Z. Froidas. Dostojevskis ir tėvažudystė (1928)

Apie autorių

Zigmundas Froidas (Siegmund Freud) gimė 1856 m. gegužės 6 d. Pršybore (buvęs Fraibergas), Moravijoje. Studijavo ir didesnę gyvenimo dalį praleido Vienoje.1902-38 m. Vienos universiteto neuropatologijos profesorius, tačiau paskaitų beveik neskaitė, pagrindinį dėmesį skyrė psichoterapijai ir neurozių tyrinėjimui. Sukūrė psichoanalizės teoriją, žmogaus psichiką aiškinančią iracionalia pasąmonės veikla, akinama seksualinio libido instinkto („Sapnų aiškinimas", 1900; "Kasdienio gyvenimo psichopatologija", 1901; „Trys straipsniai apie lytinio potraukio teoriją", 1905; „Ego ir Id", 1923).

Antroje gyvenimo pusėje daug dėmesio skyrė žmonijos kultūros raidos psichoanalitinei interpretacijai. Vokietijai 1938 m. užgrobus Austriją, emigravo. Mirė 1939 m. rugsėjo 23 d. Hempstede, Anglijoje.

Estetika buvo jo antropologijos dalimi. Menas laikomas užslopintų pasąmonės potraukių simboline išraiška, vaizduotės žaismu, kurio paskirtis - fantastinis socialinių instinktų patenkinimas, teikiantis nusiraminimą, išvaduojantis nuo kankinančio vidinio prieštaringumo. Estetikai skirti jo darbai „Sąmojus ir jo ryšys su nesąmoninga psichine veikla" (1905), „Kliedesiai ir sapnai Jenseno 'Gradivoje" (1907), „Totemas ir tabu" (1913), „Psichoanalizės įvado paskaitos" (1917), „Nepasitenkinimas kultūra" (1930).

Ryškioje Dostojevskio asmenybėje bandome išskirti keturias puses: rašytoją, neurotiką, moralistą ir nusidėjėlį. Kaip susigaudyti tokioje painioje komplikacijoje? Dostoyevsky

Mažiausiai abejonių kelia Dostojevskis rašytojas; šiuo atžvilgiu jo vieta nedaug žemiau už Šekspyro. „Broliai Karamazovai" yra pats nuostabiausias romanas, koks tik kada nors buvo parašytas, o Didžiojo Inkvizitoriaus epizodas – viena iš pasaulinės literatūros viršūnių, kurios beveik neįmanoma pervertinti. Deja, analizė turi sudėti ginklus prieš rašytojo problemą.

Lengviausiai pažeidžiamas yra Dostojevskis moralistas. Kai bandoma jį išaukštinti kaip dorovingą žmogų, grindžiant šį išaukštinimą tuo, kad tik tas pasiekia aukščiausią dorovingumo pakopą, kas yra perėjęs per giliausią nuodėmingumą, tai paprastai pamirštamas vienas dalykas. Dorovingas yra tas, kuris reaguodamas į iš vidaus kilusią pagundą, nepasiduoda jai. Tas, kuris pakaitomis tai nusideda, tai atgailaudamas kelia aukštus moralinius reikalavimus, gali susilaukti priekaišto, kad pasirinko pernelyg lengvą kelią. Toks žmogus nepasiekia dorovingumo esmės – atsisakymo, nes dorovingas gyvenimas yra praktinis žmogaus interesas. Jis primena tautų kraustymosi laikų barbarus, kurie žudė ir už tai atgailavo; primena laikus, kai atgaila buvo tapusi tiesiog technika, įgalinančia žudyti. Ivanas Rūstusis irgi taip elgėsi; tas kompromisas su dorove yra būdingas rusų bruožas. Taip pat ir Dostojevskio dorovinių pastangų galutinis rezultatas nėra jau toks garbingas. Po karščiausios kovos, siekiant sutaikyti instinktyvius individo poreikius su visuomenės reikalavimais, jis galų gale vėl grįžta prie nusilenkimo pasaulietiniam bei dvasiniam autoritetui, prie caro ir krikščionių dievo garbinimo ir prie siaurakakčio nacionalizmo, prie to, ką menkesnės asmenybės pasiekia mažesnėmis pastangomis. Čia yra tos didžios asmenybės silpnoji vieta. Dostojevskis praleido progą tapti žmonių mokytoju ir išlaisvintoju, jis prisijungė prie jų kalėjimo prižiūrėtojų; už tai žmonijos kultūros ateitis nebus jam dėkinga. Galbūt galima įrodyti, kad tokiam pralaimėjimui jį pasmerkė neurozė. Jo didelis intelektas ir stipri meilė žmonėms būtų galėjusi atverti jam kitą, apaštališką gyvenimo kelią.

Bandymai laikyti Dostojevskį nusidėjėliu arba nusikaltėliu susiduria su karštu pasipriešinimu, kuris nebūtinai remiasi filisteriška nusikaltėlio samprata. Nesunku pastebėti tikrąjį motyvą; nusikaltėlio esmę sudaro du bruožai: beribis egoizmas ir stipri destrukcinė tendencija; abiem šitiems bruožams būdingas meilės jausmo neturėjimas, nesugebėjimas emociškai vertinti (žmogiškų) objektų, o tai ir sudaro prielaidą šiems dviem bruožams pasireikšti. Čia iš karto prisimename tiesiog priešingus Dostojevskio asmenybės bruožus, jo didžiulį meilės poreikį ir nepaprastą sugebėjimą mylėti, kuris pasireiškė netgi per dideliu gerumu ir vertė jį mylėti ir padėti net tada, kai jis turėjo teisę neapkęsti ir keršyti, pavyzdžiui, santykiuose su pirmąja žmona ir jos meilužiu. Tuomet kyla klausimas, iš kur apskritai atsiranda pagunda priskirti Dostojevskį prie nusikaltėlių. Atsakymas: kalta ta medžiaga, kurią pasirenka rašytojas ir kurioje svarbiausią vietą užima valdingi, linkę į žmogžudystę, egoistiški charakteriai. Ji leidžia spėti tokių polinkių turėjus patį rašytoją, o be to, šitai liudija ir kai kurie jo gyvenimo faktai, pavyzdžiui azartinių lošimų pomėgis, galbūt ir seksualinis nesubrendusios mergaitės išniekinimas (paties rašytojo prisipažinimas)*). Šis prieštaringumas išnyksta, pastebėjus, kad labai

*) Žr. diskusijas šiuo klausimu knygoje „Nežinomas Dostojevskis" (1926)1). Srefanas Cveigas: „Jis nesustoja prieš buržuazinės moralės pastatytas užtvaras, ir niekas negali gerai pasakyti, kaip toli savo gyvenime jis buvo peržengęs juridinę ribą, kiek jo herojų nusikaltėliškų instinktų buvo įkūnyta jame pačiame" („Trys menininkai", 1920). Apie Dostojevskio veikėjų ir jo paties išgyvenimų glaudų ryšį žiūrėkite Renė Fiuliop-Milerio samprotavimus įvadinėje knygos „Dostojevskis prie ruletės" (1925) 2) dalyje. Tie samprotavimai siejasi su Nikolajaus Strachovo3) mintimis.

stiprus Dostojevskio charakteryje destrukcijos instinktas, kuris lengvai būtų padaręs jį nusikaltėliu, gyvenime visų pirma buvo nukreiptas prieš jo paties asmenį (į vidų, užuot į išorę) ir todėl pasireiškė kaip mazochizmas ir kaltės jausmas. Tiesa, jo asmenybėje yra pakankamai sadistinių bruožų,pasireiškiančių dirglumu, noru kankinti, netolerancija, net ir mylimų asmenų atžvilgiu, bei jo, kaip autoriaus, santykius su skaitytoju; žodžiu, menkuose dalykuose jis – sadistas į išorę, dideliuose – sadistas į vidų, taigi mazochistas, t.y. minkščiausias, geraširdiškiausias, visuomet pasirengęs padėti žmogus.

