Dostojevskio kiltis

F.M. Dostojevskio namas-muziejus Maskvoje yra dešiniajame buvusios Marijos vargšų ligoninės fligelyje. Čia prabėgo rašytojo vaikystės metai. Jame 2006 m. lapkričio mėn. buvo surengta paroda, kurios eksponatai gali padėti geriau perteikti kai kuriuos Dostojevskių giminės istorijos aspektus.

Daugiau: Dostojevskis: 1 dalis  |  2 dalis

1506 m. Pinsko kunigaikštis Fiodoras Ivanovičius Jaroslavičius savo tarnui Danilai Rtiščečiui dovanoja kelis kaimus, tarp kurių buvo ir Dostojevo kaimo dalis (dabar priklausančio Bresto srities Ivanovo rajonui).

Nuo kaimo pavadinimo kilusi Dostojevskių pavardė pamažu įsitvirtino D. Rtiščečio palikuonims. Pirmu žinomu asmeniu, turėjusiu šią pavardę, buvo Danilos anūkas Fiodoras Ivanovičius (g. apie 1530 m. – m. po 1601 m.). Jis buvo kunigaikščio Andrejaus Michailovičiaus Kurbskio, Ivano Rūsčiojo valdymo metais emigravusio į Lietuvą, „įgaliotuoju draugužiu“ (advokatu). Ravanų herbas

Dostojevskių giminės herbas – modifikuotas Radvano herbas – raudoname fone aukso spalvos karo vėliava. Anot legendos, 11 a. vienas iš Radvanų (Lenkijos siuzerenų) vadovavo būriui kažkokiame kariniame susirėmime (matyt, tarp katalikų ir pravoslavų), šia vėliava patraukė karius, jau besirengiančius bėgti iš kovos lauko, susiremti su priešu ir laimėjo mūšį.

Lvovo Dievo motinos ikona.
1624 m. Stefanas Dostojevskis, grįžęs iš turkų nelaisvės, prieš ją pakabino sidabro grandines, kaip padėką už savo išsilaisvinimą. Gali būti, kad tai buvo Minsko bajoras, nuo 1577 m. Stepono Batoro raštu paskirtas vadovauti Minsko Dangaus žengimo stačiatikių vienuolynui. Po dviejų metų tasai vienuolynas buvo perduotas Michailui Rogozai, būsimam Kijevo metropolitui, pasirašiusiam liūdnai pagarsėjusią Bresto uniją. Minskiečio D.L. Baškirovo ieškojimai rodo, kad S. Dostojevskio pašalinimas buvo susijęs su jo nenuolaidumu katalikams tikėjimo klausimais. Šio žmogaus vardą rašytojas neabejotinai žinojo, nes, pagal jo dukters Liubos Fiodorovnos prisiminimus, jauniausią sūnų ketino pavadinti Stefanu.

Giesmynas.
Išleistas 1790 m. Šv.Vasiljevo Počajevo vienuolyno (lauros), kuriame yra atgailavimo giesmė-akrostichas, kurioje eilučių pirmos raidės yra DOSTOEVSKI. Autorius nenustatytas, tačiau juo galėjo būti rašytojo prosenelis Grigorijus Homerovičius Dostojevskis (m. po 1787 m.), valdęs Klečkovcų prie Kovelio kaimą, vėliau Janušpolio unitų kunigas, arba vienas jo vaikų: Joanas Dostojevskis (1754-po 1798), Skala prie Vinicos kaimo unitų kunigas arba Andrejus Dostojevskis (1755-1821), rašytojo senelis, Voitovcų kaimo unitų, o vėliau stačiatikių šventikas.

Turimame egzemplioriuje dešiniame viršutiniame pirmo atvertimo kampe A.M. Dostojevskio (rašytojo brolio) užrašas: „Andrejaus Dostojevskio. Man padovanota Vadimo Ivanovičiaus Lestvinicino 1880 metais. Šios knygos 5 D dalyje su Nr. 215 Dostojevskio pagal kraštą [neįsk., akrosichą] sukurta giesmė. Galbūt tai mūsų protėvio, greičiausiai senelio, t.y. mano tėvo tėvo, kūrinys“. [Pastaba: dovanotojo teisinga pavardė Lestvicinas – tai nustatė Galina F. Kogan).

