Kur ėjo L. Tolstojus? Vartiklis

Įvykis, visame pasaulyje žinomas kaip išėjimas, dažniausiai suprantamas kaip išėjimas nuo - nuo to, su kuo negalėjo susitaikyti rašytojo sąžinė. Išėjimas į kur - taip beveik niekada nebuvo klausiama; nes savaime aišku, kad „išeiti nebuvo į kur“ – ir vietos prasme, ir vidinio išėjimo prasme Tolstojui, apie ką netrukus po jo mirties rašė A.S. Volžskis^*).

Tačiau būtent tai, į kur traukė L. Tolstojus, turėjo išimtinai svarbią reikšmę. Buvo akivaizdu, kad jo dvasinis kelias toli gražu nebuvo baigtas, kad prasiveria kažkokia kita perspektyva, kad ne neigimas yra paskutinis žodis savo vardą davė ištisai rusų kultūros epochai.

Taip išėjimą suprato V.F. Ernas: „Tolstojui tapo šleikštu gyventi savo Jasnaja Polianos nechliudovystėje; ir jis naktį pabėgo. Nepaprasta būdinga tai, į kur jis bėgo. Nechliudovas savo kūriniuose nepaprastai aiškiai įrodė, kad Bažnyčia tokia apgaulinga ir sugundanti, kad, atrodytų, Tolstojui buvo būtina savo išėjimu iš namų apeiti kiekvieną cerkvę. Ir vietoje to Tolstojus vyksta į Optinos vienuolyną, vieną iš bažnyčios atramų, t.y. pas didžiausią melą, pas vienuolius, tuo stipriausius, anot Nechliudovo, gundytojus ir apgavikus. Jausdamas savo silpnumą asmeninėje Tolstojaus sąmonėje, jausdamas, kad Tolstojus štai jau pasirengęs ištrūkti iš jo rankų, Nechliudovas pasikeičia į Čertkovą...“

Kad Tolstojus lemiamą savo gyvenimo minutę eina pas vienuolius (ir tik Tolstojus, o ne tolstojininkas galėjo tai padaryti), rodė, S.N. Bulgakovo nuomone, prasidedančią jame „naują, sunkų dvasinį darbą“. Greičiau, atrodo, tai buvo sugrįžimas prie seniai prasidėjusio darbo, tačiau nutrūkusio 80-aisiais.

Apie paskutinį Tolstojaus atvykimą į Optiną tėvas Joanas (Palevojus) pasakoja labai smulkiai. Pateiksime ištrauką iš tų jo užrašų.

Į Optinos vienuolyną atvyko garsus rašytojas grafas Levas Tolstojus. Apsistojęs vienuolyno svečių namuose, jis paprašė jiems sutanoto broliuko Michailo: „gal jums nepatogu, kad pas jus atvykau? Aš Levas Tolstojus; atskirtas nuo Cerkvės; atvykau pakalbėti su jūsų senoliais. Rytoj išvažiuosiu į Šamordiną“. Vakare, užeidamas į svečių namus, klausė, kas vyresnysis, kas vienuolyno vadovas, kiek brolių, kas senoliai, ar sveikas tėvas Josifas ir ar priima jis. Kitądien dukart ėjo pasivaikščioti, beje jį matė prie skito, tačiau į skitą neužėjo, pas senolius nebuvo ir 3-ią valandą išvažiavo į Šamordiną... Jo susitikimas su jo seserimi, Šamordino vienuole, buvo labai jaudinantis: grafas su ašaromis akyse ją apkabino, o tada ilgai šnekučiavosi dviese. Tarp kitko, grafas sakė, kad jis buvo Optinoje, kad ten gerai, kad su malonumu užsidėtų posutanį ir gyventų, atlikdamas pačius žemiausius ir sunkiausius darbus, tačiau kaip sąlygą iškeltų, kad neverstų jo melstis, kad jis to negali. Į sesers pastabą, kad ir jam iškeltų sąlygą nieko nepamokslauti ir nemokyti, grafas atsakė: ko mokyti, kai ten reikia mokytis, ir sakė, kad kitą dieną važiuos nakvoti į Optiną, kad pasimatytų su senoliais.

