K. Jungo psichoanalizės pagrindinės sąvokos    

Skaitykite: Karlas Jungas ir NSO   
K. Jungo biografija   

Savo karjeros pradžioje K. Jungas buvo Z. Froido pasekėjas, tačiau vėliau nuėjo savu keliu, kuriame ryškiau atsiskleidžia kultūrinė ir lyginamoji orientacija. Pagrindiniai prieštaravimai Z. Froidui susiję su sielos reiškiniais bei jų išaiškinimais. Jungas sielą ima kaip laisvą nuo instinktų, nepersonalizuotą. Tos dvasios (Geist) veiklos sritis yra žmogaus psichika ir pasaulis, neapibrėžtos erdvės ir laiko formos. Tikėdamas begaline žmogaus galia, Jungas teigia, kad ne tik dvasia gaubia ir veikia žmogų, bet ir pats žmogus sugeba ir privalo eiti, siekti, linkti į tos dvasios pusę. Kūryba yra neramios „sudvasintos" sielos atskleidžiama ir realizuojama dalimi.

Carl Jung Kartu Jungas teigė, kad seksualiniai motyvai turi ypač sudėtingas simbolines prasmes, tačiau būtent jų, o ne grynai biologinių veiksnių, dėka seksualumas yra taip plačiai atskleidžiamas. Jis laiko, kad Froido pasekėjus pasikartojantis incesto motyvas kyla ne iš nesukontroliuotos seksualinės energijos, o tėra „dieviško ekstraordinalumo" išraiška.

Jungas laikė, kad libido yra ne tik seksualinės, bet ir gyvybinės energijos srautas, o visi (tiek sąmonės, tiek pasąmonės) gyvenimo reiškiniai – šios vieningos energijos skirtingos apraiškos. Libido „iškraipymai" pasąmonėje sukelia ne tik ligotus, dvasines kančias gimdančius vaizdinius, bet ir archaiškus išgyvenimus (archetipus). Išvystęs archetipų teoriją, Jungas iš esmės pertvarkė pasąmonės koncepciją, įtraukdamas ir kolektyvinės pasąmonės sąvoką.

Empirinis kolektyvinės pasąmonės pagrindas Jungui buvo jo, kaip psichiatro, praktika. Jis pastebėjo, kad yra situacijų ir motyvų, kuriems būdingas visuotinumas. Tai senovės mitologiniai motyvai, žmonių fantazijos, meno kūrinių temos. Juos Jungas pavadina pirminiais (išankstiniais) vaizdiniais, archetipais. Visi jie priešingi sąmonei, jų negalima diskursyviai apmąstyti ir išreikšti kalba. Galima tik aiškinti archetipus, juos aprašyti, kažkiek kategorizuoti. Anot V. Kast8), įvairių kultūros arealų legendos ir mitai yra individų ir jų grupių psichinio gyvenimo dominantėmis, tad jas nagrinėjanti psichologija yra „giluminė".

Neneigdamas seksualumo svarbos, Jungas į pirmą vietą iškelia jos dvasines savybes, jos nuministinį pobūdį, tūnantį už biologinių funkcijų ribų. Čia vėl pasiremiama archetipų samprata 0 jiems „būdingi ne prasminiai, o grynai formalūs bruožai. Kurie kartu labai riboti. Pirminiai vaizdiniai įgauna prasminius bruožus tik tada, kai praninką į sąmonę ir užsipildo sąmoninga patirtimi... Archetipas pats savaime tėra tuščias, formalus elementas, paprasčiausias sugebėjimas apiforminti, apriorinė regimojo apiforminimo galimybė. Archetipai nėra mitai, tačiau atspindi atskiras mitų dalis, pvz., tėvo, motinos, kūdikio archetipai. Archetipams būdingas viena ypatinga savybė.

Kolektyvinė pasąmonė turi kelis lygius: a) asmeninė; b) grupinė (pvz., šeimos); c) stambių socialinių grupių (kaip tautos), kurioms būdinga istorinė praeitis; d) visos žmonijos; e) antžmoginė, „psichoidinė" (viso pasaulio). Kolektyvinės pasąmonės sąvoka leidžia daug įvairių interpretacijų; ją galima netgi ignoruoti, laikant mąstytojo poetinių sugebėjimų vaisiumi, o galima pačią laikyti filosofiniu mitu.