Sudėtingoje Dostojevskio asmenybėje mes išskyrėme tris faktorius – vieną kiekybinį ir du kokybinius: nepaprastą jo emocingumą, perversiškus potraukius, kurie turėjo padaryti jį arba sadomazochistu, arba nusikaltėliu, ir jo meninį talentą, kurio neįmanoma išanalizuoti. Šis derinys visiškai gali egzistuoti ir be neurozės; juk esama grynų mazochistų, kurie nėra neurotikai. Pagal jėgų santykį tarp potraukių ir neleidžiančių juos patenkinti kliūčių (bei galimų sublimacijos4) kelių) Dostojevskį vis dėlto reikėtų priskirti prie vadinamųjų „instinktyvių charakterių". Tačiau situaciją apsunkina prasidėjusi neurozė, kuri, kaip minėjau, nėra neišvengiama tokiomis sąlygomis, bet kuri vis dėlto atsiranda tuo greičiau, kuo sudėtingesnės yra komplikacijos, kurias turi įveikti Ego5). Juk neurozė yra tik ženklas, kad Ego nepavyko sukurti sintezės, kad jis, bandydamas ją pasiekti, neteko savo vientisumo.

Kuo gi, griežtai žiūrint, įrodoma neurozė? Dėl sunkių priepuolių, lydimų sąmonės netekimo, raumenų spazmų ir po to apimančios blogos nuotaikos, Dostojevskis save vadino epileptiku, taip manė ir kiti. Tačiau visai įtikėtina, kad ta vadinamoji epilepsija buvo tik jo neurozės simptomas, ir ją tuomet reikėtų apibūdinti kaip isterinę epilepsiją, t.y. kaip sunkią isteriją. Visiškai tvirtai šito teigti negalime dėl dviejų priežasčių: pirma, dėl to, kad anamnezės duomenys apie Dostojevskio vadinamąją epilepsiją yra neišsamūs ir nepatikimi, o antra, dėl to, kad su epileptoidiniais priepuoliais susijusių ligų kilmė nėra išaiškinta.

Pradėkime nuo antros priežasties. Nėra reikalo pasakoti čia visą epilepsijos patologiją, kuri juk nieko nenulems, tačiau galima pasakyti viena: iki šiol kaip tariama klinikinė vienovė iškyla senoji Morbus sacer 6), paslaptinga liga, kuri reiškiasi nenumatomais, lyg ir neišprovokuotais traukulių priepuoliais, charakterio pasikeitimu į dirglumą ir agresyvumą ir progresuojančiu visų dvasinių pajėgų mažėjimu. Tačiau nė vienu atžvilgiu neturime konkretaus vaizdo. Juk priepuoliai, prasidedantys brutaliai, liežuvio kandžiojimu ir apsišlapinimu, sutankėjantys iki gyvybei pavojingo Status epilepticus, grėsmingo sunkiais sužalojimais, gali sušvelnėti iki alpuliavimo, iki trumpalaikių sąmonės užtemimų, juos gali pakeisti trumpos valandėlės, kai ligonis, lyg valdomas pasąmonės, daro ką nors, kas jam svetima. Paprastai nesuprantamu būdu sąlygojami grynai kūniškų priežasčių, jie gali prasidėti taip pat ir dėl psichinio poveikio (išgąsčio) arba vėliau atsiliepti į psichinį sudirginimą. Kad ir koks nepaprastas būtų intelekto sumažėjimas, vis dėlto žinomas vienas atvejis, kai jėga nepajėgė sukliudyti sukurti intelektualinių vertybių (Helmholcas7)) (kiti atvejai, kai irgi tvirtinamas tas pats dalykas, yra nepatikimi, dėl jų kyla tokių pat abejonių, kaip ir dėl Dostojevskio). Asmenys, sergantys epilepsija, gali daryti bukumo, sulėtėjusio vystymosi įspūdį: dažnai šią ligą lydi aiškiausias idiotizmas ir dideli smegenų defektai, nors jie ir nėra būtina klinikinio vaizdo dalis; bet kokie priepuoliai u visomis jų variacijomis kartais ištinka ir kitus asmenis, kurių psichika visiškai išsivysčiusi ir kurių afektyvumas yra veikiau pernelyg didelis, dažniausiai nepakankamai valdomas. Visai nenuostabu, kad, esant tokioms aplinkybėms, atsiranda nuomonė, jog negali būti vieningo supratimo apie klinikinį reiškinį, vadinamą „epilepsija".

Atrodo, jog į tai, kas ryškėja iš anksčiau išvardytų simptomų panašumo, reikėtų žiūrėti funkciniu aspektu, lyg egzistuotų organiškas nenormalių potraukių iškrovos mechanizmas, imantis veikti dėl labai įvairių priežasčių – tiek dėl sunkių organinių bei toksinių susirgimų sąlygoto smegenų veiklos sutrikimo, tiek dėl psichinės ekonomijos nepakankamos kontrolės, dėl krizę sukeliančios psichinės energijos veiklos. Galima nujausti, kad šio dvilypumo pagrindą sudaro identiškas potraukių iškrovos mechanizmas. Šis mechanizmas turi būti giminingas ir seksualiniams procesams, kylantiems iš esmės dėl toksinių priežasčių; jau nuo seno gydytojai lytinį aktą vadino maža epilepsija, taigi įžvelgė jame epilepsinės sujaudinimo iškrovos sušvelninimą ir adaptaciją.

**) Palyginkite šiuo klausimu Renė Fiulop-Milerio straipsnį „Šventoji Dostojevskio liga" žurnale „Wissen und Leben", 1924, sąs. 19/20. Ypač įdomi yra žinia, kad rašytojo vaikystėje įvyko „kažkas baisaus, nepamirštamo ir kankinančio" ir kad su tuo reikią sieti pirmuosius jo ligos požymius (1881 m. tai minėjo Suvorinas8) straipsnyje, išspausdintame žurnale „Novoje vremia". Citata paimta iš knygos „Dostojevskis prie ruletės", p. XLV). Be to, Orestas Mileris9) „Dostojevskio autobiografiniuose raštuose" nurodo: „Apie Fiodoro Michailovičiaus ligą. Tiesa, yra dar vienas pasisakymas, kuris liečia jo pačią ankstyvąją jaunystę ir sieja ligą su tragišku įvykiu Dostojevskio tėvų šeimyniniame gyvenime. Tačiau, nors tai man žodžiu papasakojo žmogus, buvęs labai artimas Fiodorui Michailovičiui, aš nesiryžtu čia išsamiai ir tiksliai atpasakoti to įvykio, nes niekas man to gando nepatvirtino" (p. 140). Biografai bei neurozių tyrinėtojai negali būti dėkingi už tokį diskretiškumą.

***) Dauguma šaltinių, taip pat ir paties Dostojevskio pasisakymai, veikiau teigia, kad, atliekant bausmę Sibire, liga tik įgavo tipišką, epilepsinį pobūdį. Deja, yra pagrindo nepasitikėti neurotikų autobiografiniais pasisakymais. Patirtis rodo, kad jų atmintis imasi klastočių, kad būtų suardytas nepageidautinas priežastinis ryšys. Tačiau lyg ir įrodyta, kad buvimas Sibiro kalėjime žymiai pakeitė Dostojevskio ligos pobūdį. Plg. „Šventoji Dostojevskio liga" (p. 1186).

****) Žr. autoriaus „Totemas ir tabu" (S. Freud. Gesammelte Schriften. Bd. 10)

„Epilepsine reakcija", kaip galima pavadinti tą visumą, be abejo, naudojasi ir neurozė, kurios esmė yra ta, kad, negalėdama psichiškai susidoroti su dirgiklių visuma, ji padaro tai somatiniu būdu. Taigi, epilepsinį priepuolį galima laikyti isterijos simptomu, jos adaptuotu ir modifikuotu, panašiai kaip būna ir normaliame seksualiniame gyvenime. Tad visai teisinga skirti organinę ir vadinamąją „afektinę" epilepsiją. Praktinė reikšmė būtų tokia: kas serga pirmąja, serga smegenų sutrikimu, kas antrąja – yra neurotikas. Pirmuoju atveju psichinį gyvenimą veikia išorinis veiksnys, o antruoju šis veiksnys yra paties psichinio gyvenimo išraiška.