Pas juos pirmiausia ir ėjo Tolstojus. Dar pakeliui į Koziolską vagone jis klausinėjo apie Optinos senolius, tada apie juos kalbėjosi su tėvu Pachomijum, su D.P. Makovickiu. Šis dienoraštyje ypač pabrėžė „stiprų norą pabendrauti su senoliais“, kuo ir aiškino Tolstojaus pasivaikščiojimus prie skito. Noras pasimatyti su senoliais atvedė jį į Optiną; dar labiau jis sustiprėjo po pokalbio su Marija Nikolajevna Šamordine – sesuo tiesiai šviesiai patarė eiti pas tėvą Josifą. Ir Tolstojus jau nusprendė „būtinai eiti“. Kas gi jį sustabdė? Ar baimė sudrumsti sergančio t. Josifo ramybę? Ar, kaip perdavė M/N. Tolstaja, bijojimas, kad senolis nepriims jo, atskirto nuo Cerkvės? Gal jame prabilo ankstesnis išdidumas (savo laiku sukėlęs dvasines tėvo Ambrozijaus kančias), kai, taip ir neišdrįsęs užeiti į skitą, staiga pareiškė Makovickiui: „Pas senolius pats neisiu. Jei pakviestų, nueičiau“.

Tačiau, aišku, ne šis užsitęsusio ginčo su istorine krikščionybe, su Cerkve atgarsis formavo Tolstojaus nuotaikas tomis dienomis. Dvasiškai, tada jis jau ėjo iš neigimo kelio, tos veiklos, kuriai su tokia aistra atsidavė paskutinius 30 m., kelio, kartu įgaudamas jo lygiai taip pat atmetamą pasaulinę šlovę, veiklos kuri išsisėmė ir atvedė, o geriau sakyti – gražino prie kažkada neatsakyto klausimo apie kitą kelią.

Dabar Tolstojus galutinai išsilaisvino iš „mokymo nusidėjimo“ (jo žodžiai „Išpažintyje“), o ir laisvinosi su senojo vienuolio pagalba, kurio žodis, kaip ir kaip jį priėmė Tolstojus 90-ais ir vėliau, visada gyvavo jo širdyje. „Mačiau sapne, - rašo jis 1909 m. balandžio 19 d., - kad kažkas man perduoda Optinos senolio (pamiršau jo vardą) laišką ar maldą, aš skaitau ir žaviuosi tuo rašiniu. Ten daug nuostabaus, ramaus, senoliškai išmintingo, meilingo, tačiau aš viską užmiršau, išskyrus viena, kas nepaprastai mane sujaudino: tai, kad jis niekada negali nei mokyti, nei patarinėti elgtis taip ar kitaip. Mokyti negali, 1-ma, t[odėl], k[kad] nelauko savęs aukštesniu ir protingesniu kas bebūtų, o 2-a t[odėl], k[ad] visa, ką reikia žinoti žmogui, pasakyta Apreiškime (tai sakė senolis) ir bei kiekvieno širdyje“.

Čia viskas vietoje: paties Tolstojaus mintys, senolio patarimai, tačiau įsimintina, kad ne kokio nors kito o būtent Optinos senolio vaizdas ir žodis iškyla jo dvasioje, kai nutinka paskutinis jo gyvenimo posūkis. Nuo „išorinio žmogaus“ – prie „vidinio žmogaus“, nuo pragmatiškos krikščionybės be Kristaus, nuo eudomonizmo, dvasinio-kūniško asketizmo, nuo „naujojo išpirkimo“ savo jėgomis pagundos, nuo visų senųjų Teodosijaus Žvairiojo, „žydiškuojančių“, Matvėjaus Baškino, sociniečių ir kitų antitrejybininkų erezijų - prie Dievažmogio, prie Kristaus-Logozo ir Jo Bažnyčios.

