Europos nihilizmas

Nihilizmas – ne tiek filosofinė, kiek etinė ir politinė tema. Nuo pat pradžių ši sąvoka buvo naudojama veikiau kaip moralinis kaltinimas kitaip mąstančių, kas paprastam žmogui vaidenosi kaip kažkas priešiška, slaptas tarnavimas blogiems kėslams arba, dar blogiau, atsisakymas priimtų vertybių ir idealų. Iš esmės, tokia samprata ir yra teisingiausia.

Tačiau sunku suvokti, kas per žmonės yra nihilistai ir kodėl tokias tapo. Paprasčiausia, kaip daro ir M. Heidegeris, pradėdamas “Europos nihilizmą” ‘temos istorija”, jais laikyti save tokiais laikančius – tarsi jais buvo vokiečių romantikai, Turgenevo personažai ar kokie piktavališki, “atplėšti nuo liaudies” rusų inteligentai, kuriuos aptardamas A. Puškiną, “Paaiškinamajame žodyje” mini F. Dostojevskis.

Tačiau romantikai buvo poetai. Bazarovas aplamai tėra literatūrinis personažas, o ir jo skelbtas “nihilizmas” Rusijoje transformavosi į kažką visai priešinga, nei Žano-Polio Richterio suteikta prasmė. O F. Dostojevskis filosofu nebuvo, o jo požiūrį reiktų tikslinti pagal “Brolių Karamazovų” “Didžiojo Inkvizitoriaus kalbą”.

Būti nihilistu – kaip esamą pateikti kažką nesama (ir priešingai). Nyčei nihilizmo apibrėžime buvo svarbus “neteisingumo”, “poreikio melui” aspektas, kurio fone konkretus nihilisto tikėjimas (į Dievą ar Šėtoną) nėra esminis. Svarbu – ką jis siūlo “tikėti kitiems”.

Pradedame publkuoti M. Heidegerio straipsnį apie nihilizmą.

M. Heidegeris. Europos nihilizmas  

5 pagrindinės Nyčės rubrikos

Pirmas filosofinis žodžio „nihilizmas“ panaudojimas matyt buvo Fr. H. Jakobio1). Jo atvirame laiške Fichtei dažnai sutinkamas žodis „niekas“. Tada teigiama:
„Patikėkite, mano brangusis Fichte, jei jūs ar kas kitas pavadins chimerizmu mokymą, priešpastatytą mano idealizmui, kurį įžvelgiu nihilizme“ (1799 m. rudens laiške).

Vėliau žodis „nihilizmas“ imtas vartoti per Turgenevą – kaip pažymėjimas to požiūrio, kad iš tikro egzistuoja tik esatis, prieinama jusliniam suvokimui, t.y. asmeninei patirčiai, ir be jos nėra nieko daugiau. Tuo pačiu neigiama visa, kas pagrįsta tradicija, valdžia ar kokiu kitu autoritetu. Tačiau šiai pasaulėžiūrai didesne dalimi taikomas „pozityvizmas“. Žodį nihilizmas panaudojo Žanas-Polis „Paruošiamosios estetikos mokyklos“ p.1 ir p.2, apibūdinant romantine poeziją kaip poetinį nihilizmą. Čia palyginant galime pridėti ir Dostojevskio „Paaiškinamąjį žodį” jo kalbai, skirtai Puškinui. Minima vieta tokia:
„Savo kalboje norėjau pabrėžti tik keturis Puškino svarbos Rusijai aspektus: 1) Tai, kad Puškinas pirmasis savo labai įžvalgiu genialiu protu ir grynai rusiška širdimi surado ir pažymėjo mūsų inteligentijos, istoriškai atplėštos nuo visuomenės dirvos, iškilusios virš tautos svarbiausią ir skausmingiausią reiškinį. Jis pažymėjo ir iškiliai pateikė mums mūsų neigiamą tipą, nerimstantį ir nesitaikantį žmogų, netikintį gimtąja dirva ir gimtosiomis jėgomis, Rusija ir savimi pačiu (t.y. savo paties visuomene, savo inteligencijos sluoksniu, susidariusiu mūsų gimtojoje dirvoje, o galiausiai neigiančio, su kitais daryti nenorinčio ir nuoširdžiai kenčiančio. Aleko2) ir Oneginas vėliau mūsų meninėje literatūroje pagimdė daugybę panašių į save“.