Pokrovsko cerkvė Lipovko kaime.
Ją (dabar Kijevo srities Makarovsko rajone) 1874-76 m. pastatė rašytojo pusbrolio šventiko Antonijaus Černiako iniciatyva. Tipinis pastatas pagal maskviškio Konstantino Tono projektą sudegė Antrojo pasaulinio karo metais. Perfotografuota iš XX a. pradžios nuotraukos, esančios dabartinio cerkvės prižiūrėtojo G. Charkovskio archyve. Galima spėti, kad A. Černiakas buvo iškilus veikėjas – nuo 1880-ųjų įėjo į apskrities bažnytinę tarybą, 1883 m. buvo apdovanotas Šv. Sinodo skufa. Neabejotinai jis žinojo apie savo giminystės ryšį su rašytoju. Mirė 1884 m. spalio 5 d. Kijevo srities Berdičevo valsčiaus Samgorodoke. Jo kapas nesurastas. Kličkovičių kaimas

Kličkovičių kaimas.
Jis (dabar Volynės srities Turijsko rajono Milianovickio kaimo taryboje) iki 1775 m. buvo rašytojo protėvių tėvonija. Yra pagrindo spėti, kad Klečkovcai priklausė Dostojevskiams nuo 1š a. 7-ojo dešimtm. (t.y. anksčiau, nei Dostojevo kaimas), kai artimiausiame Kovelo mieste įsikūrė Fiodoras Ivanovičius Dostojevskis (Volynės Dostojevskių šakos pradininkas, labai tikėtina tiesioginis rašytojo protėvis), A. Kurbskio „advokatas“, tvarkęs keletą savo globėjo teismo bylų, tame tarpe A. Kurbskio tarno A. A. Kalymeto nužudymą bei kunigaikščio skyrybas su antrąja žmona Marija Jurievna Golšanska. Yra pagrindo spėti, kad tiesioginiai Dostojevskio protėviai tėvoniją paliko dar 1560-aisiais.

Dostojevo kaimas.
Dostojevskiams kaimas priklausė iki 17 a. trečio ketvirčio. Vėliau jį valdė garsiojo lenkų kompozitoriaus ir grafiko Napoleono Ordos giminaičiai, vėliausiais šeimininkais buvo Gedroicai. Dvaro liekanos išnyko 20 a. 6-7-ais dešimtm., kai buvo atliekami melioravimo darbai. 2006 m. vietos kraštotyrininko A.I. Burako pastangomis čia buvo pastatytas atminimo ženklas. Medinė 18 a. pirmos pusės Dostojevo cerkvė, sudegusi 20 a. 8-me dešimtm., priklausė ne dvarininkams, o kaimo bendruomenei ir niekaip nesusijusi su Dostojevskiams.

Dostojevskio giminė

Michailas Andrejevičius Dostojevskis (1787(?)-1839) – rašytojo tėvas.
1809 m. įstojo „valdišku auklėtiniu“ į Medicinos-chirurginę akademiją. 1812 m., būdamas 4 kurso studentu, išstojo iš akademijos ir karo gydytoju tarnavo kare. Jis buvo tarp gydytojų, kuriems vadovavo Loderas, užtikrinusių per 20 tūkst. sužeistųjų evakuaciją iš Maskvos, už ką gavo pagyrimo atestatą. Vėlesni 8 tarnybos metais susiję su ligoninėmis. 1821 m. įstojo į Maskvos Mariinsko vargšų ligoninę. 1828 m. jos jaunesnysis ordinatorius M.A. Dostojevskis tapo dvarininku. Žmonos mirtis nuo džiovos 1837 m. vasarį sukrėtė ir palaužė Michailą. Aiškindamas rankos drebuliu ir pablogėjusiu regėjimu, atsisakė paaukštinimo ir išėjo į atsargą. Likusius 2 gyvenimo metus (iki 1839 m. birželio) gyveno Pamaskvės dvare Darovojė. Pagal oficialią versiją jis mirė nuo apopleksijos priepuolio lauke, o palei šeimos pasakojimus – buvo nužudytas baudžiauninkų už žiaurų elgesį su jais.