Visai įmanomas dalykas, kad Dostojevskio epilepsija buvo pastarojo pobūdžio. Griežtai to įrodyti negalime, nes tam reikėtų atsekti jo psichiniame gyvenime pirmąjį priepuolių pasirodymą bei išsiaiškinti vėlesnius jų svyravimus, o žinių turime per mažai. Priepuolių aprašymai nieko nesako, žinios apie priepuolių ryšį su išgyvenimais pernelyg menkos ir prieštaringos. Įtikimiausia yra prielaida, kad priepuoliai prasidėjo dar ankstyvoje Dostojevskio vaikystėje, kad iš pradžių jie reiškėsi švelnesniais simptomais ir epilepsinę formą įgavo tiktai po sukrečiančio išgyvenimo 18-ais gyvenimo metais – po tėvo nužudymo**). Mums būtų labai naudinga, jei pasirodytų tiesa, kad ši liga visiškai susiformavo atliekant bausmę Sibire, tačiau kitos žinios tam prieštarauja***). Neabejotinas ryšys tarp tėvo nužudymo „Broliuose Karamazavuose" ir Dostojevskio tėvo likimo krito į akis ne vienam biografui ir paskatino padaryti nuorodą į „tam tikrą šiuolaikinę psichologijos kryptį". Psichoanalitinė koncepcija, kuri čia turima galvoje, linkusi laikyti šį įvykį sunkiausia trauma, o Dostojevskio reakciją į ją – jo neurozės ašimi.

Bet jeigu aš imsiuosi psichoanalitiškai pagrįsti šiuos teiginius, tai galiu likti nesuprastas visų tų, kurie nesusipažinę su psichoanalizės terminologija ir teorija.

Mes turime tvirtą išeities tašką. Mes žinome prasmę pirmųjų Dostojevskio priepuolių, įvykusių jo jaunystėje, gerokai prieš pasireiškiant „epilepsijai". Šie priepuoliai turėjo mirties prasmę, jie prasidėdavo mirties baime ir reiškėsi letargiškomis miego būsenomis. „Kaip staigi, niekuo nepaaiškinama nostalgija, ji (liga) iš pradžių užpuolė mane, kai aš dar buvau vaikas. Tai buvo jausmas, lyg tuoj numirsiu", - taip jis pasakojo vėliau savo draugui Solovjovui10). Ir iš tikrųjų po to apimdavo būsena, visiškai primenanti tikrą mirtį… Jo brolis Andrejus pasakojo, kad Fiodoras jau ankstyvoje jaunystėje buvo įpratęs eidamas miegoti palikti raštelį, jog bijąs naktį užmigti į mirtį panašiu miegu ir todėl prašąs, kad jį laidotų tiktai tada, kai bus praėjusios penkios dienos („Dostojevskis prie ruletės", p. LX).

Mums žinoma tokių mirties priepuolių prasmė ir tikslai. Jie reiškia identifikavimąsi su mirusiu, su asmeniu, kuris iš tiesų yra miręs arba kuris dar gyvas, bet kuriam geidi mirties. Pastarasis atvejis yra reikšmingasis. Tuomet priepuolis turi bausmės prasmę. Geidei, kad kitas mirtų, o dabar pats esi tas kitas ir numiręs. Čia psichoanalizės teorija įterpia teiginį, kad berniukui tas „kitas" paprastai yra tėvas ir kad priepuolis, vadinamas isterišku, yra savęs nubaudimas už geidimą mirties neapkenčiamam tėvui.

Tėvažudystė, pagal įsigalėjusią nuomonę, nuo pat pirmykštės bendruomenės laikų yra svarbiausias tiek žmonijos, tiek atskiro individo nusikaltimas****). Šiaip ar taip, jis yra pagrindinis kaltės jausmo šaltinis, tik nežinia, ar vienintelis; tyrinėjimai dar nepajėgė nustatyti kaltės ir atgailos poreikio psichologinės kilmės. Bet nebūtinai jis ir turi būti vienintelis. Psichologinė situacija sudėtinga, ir ją reikia paaiškinti. Santykis tarp berniuko ir tėvo, kaip mes sakome, yra ambivalentiškas. Greta neapykantos, kuri norėtų pašalinti tėvą kaip konkurentą, visada jam jaučiama ir šiek tiek švelnumo. Abu nusistatymai susilieja į identifikaciją su tėvu: norima būti tėvo vietoje, nes juo žavimasi; kad būtų galima būti kokiam kaip jis, norima jį pašalinti. Vystymasis čia susiduria su galinga kliūtimi. Tam tikru momentu vaikas supranta, kad bandymas pašalinti tėvą kaip konkurentą gali būti nubaustas kastracija. Picture by Dostoyevsky Iš baimės būti iškastruotas, taigi vardan to, kad išsaugotų savo vyriškumą, jis atsisako siekimo užvaldyti motiną ir pašalinti tėvą. Kadangi tas noras išlieka nesąmoningas, jis sudaro kaltės jausmo pagrindą. Mūsų nuomone, čia aprašėme normalius procesus, normalią vadinamojo Edipo komplekso11) lemtį; tiesa, būtina pridėti svarbų papildymą.

Naujų komplikacijų susidaro tuomet, kai labiau išsivystęs yra tas vaiko konstitucinis faktorius, kurį mes vadiname biseksualumu. Tuomet, iškilus pavojui per kastraciją netekti vyriškumo, sustiprėja polinkis nukrypti į moteriškumo pusę, t.y. užimti motinos vietą ir atlikti jos, kaip tėvo meilės objekto, vaidmenį. Tačiau kastracijos baimė užkerta kelią ir tokiam sprendimui. Tampa aišku, kad reikia sutikti su kastracija, jeigu nori, kad tėvas mylėtų tave kaip moterį. Šitaip abu potraukiai – neapykanta tėvui ir tėvo įsimylėjimas – yra išstumiami. Tam tikrą psichologinį skirtumą čia sudaro tai, kad neapykanta tėvui atsiranda dėl išorinio pavojaus (kastracijos) baimės; tėvo įsimylėjimas laikomas vidiniu pavojumi instinktams, kurį iš esmės galima tapatinti su anuo išoriniu pavojumi.

Tai, kas neleidžia neapkęsti tėvo, yra jo baimė; kastracija yra baisi tiek kaip bausmė, tiek kaip meilės kaina. Iš abiejų faktorių, išstumiančių neapykantą tėvui, pirmąjį – tiesioginę bausmės ir kastracijos baimę – reikia laikyti normaliu, o patogeninį jos sustiprėjimą, atrodo, sukelia tik antrasis faktorius – moteriškos nuostatos baimė. Tad stipriai biseksuali prigimtis tampa viena neurozės sąlygų arba ją sustiprina. Visiškai tikėtina, kad Dostojevskis buvo tokios prigimties ir kad ši prigimtis pasireiškė vienintele įmanoma forma (latentiniu homoseksualizmu) – vyrų draugystės reikšmingumu jo gyvenimui, jo keistai švelniais santykiais su konkurentais meilėje ir puikiu supratimu tokių situacijų, kurias galima paaiškinti tik kaip išstumtą homoseksualizmą; tai rodo daugybė pavyzdžių iš jo novelių.

Apgailestauju, bet negaliu nieko pakeisti, jei tie samprotavimai apie neapykantą ir meilę tėvui bei jų kitimą dėl kastracijos baimės pasirodys nemalonūs ir neįtikėtini skaitytojui, nesusipažinusiam su psichoanalize. Aš pats esu įsitikinęs, kad būtent kastracijos kompleksas susilauks visuotinio protesto. Bet aš galiu tik užtikrinti, kad psichoanalitinė patirtis neleidžia nė trupučio abejoti būtent tais santykiais ir verčia mus juose įžvelgti visų neurozių raktą.