Tačiau Nyčei žodžio „nihilizmas‘ reikšmė buvo „platesnė“. Nyčė kalba apie „Europos nihilizmą“, kuriuo numato ne maždaug 19 a. vidurį paplitusį pozityvizmą ir jo geografinę ekspansiją Europoje; „Europos“ čia turi istorinę prasmę, lygiavertę „Vakarų“ Vakarų istorijos prasme. „Nihilizmą“ Nyčė naudoja kaip jo pirmąkart atpažintą, ankstesnius amžius persmelkiantį ir savimi apibrėžiantį artimiausią šimtmetį istorinį ju dėjimą, kurio esmės paaiškinimą jis suvedė į trumpą tezę: „Dievas mirė!“. Tai reiškia, kad „krikščioniškas Dievas“ prarado savo valdžią esačiai ir žmogaus paskirčiai. „Krikščioniškas Dievas“ čia kartu yra perteikimas ir pačiam „antgamtiškumo“ bendrai ir jo įvairių aiškinimų, „idealams“ ir „normoms“, „principams‘ ir „taisyklėms“, „tikslams“ ir „vertybėms“, kurie nustatyti „virš“ esaties, kad esačiai būtų priskirtas tikslas, tvarka ir – kaip trumpai sako – „prasmė‘. Nihilizmas yra tas istorinis procesas, kurio metu „antgamtiškumas“ jo viešpataujančioje aukštumoje tampa netvirtu ir menku, dėl ko pati esatis netenka savo vertybės ir prasmės. Nihilizmas yra pati esaties istorija, kai lėtai, tačiau neišvengiamai į šviesą išvelka krikščionių Dievo mirtį. Neatmestina, kad tuo Dievu dar ilgai tikės ir jo pasaulį laikys „realiu“, „veiksniu“ ir „nusakančiu“. Tai panašu į tą reiškinį, kaip prieš tūkstantmečius užgesusios žvaigždės šviesa dar regima, tačiau tas jos spindėjimas tėra vien „regimybė“!. Todėl Nyčei nihilizmas nėra kažkokia pasaulėžiūra su kažkokiais „požiūriais“, jis nėra ir ir atskirai paimta istorinė „duotybė“ tarp daugelio kitų, leidžiančių istoriografinį aprašymą. Priešingai, nihilizmas yra tas ilgalaikis įvykis, nuo kurio iš esmės keičiasi tiesa apie esatį, artėjant prie jos nulemtos pabaigos.

Tiesa apie esatį nuo seno vadinama „metafizika“. Bet kuri epocha, bet kuri žmonių grupuotė remiasi vienokia ar kitokia metafizika ir per ją nustato atitinkamą santykį su esaties visuma, o tuo pačiu ir su savimi. Metafizikos pabaiga atskleidžiama kaip viršjuslinio valdžios ir jo pagimdytų „idealų“ nuopuolis. Tačiau metafizikos pabaiga jokiu būdu nereiškia istorijos pabaigos. Tai rimto santykio su prieš minėtų „įvykiu“ („Dievas mirė“) pradžia. Toji pradžia jau eigoje. Pats Nyčė savo filosofiją supranta kaip įvadą į naujos epochos pradžią. Ateinantį, t.y. dabartinį 20 šimtmetį, jis mato kaip tos epochos, kurios poslinkiai nebus sulyginami su žinomais anksčiau, pradžią. Pasaulio teatro užkulisiai dar gali kurį laiką likti ankstesniais, tačiau vaidinama pjesė jau kita. Tuo pačiu ankstesnių tikslų dingimas ir ankstesnių vertybių nuvertėjimas priimama jau kaip nuogas sunaikinimas ir neapverkiama kaip nuostolis ir praradimas, o sveikinama kaip išvadavimas, skatinama kaip ryžtingas įgijimas ir suprantamas kaip įvykęs dalykas.