Ankstyvuoju laikotarpiu, L. Levi-Briulio įtakoje, Jungas neišvengė socialinių-psichologinių aspektų, kolektyvinė pasąmonė neturėjo mistinio užvalkalo ir buvo artima Z. Froido „socialinei pasąmonei". Jis teigė, kad žmogaus socialumas yra pirminis veiksnys santykyje su sąžine.

Juntama ir Šopenhauerio įtaka Jungui, ypač žmogaus tobulumo išraiškose. Šopenhaueris teigė: „žmogus gražiausias iš visų, o jo esmės atskleidimas yra aukščiausiu meno tikslu. Žmogaus rūšis ir žmogiškumo apraiška yra svarbiausias vaizduojamojo meno objektas, o žmogaus veiksmai – poezijos". Netgi „dirbtiniai daiktai tarnauja idėjos išraiškai".

1899-1900 m., rašydamas daktarinę disertaciją, Jungas rengė psichoanalizės seansus su jauna mediume H. Praisverk, kuri transo būsenoje vadino save „Ivenes". Jungas disertacijoje teigė, kad toks sąmonės susidvejinimas ir yra asmenybės ateitis, tikrojo „Aš" suradimas. Tai augimo, brandumo ženklas, asmenybės nematomos pusės integracijos pradžia. Vėliau Jungas H. Praisverk metodą ima taikyti sau ir jį vadina „aktyviąja vaizduote", o vėliau „Nekyia" (pagal Odisėją, kai šis vyksta į mirusiųjų karalystę). Mąstytojas savyje išskiria Anima kompleksą, užtikrinantį kūrybines galias. Jis klausia: kur tiesa – moksle ar mene, vaizduotėje ar gamtoje? Vėliau jis padarys išvadą, kad gamta niekur negali būti eliminuota, tačiau mitologija, fantazija, menas, pranikimas į „aną" racionalių formų pusę bus jos fundamentaliais teiginiais.

Vienas svarbiausių – iš mitų kylantis Savasties (das Selbst) archetipas, esantis sąmonės ir pasąmonės susijungimo projekcija ir kartu pagrindinis individo psichikos pasaulio taškas. Sunkų, tačiau būtina kelią į Savastį Jungas vadina Individualizacija, kuri yra savimonės aktas. Vienų ar kitų bruožų dominavimas nusako Savasties pobūdį.

Z. Froidas išskyrė tris psichikos lygius: „tai" (pasąmonė, kunkuliuojantis instinktų katilas), „ego" (sąmonė, tenkinanti „tai" impulsus taip, kad nekiltų nesutarimų su socialine tikrove) ir „super-ego" („Aš", įkūnijantis visuomeninį idealą, autoritetą).

Skirtingai nuo Froido, kalbėdamas apie moralinio „Super-ego" cenzoriaus uzurpavimą, Jungas laiko, kad žmoguje randasi įgimtas moralės principas. Iš vienos pusės, jis pasireiškia susilietus atsakomybei ir „Aš", o iš kitos, glaudžiai susijęs su aukštesnėmis instancijomis, t.y. Savasties reikalavimais ir gali iškelti savus ir sudėtingus reikalavimus.

1929 m. veikale „Froido ir Jungo prieštaravimai" Jungas rašo, kad jam nepaprastai įdomūs „šventieji ritualai", apeigos, iniciacijos ir askezė plastinėje ir vaizduojamojoje technikoje, kaip ir biologija bei visi gamtos mokslai, kaip bandymas apimti išorinę sielos formą, o religinį grožį pažinti iš vidaus. Jam egzistuoja pasaulis „už" ir viduje, o tarp jų žmogus, linkstantis į vieną ar kitą pusę, manydamas, kad teisinga viena arba kita, ir vardan vieno pasiryžęs aukoti kita.

