Iš pedagogikos istorijos

Džonas Lokas. Apie auklėjimą    

Anglų filosofo ir švietėjo, materialistinio sensualizmo pradininko Dž. Loko (John Locke, 1632-1704) pedagoginės pažiūros glaudžiai siejasi su jo filosofija: griežtai pasisako prieš asmenybės gniuždymą, besaikį kalimą, reikalaudamas šviesti vaikus realiomis žiniomis. Lokas daug metų tarnavo lordo Ešlio šeimoje gydytoju ir jo vaikų auklėtoju. Jis sukūrė savąjį mokymą apie jutiminį Džonas Lokas pažinimo pagrindą. Naujagimio sielą jis lygino su švaria lenta, kurią prirašo supantis pasaulis. Iškėlęs tezę apie lemiamą auklėjimo vaidmenį formuojant asmenybę, Lokas reikalavo studijuoti vaiko psichologiją. Žymesni veikalai: „Žmogaus proto tyrinėjimas“ (1690), „Kai kurios mintys apie auklėjimą“ (1695).

1667 m. priima lordo Ešlio kvietimą tapti namų gydytoju ir sūnų auklėtoju; juo būdamas rengia „Laiškus apue tikėjimo pakantumą“.

1675 m. išvyko iš Anglijos: gyveno Prancūzijoje (1675 – 1679 m.), vėliau Nyderlanduose (1683 – 1689 m.). Į tėvynę grįžo tik tada, kai Jokūbas II neteko sosto (1689), kur vėl tęsė aktyvią mokslinę ir literatūrinę veiklą („Esė apie žmogaus supratingumą“, „Du traktatai apie valdymą“ – 1690 m.; „Mintys apie auklėjimą“ – 1693 m.; „Apie krikščionybės protingumą“ – 1695 m.).

Dž. Lokui svarbiausia yra filosofijos pažinimo teorija, kuriai jis skyrė daugiausiai dėmesio. „Esė apie žmogaus supratingumą“ jis tiria žmogiškojo pažinimo kilmę ir kritikuoja Dekarto racionalizmą. Pažinimas remiasi patyrimu (pasaulis pažįstamas per jusles), o tai priešinga R. Dekarto įgimtų idėjų teorijai. Lokas teigė, kad jei egzistuotų įgimtos idėjos, tai visi objektai, atstovaujantys Dievą, o ir Jis pats, būtų visų suprantami vienodai.

Anot Dž. Loko, visuomenėje turi egzistuoti tokie įstatymai, kurie leistų jaustis gerai kiekvienam individui atskirai ir visiems kartu. Kiekvienoje visuomenėje egzistuoja elgesio normos, atėjusios dar ir iš pirmykštės visuomenės, kurios saugomos ir sukūrus valstybę, nes jos saugo ir tvarko ir tas gyvenimo sritis, kurių nepasiekia įstatymai. Valstybė atsiranda, kai atsiranda nuosavybė ir poreikis greitai ir veiksmingai reguliuoti daugybės žmonių santykius. Reikia veiksmingos taisyklių sistemos, nustatančios kaip turi elgtis nuosavybės turėtojai, ir galią turinčios institucijos, užtikrinančios tų taisyklių laikymąsi. Gyvenimo visuomenėje principai ir nuostatos priimami bendra visuomenėje gyvenančių žmonių sutartimi. Taigi jei tokie nuostatai pasidaro nebepriimtini, gali būti keičiami. Labai svarbi visuomenės funkcionavimui sąlyga yra atskirta įstatymų vykdomoji ir leidžiamoji valdžios. Jei įstatymų leidžiamoji valdžia uzurpuoja kitų teises, ji gali būti pašalinta. Įstatymų vykdomoji valdžia turi paklusti įstatymų leidžiamajai valdžiai, tačiau gali daryti jai įtaką, todėl įstatymų leidžiamoji valdžia netampa absoliuti. Labai svarbu tai, kad valstybei perduodamos labai konkrečios galios ir ji niekaip negali pažeisti prigimtinių individo teisių gyventi, naudotis nuosavybe ir būti laisvam bei lygiam su kitais asmenimis. Reikėtų pabrėžti, kad Įstatymu laikomas tik toks įstatymas, kuris protingai būtybei nurodo elgesio būdą, atitinkantį jo interesus ir nepažeidžiantį bendros gerovės. Įstatymų turi laikytis visos institucijos be išimties. Tai pagrindinė priemonė apsaugoti individo laisvę nuo kitų asmenų despotiškos valdžios.
Lokas neišskiria nė vienos valdymo formos kaip absoliučiai geriausios, nes kiekvienai jų egzistuoja grėsmė virsti tironija.