„Nihilizmas“ yra viešpatauti ateinanti tiesa apie tai, kad visi ankstesni esaties tikslai susvyravo. Tačiau su ankstesnio santykio su pagrindinėmis vertybėmis pokyčiu nihilizmas taipogi pasiekia ir pilnatvę, tampa laisvu ir grynu uždaviniu naujų vertybių nustatymui. Savyje pasiekęs pilnatvę ir nustatantis normą ateičiai, nihilizmas gali būti pažymėtas kaip „klasikinis nihilizmas“. Nyčė tuo pavadinimu apibūdina savo „metafiziką“, ją suprasdamas kaip „atsparą“ viskam, kas anksčiau egzistavo. Žodis „nihilizmas“ tuo pačiu praranda savo grynai nihilistinę prasmę, nes terminu „nihilizmas“ buvo suprantama ankstesnių vertybių nuvertimas ir sunaikinimas, esaties suvedimas iki nuodo nieko ir žmogiškosios istorijos beperspektyvumas. P. Mervantas. Nihilistas

„Nihilizmas“, suprastas klasikiniu būdu, dabar reiškia, atvirkščiai, išsivadavimą iš ankstesnių sąvokų dėl kažkokio visų (tų) vertybių perkainojimo. Išsireiškimas „visų ankstesnių vertybių perkainojimas“ kartu su žodžiu „nihilizmas“ Nyčei tarnauja antrąja pagrindine antrašte, parodančia jo principinės metafizinės pozicijos Vakarų metafizikos istorijoje vietą ir paskirtį.

Šia rubrika „vertybių perkainojimas“ mes suprantame pakeistų vertybių iškėlimą į ankstesnių vertybių vietą. Tačiau Nyčei „perkainojimas‘ reiškia, kad dingsta būtent „vieta“ ankstesnėms vertybėms, o ne tiesiog jų pačių susvyravimas. Tuoju perkainojimu būtis pirmąkart apmąstoma kaip vertybė. Tuo pačiu metafizika tampa mąstymu vertybėse. Į tą pokytį įeina tai, kad ne tiesiog ankstesnės vertybės krenta nuvertėjusios, o kad pirmiausia šaknų netenka pats poreikis ankstesnėms vertybėms jų ankstesnėje vietoje, t.y. būtent antjusliškume. Ankstesnių poreikių pašalinimas patikimiausiai vyksta auklėjant nejautra ankstesnėms vertybėms, ankstesnės istorijos ištrynimu iš atminties perrašant jos svarbiausius momentus. „Ankstesnių vertybių perkainojimas“ pirmiausia yra pasikeitimas ankstesniame vertybių poreikyje ir naujų vertybių poreikio „įauginimas“.

*

Jei toks visų ankstesnių vertybių perkainojimas turėjo būti ne tik atliktas, bet ir pagrįstas, tai tam reikia kažkokio „naujo principo“, t.y. priėjimo, kai esatis visumoje būtų paveikta iš esmės naujo apibrėžimo. Tasai esaties visumoje išaiškinimas nekils iš kokio nors iš anksto „virš“ jo iškelto antjusliškumo tik tuo atveju, jei naujos vertybės ir jų vertinimo kriterijai bus paimti iš pačios esaties. Tokiu atveju pačią esatį reikia naujai išaiškinti, kad jos esminiai bruožai įgautų apibrėžimą, kad ji taptų „tinkama būti naujos vertybių sudarymo principu ir jų sutvarkymo pagal rangus determinantu“.