Pavadinti tai įžengimu į visiškai naują, anksčiau nežinomą Tolstojui kelią – nevisiškai teisinga. Greičiau jau tai kelio, pradėto 7-me dešimtmetyje, sugrįžimas po sunkiausio jo pradėtos moralinės-religinės reformacijos prie kadaise neužbaigto darbo. Tada, pačiame jos įkarštyje, 1865-ųjų rudenį, jis rašė A.A. Tolstojui (su laiškuose jam būdinga griežta, apnuoginta savianalize): „Aš dabar jau žinau, kad turiu sielą, ir nemirtingą (bent jau dažnai galvoju, kad noriu tai žinoti), ir žinau, kad yra Dievas... Aš jums prisipažįstu, kad anksčiau, nuo seno, netikėjau ir tuo. Paskutiniu metu vis dažniau visame kame matau to įrodymą ir patvirtinimą. Ir džiaugiuos tuo. Aš ne krikščionis ir dar labai toli nuo jo; tačiau patirtis mane išmokė mane netikėti savo samprotavimų neklaidingumu, - ir visko gali būti!“

Meilės pažadinta ir maitinama gyvenimo naujos pajautos, jo religinė sąmonė 60-aisiais vystėsi veržliai, nors labiau stichiškai, praleisdama kai kurias krikščionybės išvystytas pakopas ir formas. Krikščioniška pasaulėžiūra dažnai iškildavo tarsi savaime, iš panteistiškai nuspalvinto gyvenimo sutankėjimų, ką puikiausiai iliustruoja meninis Natašos Rostovos vaizdinys. Joje „kažko perdaug“, kaip atrodo senai grafienei, ir „dėl to ji nebus laiminga“. Taip, jau nebus laiminga pagoniškai, nebus laiminga be dvasios pastangų, per pas Dievą ateinančio kančią. Tačiau bus laiminga kitaip. Jos prigimtis persipildymu gyvenimu, jos pasąmoninga asmeninio savęs realizavimo laisve Tolstojus krikščioniško menininko intuicija nuspėja ir poetizuoja Dievo malonės buvimą. Ir būtent Natašai jis suteikia gilų bendravimą su Dievu, aštrią nuodėmės, atgailos, susitaikymo pajautą, praveda ją pro apvalančią kančią. Tokia Nataša, kai per gavėnią – jau išgyvenusi meilę, kankinančią aistrą, ligą – ji prieš Dievo motinos atvaizdą kalba atgailos maldas, kai vėliau Razumovskių namų cerkvėje jos intymi malda susilieja su bendra malda „apie aukštesnįjį pasaulį ir mūsų sielų išgelbėjimą“, su malda apie Rusijos išvadavimą nuo užpuolikų; ir Nataša pasiekia tą „dvasinio atsiskleidimo“ būseną, per kurią malonės dovanos, įeidamos į žmogaus prigimtį, pasikeičia ir nepaprastai ją išaukština.

Tiesa, krikščionybės metafizika lieka miglota pas Tolstojų, kuris Pjero lūpomis sako: „Gyvenimas yra viskas. Gyvenimas yra Dievas. Viskas maišosi ir juda; ir tas judėjimas yra Dievas. Ir kol yra gyvenimas, yra Dieviškumo pažinimo malonumas“. Tačiau ir ši krikščioniškos ontologijos pakopa Tolstojui suteikia pakankamą dvasinę aukštumą ir laisvę. Jis apmąsto visą istorinio gyvenimo visumą – ir kartu pakyla prie virš-istorinio; apglėbdamas pasaulio empiriją – jis atviras ir transcendentiniam. Toje aukštumoje jis jaučia neregėtas kūrybines galimybes. „Ši būsena man suteikia siaubingai daug protinės erdvės, - rašo jis A.A. Tolstojui. - Aš niekada nejaučiau savo protinių ir net moralinių jėgų taip laisvų ir taip pasirengusių darbui... Aš dabar rašytojas visomis savo dvasios jėgomis; ir rašau, ir apmąstau, kaip niekada anksčiau nerašiau ir [ne]apmąs[čiau]“. Geriausia ir pilniausia tos laimingos dvasios būsenos išraiška tapo epopėja „Karas ir taika“.