Mintys apie auklėjimą    

AUKLĖTOJAS.  Visame auklėjimo reikale, matyt, nėra kito tokio uždavinio, kuriam būtų skiriama tiek maža dėmesio ir kartu kuris būtų taip sunkiai įgyvendinamas, kaip tas, apie kurį dabar ketinu kalbėti. Turiu galvoje problemą, kaip surasti tik ką pradedantiems kalbėti vaikams žmogų, ne tik protingą, blaivaus proto, bet ir išmintingą, kuris rūpintųsi jų auklėjimu ir sergėtų nuo pikta, ypač nuo užkrečiamos blogos draugijos įtakos. Manau, kad čia reikalingas didelis įžvalgumas, santūrumas, švelnumas, uolumas bei atsargumas, t.y. tokios savybės, kurių neturės už atlyginimą pasamdytas žmogus. Galvoju, kad tam būtinos išlaidos – geriausias būdas investuoti pinigus, ir net jei jos pasirodytų didesnės už įprastines, neturėtų būti laikomos perdėtomis. Žmogus, visomis išgalėmis siekiantis sukurti gražią vaiko sielą, apginkluotą teisingais principais, pritaikytą dorybingam gyvenimui bei praktinei veiklai, o dar papuoštą mandagumu ir geru išsiauklėjimu, gauna daugiau negu išleisdamas pinigus savo valdų plėtimui papildomais žemės akrais. Taupykite, kiek tinkami, žaislų ir žaidimų, šilkų ir kaspinų, nėrinių ir kitų nenaudingų daiktų sąskaita, bet nešykštėkite tokiam svarbiam šiam dalykui. Turto kaupimas skurdinant sielą nerodo gero šeimyniškumo. Savo nuostabai dažnai tekdavo susidurti su žmonėmis, dosniai švaistančiais pinigus savo įpėdinių puošimui, prabangiam namų apstatymui, turtingam stalui ir nereikalingų tarnų išlaikymui, tačiau pasmerkiant juos dvasiniam alkiui, nes nė mažiausių pastangų nedėjo, kad pridengtų gėdingiausią netikusių įgimtų polinkių bei nemokšiškumo nuogybę. Mano galva – tai tėra vaikų aukojimas savo tuščiagarbiškumui...

Išugdyti jauną džentelmeną tegali tik be priekaištų išauklėtas globėjas, žinantis apsiėjimo taisykles ir mandagumo formas bei sugebantis priversti auklėtinį jų laikytis visada tiek, kiek tinka jo amžiui. Šio meno neišmoksi ir neišmokysi iš knygų. Jis pasiekiamas derinant gerą draugiją ir pastabumą. Siuvėjas pasiūs madingą rūbą, šokių mokytojas suteiks judesiams grakštumo, kad, be abejo, puošia žmogų, bet dar nesukuria ikro džentelmeno. Net ir tada, kai prisijungia mokytumas, jei jis nukreiptas į pikta, daro žmogų dar įžūlesnį ir labiau nepakenčiamą visuomenėje... Gero išauklėjimo stoka sukuria žmogui išdidaus, savimi patenkinto, tuščiagarbio ar net kvailio reputaciją.

