Kristaus brolijos pradai    

Šių dienų skaitytojui Nikolajus Gogolis vis labiau atsiskleidžia kaip dvasinis rašytojas ir religinis mąstytojas. Savitą lūžį pas jį patyrė ir vadinamoji „rusiška idėja"; ją jis išdėstė laiškuose draugams.

Pagal Gogolį, kelias į Kristų – tai kartu ir nesupratimo įveikimas, ir nuolankumas. Jis svajojo, kad valstybėje būtų įsteigta pareigybė, kurios tikslas būtų sutaikinti skirtingus įsitikinimus turinčius ir skirtingiems sluoksniams priklausančius žmones. Tokią pareigybę jis pats buvo linkęs užimti – ir savojoje „Autoriaus išpažintyje" rašė:
Nikolai Gogol. By drawing of E.A. Dmitriev Mamonov, 1852 „Man atrodė, kad daugiausia Rusioje kenčia nuo tarpusavio nesusipratimų ir labiausiai reikalingas žmogus, kuris, kažkiek pažindamas sielą ir širdį ir kažkiek turėdamas bendrų žinių, nuoširdžiai trokštų taikyti“.

Dorovinis tobulėjimas, tarnavimas artimam ir kelias pas Dievą – Gogoliui, iš esmės, buvo viena. Faktiškai, tai ore plevenusios "žmonių brolybės" idėjos įgyvendinimo kelias. Apie tai – paskutinėje "Rinktinių vietų iš susirašinėjimo su draugais" dalyje "Šviesusis sekmadienis". Šį kelią Gogolis laiko ruso skiriamuoju bruožu:
„Daug yra ko mūsų tikrojoje prigimtyje, mūsų primiršta, kas artima Kristaus įsakymui, - tai įrodo jau tai, kad Kristus pas mus atėjo be kalavijo, o mūsų širdžių parengta dirva pati savaime šaukėsi jo žodžių, kas reiškia esant Kristaus brolijos pradus pačioje mūsų slaviškoje prigimtyje ir žmonių susibičiuliavimas pas mus buvo artimesnis net už kraujo broliją…“.

N. Berdiajevas apie tai parašė:
„Jis turėjo idėją, kad Rusija žmonėms privalo atnešti brolybę. Pats Dievo karalystės žemėje ieškojimas buvo rusų pašaukimas. Gogoliu prasideda religinis-moralinis rusų literatūros pobūdis, jos mesijaniškumas. Tame, be jo, kaip menininko, Gogolio svarba. Rusų menininkai trokš pereiti nuo meninės kūrybos prie gyvenimo tobulinimo kūrybos. Religinė- metafizinė ir religinė socialinė tema kankina visus žymesnius rusų rašytojus“.

Tikriausiai, tai labiausia taikytina F.M. Dostojevskiui; tarkim, rusų idėjos aptarimams skirta jo kalba apie Puškiną, kur jis tikino, kad
„būsimi rusai visi iki vieno supras, kad tapti tikruoju rusu ir reikš: siekti galutinio susitaikymo Europos prieštaravimuose, parodyti Europos liūdesio išdavas savojoje ruso sieloje, visažmoniškoje ir visa jungiančioje, sutalpinti joje broliška meile visus mūsų brolius, o galiausiai, galbūt, ir tarti galutinį didžiosios ir visuotinės harmonijos, broliško visų genčių sutarimo pagal Kristaus evangelijos įstatymą žodį“.

Panašiai Dostojevskis jungė rusų tautos paskirtį su nacionaliniu jos charakteriu:
"Visuotiniam, visažmogiškam broliškam susivienijimui rusų širdis, matyt, iš visų tautų labiausiai skirta…".
Tiesa, tokios brolybės idėjos šaknys gerokai giliau – pačioje Evangelijoje, kur Kristus kviečia savo mokinius būti broliais.

Ji tapo viena pagrindinių 19-20 a. rusų filosofijos temų. Taip I.A. Iljinas*) vienu svarbiausiu rusų visuomenės uždaviniu laikė "tikrojo teisingumo ir tikrosios rusiškos brolybės" suradimą. Jis rašė:
"Jos [rusų idėjos] amžius yra pačios Rusijos amžius.O jei pažvelgsime į jos religines ištakas, tai pamatysime, kad tai krikščioniškos stačiatikybės idėja. Rusija savo nacionalinę užduotį iš krikščionybės priėmė prieš tūkstantį metų: įgyvendinti savo nacionalinę žemiškąją kultūrą, persmelktą krikščioniška meilės ir apmąstymo, laisvės ir daiktiškumo dvasia. Šiai idėjai ištikima bus ir būsima Rusija".