Yra išlikęs M. A. Dostojevskio susirašinėjimas su žmona – nuo 1832 m., kai ši pavasarį išvažiuodavo į Darovojė. Ypač gausiai išliko 1835 m. susirašinėjimas. Tai leidžia geriau suprasti rašytoją kaip žmogų. Jis buvo ūkiškas žmogus, atidžiai stebintis viską, kas vyksta namuose, su meile ir švelnumu rūpinosi žmona ir vaikais:
„Ar sveika tu, mano balandėle, man šią savaitę labai liūdna, nežinau, kur dėtis“.
„Dabar apie svarbiausia: vaikams egzaminas paskirtas palei praeitus metus birželio gale... atsižvelk įir į tai, kad mano atostogos negali būti ilgesnės nei 20 dienų, tad prašau apmąstyk viską dėl savo padėties, pagalvok gerai, kad ir man esant gimdytum, tarkim, kad visa tai vyks ir sėkmingai, tai ir po gimdymo gali susirgti, o aš, dėl trumpų atostogų negalėjęs ilgiau pasilikti, turėsiu išvažiuoti ir palikti tave sergančią, pažiūrėk, kaip tada būtų tau ir man < ... > Lik sveika, brangiausia mano gyvenimo viltie, neužmiršk manęs sudraskytoje mano sielos būsenoje, kokios nuo pat gyvenimo pradžios dar nebuvau patyręs“.

Kai F.M. Dostojevskis užbaiginėjo „Paauglį“ ir laukė „Broliai Karamazovai“, susitikus su broliu Andrejumi jiedu kalbėjosi apie praeitį ir Andrejui užsiminus apie tėvą, Fiodoras sugriebė Andrejų aukščiau alkūnės ir karštai tarė: „ tokiais namiškiais, tokiais tėvais ... mes su tavimi nebūsim, broli!”.

Apie ypatingą meilės sampratą Dostojevskių šeimoje

Vėlų rudenį (1821 m. lapkričio 11 d.) valdiškame bute Maskvos Marijos ligoninėje vargšams Michailui ir Marijai Dostojevskiams (mergautinė pavardė Nečajeva) gimė antras vaikas Fiodoras. Jo tėvas ir dirbo gydytoju 1821-37 m. toje ligoninėje.
Ana Dostojevskaja, rašytojo zmona
Ana Dostojevskaja, rašytojo žmona

Įdomus klausimas apie meilę Dostojevskių šeimoje – ar ilgai ji gyvavo, ar ilgai ruseno? Ir aplamai, ar ji kada buvo ir kas ji tokia, toji meilė? Sunkus ir „prakeiktas“ klausimas dostojevistikoje. Pats F. Dostojevskis ją prisimena be jokių užuolankų: „Aš kilęs iš ruso ir pamaldaus šeimoje. Nuo tada, kiek prisimenu, atmenu tėvų meilę man...“.

Tačiau su Dostojevskiu niekada taip paprasta nebūna!? Visad greta šviesos krenta ir tamsus šešėlis. Tai kodėl jis nuo pat jaunų dienų šalinosi kalbų apie savo tėvą?! Kaip prisimena S. Janovskis*): „Apie tėvą jis griežtai nenorėjo kalbėti ir prašė apie jį neklausinėti“.

Daug jis buvo regėjęs, gydęs sužeistus per 1812 m. karą, kovojęs su šiltine ir išgelbėjęs ne vieną gyvybę. Geras gydytojas – ne veltui baigęs Medicinos-chirurgijos akademijos Maskvos skyrių. Išsilavinęs – ne dėl pasilinksminimo vaikams skaitė Karamzino „Rusų valstybės istoriją“ ir Puškino eilėraščius. Mylėjo žmoną ir vaikus ir daug darė, kad jie būtų laimingi, tačiau jo viduje buvo kažkas sulaužyta. Fiodoras rašė broliui Michailui: „Keistas charakteris! Ach, kiek nelaimių jis išgyveno“.

