Heidegeris. Europos nihilizmas. Vartiklis

Europos nihilizmas

Nihilizmas – ne tiek filosofinė, kiek etinė ir politinė tema. Nuo pat pradžių ši sąvoka buvo naudojama veikiau kaip moralinis kaltinimas kitaip mąstančių, kas paprastam žmogui vaidenosi kaip kažkas priešiška, slaptas tarnavimas blogiems kėslams arba, dar blogiau, atsisakymas priimtų vertybių ir idealų. Iš esmės, tokia samprata ir yra teisingiausia.

Tačiau sunku suvokti, kas per žmonės yra nihilistai ir kodėl tokias tapo. Paprasčiausia, kaip daro ir M. Heidegeris, pradėdamas „Europos nihilizmą“ ‘temos istorija', jais laikyti save tokiais laikančius – tarsi jais buvo vokiečių romantikai, Turgenevo personažai ar kokie piktavališki, „atplėšti nuo liaudies“ rusų inteligentai, kuriuos aptardamas A. Puškiną, „Paaiškinamajame žodyje“ mini F. Dostojevskis.

Tačiau romantikai buvo poetai. Bazarovas aplamai tėra literatūrinis personažas, o ir jo skelbtas „nihilizmas“ Rusijoje transformavosi į kažką visai priešinga, nei Žano-Polio Richterio suteikta prasmė. O F. Dostojevskis filosofu nebuvo, o jo požiūrį reiktų tikslinti pagal „Brolių Karamazovų“ „Didžiojo Inkvizitoriaus kalbą“.

Būti nihilistu – kaip esamą pateikti kažką nesama (ir priešingai). Nyčei nihilizmo apibrėžime buvo svarbus „neteisingumo“, „poreikio melui“ aspektas, kurio fone konkretus nihilisto tikėjimas (į Dievą ar Šėtoną) nėra esminis. Svarbu – ką jis siūlo „tikėti kitiems“.

Pradedame publikuoti M. Heidegerio straipsnį apie nihilizmą.
Taip pat skaitykite Nyčė ir nihilizmo istorinis tapsmas bei T. Adorno. Nihilizmas

Pirmas filosofinis žodžio „nihilizmas“ panaudojimas matyt buvo Fr. H. Jakobio¹⁾. Jo atvirame laiške Fichtei dažnai sutinkamas žodis „niekas“. Tada teigiama:

Vėliau žodis „nihilizmas“ imtas vartoti per Turgenevą – kaip pažymėjimas to požiūrio, kad iš tikro egzistuoja tik esatis, prieinama jusliniam suvokimui, t.y. asmeninei patirčiai, ir be jos nėra nieko daugiau. Tuo pačiu neigiama visa, kas pagrįsta tradicija, valdžia ar kokiu kitu autoritetu. Tačiau šiai pasaulėžiūrai didesne dalimi taikomas „pozityvizmas“. Žodį nihilizmas panaudojo Žanas-Polis „Paruošiamosios estetikos mokyklos“ p.1 ir p.2, apibūdinant romantinę poeziją kaip poetinį nihilizmą. Čia palyginant galime pridėti ir Dostojevskio „Paaiškinamąjį žodį” jo kalbai, skirtai Puškinui. Minima vieta tokia:

Tačiau Nyčei žodžio „nihilizmas‘ reikšmė buvo „platesnė“. Nyčė kalba apie „Europos nihilizmą“, kuriuo numato ne maždaug 19 a. vidurį paplitusį pozityvizmą ir jo geografinę ekspansiją Europoje; „Europos“ čia turi istorinę prasmę, lygiavertę „Vakarų“ Vakarų istorijos prasme. „Nihilizmą“ Nyčė naudoja kaip jo pirmąkart atpažintą, ankstesnius amžius persmelkiantį ir savimi apibrėžiantį artimiausią šimtmetį istorinį judėjimą, kurio esmės paaiškinimą jis suvedė į trumpą tezę: „Dievas mirė!“. Tai reiškia, kad „krikščioniškas Dievas“ prarado savo valdžią esačiai ir žmogaus paskirčiai. „Krikščioniškas Dievas“ čia kartu yra perteikimas ir pačiam „antgamtiškumo“ bendrai ir jo įvairių aiškinimų, „idealams“ ir „normoms“, „principams‘ ir „taisyklėms“, „tikslams“ ir „vertybėms“, kurie nustatyti „virš“ esaties, kad esačiai būtų priskirtas tikslas, tvarka ir – kaip trumpai sako – „prasmė‘. Nihilizmas yra tas istorinis procesas, kurio metu „antgamtiškumas“ jo viešpataujančioje aukštumoje tampa netvirtu ir menku, dėl ko pati esatis netenka savo vertybės ir prasmės. Nihilizmas yra pati esaties istorija, kai lėtai, tačiau neišvengiamai į šviesą išvelka krikščionių Dievo mirtį. Neatmestina, kad tuo Dievu dar ilgai tikės ir jo pasaulį laikys „realiu“, „veiksniu“ ir „nusakančiu“. Tai panašu į tą reiškinį, kaip prieš tūkstantmečius užgesusios žvaigždės šviesa dar regima, tačiau tas jos spindėjimas tėra vien „regimybė“!. Todėl Nyčei nihilizmas nėra kažkokia pasaulėžiūra su kažkokiais „požiūriais“, jis nėra ir ir atskirai paimta istorinė „duotybė“ tarp daugelio kitų, leidžiančių istoriografinį aprašymą. Priešingai, nihilizmas yra tas ilgalaikis įvykis, nuo kurio iš esmės keičiasi tiesa apie esatį, artėjant prie jos nulemtos pabaigos.

