Archetipo koncepcijos vystymasis

Iki K.Jungo

Paul Schmitt duoda tokį termino “archetipas” paaiškinimą:
“Pirmoji dalis ‘arche’ reiškia ‘pradžią, kilmę, priežastį, pirminį šaltinį ir principą’, bet kartu ir ‘vadovaujančią padėtį, aukščiausią valdžią, vyriausybę’ (kitaip, tam tikrą ‘dominavimą’); antroji dalis ‘type’ reiškia ‘vėją ir kas jo sukurta, monetos reljefą, … formą, vaizdą, kopiją, prototipą, modelį, tvarką ir normą’, … šiuolaikine prasme, ‘šabloną, pagrindo formą, pirminę formą’ (pvz., forma, apibūdinanti panašias žmonių, gyvūnų ir augalų rūšis)”

Tuo tarpu van der Hammer siūlo ‘type’ kildinti iš graikų ‘typos’, kuris iš pradžių reiškė ‘klišę’ (tuščią formą arba matricą).

Terminas naudotas dažnai Idėjos metafizine prasme, būtent, kaip Dievo minties, pgal kurią nukopijuoti visi daiktai ( Filonas iš Aleksandrijos ir panašia prasme naudojęs Plotinus). Tikėtina, kad pats Jungas terminą paėmė iš dviejų šaltinių: “Corpus Hermeticum” ir Dionysius Areopagite “De Divinis nominibus”. Bet jis panaudotas ir Irenėjaus “Prieš erezijas” bei Augustino “De diversis guaestionibus”, o vėliau Agrippa von Mettesheim “De occulta philosophia”. Jis sutinkamas Pico della Mirandola (1463-1494) “De Dignitate Hominis”, iš kur vėliau jį paėmė Kembridžo platonistai, pvz., Henry More (1614-1687).

16 a. Johannes Kepler juo išreiškė idėjas ar formas, egzistavusias iki Dievo minties – savo prigimtimi geometrines. Kadangi žmogaus siela yra Dievo atvaizdas, žmogus gali suvokti archetipines geometrines formas pagal kurias sudarytas pasaulis. Terminą panaudojo ir Rene Descartes 1641 m. leidimo “Meditationes Prima Philosophia”, o vėliau ir John Locke.

Ypač pažymėtinas trancendentinės morfologijos ‘archetipo’ naudojimas 19 a. Įvyko sąvokos pasikeitimas nuo Kanto “intellectus archetypus”, kuris perduoda tikslingą sukūrimą, koordinavusį visų gyvų būtybių organizacijos principus link Getės “Urbild” sąvoka arba visų stuburinių “pradinis planas”, kurį sudarė stuburo slankstelių tvarka, bendra skirtingoms rūšims, nors specifiniai elementai ir skiriasi. Šią koncepciją labiausiai išvystė britų morfologas Richard Owen (be Getės, remdamasis ir C.G.Carus). Vėliau Owen ir pirmtakų sukurtą homologijos sistemą drastiškai pakeitė Darvinas. Kartu keitėsi ir “archetipo” sąvoka: “Paaiškinimas [stabilių šablonų] didele dalimi remiasi nuoseklių nežymių pokyčių atrankos teorija… Jei tarsime, kad visų žinduolių, paukščių, reptilijų pirmtakas, kuris gali būti pavadintas archetipu, turėjo galūnes, sudarytas bendru principu… galime iškart suprasti vieningą galūnių struktūrą visoje klasėje”.

 

Karlas Jungas

Pas Jungą archetipo koncepcija atsiranda tik jam atsiskyrus nuo Z.Froido, pasittraukus iš Psichoanalizės asociacijos ir palikus postą Ciuricho universitete. Jis siekė sukurti empirinius metodus pasąmonės tyrinėjimui. Jis lygino užrašytus psichinius reiškinius, kuriuose dominavo pasąmonės veikla – sapnus, vizijas, haliucinacijas, fantazijas ir pan. – ir juose ieškojo bendros temos ar motyvo. Pasąmonės procesų tyrimus Jungas papildė intensyviomis įvairių tautų ir laikmečių mitų, legendų ir pasakų studijomis. Jis pastebėjo, kad asmeniniai ir kolektyviniai reiškiniai turi bendrų temų, tad padarė išvadą, apie žmogaus psichikos kolektyvinį aspektą, kurį pavadino “kolektyvine pasąmone”, o pasąmonės tvarkančius veiksnius kaip “archetipus”. Jungas pripažino, kad šios koncepcijos ištakos iš Platono idėjos, “eidos”.