Ir tikrai. Jau 14 m. amžiaus jis paliko tėvų namus Podolsko gubernijos Voitovcų kaime – ir daugiau ten negrįžo. Maskvoje galėjo remtis tik savimi – ir kokia laime tapo vedybos su pirklio dukra Marija. Viskas jos muzikalioje sieloje sekėsi, giedojo. Ir viskas ėmė sektis Michailui – įgauta teisė į paveldėtą dvarininko statusą. Ir buvo įsigytas, nors ir nedidelis ir nelabai pelningas, Darovo dvaras Tulos gubernijoje, į kurį kokiam mėnesiui ar ilgiau atvažiuodavo jis, žmona ir vaikai. O kai neliko žmonos, pasaulis paniro į gedulą.

Bet ir anksčiau, iki žmonos ankstyvos netekties, jis tapdavo despotišku, o tai ir įtariu. 1835 m. gegužės 31 d. Marija laiške apeliuoja į vyro sveiką protą:
„Pačiu Dievu, dangumi ir žeme prisiekiu, mano drauge, kad niekur nebuvau ir nebūsiu savo širdies tau, mielam draugui, prieš šventą altorių mūsų santuokos dieną duotos priesaikos laužytoja“.

O jau netrukus, 1837-ųjų pradžioje, Marija jau neišeidinės iš savo miegamojo prieblandos – ir jokie negelbės nuo piltos džiovos. Michailas išeis į atsargą, viskas jam namuose, kadaise buvusiuose mielais, taps sunku ir svetima, užsivers knygos, durys, priblės rega. Visas pasaulis priblės! Jis su jaunesniaisiais vaikais apsigyvens dvarelyje – tačiau be žmonos, be jų motinos. Nederliai, konfliktai su valstiečiais, beprasmiai apmąstymai... ir išeitis, aišku, žalioje čėrkoje...

Sausringą 1839 m. pavasarį tėvas parašys sūnui, tuo metu besimokiusiam Peterburgo Pagrindinėje inžinerijos mokykloje, laišką pilną skausmo ir pasimetimo, taigi nubrėžiantį ir jo likimą:
„... po šios vasaros seks ryžtingas ir galutinis mūsų turtų praradimas ... Sniegas buvo iki gegužės, tad šerti galvijus bent kažkuo reikėjo. Visi stogai nurinkti pašarui. Tačiau tai niekai su tikra nelaime. Nuo pavasario pradžios iki šiol nė lašo lietaus ar rasos. Karštis, baisūs vėjai viską pražudė. Žiemkenčių laukai juoduoja“.

Anksti padvelks skurdu ir našlaičio lemtimi, anksti atsilieps valdiškų koridorių aidas, anksti teks jaunuoliui susimąstyti apie gyvenimą. Ir matyt ne veltui pirmąjį stambų savo kūrinį jis pavadins „Vargšais“: „... vargšas blogiau už šakelę ir jokios pagarbos sulaukti negali, kad ir ką ten rašytum!“

1839 m. šį pasaulį paliko jo tėvas – oficialiai dėl apopleksijos, o pagal gandus nuo kerštaujančių valstiečių rankų. Fiodoras nenuvyks į jo laidotuves, tačiau tėvystės, tėvų ir vaikų santykių tema taps viena pagrindinių temų jo kūryboje. Šeima laiko, kad pirmas epilepsijos priepuolis jį ištiko sužinojus apie tėvo mirtį.

Taip pat skaitykite Z. Froidas. Dostojevskis ir tėvažudystė

Sonia Dostojevskaja (1868 m. vasario 22 d. - 1868 m. gegužės 12 d.) – pirmoji rašytojo dukrelė.
Gimė Ženevoje ir netrukus ten pat mirė nuo plaučių uždegimo. Palaidota Plein-Palas kapinėse. Jos kapas atstatytas 1978 m. amerikiečių slavistų Notovų pastangomis. 1993 m. jo išsaugojimas pratęstas 30-čiai metų barono E. A. Falc-Feino finansinės paramos dėka.