Jei tiesos apie esatį nustatymas sudaro metafizikos esmę, tai visų vertybių perkainojimas kaip naujo vertybių principo nustatymas bus pati metafizika. Kaip svarbiausią esaties bruožą Nyčė apmąsto ir teigia tai, ką vadina „valia valdžiai“. Šia sąvoka ne vien aprėpiama tai, kas yra esatis savo būtyje. Toji „valia valdžiai“, po Nyčės įgavusi daug skirtingų prasmių, Nyčei turėjo valdžios esmės supratimą. Bet kokia valdžia yra tik todėl ir iki tol, kol ji aukščiau už valdžią, tai yra valdžios plėtimasis. Valdžia pajėgi išsilaikyti savyje, t.y. savo esybėje, tik kildama ir plėsdamasi, kaip sakom, įveikdama bet kurį pasiektą valdžios laiptelį, t.y. save pačią. Kai tik valdžia sustoja kokiame nors valdžios laiptelyje, ji jau tampa valdžios negalia. „Valia valdžiai“ jokiu būdu nereiškia vien „romantinio“ troškimo ir kažkieno, neturinčio valdžios, siekimo užimti valdžią, nes „valia valdžiai“ prasmė yra: valdžios įsitvirtinimas iškylant virš savęs pačios.

Trumpiau sakant, „valia valdžiai“ yra svarbiausio esaties esmės ir valdžios esmės bruožo žymuo. Vietoje „valia valdžiai“ Nyčė dažnai sako, suteikdamas nežymią prielaidą nesusipratimams, apie „jėgą“. Tai, kad Nyčė pagrindiniu esaties bruožu supranta valią valdžiai yra ne išsigalvojimas ir ne fantasto, nuklydusio nuo kelio paskui chimeras, savivalė. Čia yra fundamentali mąstytojo patirtis; t.y. vienintelio iš tų vienišių, kurie neturi pasirinkimo ir kurie neišvengiamai turi įvardinti tai, kas yra esatis savosios būties istorijoje. Visa esatis, kiek ji yra ir yra tokia, kokia yra - tai „valia valdžiai“. Ši sąvoka įvardija tai, iš kur kyla ir į kur grįžta bet koks vertybių priėmimas. Tačiau naujas vertybių vertinimas, kaip sakyta, ne tik tampa „visų ankstesnių vertybių perkainojimu“, kas į ankstesnių vertybių vietą kaip aukščiausią vertybę patalpina valdžią, bet pirmiausia ir visų pirma todėl, kad pati valdžia ir tik jinai teikia vertybes, palaiko jų reikšmingumą ir kartu sprendžia apie vienų ar kitų įvertinimų pagrįstumą. Jei visa esatis yra valia valdžiai, tai „turi“ vertybę ir „yra“ kaip vertybė tik tai, kad vykdoma valdžios jos esme. Kuo esmingesnė valdžia ir juo išskirtiniau savimi apibūdina visą esatį, tuo mažiau ji pripažįsta ką nors greta savęs kaip vertingą ir vertą. Tai reiškia: valia valdžiai kaip naujo vertybių suvokimo principas nepakenčia jokio kito tikslo už esaties ribų. Kadangi visa esatis kaip valia valdžiai, t.y. niekada neišsenkantis savęs įveikinėjimas, privalo būti nuolatiniu „tapsmu“, ir kai tasai „tapsmas“ niekada negali nei „pra-„, nei „iš-„ eiti už savo paties ribų prie kokio nors „tikslo“, o tik atvirkščiai, apibrėžtas besiplečiančios valdžios ratu , grįžta vėl ir vėl tik prie jos, tai ir esatis, būdama toliu pat valingu tapsmu, privalo pati vėl ir vėl grįžti į save ir nuvesti tik prie to paties.

Todėl pagrindinis esaties kaip valios valdžiai bruožas apibrėžiamas dar ir kaip „amžinas to paties sugrįžimas“. Taip vadinama dar viena Nyčės metafizikos sąvoką ir dar nurodysime kažką svarbaus: tik iš pakankamai suvoktos valios valdžiai tampa aišku, kodėl esaties būtis privalo būti to paties amžinu sugrįžimu; ir atvirkščiai: tik iš to paties amžinojo sugrįžimo esmės galima sugriebti vidurio tašką, esminį valios valdžiai branduolį ir jos būtinybę. „Valios valdžiai“ apibūdinimas rodo, kas iš tikro yra esatis savo esmėje (konstitucijoje). „To paties amžino sugrįžimo“ apibūdinimas rodo, kaip turi tokios prigimties esatį.