Turime pamėginti pritaikyti tą raktą vadinamajai rašytojo epilepsijai. Tačiau dalykai, valdantys nesąmoningą psichinį mūsų gyvenimą, labai jau svetimi mūsų sąmonei. Mes paminėjome dar anaiptol ne visas neapykantos tėvui išstūmimo Edipo komplekso pasekmes. Reikia pridurti, kad identifikacija su tėvu galų gale vis dėlto išsikovoja pastovią vietą Ego sferoje. Ji priimama į Ego, tačiau jo viduje ji sudaro opoziciją kitam Ego turiniui. Tuomet mes ją vadiname Super-Ego ir jai, tėvų įtakos paveldėtojai, priskiriame svarbiausias funkcijas.

Jei tėvas buvo kietas, valdingas, žiaurus, tai Super-Ego perima iš jo tas savybes, ir į jo santykius su Ego vėl grįžta pasyvumas, kuris kaip tik turėjo būti išstumtas. Super-ego pasidaro sadistiškas, o Ego – mazochistiškas, t.y. iš esmės moteriškai pasyvus. Ego sferoje atsiranda stiprus bausmės poreikis, kuris iš dalies pasiduoda likimui, o iš dalies yra patenkinamas per Super-ego žiaurumą (kaltės jausmas). Juk iš esmės kiekviena bausmė yra kastracija ir kaip tokia ji yra seno, pasyvaus nusistatymo tėvo atžvilgiu išsipildymas. Likimas galų gale yra tik vėlesnė tėvo projekcija.

Normalūs procesai sąžinės formavimesi turėtų būti tokie pat panašūs, kaip ir mūsų ką tik aprašytieji nenormalūs. Mums dar kol kas nepavyko nurodyti ribos tarp jų. Galima pasakyti, kad didesnė galutinio rezultato dalis yra priskiriama pasyviam išstumto moteriškumo komponentui. Be to, reikšmingas šalutinis faktorius yra tai, ar tėvas, kurio bet kuriuo atveju bijoma, ir tikrovėje yra itin valdingas. Taip yra Dostojevskio atveju, ir jo nepaprastą kaltės jausmą bei mazochistinį gyvenimo būdą mes traktuosime kaip ypač stiprų moteriškąjį komponentą. Taigi Dostojevskio atveju formulė yra tokia: žmogus su itin biseksualiu pradu, sugebantis itin intensyviai priešintis priklausymui nuo itin valdingo tėvo. Šį biseksualumo bruožą prijunkime prie anksčiau išsiaiškintų jo esybės komponentų. Ankstyvąjį „mirties priepuolių" simptomą galime suprasti kaip Ego identifikaciją su tėvu, kurią kaip bausmę sukėlė Super-ego. Tu norėjai nužudyti tėvą, kad pats būtum tėvu. Dabar tu – tėvas, bet miręs tėvas; įprastas isterinių simptomų mechanizmas. Ir prie viso to: dabar tėvas tave nužudys. Ego atžvilgiu mirties simptomas yra vyriškųjų geismų patenkinimas fantazijoje, o kartu ir mazochistinis pasitenkinimas; Super-ego atžvilgiu jis yra bausmės įvykdymas, taigi sadistinis pasitenkinimas. Abu, tiek Ego, tiek Super-ego, toliau atlieka tėvo vaidmenį. Apskritai, santykis tarp asmens ir objekto-tėvo virto santykiu tarp Ego ir Super-ego, tai nauja inscenizacija – teatras teatre. Tokios infantilinės reakcijos į Edipo kompleksą gali išnykti, jei realybė nebeteikia joms peno. Tačiau tėvo charakteris tebėra toks pat, jis netgi metai iš metų blogėja, todėl išlieka ir Dostojevskio neapykanta, ir geidimas mirties šitam piktam tėvui. Dabar jau pasidaro pavojinga, jei realybė išpildo tokius išstumtus geismus. Fantazijai tampant realybe, visos savigynos priemonės turi sustiprėti. Dostojevskio priepuoliai pasidaro epilepsinio pobūdžio, jie, aišku, ir dabar tebereiškia tą pačią bausmę – identifikavimąsi su tėvu, tačiau jie tapo siaubingi, kaip ir pati baisi tėvo mirtis. Koks, ypač seksualinis, turinys prie jų dar prisidėjo, neįmanoma atspėti.

Vienas dalykas yra keistas: priepuolio audroje išgyvenamas didžiausio malonumo momentas, kuris, visai galimas dalykas, užfiksavo triumfą ir išsivadavimą, gavus žinią apie mirtį, ir po kurio iškart ateina dar rūstesnė bausmė. Tokią triumfo ir liūdesio, šventiško džiaugsmo ir liūdesio kaitą patirdavo tėvą užmušę broliai pirmykštėje bandoje, ji pakartojama ir toteminėse vaišėse. Jei tiesa yra tai, jog Sibire Dostojevskiui nebūdavo priepuolių, tai tik patvirtintų mūsų nuomonę, kad jie buvo jam bausmė. Jų nebereikėjo, kai jis buvo kitaip nubaustas. Tačiau šito negalima įrodyti. Veikiau jau pats bausmės būtinumas Dostojevskio psichinei sistemai paaiškina tai, kad jis nepalūžęs pergyveno visus tuos vargo ir pažeminimo metus. Nuosprendis Dostojevskiui, kaip politiniam kaliniui, buvo neteisingas, jis turėjo tai žinoti, tačiau priėmė tą nepelnytą bausmę iš „tėvelio" caro kaip pakaitalą tos bausmės, kurios nusipelnė jo nuodėmė prieš tikrąjį tėvą. Užuot pats save nubaudęs, jis leidosi nubaudžiamas tėvo pavaduotojo. Čia šiek tiek galima įžvelgti visuomenės skiriamų bausmių psichologinį pateisinimą. Tikra teisybė, kad didelis dalis nusikaltėlių trokšta bausmės. To reikalauja jų Super-ego, tuo apsaugodamas nuo reikmės patiems pasiskirti bausmę.

Tas, kas susipažinęs su sudėtinga isterijos simptomų prasmės kaita, supras, kad čia bandoma paaiškinti Dostojevskio priepuolių pradžios prasmė#. Pakanka jau to, kad galima tarti, jog jų pradinė prasmė išliko ta pati, nepaisant visų vėlesnių klodų. Galima pasakyti, kad Dostojevskis niekuomet neišsivadavo nuo sąžinės graužimo, kurį sukėlė noras nužudyti tėvą. Ši graužatis taip pat sąlygojo jo ryšį su kitomis dviem sferomis, kuriose lemiamą vaidmenį vaidina santykis su tėvu, - santykį su valstybės autoritetu bei tikėjimu į dievą. Pirmoje sferoje jis nusileido iki visiško nuolankumo „tėveliui" carui, kuris iš tikrųjų kartą suvaidino su juo žudymo komediją; ją dažnai imituodavo ir Dostojevskio priepuoliai. Religinėje sferoje jam buvo likę daugiau laisvės; kiek galima spręsti iš lyg ir patikimų šaltinių, jis iki pat paskutinės savo gyvenimo akimirkos svyravo tarp tikėjimo ir ateizmo. Didžiulis intelektas neleido jam praeiti nė pro vieną iš intelektinių sunkumų, prie kurių veda tikėjimas.

# Žr. „totemas ir tabu". Geriausiai apie savo priepuolių prasmę ir turinį informuoja pats Dostojevskis, savo draugui Strachovui papasakojęs, kad dirglumas ir depresija po priepuolio pagrįsti tuo, jog pats sau atrodąs nusikaltėlis ir negalįs atsikratyti jausmo, kad prisiėmė kažkokią nežinomą kaltę, kad padarė didelį nusikaltimą, kuris jį slegia („Šventoji Dostojevskio liga", p. 1188). Tokiuose skunduose psichoanalitikas įžvelgia šiokį tokį „psichinės realybės" pažinimą ir stengiasi, kad žmogus įsisąmonintų šitą nesuvoktą kaltę.