Dostojevskį labai veikė viskas, kas susiję su šeima ir vaikais. Laiške A. P. Filosofovai (1879 m. liepos 11 d.) jis rašė: „Vaikai – kančia, tačiau jei būtini, be jų nėra gyvenimo tikslo...“ Tad ir Sonios netektį jis išgyveno labai sunkiai. A. G. Dostojevskaja „Prisiminimuose“ rašo: „Jo neviltis buvo baisi, jis raudojo ir verkė tarsi moteris, stovėdamas priešais sustingusį savo numylėtinės kūną; ir nuklojo jos išblyškusį veidelį ir rankeles karštais bučiniais. Tokio stiprios nevilties daugiau niekada nemačiau“.

Liubovė Fiodorovna Dostojevskaja (1869-1926) - F. M. Dostojevskio dukra.
Apie jos gimimą rašytojas laiške giminaitei S. A. Ivanovai (1869 gruodžio 14 d.) rašė: „Mergaitė sveika, linksma. Išsivysčiusi ne pagal metus (tai yra, pagal mėnesius) ... gana tylus, nekaprizingas vaikas. Š mane panašus iki juokingumo, iki smulkiausių bruožų“.

Liubovė tapo rašytoja, o taip pat tėvo biografe. 1911 m. St. Peterburge išleista jos knyga „Sergančios mergaitės“, o 1913 m. ten pat dar dvi knygos „Advokatė“ ir „Emigrantė“. Plačiai žinomi jos memuarai „Dostojevskis savo dukters pavaizdavime“, pradžioje parašyti prancūziškai, vokiečių kalba išleisti buvo 1920 m. Miunchene F. M. Dostojevskio 100-sioms gimimo metinių proga. Netrukus išversti į kitas kalbas, beveik perpus sutrumpinti išleisti ir TSRS. 1926 m., dukters mirimo metais, Paryžiuje išleisti ir prancūzų (originalo) kalba.

Knygoje, kurią daugelis linkę laikyti pernelyg subjektyvia ir nepatikima, (pvz., santykiai su pirma žmona M. D. Isajeva ir kt.) pateikti svarbūs rašytojo charakterio bruožai. Pvz., toji vieta, kur prisimenami mėgiamo Puškino eilėraščių skaitymai šeimos rate: „Dostojevskis juos skaitė nuostabiai, - ypač vieną, kurį skaitydamas negalėjo sulaikyti ašarų. Tai Puškino eilėraštis ‚Vargšas riteris‘ pasakojantis apie Viduramžių svajotoją, don Kichotą, kuris, būdamas labai religingas. Visą savo gyvenimą klajoja po Europą ir Rytus, skleisdamas Evangelijos idėjas... ‚Idiote‘ Dostojevskis rašo, kaip viena jo herojų skaito šį eilėraštį. ‚‘Įkvėpimo ir susižavėjimo traukuliai dukart perėjo jos veidu“, - sako jis, aprašinėdamas tą sceną. Tas pats vyko ir su Dostojevskiu, kai jis skaitė jį: jo bruožai prašviesėdavo, balsas virpėjo ir akis suvilgydavo ašaros. Mielas tėvas! Jis čia mums perpasakojo savo gyvenimo istoriją! Jis irgi buvo vargšas riteris be baimės ir priekaištų, visą gyvenimą kovęsis už didžias idėjas. Ir jam apsireiškė dangiška vizija: tačiau ne Viduramžių Nekalta Mergelė – tai buvo Kristus, atėjęs pas jį katorgoje ir davęs ženklą sekti Juo...“

Nuo 1913 m. Liubovė išvyko gydytis į užsienį. Dėl prasidėjusio Pirmojo pasaulinio karo ir revoliucijos jis jau negalėjo grįžti į Rusiją. Paskutinius dvejus metus ji praleido Italijoje, kur ir mirė nuo leukozės 1926 m. lapkričio 10 d. 1929 m. jos palaikai perkelti į Bolcano, kur jos kapas išlaikomas barono E. A. Falc-Feino lėšomis.