Neišauklėto žmogaus drąsa įgyja grubumo pavidalą suponuodama ir viešąją nuomonę; mokytumas virsta pedantiškumu, sąmoningumas – juokdaryste, paprastumas – netašytumu, geraširdiškumas – meilikavimu. Toks žmogus negali turėti nė vieno gero bruožo, kurio auklėjimo stoka neiškreiptų ir nesudarkytų, beje, jo paties nenaudai. Netgi pripažintų dorybių ir talentų nepakanka, kad būtų užtikrintas nuoširdus priėmimas ir būtum laukiamu svečiu visur, kur bepasirodai. Nerasime žmogaus, kuris tenkintųsi nešlifuotais deimantais ir juos nešiotų, norėdamas sukelti malonų įspūdį. Tik šlifuotas deimantas žėri ir tik atitinkamai įrėmintas: taip ir kiekvienas, norintis būti malonus, privalo galvoti ne tik apie savo poelgių jėgą, bet ir grožį. Solidumo ar net praktinio talento nepakanka. Grakščios formos ir manieros – štai kas visada puošia žmogų, daro jį patraukliu. Labai dažnai elgsenos stilius turi didesnę reikšmę nei pats veiksmas ir nulemia kylantį pasitenkinimą ar nepasitenkinimą. Kalbama ne apie meistrišką manierą nukelti skrybėlę ar sakyti komplimentus, o apie nevaržomą kalbos, žvilgsnio, judesio, gesto ir pan. laisvumą, atitinkantį draugiją ir situaciją. Tokias manieras galima įgyti tik įpročių ir praktikos dėka. Nors mažiesiems šis uždavinys sunkokas ir neverta dėl jo kankinti, vis tik jaunasis džentelmenas turi įgyti pagrindinius įgūdžius globojant auklėtojui dar neišėjęs į platųjį pasaulį, kur teks remtis savo kojomis. Dažniausiai tada jau būna per vėlu taisyti netikusias manieras. Laikysena nevykusi tol, kol netapo natūralia visose detalėse, sukeldama harmoningus akordus be jokių pastangų ar galvojimo, - tarsi muzikanto virtuozo pirštais. Jei žmogus draugijoje be paliovos įtemptai galvoja apie savo elgesį, tai blogai veikia jo dvasią ir užuot atsipalaidavęs jis tampa suvaržytas, nevikrus, praradęs gracingumą.

ĮGIMTAS CHARAKTERIS.  Laiku pradėkite studijuoti savo sūnaus charakterį. Stebėkite tada, kai jis visai u-simiršęs atsiduoda žaidimui ir nejaučia jūsų žvilgsnio, pasekite, kokios aistros ir kokie polinkiai jį valdo: jis ūmus ar ramus, įžūlus ar drovus, žiaurus ar gailestingas, atviras ar santūrus ir t.t. Šie bruožai padiktuos auklėjimo metodus. Šių prigimtinių polinkių ir vyraujančių ypatybių, ypač pačių žemiausių ir bjauriausių, kylančių iš baimės ir silpnadvasiškumo, neįmanoma ištaisyti tiesioginiu pasipriešinimu ar taisyklėmis, nors ir jas galima gerokai patobulinti, nukreipiant į gerą tikslą – reikia tik mokėti tai daryti. Jei atidžiai stebėsite vaiko dvasinė būklę pačiose pirmosiose gyvenimo scenose, pajėgsite suprasti ir jo minčių bei siekių kryptį ir vėliau, kai veiksmo drama taps sudėtingesne ir sūnus, įsijausdamas į vaidmenį, keis savo veidą...

SMALSUMAS.  Jei laiku imsitės auklėti vaikus ir nuo mažumės išmokysite juos slopinti savo norus, tai šiuo geru įpročiu pasitarnausite jų disciplinuotumui. Vėliau, priklausomai nuo amžiaus ir galvotumo, galima duoti daugiau laisvės tais atvejais, kai prabyla protas, o ne aistros, nes į proto balsą visada verta įsiklausyti.