Gogolio "praktine religija" – vidinis žmogaus pasikeitimas; ji neturi jokio tautinio atspalvio. Jos esmė labai paprasta – "pasikviesti Kristų į namus". Tame jos paprastumas, o kartu ir sudėtingumas. Juk ji kalba ir apie tai, koks didis ir sunkus kelias link rusų idealo – įgyvendinti krikščioniškus pamokslus. Tad nenuostabus, kad greta patetinės laiškų nuotaikos ir gyvuoja apokaliptinė artėjančio pavojaus nuojauta – ypač "Šviesiojo sekmadienio" skyriuje. Čia padaroma tokia mažai paguodžianti išvada:
„Ir nesuprantamu liūdesiu jau užsiliepsnojo žemė; vis atšiauresnis ir atšiauresnis darosi gyvenimas: vis smulkėja ir susmulkėja, o plečiasi visų akivaizdoje tik vienintelis nuobodulys, su kiekviena diena pasiekdamas neišmatuojamą apimtį. Visur gūdu, aplink kapai. Dieve! tuščia ir baisu tampa Tavo pasauly!“

Ir bandydamas įžvelgti ateitį, jis vis tik sušunka:
„Nemirs mūsų senovės nė vienas grūdelis to, kas joje iš tikro rusiška ir kas nušviesta paties Kristaus. Skambiomis poetų stygomis, auksaburnių šventikų kalbomis pasklis, plykstels patamsėję – ir Šviesiojo sekmadienio šventė įsisiūbuos kaip reikiant, pas mus anksčiau nei pas kitas tautas!“.

Tokie kontrastai todėl, kad labai didelis atstumas skiria idėją nuo jos įgyvendinimo. Tačiau Gogolis ir pastebi:
„Argi mes geresni už kitas tautas? Ar artimesni Kristui, nei jos? Niekuo mes ne geresni, o gyvenimas dar labiau nesutvarkytas ir netvarkingesnis nei jų. 'Blogesni už visus kitus' – štai ką turime visada sakyti apie save“.

Gogolis: Vakarai vienkiemyje prie Dikankos

Priedai

Gogolis. Vakarai vienkiemyje prie Dikankos (ištrauka)

Pradžioje baisu buvo Vakulei, kai jis nuo žemės pakilo į tokį aukštį, kad apačioje jau nieko matyti negalėjo, ir kaip musė praskrido po pačiu mėnuliu taip, kai jei nebūtų šiek tiek pasilenkęs, tai būtų kepure jį užkabinęs. Tačiau po kažkiek laiko jis padrąsėjo ir net ėmė pokštauti su velniu. Ji labai linksmino, kaip velnias čiaudėjo ir kosčiojo, kai nusiimdavo nuo kaklo kipariso kryžiuką ir pakišdavo tam. Tyčia pakeldavo ranką, kad pasikasytų galvą, o velnias, manydamas, kad ruošiasi jį peržegnoti, imdavo skristi dar sparčiau. Viskas aukštybėse buvo šviesu. Oras retame sidabriškame rūke buvo skaidrus. Viskas buvo matoma, ir net buvo galima pastebėti, kaip viesulu pro juos, sėdėdamas puode, prazvimbė burtininkas; kaip žvaigždės, susibėgusios į krūvą, žaidė slėpynes; kaip šone debesimi spietėsi visa dvasių gauja; kaip mėnesienoje šokęs velnias, pamatęs raitą kalvį, nukėlė kepurę; kaip skriejo atgal grįžtanti šluota, kuria, matyt, kažkur savo reikalais nulėkė ragana... daug dar šlamšto sutiko jie. Visi, pamatę kalvį, minutei stabtelėdavo pažiūrėti į jį, o tada vėl lėkė toliau savo keliu; kalvis vis skrido; ir staiga prieš jį sublizgo šviesomis Peterburgas (Tada kažkokia proga buvo įrengta iliuminacija). Velnias, perskridęs pro šlagbaumą, pavirto žirgu, ir kalvis išvydo save vidury gatvės ant šaunaus eržilo.


*) Ivanas Iljinas (1883-1954) – rusų religinis filosofas, rašytojas, publicistas, komunistinės valdžios kritikas. Įtakojo 20 a. rusų inteligenciją, tame tarpe A. Solženiciną. 1922 m. Lenino įsakymu ištremtas į užsienį, kur iki 1938 m. gyveno Vokietijoje, tada persikėlęs į Šveicariją. Parašė apie 50 knygų ir apie tūkstantį straipsnių. Paminėtina dvitomis „Hėgelio filosofija kaip mokymas apie Dievo ir žmogaus konkretumą“ (1918), „Apie pasipriešinimą jėga blogiui“ (1925), „Apie ateities Rusiją“ (1948), „Religinės patirties aksiomos“ (1956).

Šuolis iš savęs
Kur ėjo L. Tolstojus?
M. Gorkis atmetus mitus
Rusų vienuolio vaizdinys
L. Tolstojus. Prisikėlimas
Juodasis arapas Baltarusijoje
Šiaurės žvaigždės prie Lenos
Gogolio pasaulis – tarsi sapnas
Kita revoliucijos veidrodžio pusė
I. Gamajunovas. Nepririšta valtis
Jų kūriniuose parašyta daugiau nei perskaitoma
Levas Tolstojus – grafas ir socialinis kritikas
Blavatskaja: Tolstojus – vienas iš nedaugelio
Rudaki: nepasiekiamojo paprastumas
N. Berdiajevas: rusų religinis filosofas
Plutarchas. Biografijos: Solonas
D. Zavolskis. Valstybės stilius
Armėnų literatūros atšvaistai
Tezės: Šmeliovo paskaita
Kryžiaus žygis į tyrus
V. Vekeroto galerija
Skaitiniai
Vartiklis