Fiodoras Fiodorovičius Dostojevskis (1871-1922) – F. M. Dostojevskio sūnus.
Buvo arklininkas, Imperatoriškosios žirgų draugijos iždininku, nuo vaikystės jautęs ypatingą trauką žirgams. Apie tai rašytojas rašo 1872 m. birželio 3 d. laiške žmonai: „Fečka ir prašosi pasivaikščioti, tačiau apie tai ir pagalvoti negalima. Liūdi ir verkia. Aš jam pro langą rodau arkliukus, kai važiuoja, baisiai domisi ir myli arklius, šaukia tpru“. Meilę žirgams padarė antrąja profesija: tarnavo žirgininkystėje, turėjo nuosavą arklį ir žaisdavo lenktynėse. Kaip savo prisimena savo „Prisiminimuose“ A. G. Dostojevskaja, tie bruožai atsispindėjo „Broliuose Karamazavuose“ pas Iliušenką Sniegirevą, kurio nuolatiniai prašymai padovanoti arkliuką primena analogiškus rašytojo sūnaus prašymus.

Anot jo sūnaus A. F. Dostojevskio, jisai „buvo gausiai apdovanotas sugebėjimais literatūrai, muzikai, turėjo gerą meninį skonį. Ir tik etiketė‚ rašytojo Dostojevskio sūnus‘, kuri jį visada slėgė, trukdė jam juos išreikšti ir vertė būti susilaikiusiu ir uždaru“. Jo rašiniai ir eilėraščiai, „rašyti sau“, beveik neišliko, - išskyrus kelias eiles, kurias M. V. Volockis paskelbė knygoje „Dostojevskio giminės kronika“.

Po Spalio revoliucijos, Fiodoras aktyviai dalyvavo tėvo relikvijų rinkime ir išsaugojime, išsikovojo, kad motina būtų palaidota vokiečių užimtame Kryme. Mirė nuo šiltinės Maskvoje, jo kapas Vagankos kapinėse prarastas 8 dešimtm. pradžioje.

Jis buvo triskart vedęs. Pirmos vedybos su Marija N. Tokareva buvo trumpos ir jiedu vaikų neturėjo. Antroji žmona, generolo duktė Jekaterina Petrovna Cugalovskaja (1875-1958) po vyro mirties daug padėjo muziejui Maskvoje bei M. V. Volockiui. Jiems 1903 m. gimė dukrytė, mirusi iškart po gimimo. Vėliau jiedu susilaukė dviejų sūnų: Fiodoro (1905-1921) ir Andrejaus (1908-1968), vienintelis, kuriam mirus, nenutrūko tiesioginė rašytojo giminės linia. Trečioji žmona (nuo 1916 m.) Leokadija Stefanovna Michaelis buvo balerina. 1924 m. ji Istorijos muziejui perdavė rašytojo Evangeliją bei laišką broliui Michailui, rašytą Petropavlovsko tvirtovėje, kuriame pranešė, kad mirties bausmė pakeista katorga.

Alioša Dostojevskis (1875.08.10-1878.05.16) – jauniausias rašytojo sūnus.
Šv. Aleksejaus vardas buvo labai mėgiamas Fiodoro Dostojevskio. Jis sunkiai pergyveno ankstyvą sūnaus mirtį: „Jis kažkaip ypatingai mylėjo Aliošą beveik liguista meile. Ypač jį slėgė tai, kad vaikas mirė nuo epilepsijos – iš jo paveldėtos ligos“ (A.G. Dost. „Prisiminimai“).

Anot rašytojo žmonos, pirmoje „Karamazovų“ knygoje bobų pokalbiuose ir motinos, netekusios sūnaus, skunduose, atsispindėjo pačių šeimos narių išgyvenimai. Sūnus palaidotas Peterburgo Bolšeochotinsko kapinėse, kapas prarastas. 2006 m. Peterburgo Dostojevskio muziejaus pastangomis prie kapinių vartų pakabinta memorialinė lenta.

Fiodoras Fiodorovičius Dostojevskis jaunesnysis (1905-1921) – rašytojo anūkas, F.F. Dostojevskio sūnus.
Anot J.P.Dostojevskajos, “lengvai rašė eilėraščius. Parodė sugebėjimus piešimui. Turėjo muzikinę klausą. Iš visų Dostojevskių buvo panašus nebent į prosenelę, rašytojo motiną Mariją Fiodorovną, su kuria turėjo bendrumų tiek bruožais, tiek charakteriu“.