Niekad nereikia kreipti dėmesį į vaikų kalbas apie geidžiamus dalykus (nebent prieš tai būtų pažadėta), tačiau būtina visada atidžiai išklausyti ir išsamiai, švelniai paaiškinti apie viską, kas juos domina. Vaikų smalsumą taip pat kruopščiai reikia puoselėti, kaip ir slopinti kitus troškimus. Nors kaprizus ir būtina griežtai pažaboti, vis tik yra viena sritis, kur reikia duoti laisvę vaikų išmonei. Pramogos reikalingos vaikui kaip darbas ar maistas. Bet pramogos neįmanomos be malonumų, kurie ne visad priklauso nuo proto ir dažniau nuo vaizduotės. Tad reikia leisti vaikams linksmintis taip, kaip jie nori, bet su sąlyga, kad tie linksmumai būtų nekalti ir nekenktų sveikatai. Čia nereikia jų varžyti draudimais ir tegu jie susigalvoja tiek pramogų, kiek širdis geidžia. Ir esu tikras, kad teisingai auklėjamiems vaikams retai kada iškils būtinybė prašyti laisvės. Suteikite visišką laisvę jų pačių sugalvotuose žaidimuose; jie, prisimaginę iki soties, paliks žaidimus ramybėje. Naudingus užsiėmimus vertėtų nutraukti vaikams dar tebedirbant su noru arba bent jau anksčiau nei apims nuovargis ar pasibjaurėjimas, - vaikas turi skubėti grįžti prie darbo kaip didžiausio malonumo. Nėra ko galvoti apie tinkamą auklėjimą, jei vaikas neranda malonumo pagrindiniuose užsiėmimuose arba jei kūno ir proto pratybos nesukelia mėgavimosi mokymusi ir gyvenimu.

Vaikų smalsumas – pirmiausia žinių troškimas, todėl jis visad skatinamas ne tik kaip geras požymis, bet ir stiprus ginklas, suteiktas gamtos kovai su įgimtu nemokšiškumu, kuris be veiklios tyrinėtojo dvasios paverstų žmogų buku ir nenaudingu padaru. Mano supratimu, smalsumą skatina ir aktyvina šie stimulai:

Kokiu klausimu vaikas besikreiptų, negalima jo nutraukti, sugluminti ar leisti, kad iš jo būtų pasijuokta. Reikia pilnai atsakyti į rūpimus klausimus, paaiškinti viską, ką norėtų žinoti, ir kuo suprantamiau atsižvelgiant į amžių ir išsivystymą. Neišmuškite iš vėžių nesuprantamais aiškinimais ir sąvokomis bei gausiais ir įvairiais pavyzdžiais, kurie tiesiogiai nesusiję su klausimu. Sutelkite dėmesį į esmę: kas kiekvienu konkrečiu atveju domina vaiką, o ne žodžiais, kuriuos naudoja. Jei nuolat patenkinsite vaiko smalsumą, išvysite, kaip vystosi jo mintis, įsitikinsite, kiek jis ūgtelėjo. Nusimanymas malonus protui taip, kaip šviesa akiai: vaikai džiaugiasi ir žavisi, ypač kai mato, kad jų klausimams skiriamas dėmesys, o noras siekti žinių giriamas ir skatinamas. Nė kiek neabejoju, kad daugelis vaikų tuščiai švaisto laiką kvailiems žaidimams ir smulkmenoms, nes jų smalsumas atsimuša į sieną, o jų klausimų visai nepaisoma. Bet jei su jais būtų elgiamasi švelniai ir pagarbiai, o į klausimus atsakoma, neabejoju, kad vaikai jaustų didesnį malonumą mokydamiesi ir turtindami savo žinias, kaskart aptikdami kažką nauja ir įdomaus, nei grįždami prie tų pačių įkyrėjusių žaislų ir žaidimų.

Be rimtų, praturtinančių atsakymų, tuo momentu aktualių vaikams, būtinas dar ir specialus paskatinimas. Papasakokite apie kitų vaikų, nusipelnusių pagarbos jų akyse, pasiekimus ir taip, kad vaikai girdėtų: visi mes nuo lopšio esam išdidūs ir garbėtroškos, tai tegu toji savimyla bus paskatinta tuo, kas gali išeiti tik į naudą. Tedul išdidumas priverčia juos pasistengti ten, kur verčiausia. Šis požiūris turėtų jus įtikinti, kad geriausias būdas priversti vyresnįjį sūnų ko nors išmokti – pavesti jam jaunesnių brolių ir sesių mokymą.