Individualiai pakartodamas pasaulio istorijos vystymąsi, jis tikėjosi Kristaus ideale rasti išeitį ir išsivadavimą iš kaltės, bandė savo kančiomis pretenduoti į Kristaus vaidmenį. Jei apskritai jis nepasiekė laisvės ir tapo reakcionieriumi, tai taip atsitiko todėl, kad bendražmogiškoji sūnaus kaltė, kuria paremtas religinis jausmas, jame pasiekė superindividualų intensyvumą, kurio nepajėgė įveikti netgi milžiniškas intelektas. Čia mums gali prikišti, kad atsisakėme analizės bešališkumo ir taikome Dostojevskiui tokius vertinimus, kurie pateisinami tik šališku tam tikros pasaulėžiūros požiūriu. Koks nors konservatorius užimtų Didžiojo Inkvizitoriaus poziciją ir kitaip spręstų apie Dostojevskį. Šis priekaištas yra teisingas, ir jam sušvelninti galima pasakyti tik tiek, kad, atrodo, Dostojevskio apsisprendimą nulėmė tam tikros intelektualinės kliūtys, atsiradusios dėl jo neurozės.

Vargu ar atsitiktinis dalykas, kad trys visų laikų literatūros šedevrai nagrinėja tą pačią temą – tėvažudystę: Sofoklio „Karalius Edipas", Šekspyro „Hamletas" ir Dostojevskio „Broliai Karamazovai". Visuose trijuose kūriniuose atskleidžiamas ir nužudymo motyvas – seksualinė konkurencija dėl moters. Atviriausiai tai, be abejo, pavaizduota dramoje, paremtoje graikų legenda. Čia herojus dar pats nužudė tėvą. Tačiau be sušvelnėjimo ir užmaskavimo poetinis temos apdorojimas yra neįmanomas. Atviras prisipažinimas, kad norėjai nužudyti tėvą, kurio mes siekiame analizės metu, atrodo, yra nepakeliamas be analitinio parengimo. Graikų dramoje pats faktas išlieka, o būtinas sušvelninimas meistriškai pasiekiamas, nesąmoningą herojaus motyvą perkeliant į realybę kaip jam svetimą likimą. Herojus nužudo tėvą netyčia ir lyg be moters įtakos, tačiau vis dėlto į šį ryšį atsižvelgiama, nes herojus gali gauti karalienę – motiną – tik pakartojęs nužudymą – nužudydamas slibiną, kuris simbolizuoja tėvą. Kai jo kaltė atsiskleidžia, kai ji tampa įsisąmoninta, jau nebandoma jos nusikratyti, pasinaudojant pagalbine likimo konstrukcija, ji pripažįstama ir už ją baudžiama kaip už sąmoningą kaltę; logiškai tai gal ir atrodo neteisinga, bet visiškai suprantama psichologiškai.

Angliškoji drama viską vaizduoja ne taip tiesiogiai, nusikaltimą padarė ne herojus, o kitas žmogus, kuriam tai nereiškia tėvo nužudymo. Todėl čia nereikia užmaskuoti įtartino seksualinės konkurencijos dėl moters motyvo. Ir paties herojaus Edipo kompleksą mes matome lyg per samprotavimų prizmę, patirdami, kaip jį paveikė kito žmogaus padarytas nusikaltimas. Jam reikėtų už tai atkeršyti, bet jis, nors ir kaip būtų keista, jaučiasi nepajėgus tai padaryti. Mes žinome, kad jam trukdo kaltės jausmas; šis kaltės jausmas virsta suvokimu, kad jis nepajėgus atlikti tokią užduotį. Tai tipiškas neurotinis procesas. Iš kai kurių požymių galime spręsti, kad herojus laiko šitą kaltę superindividualia. Kitus jis niekina ne mažiau už save. „Jei su kiekvienu būtų elgiamasi pagal jo nuopelnus, tai kas išvengtų botago?"12)

Rusų rašytojo romanas žengia dar vieną žingsnį šia kryptimi. Ir čia tėvą nužudė kitas, bet tai žmogus, buvęs su nužudytuoju tokiuose pat tėvo-sūnaus santykiuose, kaip ir herojus Dmitrijus, kurio atveju atvirai pripažįstamas seksualinės konkurencijos motyvas. Tai padarė kitas brolis, kurį Dostojevskis, nors ir kaip tai būtų keista, pavaizdavo sergantį savo paties liga, tariamąja epilepsija, lyg norėdamas prisipažinti, kad epileptikas, neurotikas, glūdįs jame pačiame, yra tėvo žudikas. O paskui, vykstant teismo procesui, eina garsusis pasityčiojimas iš psichologijos, esą ji – lazda su dviem galais. Nuostabi maskuotė, nes tereikia ją apversti aukštyn kojom, kad surastum giliausią Dostojevskio sumanymo prasmę. Šitų patyčių nusipelnė ne psichologija, o teisminis tardymo procesas. Juk visai nesvarbu, kas iš tikrųjų padarė nusikaltimą, psichologijai svarbu tik tai, kas savo jausmai to norėjo, ir todėl visi broliai, išskyrus vieną jiems priešpastatytą figūrą – Aliošą, - yra vienodai kalti: tiek instinktų valdomas malonumų ieškotojas, tiek skeptiškas cinikas, tiek nusikaltėlis epileptikas. „Broliuose Karamazovuose" yra viena labai tipiška Dostojevskiui scena. Kalbėdamasis su Dmitrijum, senelis13) supranta, kad šis širdyje yra pasirengęs nužudyti tėvą, ir puola jam į kojas. Tai negali būti susižavėjimo išraiška, matyt, tai reiškia, kad šventasis atstumia nuo savęs pagundą paniekinti žudiką arba pasibjaurėti juo ir todėl nusižemina prieš jį. Dostojevskio simpatija nusikaltėliui iš tiesų beribė, ji smarkiai viršija užuojautą, kurios nusipelnė nelaimingasis, ir primena šventą pagarbą, su kuria senovėje buvo žiūrima į epileptikus ir pamišėlius. Nusikaltėlis jam yra beveik kaip atpirkėjas, prisiėmęs kaltę, kurią būtų turėję kęsti kiti. Kai jis nužudo, kitiems nebereikia žudyti, tačiau reikia būti jam už tai dėkingiems, nes kitaip būtų tekę žudyti patiems. Tai ne tik geraširdiška užuojauta, tai identifikacija tų pačių žudikiškų impulsų pagrindu, o iš tikrųjų – šiek tiek pridengtas narciziškumas. Tai nereiškia, kad abejojama moraline šito gerumo verte. Gal tai apskritai yra geraširdiškos užuojautos kitiems žmonėms mechanizmas, kurį ypač lengva įžvelgti tiktai šiuo kraštutiniu kaltės jausmo valdomo rašytojo atveju. Nėra abejonės, kad ši identifikacijos sąlygota simpatija nulėmė Dostojevskio medžiagos pasirinkimą. Tačiau jis iš pradžių nagrinėjo paprasto nusikaltėlio – nusikaltėlio iš egoizmo, paskui politinio ir religinio nusikaltėlių atvejus ir tik savo gyvenimo pabaigoje grįžo prie svarbiausiojo nusikaltėlio, prie tėvo žudiko, ir per jo paveikslą atliko savo poetinę išpažintį.

Jo kūrybinio palikimo bei žmonos dienoraščių paskelbimas ryškiai nušvietė vieną gyvenimo epizodą, tą laiką, kai Dostojevskis Vokietijoje buvo pasidaręs azartišku lošėju („Dostojevskis prie ruletės"). Tai aiškus patologinės aistros priepuolis, kurio kitaip niekas negalėjo įvertinti. Netrūko šito keisto ir negarbingo užsiėmimo aiškinimų. Kaip dažnai būna su neurotikais, kaltės jausmas susikūrė apčiuopiamą pakaitalą skolų pavidalu, ir Dostojevskis galėjo tikinti, kad jis norįs išlošti ir taip susikurti sau galimybę grįžti į Rusiją, nepatenkant į kalėjimą dėl skolintojų skundų. Bet tai buvo tik pretekstas, Dostojevskis buvo pakankamai įžvalgus, kad tai suprastų, ir pakankamai garbingas, kad tai pripažintų. Jis žinojo, kad svarbiausias dalykas buvo pats žaidimas##) – le jeu pour le jeu14). Tai įrodo visos jo instinktyviai beprasmio elgesio detalės ir daug kas kita. Jis nenurimdavo, kol nebūdavo visko pralošęs. Lošimas jam buvo irgi vienas iš savęs nubaudimo būdų.