Tuo laikotarpiu Tolstojaus žvilgsnis nukrypsta į Optiną. 1865-ais jis rengiasi važiuoti su seserimi į vienuolyną pasninkauti, apie ką rašo laiške I.P. Borisovui. Tada jo kelionė neįvyko, tačiau savo ketinimų Tolstojus neužmetė. 1870 m. jis bando į Optiną nuvažiuoti su S.S. Urusovu, tačiau ir tai neišdega. Vis tik neprarasdamas vilties, jis metų gale rašė: „Kelionė į Optiną vis vilioja mane“.

Vienuolyno trauka nebuvo netikėta arba atsitiktinė. S.A. Tolstaja prisimena: „Tolstojų šeimoje tas vienuolynas buvo labai gerbiamas. Į ten kasmet važinėjo tikra Levo Nikolajevičiaus teta graf. Aleksandra Iljičnina Osten-Saken, ten ji ir mirė, ten, greta cerkvės, ji ir palaidota. Šalia jos palaidojo ir Elizabetę Aleksandrovną Tolstają, mergautine pavarde Ergolskają, tikrą Tatjanos Aleksandrovnos Ergolskajos seserį. Augantiems Tolstojų vaikams buvo įskiepinama ypatinga pagarba Optinos vienuolynui ir, kaip aš pastebėjau, tai visada gyvavo giliai kiekvienų jų viduje“. Tolstojus puikiai žinojo apie religines Aleksandros Iljičninos nuostatas ir apie jos bendravimą su senoliu Leonidu; apie abiejų tetų važiavimus į vienuolyną, apie jų meilę atsiskyrėliams jis minėjo „Išpažinties“ variantuose. Nemažą vaidmenį jo santykiuose su Optina turėjo ta aplinkybė, kad M.N. Tolstaja, su kuria vidujai Levas Nikolajevičius visada buvo artimas, išeidama į vienuolyną ir gyvendama Šamordine, buvo stiprioje senolio Ambrozijaus įtakoje.

Tolstojui, nepaisant jo troškimo, ilgai nepavyko patekti į Optiną ir sunku pasakyti, kokia buvo tikroji to priežastis. Beje, ne jam vienam taip buvo. N. Strachovo pažįstamas juristas P.A. Matvejevas tikino, kad pabuvoti Optinoje ne taip paprasta: būtinai „atsiranda visokio tipo kliūtys ir sulaikymai, ką patyrė daug asmenų – kažkokia jėga trukdo“. Optinai būtina tam tikra dvasinė būsena, kurios nesant į vienuolyną neįsileidžiama. Tolstojus su vienuole Marija, Jasnaja Poliana

Tolstojus su vienuole Marija, Jasnaja Poliana

Kodėl Tolstojus veržėsi į Optiną 70-aisiais, jis paaiškino laiške N.N. Strachovui (su kuriuo galiausiai ir įvyko kelionė): Kaip keista, kad ieškote vienuolių, norite vykti į Optinos vienuolyną. To, ko norėjau ir tebenoriu“. Strachovas tikėjose vienuoliuose išvysti „žmonėse tebegyvenančią religiją“ – priešingai jame susiklosčiusiam religiniam-filosofiniam apmąstymui, kuris jo netenkino, neįžiebė jame tos geidžiamos „ugnies, kuri sušildytų visą sielą“. Tolstojus ieškojo tarp vienuolių tų atramų, kurių reikėjo jo tada kuriamai religinei-moralinei pasaulėžiūrai. Jis jautė, kad jų trūksta jo statiniui, kad trūksta tų grandžių, kurias sukūrė istorinė krikščionybė, kurias išvystė stačiatikių askezė ir kurias jis, intelektualiai besiremiantis europietišku 18-u amžiumi, bandė pakeisti gnoseologinio ir moralinio racionalizmo aksiomomis.