Žmogaus sąmoningumo reiškinys labai domino Jungą. Jis laikė, kad sąmonė – tai Kosmoso žinia žmogui, nes per ją Kosmosas realizuoja savąją sąmonę, suvokia tikslus ir savo paties galimybes. Sąmoningais suvokdamas save žmogus sako „Aš", o tai sąmoningo egzistavimo ir, aplamai, asmenybės išraiška, minčių, intuicijos, jausmų ir jutimų tvarkytojas, padedantis prisiminti. „Aš" yra vidurys tarp Savasties ir pasaulio, kurio metamorfozės vyksta būtent „Aš" lygyje ir tik tada perina į Savastį.

Tačiau „Aš" priima Savastį tik šiame lygyje ir nepraninka į jos tikrąją būtį. Savastis individualiam „Aš" nėra skaidri. Todėl visos archainės kultūros stengėsi vizualiai apiforminti šį archetipą. Galingas ir stiprias asmenybes ar institucijas, mitinius ir mistinius tvirtinimus Jungas linkęs vertinti kaip specifines Savasties projekcijas. Tai gali būti Karaliaus, Karalienės ar Valdovo figūros. O taip personalizuotos Miesto, Dievo idėjos. Daugelyje kultūrų Savasties fenomenologija tapati Dievui ar dievų panteonui, kai Dievą ir Savastį perteikia ta pati simbolika.

Vienas pavyzdžių – mandala, kurios fenomenologinei ir etimologinei analizei skirtas veikalas „Mandala" (1933). Daugelyje kultūrų mandala žinoma kaip pirminis Visumos ir Pilnumo vaizdinys. Tai geometrinė figūra, kurios apskritimo viduje nupieštas kvadratas arba kvadrate – apskritimas. Šios figūros centras visada vienaip ar kitaip simbolizuoja dievybę. Pagal Jungą, Savastis visose kultūrose yra ir buvo Dievo ir psichikos dispozicijoje.

Labai svarbūs psichikos elementai yra ir Kaukė (Persona), Šešėlis (Schatten), pas vyrus Anima, o moteris Animus, individali pasąmonė ir jos funkciniai vienetai – kompleksai. Kaukė yra asmenybės dalis, aiškinanti prisitaikymą prie visuomenės. Tai dirbtinis, neidentiškas individualumui statusas, reglamentuojantis jos vietą sociume. Kaukė – tai visuomeninės nuomonės instancija individualiam „ego", kuris parodo, kaip gali atrodyti: „Kaukė yra ‚Aš' įpakavimas". Kaukė palengvina visuomenės narių bendravimą, pašalina konfliktines situacijas ir ilgus komentarus. Visuomenės narių bendras gyvenimas priklauso nuo Kaukės kokybės. Ideali Kaukė lengvai išsprendžia „ego" problemą, prisitaikydama prie įvairių visuomeninių situacijų, socialinių ir kultūrinių realijų ir reikalavimų.

Situacija tampa sudėtingesnė kai individas neurotiškai ieško absoliučiai jam netinkančios Kaukės arba Kaukės, kuri jo asmenybei nepakankamai reikšminga. Sociumas tampa priešišku, o kultūra įgauna nepilnavertiškumo bruožus. Kei individo Kaukė tėra tik idealių savybių derinys, tai visuomenės pretenzijos tampa maksimaliomis ir dažnai nepatenkintomis, o „ego" ir Kaukės sutapatinimo atveju paaukojamas asmenybės potencialas, lieka nepanaudotos geriausios „ego" savybės.

Kaukė aktyvuojama ankstyvame amžiuje, kai augančiam individui liejantis į socialines struktūras iškeliami kultūriniai ir etiniai reikalavimai. Paradoksalu, tačiau būtent vaikystėje, siekiant vystyti ar įtvirtinki kokią nors Kaukės savybę, stimuliuojama kūrybiniai sugebėjimai, tai yra vaidybos menas, „persikūnijimo įgūdžiai", fantazija ir metamorfozių menas. Tačiau jei ta kūryba nuslopina individo „ego", neišsakyti ir neįvykdyti ketinimai patenka į Šešėlio dispoziciją.