##) „Svarbiausias dalykas yra pats žaidimas, - rašė jis viename laiške. – Prisiekiu jums, tai neturi nieko bendra su noru praturtėti, nors man, tiesa, visų pirma reikėjo pinigų".

###) „Jis visuomet tol stovėdavo prie stalo, kol viską pralošdavo, kol likdavo visiškai sugniuždytas. Tik tuomet, kai nelaimė visiškai įvykdavo, demonas pasitraukdavo nuo jo sielos ir užleisdavo vietą kūrybos genijui" (Renė Fiulop-Mileris. Dostojevskis prie ruletės, p. LXXXVI).

Nesuskaičiuojamą daugybę kartų jis duodavo žodį arba garbės žodį savo jaunai žmonai, kad nebeloš arba kad tą dieną daugiau neloš, ir, kaip jis pats sako, beveik visada jį sulaužydavo. Nors pralošdamas ir save, ir savo žmoną įstūmė į baisiausią skurdą, iš to patirdavo dar vieną patologinį pasitenkinimą. Jis galėdavo keikti, žeminti save prieš ją, ragindavo ją niekinti jį, apgailestaudavo,kad ji ištekėjo už jo, seno nusidėjėlio, o paskui, taip palengvinęs sąžinę, galėdavo kitą dieną pradėti žaidimą iš naujo. Jaunoji žmona priprato prie šito ciklo, nes pastebėjo, kad tai, iš ko tikrai galima tikėtis kokios nors pagalbos, jo literatūrinė produkcija, niekuomet nebūdavo gausesnė, kaip tuomet, kai jie būdavo visko netekę ir užstatę visą savo turtą. Aišku, ji nesuprato ryšio tarp šitų dalykų. Kai jo kaltės jausmas būdavo patenkintas bausme, tuomet sumažėdavo kliūčių darbe, tuomet jis leisdavo sau žengti keletą žingsnių sėkmės link###).

Remdamiesi vieno jauno rašytojo novele, nesunkiai galime įspėti, koks pradingusios vaikystės momentas siekia pasikartoti lošimo aistroje. Stefanas Cveigas, kuris, beje, ir pats paskyrė vieną studiją Dostojevskiui („Trys menininkai"), savo trijų novelių rinkinyje „Jausmų sumaištis" pasakoja istoriją, kurią pavadino "24 valandos iš moters gyvenimo". Tas nedidelis šedevras neva siekia parodyti, kokia neatsakinga būtybė yra moteris, iki kokių jai pačiai netikėtų kraštutinumų gali privesti ją nelaukti gyvenimo įspūdžiai. Tačiau novelė pasako daugiau, be šitos atleistinos tendencijos, vaizduoja ir dar kai ką, kas yra bendražmogiška, arba, tiksliau, bendravyriška, jei tik pabandysime interpretuoti ją analitiniu aspektu. O tokia interpretacija tiesiog prašyte prašosi. Meninei kūrybai būdinga tai, jog rašytojas, kuris yra mano draugas, paklaustas galėjo užtikrinti, kad mūsų pateikta interpretacija yra visiškai svetima jo žinioms ir sumanymui, nors į apsakymą įpintos kai kurios detalės, kurios atrodo tyčia įterptos, kad parodytų slaptąjį taką. Cveigo novelėje kilminga pagyvenusi dama pasakoja rašytojui, ką ji išgyveno daugiau nei prieš 20 metų. Anksti tapusi našle, motina dviejų vaikų, kuriems jos nebereikėjo, nieko nesitikėdama iš gyvenimo, ji, būdama 42-ių metų, savo beprasmiškų kelionių metu pateko į vieno Monako kazino lošimo salę, ir ten ją, šalia visų kitų šios keistos vietos įspūdžių, pirmiausiai pavergė vaizdas dviejų rankų, tiesiog su stulbinančiu atvirumu ir intensyvumu, atrodo, išdavusių visus nelaimingo lošėjo jausmus. Tos rankos priklausė jaunuoliui – lyg visai netyčia rašytojas suteikia jam moteriškės vyresniojo sūnaus amžių, - kuris, viską pralošęs, nevilties apimtas išeina iš salės, matyt, pasiryžęs parke užbaigti savo beviltišką gyvenimą. Kažkokia nepaaiškinama simpatija priverčia ją nusekti iš paskos ir padaryti viską, kad jį išgelbėtų. Jis laiko ją viena iš tų įkyrių moterų, kurių taip gausu toje vietoje, ir nori jos atsikratyti, bet moteris neatstoja ir pačiu natūraliausiu būdu pasijunta priversta pasidalyti su juo viešbučio kambariu ir galų gale net ir lova. Po tos improvizuotos meilės nakties ji priverčia tariamai apsiraminusį jaunuolį iškilmingai pasižadėti, kad jis niekada nebeloš, duoda jam pinigų kelionei namo ir pažada susitikti su juo stotyje prieš išvykstant traukiniui. Bet paskui joje prabunda didžiulis švelnumas vaikinui, moteris pasiryžta viską paaukoti, kad jį išsaugotų, nusprendžia, užuot atsisveikinusi, važiuoti kartu su juo. Nemalonūs atsitiktinumai ją užlaiko, ir ji pavėluoja į traukinį. Ilgėdamasi išvykusiojo, ji vėl užsuka į lošimo salę ir ten su siaubu išvysta tas pačias rankas, sužadinusias jos simpatiją; žodžio laužytojas grįžo prie lošimo stalo. Ji primena vaikinui jo pažadą, tačiau, apimtas aistros, jis iškoneveikia moterį, pasakydamas, kad ji sugadino lošimą, liepia jai nešdintis ir numeta pinigus, kuriais ši norėjo jį išpirkti. Giliai sugėdinta moteris priversta pasitraukti ir vėliau sužino, kad jai nepasisekė apsaugoti jo nuo savižudybės.

Ši puikiai parašyta, visiškai įtikinama istorija gali pati savaime egzistuoti ir daryti didelį poveikį skaitytojui. Tačiau psichoanalizė tvirtina, kad pagrindinė jos sukūrimo priežastis yra geisminė paauglystės metų fantazija, kurią kai kurie asmenys netgi sąmoningai prisimena. Anot tos fantazijos, geidžiama, kad motina pati įvestų jaunuolį į seksualinį gyvenimą, siekdama apsaugoti jį nuo gręsiančių onanizmo pavojų. Tokie dažni literatūroj kūriniai apie atpirkimą yra tos pačios kilmės. Onanizmo „nuodėmė" čia pakeista lošimo aistra, ir tą pakeitimą išduoda tai, kad pabrėžiama aistringa rankų veikla. Iš tikrųjų lošėjo azartas yra senojo onanizmo įpročio ekvivalentas; juk vaikų kambariuose rankų judesisi su lyties organais vadinami ne kaip kitaip, o „žaidimu". Negalėjimas atsispirti pagundai, šventai duodamas ir niekuomet neišlaikomas žodis daugiau taip nebedaryti, svaiginantis malonumas ir nerami sąžinė, kad šitaip pats save žudai (savižudybė), liko nepakitę netgi ir pritaikius tokį pakaitalą. Tiesa, Cveigo novelė parašyta ne sūnaus, o motinos vardu. Matyt, sūnui yra maloni mintis: „Jeigu motina žinotų, į kokius pavojus mane veda onanizmas, ji tikrai išgelbėtų mane juo jų, leisdama savo kūnu pajusti visus malonumus". Motinos ir prostitutės sutapatinimas, kurį daro jaunuolis Cveigo novelėje, priklauso tai pačiai fantazijai. Jis nepasiekiamą dalyką padaro lengvai prieinamą; tačiau dėl neramios sąžinės, kuri ima graužti jį, praėjus fantazijai, vis dėlto atsiranda liūdna pabaiga. Įdomu