Apie 1912 m. dar Jungas naudojo terminą “pirmapradžiai vaizdai” apibūdindamas bendrus mitų, legendų ir pasakų motyvus. “Archetipas” pradėtas naudoti tik apie 1919 m.: “Pirmapradis vaizdas, kitur vadinamas archetipu, visada yra kolektyvinis, t.y. bent jau bendras visiems žmonėms ar epochoms”. Vėliau Jungas “archetipo” statinius vaizdus ėmė papildyti dinaminiais psichikos aspektais.

Bet nereikia klysti manant, kad archetipas apibrėžiamas pagal turinį. Iš tikro jis apibrėžiamas tik pagal formą. Ir nereikia painioti archetipinių apraiškų (vaizdų ir idėjų) su pačiu archetipu, kuris priklauso giliausiai, nematomai psichikos daliai.

Jungas susidūrė su ne su psichika susijusiu archetipo aspektu, kurį pavadino “psichoidu”, ir jį bandė paaiškinti lygindamas su elektromagnetiniu spektru. Matoma spektro dalis atitinka procesus sąmoningame lygyje. Žemesnis, infraraudonasis galas atitinka biologinę, instinktų psichiką; viršutinis, ultravioletinis galas leidžia archetipams būti dinaminiams idėjų ir vaizdų tvarkytojais. Kaip instinktai remiasi neuronų somatiniais procesais, taip archetipai įgauna ne psichikos srities psichoidų pagrindą.

Tad Jungas nusprendė, kad tiek instinktai, tiek archetipai turi tą patį nematomą šaltinį – pastebėjęs, kad ir jo pacientų fantazijų, ir Viduramžių alchemijos tekstų alcheminis simbolizmas kartojasi kaip sinchronizacijos reiškinys.

 
Carl Jung

Archetipai ir sinchronizacija

Šių minčių pradžia Jungas laikė pokalbius su A.Einšteinu 1909-10 ir 1912-13 metais:
“Tai buvo pati Einšteino reliatyvumo teorijos vystymo pradžia; ir jis pirmasis privertė mane galvoti apie galimą laiko bei erdvės reliatyvumą, kaip ir jų psichinį sąlygotumą. Daugiau kaip po 30 m. tai mane suvedė su fizikos prof.W.Pauli [kuris kreipėsi dėl psichoterapijos ir kurio sapnai paskatino pradėti tirti alchemijos simbolizmą] ir mano tezės apie psichikos sinchronizaciją”.

Idėja kilo, kai Jungas negalėjo paaiškinti “prasmingų sutapimų” sapnuose ir fantazijose su tikrais įvykiais. Tad 1930 m. atsirado terminas “sinchronizacija” – jam aiškinant senovės kinų burtų, I Qing, veikimo principus. Bet tik 1951 m. jis sinchronizacijos teoriją pristatė trumpa brošiūra “Uber Synchronizitat”.

Sinchronizacija susideda iš dviejų veiksnių:
a) nesąmoningas vaizdinys patenka į sąmonę tiesiogiai ar netiesiogiai sapno, idėjos arba nuojautos forma;
b) objektyvi situacija sutampa su tuo turiniu.

Vėliau Jungas sinchronizacijos koncepciją naudojo “siaurąja prasme”, kad atskirtų nuo “nepriežastinio sutvarkymo”, kuris įžvelgiamas skaičių savybėse arba kvantinėje fizikoje (Heizenbergo neapibrėžtumo principas) ir nėra ribojamas laiko. Kartu su W.Pauli, Jungas archetipų koncepciją pabandė išplėsti taikydamas visai materijai ir energijai: “Kadangi psichika ir materija yra tame pačiame pasaulyje ir netgi yra nuolatiniame sąlytyje ir grindžiamos nenusakomomis, trancendentinėmis [savybėmis], tai ne tik įmanoma bet ir labai tikėtina, kad psichika ir materija yra to paties dalyko [kurį vadino ‘unus mundus’] du skirtingi aspektai” [W.Pauli tai papildė: “Fizinis ir psichinis gali būti priimami kaip du vienas kitą papildantys realybės aspektai”].