Čia reikia pažymėti tą lemiamą aplinkybę, kad to paties amžinasis sugrįžimas turėjo būti Nyčės sumąstytas iki valios valdžiai. Esminė mintis apmąstoma pirmąja.

Kai pats Nyčė pabrėžia, kad būtis kaip „gyvenimas“ yra iš esmės „tapsmas“, tai po šia grubia sąvoka „tapsmas“ jis numano ne amžiną judėjimą link nežinomo tikslo ir mąsto ne apie miglotą sūkurį ir išlaisvintų potraukių audrą. Netiksli ir seniai nusitrynusi „tapsmo“ sąvoka reiškia: valdžios savaiminis atsikūrimas kaip valdžios esmės, kuri grįžta prie savęs ir nuolat atsistato savo prigimtyje.

To paties amžinas sugrįžimas tarnauja kartu su labiausiai užaštrintu „klasikinio nihilizmo“, kuris neginčijamai sunaikino et kokį tikslą už ir virš esaties, aiškinimu. Tam nihilizmui žodžiai „Dievas mirė“ reiškia ne tik krikščioniškojo dievo valdžios neturėjimą, bet ir visa kas viršjusliška, kam žmogus įsipareigoja ir norėtų paklusti, valdžios neturėjimą. Tas valdžios neturėjimas savo ruožtu ankstesnės tvarkos suirimą.

*

Todėl su visų ankstesnių vertybių perkainojimu žmogus susiduria su besąlygišku reikalavimu: be išankstinumo, savarankiškai ir save įsipareigojant atlikti „naują lauko sužymėjimą“, kurio rėmuose privalo vykti esaties sutverkymas pagal naują tvarką. Kadangi „viršjusliškumas“, „anapusiniškumas“ ir „dangus“ sunaikinti, lieka tik „žemė“. Tad nauja tvarka privalo būti absoliutus grynos valdžios viešpatavimas žemės rutuliui per žmogų, ne per bet kurį pasirinktą žmogų ir jau žinoma ne per ankstesniąją, gyvenančią po ankstesnių vertybių šydu žmoniją. Tada per kokį žmogų?

Su nihilizmu, t.y. visų ankstesnių vertybių perkainojimu esatyje kaip valioje valdžiai ir amžinojo sugrįžimo akivaizdoje tampa būtinu naujas žmogaus esmė išdėstymas. Kadangi „Dievas mirė“, matu ir vidurio tašku žmogui gali tapti tik pats žmogaus „tipas“, žmonijos „vaizdas“, kuris prisiima visų pertybių perkainojimo uždavinį vienintelės valios valdžiai rėmuose ir nuteiktas viešpatauti absoliučiam viešpatavimui žemės rutulyje. Klasikinis nihilizmas, visų ankstesnių vertybių perkainojimu suprantantis visą esatį kaip valią valdžiai ir gebąs pripažinti to paties amžiną sugrįžimą vieninteliu „tikslu“, privalo iškelti patį žmogų – ir būtent ankstesnį žmogų – „virš“ savęs ir matu iškelti „antžmogio“ vaizdinį. Todėl „Taip kalbėjo Zaratustroje“ (IV dalis. „Apie aukštesnįjį žmogų“, sk.2) pasakyta „Pirmyn! Aukštyn! Jūs, aukštieji žmonės! Tik dabar Ateities Žmogaus kalnas kankinasi gimdyme. Dievas mirė: dabar mes norim - kad gyventų Antžmogis“ (VI, 418).

Su visų ankstesnių vertybių perkainojimu žmogus susiduria su besąlyginiu reikalavimu: be išankstinių prielaidų, savarankiškai, savaime ir paties įsipareigojimu atlikti „naują lauko sužymėjimą“, kuriame buri vykti esaties sutvarkymas pagal naują tvarką. Kadangi „viršjuslinis“, „anapusinis“ ir „dangus“ sunaikinti, lieka tik „žemė“. Tad nauja tvarka privalo būti absoliuti grynos valdžios viešpatavimas žemės rutuliui per žmogų, ne per bet kokį žmogų ir jau žinoma ne per ankstesnę, gyvenusią po ankstesnių vertybių ženklu žmoniją.