Jie visiškai priešingi nei Kaukės. Anot Jakobi, pirmas individualizacijos proceso etapas yra pažinti Šešėlį, mūsų kitą pusę, „tamsųjį brolį". Jungas sako, kad dabartinė kultūra ir menas atskleidžia individo susitikimo su Šešėliu aplinkybes. Vis tik gausu dvilypės asmenybės pavyzdžių: F. Dostojevskio „Velniai", E. Hofmano „Velnio eliksyras", E. Po „Viljamas Vilsonas", H. Hesės „Stepių vilkas", Gėtės „Faustas" (Mefistofelis) ir pan. Šešėlis tam puikiai tinka, nes jis neskaidrus sąmonėje, glūdi individualioje pasąmonėje, randasi tarytum dvigubo apšvietimo zonoje. Šešėlio aktyvavimas yra individualus valios aktas. Pvz., nacizmas gali būti apibūdintas kaip vokiečių tautos Šešėlio aktyvacija.

Aktyvuoti Anima ir Animus irgi gali daryti pozityvų arba negatyvų poveikį asmenybės psichikai. Juos abu Jungas vadina „ne-Aš". Anima vaizdinys formuojasi įvairiapusių ir daugiaprasmių vyro santykių su motina metu ir atspindi įvairius santykių su moterimi tipus, požiūrį į ją. Jos modifikacijos atsiskleidžia fantazijose, sapnuose, vizijose ir meno kūrinių simboliuose. Vyras tą slaptą neįsisąmonintą moteriškumą išgyvena ją projektuodamas į konkrečią moterį: motiną, seserį, mylimąją, paleistuvę, deivę ir kt. Vyro psichikoje tas vaizdinys gali rastis keturiuose lygiuose, kurie persipindami sudaro mišrią apraišką:
Carl Jung by Cheryl Martin 1) moterį, kaip seksualinio potraukio patenkinimo objektą; moteriškasis pradas projektuojamas primityviu, natūriniu būdu, pvz., Ievos figūra;
2) ypatingai erotiškos moters projekcija. Inspiracija – romantiškas Undinės vaizdinys, idealizuojantis Saulės kultą (pvz., „Fausto" Elena);
3) sudievinta, sudvasinta forma (pvz., Nekalta mergelė Marija);
4) Anima-Moteris-Deivė projekcija, pvz., Atėnė – Išminties deivė.

Moters psichikoje Animus formuojasi veikiant tėvui ir kitiems vyriškos lyties autoritetams ir išreiškia vyrišką pradą moters psichikoje. Jis irgi turi keturis personalizacijos lygius:
1) Sapnuose, sentimentaliojoje literatūroje ir bulvariniuose romanuose pasirodanti „tikro vyro" figūra;
2) Romantinis tipo įvaizdis;
3) „Švenčiausio tikėjimo", moters kodekso forma (pvz., Orleano mergelės įvaizdis);
4) Išminties ar Žiniuonės archetipas.

Dezintegruota Anima ir Animus potencija sukelia jausminę, emocinė asmenybės dezintegraciją, individo nepastovią psichiką. Tuo tarpu pozityvūs poveikiai stimuliuoja idėjų gausą ir kūrybinį produktyvumą. Anima ir Animus - tarsi tarpininkai (kaip Hermis) tarp dangaus ir žemės. Archetipų pasaulyje, ketvirtame lygyje, Anima ir Animus tampa religinės patirties mediatoriumi, kurio dėka gyvenimas įgauna kitą prasmę. L.M. von Francas sako, kad jų pozityvios pusės tik tada pradeda funkcionuoti, kai žmogus rimtai priima ir atsižvelgia į savo nuotaikas, lūkesčius ir fantazijas ir kai jas fiksuoja kokia nors forma (pvz., mene). Užfiksavus, fantaziją reikia patikrinti intelektualia, etine ir jausmine prasme. Jei žmogus tai daro su užsidegimu, atkakliai, tai iš pasąmonės gelmių iškyla kitas, giluminis elementas. Labai svarbu, kad žmogus į viską pažvelgtų kaip į kažką, kas yra absoliučiai realu. Neturi būti nė mažiausios užuominos, kad tai „tik fantazija". Jei tai trunka pakankamai ilgai, individualizacijos procesas palaipsniui tampa vienintele realybės forma ir gali vystytis savo tikrąja forma.