„Jo atmintis buvo puiki. Labiausiai Fedia mėgo literatūrą, ypač lyriką ir elegijas. Mėgo ir aritmetiką, nors ji pasidavė sunkiau nei literatūra. Turėjo sugebėjimų ir muzikai... Nuo 16 metų Fedia turėjo tikrą meninį talentą“ (V. G. Liubimova).

Mirė nuo šiltinės, kurią apsunkino meningitas Simferopolyje. Kapas miesto kapinėse prie Petrosko uolų kol kas nenustatytas.

Andrejus Fiodorovičius Dostojevskis (1908-1968) – rašytojo anūkas, F.F. Dostojevskio sūnus.
Buvo inžinieriumi-konstruktoriumi miško pramonėje, kelių išradimų autorius. Dėstė Leningrado radiotechnikos technikume. Nuo 1941 m. liepos mėn. dalyvavo Antrajame pasauliniame kare, pradžioje motociklininku, o baigė Mandžiurijoje inžinieriumi-kapitonu.

Antrąją gyvenimo dalį pašventė rašytojo biografijos ir kūrybos tyrinėjimui, dalyvavo įkuriant rašytojo muziejų Peterburge name, kuriame rašytojas gyveno paskutiniuosius metus ir mirė, įsteigiant Semipalatinsko muziejų, rašė knygą (dabar jau prarastą) apie senelę Ana Grigorjevną. 1968 m. patenkino jos paskutinę valią – palaikus iš Jaltos perkėlė į Leningrado Aleksandro-Nevskio vienuolyną, kur palaidotas ir rašytojas. Andrejus irgi ten palaidotas – viename kape su seneliais.

Rašytojo broliai ir seserys Michailas Michailovičius Dostojevskis

Michailas Michailovičius Dostojevskis (1820-1864) – vyriausias rašytojo brolis.
Buvo rašytojas, kritikas, vertėjas, žurnalistas. Kartu su broliu mokėsi N. I. Drašusovo ir L. I. Čermako pansionuose. Išlaikęs egzaminus, 1841 m. sausį buvo pervestas į lauko inžinierius-viršilas; varginamas tarnybos, rašė romantiškas eiles ir gyveno literatūriniais interesais. 1847 m. išėjo į atsargą ir persikėlė į Peterburgą. Visą laiką brolius siejo dvasinis ryšys – ir jų susirašinėjimas yra pagrindinis šaltinis apie rašytojo kūrybinių motyvus. 1849 m. suimtas, tačiau paleistas, pripažinus nekaltu.

5-ojo dešimt. pabaigoje paskelbia kelias apysakas natūrinės mokyklos įtakoje. Aukštai įvertinti jo Šilerio ir Gėtės vertimai. Kaip kritiką geriausiai apibūdina straipsniai „Apie naujausius rusų rašytojus“, „Žukovskis ir romantizmas“. 1852-60 m. laikinai nutolsta nuo literatūrinės-socialinės veiklos. 1861-64 m. su broliu aktyviai leidžia žurnalus „Vremia“ ir „Epocha“.

Mėgo muziką, liejo akvareles, kurių dvi yra Maskvos muziejuje. Po brolio mirties perėmė jo šeimos priežiūrą bei skolas. Michailo kapas Pavlovskenenustatytas.

Varvara Michailovna Dostojevskaja, vedusi - Karepina (1822-1893) – jaunesnioji rašytojo sesuo.
Po tėvų mirties augo tetos A. F. Kumaninos namuose ir netrukus ištekinta už Maskvos general-gubernatoriaus kanceliarijos valdytojo P. A. Karepino. 1893 m. sausio 20 d. plėšikų nužudyta savo namuose. Kapas Maskvos Piatnickos kapinėse nesurastas. F. M. Dostojevskis savo pirmajame romane „Vargšai“ pagrindinei herojai davė sesers vardą, o Bykovo, už kurio ji buvo priversta tekėti, prototipu buvo jos vyras P. A. Karepinas.

Andrejus Michailovičius Dostojevskis (1825-1897) – jaunesnysis rašytojo brolis.
Buvo civilinis inžinierius, architektas, memuarų rašytojas. Tarp žinomesnių jo pastatų Dnepropetrovsko berniukų gimnazija bei naujieji Svečių namai (1860-ieji), o taip pat Jaroslavlio pirklio Dunajevo degtukų fabrikas bei cerkvės varpinė. Be to jis dalyvavo restauruojant caraičio Dmitrijaus rūmus Ugliče.