####) Daugelį čia pateiktų pažiūrų palaiko ir 1925 m. išėjęs taiklus Jolano Noidelfo15) darbas „Dostojevskis. Psichoanalizės bruožai" (Imago-Bucher, Nr. IV).

paminėti ir tai, kaip fasadas, kurį rašytojas suteikia novelei, bando užmaskuoti analitinę jos prasmę. Juk labai abejotina, kad tos moters erotinį gyvenimą valdo staigūs ir mįslingi impulsai. Analizė kaip tiktai atskleidžia įtikinamus motyvus, paaiškinančius netikėtą nuo meilės nusigręžusios moters elgesį. Ištikima savo vyro atminimui, ji buvo pasirengusi atsispirti į jį panašių vyrų geismams, tačiau – ir čia sūnaus fantazija pateisinta – jai, kaip motinai, nepavyko išvengti visai nesąmoningo meilės perkėlimo į sūnų, ir čia ją galėjo užklupti lemtis. Jeigu lošėjo aistra su visais ją lydinčiais beviltiškais bandymais atprasti ir visomis jos teikiamomis progomis nubausti save yra onanistinio įpročio pakartojimas, tai mums nėra ko stebėtis, kad ši aistra užėmė tokią svarbią vietą Dostojevskio gyvenime. Juk mes nerasime nė vieno sunkios neurozės atvejo, kuriame savo vaidmens nebūtų atlikęs autoerotinis pasitenkinimas vaikystės ir paauglystės metais, o ryšys tarp bandymų jį nuslopinti ir tėvo baimės yra perdaug gerai žinomas, kad reikėtų išsamiai apie jį kalbėti####)


Paaiškinimai

1) Z. Froidas, rašydamas apie Dostojevskį, naudojosi Miunchene išleista knygų serija „Dostojevskio palikimas" („Der Dostojewski-Nachlass"). 1925 m. išėjo R. Fiuliop-Milerio ir F. Ekšteino parengtos trys šios serijos knygos: Dostojevskio žmonos atsiminimai" („Die Lebenserinnerungen der Gattin Dostojewskis"), „Dostojevskis prie ruletės" („Dostojewski am Roulette") ir „Dostojevskio žmonos dienoraštis" („Das Tagebuch der Gattin Dostojewskis"), 1926 m. – „Nežinomas Dostojevskis" ("Der unbekannte Dostojewski"). Šiose knygose skelbiami ne tik paties F. Dostojevskio tekstai, bet ir jo artimųjų, draugų bei amžininkų liudijimai, tyrinėtojų pasisakymai ir vertinimai.

2) Fiuliop-Mileris (Rene Fulop-Miller, 1891-1963) – vokiečių literatas, kultūros istorikas. Paskelbė nemažai medžiagos apie F. Dostojevskį ir L. Tolstojų. Z. Froidas turi galvoje jo straipsnį „Krizė Dostojevskio gyvenime („Die Krisis im Dostojewskis Leben").

3) Nikolajus Strachovas (1828-1896) – rusų filosofas, F. Dostojevskio draugas.

4) Sublimacija - viena svarbiausių psichoanalitinės estetikos sąvokų. Psichoanalizės teorijoje ji reiškia instinkto kryptingumo pakitimą, pradinio traukos objekto, paprastai seksualinio, pasikeitimą kitos rūšies objektu.

5) Ego - psichoanalizės terminas, reiškiąs centrinį, integruojantį, tarp Id ir Super-ego esantį psichikos lygmenį. Ego pasižymi sąmoningumu. Jo funkcija – instinktų ir troškimų, glūdinčių Id, suderinimas su realybe, jų patenkinimas.
Super-Ego - išreiškia trečiąjį psichikos lygmenį, kuris yra visuomeninio gyvenimo suformuotų normų ir reikalavimų saugotojus, cenzorius, slopinąs asocialų instinktų, troškimų patenkinimą.

6) Šventoji liga (lot.); dar Antikos laikais vartotas epilepsijos pavadinimas.

7) Helmholcas (Hermann von Helmholtz, 1821-1894) – vokiečių fizikas ir fiziologas.

8)Suvorinas (Aleksey Sergejevič Suvorin, 1834-1912) – rusų žurnalistas, vienas laikraščio „Novoje vremia" leidėjų.

9) Orestas Mileris (Orest Fiodorovič Miller, 1833-1889) – rusų filologas, tautosakos ir literatūros tyrinėtojas.

10) Solovjovas (Vladimir Sergejevič Solovjev, 1853-1900) – rusų filosofas, „visuotinybės" filosofijos kūrėjas. Skaitykite >>>>>

11) Edipo kompleksas - berniuko troškimas nužudyti tėvą (mergaitės – motiną) ir tapti savo motinos vyru (mergaitės – tėvo žmona). Psichoanalitikų nuomone, pirmasis vaiko seksualinio potraukio objektas yra priešingos lyties gimdytojas.

12) Hamleto žodžiai Polonijui (II veiksmas, II scena).

13) Tai senelis Zosima.

14) Žaidimas dėl žaidimo (pranc.)

15) Jolanas Noidelfas (Iolan Neufeld) – Z. Froido pasekėjas, psichoanalitiškai interpretavęs Dostojevskio biografiją. Z. Froidas turi galvoje jo knygą „Dostojewski. Skizze zu einer Psychoanalise", išleistą Vienoje, tačiau 1923, o ne 1925 metais (šiais buvo išleistas jos vertimas į rusų kalbą).


Priedai

Dostojevskių šeimos kilmė
Iš knygos "Dostojevskis dukters akimis", A. Dostojevskaja, 1920

Iš skyriaus „Jaunystė"

Tėvo ir sūnaus nesantaika tęsėsi neilgai. Mano senelis Michailas visada griežtai elgėsi su baudžiauninkais. Kuo daugiau jis gėrė, tuo žiauresnis darėsi, kol galų gale jie jį nužudė. Vieną vasaros dieną jis išvažiavo iš Darovojės į kitą savo dvarą, vadinamą Čermašnia, ir negrįžo... Paskui jį rado pusiaukelėje uždusintą pagalvėmis iš jo ekipažo. Vežikas su arkliais dingo, dingo ir kai kurie kaimo valstiečiai. Teisme per apklausą kiti senelio baudžiauninkai pripažino, kad tai buvo keršto aktas1).

Kai įvyko ta siaubinga mirtis, mano tėvo ten nebuvo. Jis jau nebeatvažiuodavo į Darovoję, nes Inžinerijos mokyklos mokiniai turėdavo dalyvauti pratybose Peterburgo apylinkėse. Šis nusikaltimas, kurį įvykdė vaikystėje jo taip mylėti Darovojės valstiečiai, padarė jaunuoliui gilų įspūdį2).. Visą gyvenimą jis tai prisimindavo ir daug mąstė apie šios siaubingos mirties priežastis. Įdomu tai, kad visa mano senelio šeima šią smurtinę mirtį laikė gėdinga, niekada nekalbėdavo apie ją ir Dostojevskio draugams literatams, žinojusiems visas jo gyvenimo smulkmenas, neleido rašyti apie tai atsiminimuose apie mano tėvą.

Pastabos:

1) Tai paplitusi Dostojevskio tėvo mirties versija. Tačiau 1975 m. „Literaturnaja gazeta" pasirodė G. Fiodorovo straipsnis, kuriame jis, remdamasis rastais archyviniais dokumentais, teigia, kad Michailas Dostojevskis mirė laukuose tarp Darovojės ir Čermašnios savo mirtimi – nuo „apopleksijos". Tai nepriklausomai vienas nuo kito paliudiję du gydytojai. Įtarimus dėl neaiškios M. Dostojevskio mirties paskleidęs jo kaimynas dvarininkas Chotiajincevas, su kuriuo juodu bylinėjęsi dėl žemės. Dostojevskio šeimos nariai buvo linkę manyti, kad M. Dostojevskį nužudė įtūžę baudžiauninkai.