Negalima ne tik nepaisyti vaikų klausimų, bet reikia ir pasirūpinti, kad atsakymai būtų teisingi ir be išsisukinėjimų. Vaikai labai greitai pajunta pagarbą ir apsimestinį elgesį bei netrukus patys ima apsimetinėti, tampa atsainūs. Su jais bendraujant negalima pažeisti tiesos, nes žaisdami melu mes ne tik nuviliame jų lūkesčius ir trukdom įgyti žinių, bet ir trikdome jų nekaltumą, stumdami į bjauriausią ydą. Juk vaikai – tai keliautojai, atvykę į svečią šalį, apie kurią nežino nieko, todėl sąžinė mus įpareigoja jų neklaidinti. Nors klausimai mums ne visad atrodys protingi, atsakyti privalom rimtai; ir tegu jie bus tušti ir gerai pažįstami, bet atminkim, kad nieko nežinantiems jie yra reikšmingi. Vaikai tarsi užsieniečiai, kuriems svetima viskas, kas mums gerai pažįstama. Ir visi dalykai, su kuriais jie susiduria, iš pradžių atrodo tokie nežinomi, kaip ir mums kadaise. Laimingi tie, kurie sutinka rūpestingus vyresniuosius, atlaidžiai žiūrinčius į jų nemoksiškumą ir pasiryžusius padėti jo nusikratyti...

Mažieji, pamatę naują dalyką, tuo klausia: kas čia? Užtenka pasakyti pavadinimą ir atsakymas jau teisingas. Tada kitas klausima: o kam jo reikia? Ir į šį klausimą reikia atsakyti tiesiai ir tiksliai, t.y. nupasakoti daikto paskirtį ir pagal amžių paaiškinti, kaip jis atlieka savo funkcijas. Analogiškai reikia reaguoti į visus vaikui rūpimus klausimus, negenant jų šalin, kol nebus patenkinamai atsakyta, o tai savo ruoštu juos skatins naujiems klausimams.

Turbūt kartais nekenktų specialiai žadinti vaikų smalsumą parenkant naujus, neįprastus daiktus, kurie pakurstytų domėjimąsi ir duotų progą su jais susipažinti, Jei, smalsumo skatinami, jie klaustų kažko, ko nedera žinoti, žymiai geriau atsakyti tiesiai, kad tai jiems dar per anksti, užuot melavus ir pūtus miglas.

Anksti bepradedąs ryškėti gyvumas semiasi pradžią, kuri retai dera su stipria kūno sandara ir dar rečiau išauga į intelektualią jėgą. Manau, kad norint išauginti guvų plepį, galima rasti būdų, tačiau tikriausiai kiekvienas protingas tėvas bevelytų turėti gabų ir dalykišką užaugusį sūnų, užuot tokį, kuris visą vaikystę praleistų linksmindamas kompanijas... Maloniau girdėti sveikai protaujantį vaiką nei mielą pleputį. Todėl, kiek sugebate, skatinkite vaiko smalsumą. Jei vaiko samprotavimai pakenčiami, pagirkite jį, pritarkite jam; jei matote, kad susipainiojo, atsargiai padėkite išeiti iš aklavietės, tik jokiu būdu nesišaipykite iš jo klaidų.

Etikos konspektai
Apmatai: Moralumas
Socialinės tvarkos problema
A. de Saint-Egziuperi filosofija
Machizmo: varžymasis dėl garbės
Iškilesni mūsų laikmečio sociologai
Paulius Tilichas: filosofija ir teologija
Mazochizmas - antropologinė paslaptis
Froidas. Totemas ir tabu. Tabu ir jausmų ambivalencija
Raselas. Laisva mintis ir oficialioji propaganda
Jaspersas. Filosofinis gyvenimo būdas
Laisva valia ir determinizmas
Dž. Bjudžentalio koncepcija
Narcisizmas psichoanalizėje
Autizmas: iškilūs ir keisti
Berdiajevo meilės filosofija
Nenormalumai kaip norma
Porfirijaus "Nimfų ola"
Piterio principas
Filosofijos puslapis
Vartiklis