„Yra sunkių žmonių, be sparnų... - užrašinėjo Tolstojus 1879-ais. - Yra žmonių pamažu atsiauginančių sparnus ir lėtai pakylančių ir skrendančių. Yra su dideliais, stipriais sparnais, gašliai nusileidžiančių į minią ir susilaužančių sparnus. Toks aš. Tada plakasi sulaužytu sparnu, purpteli stipriai ir krenta. Sugis sparnai, sklęs aukštai“. Sklęsdamas nepaprastai aukštai, Tolstojus po „Anos Kareninos“ dažnai likdavo tame aukštyje be būtinų dvasinių atramų – kai bandė žmogaus tobulinimo reikale apsieiti be Apreiškimo ir Tradicijos, įsitikinęs, kad Tėvo valia gali būti išpildyta be Sūnaus, be Išpirkėjo, vie tik sekant Kalno pamokslu moraliniu nurodymu. Tada jis buvo priverstas nusileisti pernelyg žemai ir susilaužyti sparnus. Suprantama jo trauka prie tų, kurie „lėtai kilo ir skrido“ ilgai augintais sparnais, - prie asketų-atsiskyrėlių.

1876 m. lapkritį jis vėl kviečia N. Strachovą į Optiną; 1877-ųjų vasarį, tvirtai nusprendęs vasarą vykti į vienuolyną, kalba apie svarbiausią kelionės tikslą: „Ten vienuoliams papasakosiu visas priežastis, kodėl negaliu tikėti“.

1877 m. liepos 25-27 d. Tolstojus su Strachovu nuvyko į Optiną. Jis ten išklausė mišparus, kalbėjosi su Ambrozijumi, archimandritu Juvenakujumi (Polovcevu), su tėvu Pimenu. Nuotaiką kirk sutrikdė D.A. Obolenskio šeimos atvykimas, tačiau tai nelabai nuliūdino Tolstojų. Pokalbiais su Ambrozijumi jis buvo labai patenkintas, kaip tai prisimena S.A. Tolstaja, ir gerai atsiliepė apie senolių išmintį bei dvasinę Ambrozijaus jėgą.

Ir Optinos vienuolių požiūris į jį buvo geras, kiek galima spręsti iš netrukus ten pabuvojusio P.A. Matvejevo pasakojimo. Perteikdamas jo žodžius, N. Strachovas rašė į Jasnaja Polianą: „Tėvai nepaprastai jus giria, jumyse įžvelgia puikią sielą. Jie jus sulygina su Gogoliu ir prisimena, kad tasai labai didžiavosi savo protu, o Jūs visai neturite tokio išdidumo, Baiminasi, kad literatūra neužsipultų Jūsų už 8-ą dalį ir nesukeltų jums kartėlio. Mane t. Ambrozijus pavadino tyleniu ir aplamai laiko, kad aš suragėjau netikėjime, o Jūs gerokai arčiau manęs prie tikėjimo“.

Po kelionės įvyko pastebimi pokyčiai Tolstojaus nuotaikose: „Vis labiau ir labiau jame stiprėjo religinė dvasia. Kiekvieną dieną jis meldžiasi, per šventes važiuoja į mišias.... - rugpjūčio 25 d. užrašė S.A. Tolstaja. Atrodo, kad jis savyje atsakė į kažkokius svarbiausius, jį išvarginusius klausimus. „Po ilgos netikėjimo ir troškimo tikėti kovos – jis staiga dabar, rudenio, aprimo. Ėmė pasninkauti, eina į cerkvę ir meldžiasi Dievui. Kai jo klausia, kodėl jis pasirinko tas apeigas tikėjimo atlikimui, jis sako: ‚Stengsiuos ir trokštu sužinoti visus Bažnyčios įstatymus, o kol kas atlieku kokius galiu‘“.