2) Pasak šeimos pasakojimų, kai Dostojevskis gavo žinią apie tėvo mirtį, jį ištiko pirmasis epilepsijos priepuolis. Apie tuometinę dvasinę jo būklę galima tik spėlioti, nes visas susirašinėjimas su broliu Michailu, kuris galėtų šiek tiek nušviesti šį jo gyvenimo momentą, yra dingęs. Vėliau abu broliai laiškuose niekada neužsimena apie tėvą, nes, matyt, ši tema abiem buvo labai skaudi. Kai kurie paskutinio laiško, rašyto prieš mano senelio nužudymą, sakiniai leidžia manyti, kad Dostojevskis žinojo kai kurias jo gyvenimo kaime aplinkybes. „Vargšas tėvas! – rašo jis broliui Michailui. – Koks keistas charakteris! Kiek nelaimių jis patyrė! Kaip man skaudu, kad negaliu jo paguosti! O ar žinai, mūsų tėvas visai nepažįsta gyvenimo: jis išgyveno 50 metų ir liko apie žmones tos pačios nuomonės, kurią turėjo prieš 30 metų". Kaip visada, aiškiaregis Dostojevskio žvilgsnis leidžia jam įspėti svarbiausią savo tėvo nelaimės priežastį. Faktiškai visą gyvenimą mano senelis gyveno kaip lietuvis ir nesistengė pažinti rusų liaudies charakterio. Už tą nepažinimą jis brangiai sumokėjo.

Iš skyriaus „Pirmieji žingsniai"

....Tuomet Dostojevskis suabejojo savo talentu. Jo sveikata pašlijo, jis pasidarė nervingas ir isteriškas. Epilepsijos užuomazgos jau glūdėjo jo organizme, ir nors priepuolių dar nebuvo, jis jautėsi labai prislėgtas*). Dabar jis vengė lankytis salonuose, ištisas valandas praleisdavo užsidaręs namuose arba klaidžiodavo tamsiausiomis ir nuošaliausiomis Peterburgo gatvėmis. Eidamas jis kalbėdavosi su savimi, gestikuliuodavo, ir praeiviai atsigręždavo pasižiūrėti į jį. Draugai, su kuriais jis susidurdavo gatvėje, laikė jį pamišėliu.

*) Gydytojas Janovskis, kuris labai mylėjo mano tėvą ir dažnai būdavo kviečiamas pasitarti dėl jo sveikatos, pasakoja, kad dar gerokai prieš katorgą Dostojevskis sirgo nervų liga, labai panašia į epilepsiją. Kaip aš minėjau anksčiau, mano tėvo šeima teigė, kad pirmasis priepuolis jį ištiko sužinojus apie tragišką mano senelio Michailo mirtį. Akivaizdu, kad Dostojevskis sirgo epilepsija nuo aštuoniolikos metų, tačiau tik po katorgos ji įgijo sunkią formą.

Iš skyriaus „Dostojevskis - kareivis"

Tuo pat metu iš kalėjimo išėjo ir jo politinis bendražygis Durovas*). Deja, vargšelis nebeturėjo jėgų pasidžiaugti laisve. „Jis užgeso kaip žvakė, - rašo tėvas. – Jaunas ir gražus jis atėjo į katorgą; išėjo iš jos leisgyvis, pražilęs, sukumpęs, vos laikydamasis ant kojų". O juk Durovas nebuvo epileptikas kaip mano tėvas ir tuo metu, kai buvo suimtas, džiaugėsi puikia sveikata. Kaip galima paaiškinti, kodėl abu sąmokslininkai po ketverių katorgos metų grįžo į pasaulį tokios skirtingos būklės? Aš manau, paaiškinimą gali duoti tautybė. Durovas buvo rusas, priklausė dar jaunai tautai, kuri greitai netenka jėgų, nusimena vos susidūrusi su kliūtimis ir nemoka kovoti. Dostojevskis buvo lietuvis, priklausė kur kas senesnei tautai, kurios gyslomis tekėjo normanų kraujas. Kova lietuviams visada teikė nepaprastą pasitenkinimą. Vydūnas, taip gerai pažinęs savo tautą, apie tai rašo štai ką: „Ir norėdamas nerasi lietuvio, kurį būtų galima palaužti. Tai nereiškia, kad jis abejingas tam, ką jam duoda gyvenimas. Jo jautrumas labai išlavintas, bet jis nepaprastai lankstus ir turi daug entuziazmo. Tai, ko negalima pakeisti, jis iškenčia ir drąsiai žvelgia į akis naujovėms. Lietuvis nesąmoningai siekia valdyti permainingas gyvenimo aplinkybes. Tai ypač pasireiškia tada, kai reikia įveikti sunkumus. Įtampa, kurią tada patiria dvasia, pašalinama labai charakteringu būdu: kad ir ko imtųsi lietuvis – sunkaus darbo, pavojingo arba keblaus reikalo, - jis visada linkęs reaguoti į tai linksmai, pokštais ir sąmojumi, ir kuo sunkumai didesni, tuo labiau".

*) Sergejus Durovas (1816-1869) – rašytojas. Suorganizavo atskirą petraševskininkų būrelį, kuriame pasisakė ne už nuosaikų idėjų propagavimą, o už revoliucinę taktiką ir valstiečių išlaisvinimą organizuojant sukilimą.

Iš skyriaus „Gyvenimas Europoje"

Aš niekada negalėjau suprasti tos devyniolikmetės meilės 45 m. vyrui ir dažnai klausdavau motinos, kaip ji galėjo įsimylėti dvigubai už save vyresnį vyrą. „Bet juk jis buvo jaunas! – sakydavo ji juokdamasi. – Jeigu tu žinotum, koks dar jaunas buvo tavo tėvas! Jis juokėsi, pokštavo, džiaugėsi viskuo kaip jaunas žmogus. Tavo tėvas buvo daug įdomesnis, daug linksmesnis už jaunus to meto žmones, kurie pagal tuometinę madą nešiojo akinius ir buvo panašūs į senus zoologijos profesorius".

Iš tiesų lietuviai, šis nuostabus slavų ir normanų mišinys, savo siela ilgai išlieka jauni. Perkopę per penkiasdešimt, jie gali linksmintis kaip jaunuoliai, ir žiūrėdamas į juos sakai sau, kad jie darosi vyresni, tačiau nesensta. Tai tinka ir Dostojevskiui: jis mirė 59 metų, bet iki paskutinės dienos išliko jaunas. Jis net neturėjo žilų plaukų, iki pat galo jie išliko tamsiai rusvi. Kita vertus, mano motina paveldėjo švedišką savo prosenelių charakterį. Švedės turi būdingą bruožą, kuris jas skiria nuo visų kitų Europos moterų: jos nekritikuoja vyrų. Jos aiškiai mato jų ydas, stengiasi padėti jiems jų atsikratyti, bet niekada jų nesmerkia. Man atrodo, kad tik švedės įkūnija puikius apaštalo Pauliaus žodžius, jog „vyras ir žmona yra viena".

Froido kelias
Froidas grįžta
Laiko dvelksmas
Z. Froido asociacijų metafizika
Dostojevskių šeimos lietuviška kilmė
Froidas. Totemas ir tabu. Tabu ir jausmų ambivalencija
Mazochizmas - antropologinė paslaptis
A. Puškinas. Slapti užrašai: 1836-1837 m.
Dostojevskis: Puškinui skirta šventė
K. Jungo psichoanalizės pagrindinės sąvokos
Nyčės filosofija mūsų patirties šviesoje
Gogolis. Vakarai vienkiemyje prie Dikankos
Nikolajus Berdiajevas - rusų religinis filosofas
K. Jungas ir alchemijos atgimimas
A. Kacura. Pasaulis nuostabus
Psichodelinės eros atspindžiai...
Vasilijus Nalimovas ir anarchizmas
Juodasis arapas Baltarusijoje
Laisva valia ir determinizmas
Šekspyras. Romeo ir Džuljeta
Kristaus brolijos pradai
Narcisizmas psichoanalizėje
Margaritos paskirtis
Nyčė ir muzika
Vartiklio naujienos