Unus mundus sudaro visos išankstinės sąlygos, nusakančios empirinius reiškinius, tiek psichinius, tiek fizikinius – ir jos savo prigimtimi archetipinės ir todėl visiškai nesuvokiamos, nes savo pobūdžiu dar nėra geometrinės ir loginės. Archetipai yra unus mundus tarpininkai: sąveikaudami su psichika, jie dinamiškai tvarko vaizdus ir idėjas; su fizikiniu pasauliu – bendrieji materijos ir energijos principai. Tad archetipai yra anapus fizikinio pasaulio “nepriežastinio sutvarkymo”. Kai archetipai vienu metu veikia abiejose srityse, atsiranda sinchronizacijos reiškinys [pagal W.Pauli, tiltas tarp juslinio suvokimo ir idėjų].

W.Pauli irgi atkreipė dėmesį į archetipinę matematikos esmę: “Jei šiandien naudojama bendresnė archetipo koncepcija, ji turėtų būti suprantama taip, kaip ‘matematinėje pirminėje intuicijoje’, kuri, visų pirma, pasireiškia aritmetikoje kaip begalinių skaičių sekų idėja ir geometrijoje kaip kontinuumo idėja…” Tad jis paskatino šia problema užsiimti Marie-Louise von Franz.

Archetipo koncepcija pasirodė labai patraukli ir buvo panaudota įvairiose skirtingų mokslų (socialinių, biologijos, genetikos, informatikos ir sudėtingų sistemų) teorijose. Paminėsiu tik 1981 m. prieštaringai vertinamą Rupert Sheldrake morfogenezės teoriją.

Fizikoje archetipas perteikia fizinio reiškinio tikimybinius dėsnius, el.dalelių savybes, simetrijos principus. Pats Jungas archetipą palygino su kristalo struktūra [dar Heiserbergas yra pareiškęs “pradžioje buvo simetrija”], - vėliau šią analogiją vystė Werner Nowacki ir F. Peat.

Archetipų koncepciją moksle labai palaikė Carl F.von Weizsacker: “Pats mokslas grindžiamas archetipais, … ką Platonas vadino idėja”. Jis apibrėžė “ur”, kaip faktinės informacijos kvantą, kuris, vienok, nėra materiali dalelytė, bet priklauso tiek psichikos, tiek materialiam pasauliams.

Kaip pasekmė, atsiranda aktyvaus, protingo ir tikslingo pasaulio samprata [platoniškasis Sielų pasaulis]. Theodore Roszak pasiūlė, kad ‘anima mundi’ yra archetipas, sutinkamas įvairiomis formomis – nuo primityvaus Didžiosios motinos vaizdinio iki šių dienų Gajos, kaip “visos gyvybės Žemėje superorganizmo” [James Lovelock, Lynn Margulis].

 

Literatūra:

  1. P.Schmitt. Archetypisches bei Augustin und Goethe, 1945
  2. L.van der Hammer. Type – concept, higher classification and evolution// Acta Biotheoretica, 30, 1981
  3. M.von Franz. Number and Time, 1974
  4. R.Sheldrake. A new science of life, 1987
  5. F.D.Peat. Synchronicity: the bridge between matter and mind, 1987
  6. C.F.Weizsacker. The unity of nature, 1980
  7. T.Roszak. ReVision, 1994
  8. Ch.R.Card. A new archetypal science// Psych. Perspectives, 31, 1995

Karlo Jungo požiūris į NSO
DNR, išilginės bangos ir kelionės laike
Intuicijos ribojimas matematikoje 19-me amžiuje
Karpokratiečiai ir nuodėmingoji laisvė
Trumpa graikų filosofijos istorija;
Basilidas ir basilidiečiai;
Erotas ir Afroditė, meilės dievai
Rozenkreiceriai ir alchemija
G. Gurdžijevas. Ketvirtasis kelias
Tezęs: Šmeliovo paskaita
Apie ontologiją
Trijų taisyklė
Filosofijos puslapis
Mitologijos puslapis