Jungas pastebi, kad jau naujagimis turi asmenybės formavimosi potenciją. Asmenybė neformuojama, ji auklėjama, o tada ji pasireiškia regimomis formomis. Kiekvienas gimsta su tam tikru fiziniu ir dvasiniu tapsmo planu, kuris yra paveldimas (čia įžvelgiam Ž.B. Lamarko įtaką). Tarpininkas susidūręs su situacija, kurioje buvo jo pirmtakas, atgamina tuos pačius vaizdinius ir vienodai reaguoja. Pirmtakų patirtis aktyvinama, kai situacija (ar asmuo) atitinka tam tikro archetipo reikšmę. Aktyvinus archetipą, jo vaizdinys transformuojasi į pasąmonės kompleksus. Skirtingai nuo Froido, Jungas teigia, kad tie kompleksai nėra ligos priežastis. Jie neatskiriama sveikos psichikos dalis.

Žmogui bręstant kompleksų pasireiškimas kinta. Vaikystėje, prie „Aš-kompleksą", išreiškiantį įsisąmoninimą ir savęs identifikacijos funkciją, šmėkščioja vis kiti kompleksai. Dar kiti gali pasilikti giliausiuose pasąmonės sluoksniuose. Kuo mažiau kompleksas įsisąmonintas, tuo labiau jis autonominis. Kompleksas atsiskleidžia neįprastomis sąlygomis: haliucinacijose, mediumų pasakymuose, daugialypėse asmenybėse ir t.t.

Analizuodamas žodinių asociacijų testus (1904-11 m.), Jungas pastebi, kad egzistuoja kompleksų ašis, kurią maskuoja žodžių srautas bei įsisąmonintų norų blokai. Emocinė ašis – tai dominuojanti emocinė idėja. Išanalizavęs plačius kompleksus (Motinos, Tėvo, Kaukės, Šešėlio, Anima ir Animus), Jungas daro išvadą, kad jų šaknys kolektyvinės pasąmonės matricoje.

Visi individo psichikos elementai tarpusavyje persipynę, pratęsiantys ir papildantys vienas kitą. Jungui žmogus yra prieštaravimų, kontrastų. „dieviškojo akto" realizacijos harmonijos pasiekimo subjektu. Jame glūdi ir sąmonės šviesa, ir pasąmonės tamsa, pozityvios ir negatyvios potencijos, vyriški ir moteriški pradai, moraliniai imperatyvai, leidžiantys gėrį ir blogį, siekis vienytis ir daugybė kitų. Kelią į harmoniją Jungas vadina individualizacijos procesu, kurio tikslui Dievui, Pilnatvei, Visuotinybei, Absoliutui prilygintos Savasties atskleidimas.


*) Verena Kast (g. 1943 m.) – šveicarų psichologė, psichoterapeutė, K. Jungo instituto lektorė ir psichoanalitikė, ilgametė Analitinės psichologijos draugijos prezidentė, o nuo 2014 m. K. Jungo instituto prezidentė. Viena jos domėjimosi sričių – pasakų psichoanalitinės interpretacijos. Paminėsime pora vėlesnių jos knygų: „Sapnai: mįslinga pasąmonės kalba“ (2006), „Giluminė psichologija po Jungo“ (2007).

Literatūra

  1. C. Jung. Psichoanalizė ir filosofija, 1999
  2. A. Andrijauskas. Grožis ir menas..., 1995
  3. V. Kast. Wege aus Angst und Symbiose Marchen psychologisch gedeutet, 1993

Froido kelias
K. Jungas ir mandala
Karlas Jungas ir NSO
Karlas Gustavas Jungas
Krikščioniškas gnosticizmas
K. Jungo mintys apie sapnus
K. Jungas. Vėlyvosios mintys
Archetipo koncepcijos vystymasis
Froidas. Totemas ir tabu. Tabu ir jausmų ambivalencija
Nyčės filosofija mūsų patirties šviesoje
Post-modernistinis tylėjimo diskursas
Filosofijos atsiradimo problematika
P. Fejerabendas prieš mokslą
Kalba: nuo ištakų iki šių dienų
A. de Saint-Egziuperi filosofija
Narcisizmas psichoanalizėje
Kristus Solovjovo mąstyme
Levi. Mitas ir reikšmė
Laiko dvelksmas
Filosofijos puslapis
Mitologijos skiltis
Religijos sritis
Vartiklis