Su nihilizmu, t.y. visų ankstesnių vertybių perkainojimu esatyje kaip valioje valdžiai ir amžinojo to paties sugrįžimo akivaizdoje, tampa neišvengiamas naujasis žmogaus prigimties aiškinimas. Kadangi „Dievas mirė“, žmogaus matu ir vidurio tašku gali tapti tip pats žmogaus „tipas“, žmonijos „atvaizdas“, kuris prisiima sau uždavinį perkainuoti visas vertybes vienintelės valios valdžiai rėmuose ir nusiteikusi pasiekti absoliutų viešpatavimą žemės rutuliui. Klasikinis nihilizmas, kaip visų ankstesnių vertybių perkainojimą visą esatį suprantantis kaip valią valdžiai ir gebantis pripažinti to paties amžiną sugrįžimą vieninteliu „tikslu“, privalo iškelti patį žmogų – ir būtent ankstesnį žmogų – „virš“ savęs ir pateikti kaip matą „antžmogio“ atvaizdą. Todėl „Tai kalbėjo Zaratustra“, IV dalies „Apie aukštesnįjį žmogų“ 2 sk. pasakyta: „Drąsiau, aukštieji vyrai! Tik dabar Ateities Žmogaus kalnas kenčia gimdymo kančias. Dievas mirė: šiandien trokštame, kad gyventų Antžmogis“.

Antžmogis yra gryniausios valios valdžiai aukščiausias atvaizdas, t.y. vienintelis vertingas. Antžmogis, grynos galios besąlygiškas viešpatavimas, yra vienintelio esmingo (t.y. „žemės“) „prasmė“ (tikslas). – „Ne ‚žmonija‘, tačiau antžmogis yra tikslas“ („Valia valdžiai“). Antžmogis Nyčės pasaulėžiūroje ir nuomonėje yra ne tiesiog ankstesnio žmogaus išdidinimas, o tasai aukščiausias vienareikšmis žmonijos atvaizdas, kuris besąlygiškos valios valdžiai kiekviename žmoguje įvairiose stadijose atveju iškyla iki valdžios, tuo pačiu žmogų priskirdamas pačiai esačiai, t.y. valiai valdžiai, Antžmogis tiesiog po avęs palieka ankstesnių vertybių žmogų, „viršija“ jį ir visų teisių legitimaciją ir vertybių įvedimą perleidžia grynos valdžios viešpatavimui. Bet koks veiksmas ir pasiekimas įvertinamas kaip toks tik tol ir tiek, kiek ji tarnauja valios valdžios puoselėjimui ir išaukštinimui.

Penkių pagrindinių rubrikų pavadinimai – „nihilizmas“, „visų ankstesnių vertybių perkainojimas“, „valia valdžiai“, „amžinasis to paties sugrįžimas“, „antžmogis“- rodo Nyčės metafiziką kaskart tuo pačiu, tačiau visada visumą apibrėžiančiu aspektu. Todėl Nyčės metafizika suprantama tada ir tik tada, kai ji penkiose pagrindinėse rubrikose apmąstyta, t.y. prasmingai apmąstyta jo pradiniame ir dabar tik numatytame tarpusavio sąryšyje. Tad kas toks „nihilizmas“ Nyčės prasme pavyksta sužinoti tik jei kartu ir sąryšyje suprasime, kas tai „visų ankstesnių vertybių perkainojimas“, kas tai „valia valdžiai“, kas tai „amžinas to paties sugrįžimas“, kas tai „antžmogis“. Tad atgaliniame kelyje iš patenkinamo nihilizmo supratimo taip pat gali būti jau paruoštas žinojimas apie perkainavimo, valios valdžiai, to paties amžino sugrįžimo ir antžmogio esmes. Toks žinojimas, savo ruožtu, yra buvimas momente, būties istorijos atvertam mūsų laikmečiui.