Tačiau religinės sąmonės katastrofa buvo jau neišvengiama. Lūžis įvyko 1879 m.; ir ištisi 30 m. praėjo aštrioje polemikoje su Bažnyčia, dogmų vertime, paslapčių „nuvainikavime“, tolstojiško liaudiškojo asketizmo ir budistinio savęs išgelbėjimo propagavime. Taip amžinai nerami, išdidi Tolstojaus dvasia atsiliepė į gilią kultūros ir visuomeniškumo krizę.

Ir vis tik, ginčydamasis, nuvainikuodamas, pamokslaudamas, jis linko prie Optinos. Kiti apsilankymai įvyko 1881 m. birželį. Į ten išėjo pėsčias lydimas Jasnaja Polianos mokytojo D.F. Vinogradovo ir tarno S.P. Arbuzovo. Turgenevui rašė: „Mano piligrimystė buvo puiki. Iš savo gyvenimo atrinksiu kokius 5 metus, kuriuos atiduosiu už tas 10 dienų“.. Džiugius įspūdžius šįkart sukėlė kelionė, o ne vienuolynas. Visai kitomis akimis Tolstojus žvelgė į vienuolyną, į senolį: jį erzino „liguistas“ „vargšo“ Ambrozijaus tikėjimas; ir senolyje, ir kituose vienuoliuose jis mato sumaištį, grubumą; jis kaltina Juvenalijų ir senolį, kad tie nesupranta Šv. Rašto. Beje, pasakojo ir tai, kad būtent šio apsilankymo metu po susitikimo su senoliu Tolstojus ištarė garsius žodžius: „Šis Ambrozijus visai ne šventas žmogus“.

Dar labiau nesutaikomas Tolstojus buvo 1890 m. vasario vizito metu. Ne tiek vienuolynas, kiek seni vienuoliai ir pats t. Ambrozijus kėlė negailestingą priekaištą. Visa, ką tada apie Ambrozijų kalbėjo sesuo, jam atrodė „siaubinga“; senolis atrodė „pasigailėtinu savo begalinėmis pagundomis“: „Jų nelaimė, kad jie gyvena svetimu triūsu. Tai vergovės išauklėti šventieji“. Keistas darinys – krikščionybės kritika su asketų šventumo pripažinimu. Jam jaunieji vienuoliai šventi, o „senoliai ne tokie, su jais velnias“.

Tada Tolstojus aplankė ir K.N. Leontjevą, įsikūrusį Optinoje: „Buvau pas Leontjevą. Puikiai pasišnekėjome. Jis pasakė: tu beviltiškas. Aš jam pasakiau: o tu su viltimi. Tai visiškai perteikia mūsų santykį su tikėjimu“. Kitas jų pokalbio detales perteikia vienuolyno istorikas: „Arbatos metu pokalbis palietė t. Ambrozijų. ‚Štai geras žmogus!‘ Buvau pas jį ir rytoj ketinu vėl pabūti. Jis aiškina Evangeliją, tik ne visai švarią, o štai – mano Evangelija“. , ir sulig tuo iš kišenės išsiėmė knygelę ir padavė Leontjevui. Tuo metu Leontjevas turėjo Eleonskio brošiūrą, kurioje įrodinėtas Evangelijos tapatumas ir vientisumas bei paneigiamos bjauri Tolstojaus nuomonė. Leontjevas padavė ją L.N., tačiau jis pasakė: ‚Brošiūra vertinga, ji reklamuoja ir mano Evangeliją‘. Čia Leontjevas nesusilaikė, pratrūko ir pasakė: ‚Kaip tai įmanoma būti čia, vienuolyne, kur toks senolis kaip t. Ambrozijus, ir kalbėti apie savo Ebangeliją? Tai įmanoma tik kokiame užkampyje, Tomske nebent‘“. Tolstojaus laidotuvės