Jo jaunesnioji duktė Varvara paliko prisiminimus apie F.M. Dostojevskį, kuriuos išleido jos dukra M.V. Savostjanova. O jaunesnysis sūnus Andrejus tapo žinomu mokslininku geografu, išsaugojo daug rašytojo reliktų. 1930-aisiais jo išleisti tėvo „A. M. Dostojevskio prisiminimai“ – vertingiausias šaltinis apie rašytojo jaunystės metus bei Rusijos provincijos gyvenimą. Iš jos galima nustatyti kai kuriuos prototipus rašytojo kūrinių veikėjams.

Vera Michailovna Dostojevskaja, vedusi - Ivanova (1828-1896) – jaunesnioji rašytojo sesuo.
Po motinos mirties 1937 m. su tėvu gyveno Pamaskvės dvare Darove. Po tėvo mirties 1939 m. augo tetos Po tėvų mirties augo tetos A. F. Kumaninos namuose. 1846 m. ištekėjo už gydytojo ir dėstytojo A.P. Ivanovo. Jos namuose rašytojas apsistodavo būdamas Maskvoje. Jų vasarnamyje Pamaskvėje, Liubline, 1866 m. rašė paskutiniuosius „Nusikaltimo ir bausmės“ skyrius. Jo iniciatyva čia dažnai buvo rengiami humoristiniai spektakliai. Jos duktė Sofija buvo vertėja, su kuria rašytojas dalijosi „Idioto“ užmačiomis.

Vera Michailovna Dostojevskaja, vedusi - Golenovskaja (1835-1889) – jauniausioji rašytojo sesuo.
Po tėvų mirties gyveno kaip ir Vera. 1854 m. ištekėjo už Pavlovsko kadetų korpuso vado N.I. Golenovskio. Jų namuose Peterburge rašytojas neretai apsilankydavo. 1875 m. antrąkart ištekėjo už V.V. Ševiakovo. Jų šeima ginčijosi su dėl A.F. Kumaninos palikimo.


*) Stepanas Janovskis ( 1815-1897) – Dostojevskio šeimos gydytojas (1846-49), parašęs atsiminimus apie rašytoją (1793 ir 1885 m.). S. Janovskio žmona buvo aktorė A. Šubert, kuriai Dostojevskis jautė simpatiją ir net žadėjo specialiai jai parašyti vieno veiksmo komediją. 1860 m. Janovskių šeimoje kilus konfliktams, Dostojevskis palaikė Aleksandros pusę. Jiedu išsiskyrė 1863 m. Janovskio charakterio bruožus ir šiuos šeimos aspektus atspindi F. Dostojevskio apysakos „Amžinas vyras“ (1870) veikėjas P. Trusotskis.

Šuolis iš savęs
Margaritos paskirtis
Rusų vienuolio vaizdinys
Puškinui skirta šventė ir Dostojevskis
Dostojevskių šeimos lietuviška kilmė
Z. Froidas. Dostojevskis ir tėvažudystė
Kaliostro lankymasasis mūsų pašonėje
A.Puškinas. Slapti užrašai: 1836-1837 m.
Gogolis. Vakarai vienkiemyje prie Dikankos
Jų kūriniuose parašyta daugiau nei perskaitoma
M. Strijkovskio "Kronikos" lietuvių dievai
Kūniškumo problema rusų filosofijoje
Ankstyvosios slavų kalbų gramatikos
M. Miechovskis. Apie dvi Sarmatijas
A. Bogdanovo biografija ir filosofija
Juodasis arapas Baltarusijoje
Karolio Europa ir jos slinktys
Trys chano Batyjaus gyvenimai
Stačiatikybė: Po Bresto unijos
Kita revoliucijos veidrodžio pusė
Kristaus brolijos pradai
M. Gorkis atmetus mitus
Universiteto spaustuvininkas
Psichiatrijos pradininkas
Vilnius po senovei
Vartiklis