miegoti šalia jo varo miegamuosiuose arba kur nors netoliese. Ir būtent iš čia, šio namo, 1705 m. liepos 1 d. caras "išėjo į Vilnių".

Taip senasis Polockas tapo ta sankryža, kurioje susikirto Rusijos caro, Aleksandro Puškino ir jo tamsiojo prosenelio keliai. O dabar tame name įrengta muziejaus ekspozicija "Pasivaikščiojimas po Žemutinę Pokrovskąją".

Ostžemės sindromas
Šuolis iš savęs
Latgalos lietuviai
Kur gieda angelai...
Lermontovas: paskutinė diena
Dostojevskių šeimos kilmė
Dostojevskis: Puškinui skirta šventė Tolstojus – grafas ir socialinis kritikas
Kita revoliucijos veidrodžio pusė
Maksimas Gorkis atmetus mitus
Kryžiaus žygis į tyrus
Armėnų literatūros atšvaistai
Šiaurės žvaigždės prie Lenos
A.Puškinas. Slapti užrašai: 1836-1837 m.
Paskutinis filosofas: Tik kurdamas esi laisvas!
Jų kūriniuose parašyta daugiau nei perskaitoma
Susidvejinusi sąmonė 20 a. pradžios lietuvių avangarde
Igoris Proninas. Rusiška idėja
Gogolio pasaulis – tarsi sapnas
Žvejo ir auksinės žuvelės mįslė
Gilgamešo-Muromeco sugretinimai
Mankurtas: asmuo be ateities
Pamaskvės dvasingas perlas
Rusų vienuolio vaizdinys
16 a. kultūros paminklas
Dostojevskio kiltis
Palemono sūnūs
NSO puslapis
Skaitiniai