Toji pastaba užgavo Tolstojų; jis aštriai atkirto Leontjevui, o po to daugiau nėjo pas senolį ir netrukus išvažiavo. Kitas istorikas kitaip vaizduoja pokalbio pabaigą. Tolstojus be jokio nepasitenkinimo ir sarkazmo pasakė Leontjevui: „Balandėli, Konstantinai Nikolajevičiau! Parašykite, kad mane ištremtų. Tai mano svajonė. Darau viską, kas įmanoma, kad susikompromituočiau vyriausybės akyse, ir viskas nesigauna. Prašau jus, parašykite!“

Ambrozijus po to susitikimo su Tolstojumi perdavė Leontjevui (per tėvą Vydropskį) štai ką. Tolstojus celėje pabuvojo apie valandą. Įėjęs pas Ambrozijų, po palaiminimo pabučiavo senoliui ranką, o atsisveikinant, kad išvengtų palaiminimo, pabučiavo Ambrozijų į skruostą. Po pokalbio senolis vos kvėpavo – taip buvo išvargintas pokalbio – ir galiausiai pridūrė: „Išdidus labai“.

Tolstojaus atsisveikinimo su senoliu liudininku buvo ir šio dvasinis sūnus Š. Jis girdėjo, kad senolis prašė rašytoją raštiškai atgailauti už savo paklydimus. Skito metraštininkas, matyt, tiksliau perteikia tą epizodą: „Senolis tarė sunkų žodį apie grafo nusidėjimus Cerkvei, kuriais apsunkino savo sielą“. Išeidamas iš Ambrozijaus į bendrą salę Tolstojus prisipažino, kad yra sukrėstas, ir ketino pabūti pas senolį ir kitą dieną.

Tos kelionės į vienuolyną metu matyt aiškų vaizdą įgavo „Tėvo Sergejaus“ užmačia, pradėjusi pildytis aplinkos ir kai kurių personažų detalėmis.

Ketvirtą kartą Tolstojus Optinoje pabuvojo 1896 m. rugpjūtį. Apie tai beveik neišliko jokių žinių, tačiau, sprendžiant iš visko, jo nuostata vienuolyno ir senolių atžvilgiu mažai pasikeitė. Tada Tolstojus, užbaigęs savo Evangeliją, pradėjo naują „Prisikėlimą“ (kaip rašė dienoraštyje 1895 m. lapkričio 7 d.).

O 1910 m. spalį į Optiną Tolstojus atvyko viduje visiškai kitas, su kitomis viltimis ir tikėjimais, atėjo „nebylią priešmirtinio liūdesio ir nesuprantamo nerimo valandą“ (G. Florovskis. Rusų tikėjimo keliai...). Leontjevas apsiriko su savo nuosprendžiu: Tolstojus nebuvo „beviltiškas“ – nei 1890-ais, nei vėliau. Jis žinojo, kur ir kodėl eina savo žemiško gyvenimo pabaigoje. Ir tikrai: „kur jūsų brangenybės, ten bus ir jūsų širdis“.
Net ir sudiržusioje širdyje.

^*) Aleksandras Volžskis (1878-1940) – rusų žurnalisto, publicist, kritiko literatūros istoriko Aleksandro Glinkos literatūrinis pseudonimas. Produktyviausias jo kūrybos laikotarpis buvo 1903-13 m., kai buvo laikomas naujojo religinio idealizmo atstovu (bendraudamas su S. Bulgakovu, N. Berdiajevu, P. Florenskiu, P. Struve ir kt.). 1903-04 m. „Žurnale visiems“ paskelbė dėmesį atkreipusių ciklą apie M. Gorkį, L. Andrejevą, M. Meterlinką, neoidealizmą, marksizmą ir kt. – su pastebimu polinkiu į mistiką. 2013 m. įsikūrė Žemutiniame Naugarde, kur išleido „Apie palaimintojo Serafimo vienuolyną“ (1914) „Šventoji Rusia ir rusų pašaukimas“ (1915). Iki 1923 m. dėstė vietiniuose universitetuose o vėliau dirbo ekonomistu Maskvoje. Parengė „G. Uspenskis gyvenime: pagal prisiminimus, susirašinėjimo ir dokumentus“ (1935).