Jei mes čia kalbame apie „sąvokas“, „supratimą“ ir „mąstymą“, tai susiję, žinoma, ne su tuščiu formuojančiu apibrėžimu to, ką reikia įsivaizduoti minint tas pagrindines rubrikas. Čia suprasti reiškia: turėti pažinią įvardijamo patirtį apie jo esmę ir tuo pačiu žinoti, kokiame Vakarų istorijos momente „stovime“: stovime jame ar krentame, o gal jau gulime, nes nei ryšyje su pirmu mes nieko nejaučiame, nei antro paliesti, o tik griebiamės už apgaulingų kasdienės nuomonės ir įprastinių užsiėmimų atvaizdų bei klaidžiojam nepasitenkinimo savo asmeniu ratu. Mąstantis žinojimas pasekme turi praktinį elgesį ne tik kaip pasekmę iš tarytum paprastai „abstraktaus mokymo“. Mąstantis žinojimas savyje apima elgesį, žinomą ne vieno ar kito esančio, o būtimi ir būtyje.

Tad „nihilizmo“ apmąstymas nereiškia turėti galvoje „apibendrintas mintis“ apie jį ir kaip stebėtojai vengti tikrovės. Atvirkščiai, „nihilizmo“ apmąstymas reiškia būti viduje to, kame visi veiksmai ir visa, kas tikra šioje Vakarų istorijos epochoje, turi savo laiką ir savo erdvę, savo pagrindą ir jo sudedamąsias dalis, savo kelius ir tikslus, savą tvarką ir legitimaciją, savo patikimumą ir neužtikrintumą – vienu žodžiu: savo „tiesą“.

Iš to, kad „nihilizmo“ esmę mes būtinai privalome apmąstyti ryšyje su „visų vertybių perkainojimu“, „valia valdžiai“, „amžinuoju to paties sugrįžimu“, „antžmogiu“, jau galima susivokti, kad nihilizmo esmė yra daugiareikšmė, daugiapakopė ir įvairialypė. Tad žodis „nihilizmas“ turi įvairų panaudojimą. Galima švaistytis terminu „nihilizmas“ kaip beprasmiu skambiu madingu žodžiu, skirtu kartu ir atbaidyti ir pašlovinti, o taip pat apgauti juo piktnaudžiaujantį dėl jo beprasmybės. Galima ir kita: pajausi pilną svorio sunkį to, ką šis žodis sako Nyčės prasme. Tai tada reikš: pamąstyti apie Vakarų metafizikos istoriją kaip mūsų pačių istorijos, ir tuo pačiu būsimų sprendimų, pagrindą. Galiausiai galim apmąstyti tai, ką tuo žodžiu mąstė Nyčė, o dar esmingiau, suvokę Nyčės „klasikinį nihilizmą“ kaip tą nihilizmą, kurio „klasiškumas“ tame, kad jis priverstas, to nežinodamas, užimti desperatiškos gynybos poziciją prieš savo vidinės esybės sužinojimą. Tada klasikinis nihilizmas atsiskleidžia kaip nihilizmo išbaigimas, kai šis laiko save išimtu iš būtinybės apmąstyti kaip tik tai, kas sudaro jo esmę: nihil, niekas – kaip uždangą esaties būties tiesai.

Nyčė nepateikė savojo europietiško nihilizmo žinojimo toje uždaroje tarpusavio sąryšių grandinėje, kuri, tikriausiai, šmėkščiojo prieš jo vidinį žvilgsnį, kurio gryno pavidalo mes nežinom ir niekada nesugebėsim „išvest“ iš išlikusių fragmentų.

Kartu su tuo savo minčių rate Nyčė visose svarbiose kryptyse apmąstė tai, kas numanoma rubrika „nihilizmas“ ir apmąstymus įtvirtino įvairios apimties ir skirtingo pateikimo aiškumo užrašuose. Dalis jų, su nepriklausoma ir atsitiktine atranka, vėliau surinkta į knygą, iš jo palikimo sukomponuotą po Nyčės mirties, žinomą pavadinimu „Valia valdžiai“. Iš palikimo paimti fragmentai savo pobūdžiu visiškai skirtingi: svarstymai, apmąstymai, sąvokų apibrėžimai, tezės, reikalavimai, pranašystės, ilgesnių mąstymo ėjimų apmatai ir trumpos pastabos. Tie atrinkti fragmentai paskirstyti po keturias knygas. Nuo 1906 m. egzistuojančioje knygoje fragmentai sudėlioti ne pagal jų užrašymo ar pertvarkymo laiką, o pagal neaiškų ir kartu neišlaikytą sudarytojų planą. Taip paruoštoje 3-e knygoje atsitiktinai ir neapmąstytai sudėti ir supainioti minties ėjimai iš visiškai skirtingų laikotarpių ir paieškų aspektų. Visa, kas publikuojama šioje „knygoje“ – tikri Nyčės užrašai, ir vis tik jis taip niekada nemąstė.

Fragmentai vientisai sunumeruoti nuo 1 iki 1067 ir šio skaitinio sužymėjimo pagrindu juos lengva rasti įvairiuose leidimuose. Pirmoji knyga – „Europos nihilizmas“ – apima 1-134 numerius. Tačiau kiek, kaip ir kiti knygos fragmentai, arba įtraukti į kitas tris knygas, arba visai nepakliuvę į šią po mirties išleistą knygą, tokia pat, o kartais ir didesne teise priklauso „Europos nihilizmo“ rubrikai, mes neprivalome čia išsiaiškinti. Iš tikro, mes norim apmąstyti Nyčės mintį apie nihilizmą kaip mąstytojo, savo mintimi įeinančio į pasaulio istoriją, žinojimą. Panašios mintys niekada nelieka tiesiog šio atskiro žmogaus požiūriais; dar mažiau jie yra išpūstos „savo epochos išraiška“. Nyčės rango mąstytojo mintys – dar nepažintos būties istorijos atgarsis žodyje, kurį istorinis žmogus sako jį jos, būties, „kalba“/

Tačiau mes, šiuolaikiniai, dar nežinom priežasties, kodėl pats švenčiausias Nyčės metafizikoje nebuvo jo paties patikėta visuomenei, o liko tūnoti palikime; vis dar tūnančiu, nors tasai palikimas, nors ir labai apgaulingu pavidalu, tapo prieinamu.

[ bus tęsiama... ]  


Pastabos

1) Fridrichas Henrichas Jakobis (Friedrich Heinrich Jacobi, 1743-1819) – vokiečių filosofas, literatorius. Išpopuliarino Obereito įvestą terminą (1787) nihilizmas ir paskelbė jį pagrindine Apšvietos klaida – ypač B. Spinozos,  I. Kanto,  J. Fichtės ir F. Šelingo filosofinėse sistemose. Tapo žinomas paskelbęs M. Mendelsonui adresuotus „Laiškus apie Spinozos mokymą“ (1785). Garsus „Audros ir spaudimo“ (Sturm and Drang) literatūrinio judėjimo kritika. Jo literatūriniai projektai susiję su Apšvietos individualizmo suderinimu su socialiniais įsipareigojimais.

2) Aleko - S. Rachmaninovo opera (1892) pagal A. Puškino poemą „Žydai“. Ji sukurta kaip jo diplominis darbas Maskvos konservatorijoje. Jos premjeros metu P. Čaikovskis taip entuziastingai plojo, kad vos neiškrito iš ložės.

Meritokratija
T. Adornas. Nihilizmas
Cinizmas kaip amatas
Nyčės gyvenimo drama
Anarchizmas: kas jis iš tikro?
Nyčė: etinis-filosofinis siluetas
Šopenhauerio gyvenimo vingiai
Nyčė ir nihilizmo istorinis tapsmas
P. Sloterdaikas. Kentauriškoji literatūra
Spinoza. Laisvoje valstybėje kiekvienas gali galvoti ir sakyti, ką galvoja
Virš-sąmonė ir mistinio proto kritika
Nyčė: Sukilimas prieš vertybes
Planeta, kurioje nebuvo juoko
Kur veda Zaratustros žvėrys
Svetimų minčių problema
K. Jungas apie sapnus
Pozityvizmo švytuoklė
Filosofijos skiltis
Rortis apie tiesą
Neomarksizmas
Vartiklis