Tiesa apie esatį nuo seno vadinama „metafizika“. Bet kuri epocha, bet kuri žmonių grupuotė remiasi vienokia ar kitokia metafizika ir per ją nustato atitinkamą santykį su esaties visuma, o tuo pačiu ir su savimi. Metafizikos pabaiga atskleidžiama kaip viršjuslinio valdžios ir jo pagimdytų „idealų“ nuopuolis. Tačiau metafizikos pabaiga jokiu būdu nereiškia istorijos pabaigos. Tai rimto santykio su prieš minėtų „įvykiu“ („Dievas mirė“) pradžia. Toji pradžia jau eigoje. Pats Nyčė savo filosofiją supranta kaip įvadą į naujos epochos pradžią. Ateinantį, t.y. dabartinį 20 šimtmetį, jis mato kaip tos epochos, kurios poslinkiai nebus sulyginami su žinomais anksčiau, pradžią. Pasaulio teatro užkulisiai dar gali kurį laiką likti ankstesniais, tačiau vaidinama pjesė jau kita. Tuo pačiu ankstesnių tikslų dingimas ir ankstesnių vertybių nuvertėjimas priimama jau kaip nuogas sunaikinimas ir neapverkiama kaip nuostolis ir praradimas, o sveikinama kaip išvadavimas, skatinama kaip ryžtingas įgijimas ir suprantamas kaip įvykęs dalykas.

„Nihilizmas“ yra viešpatauti ateinanti tiesa apie tai, kad visi ankstesni esaties tikslai susvyravo. Tačiau su ankstesnio santykio su pagrindinėmis vertybėmis pokyčiu nihilizmas taipogi pasiekia ir pilnatvę, tampa laisvu ir grynu uždaviniu naujų vertybių nustatymui. Savyje pasiekęs pilnatvę ir nustatantis normą ateičiai, nihilizmas gali būti pažymėtas kaip „klasikinis nihilizmas“. Nyčė tuo pavadinimu apibūdina savo „metafiziką“, ją suprasdamas kaip „atsparą“ viskam, kas anksčiau egzistavo. Žodis „nihilizmas“ tuo pačiu praranda savo grynai nihilistinę prasmę, nes terminu „nihilizmas“ buvo suprantama ankstesnių vertybių nuvertimas ir sunaikinimas, esaties suvedimas iki nuodo nieko ir žmogiškosios istorijos beperspektyvumas. P. Mervantas. Nihilistas

„Nihilizmas“, suprastas klasikiniu būdu, dabar reiškia, atvirkščiai, išsivadavimą iš ankstesnių sąvokų dėl kažkokio visų (tų) vertybių perkainojimo. Išsireiškimas „visų ankstesnių vertybių perkainojimas“ kartu su žodžiu „nihilizmas“ Nyčei tarnauja antrąja pagrindine antrašte, parodančia jo principinės metafizinės pozicijos Vakarų metafizikos istorijoje vietą ir paskirtį.

Šia rubrika „vertybių perkainojimas“ mes suprantame pakeistų vertybių iškėlimą į ankstesnių vertybių vietą. Tačiau Nyčei „perkainojimas‘ reiškia, kad dingsta būtent „vieta“ ankstesnėms vertybėms, o ne tiesiog jų pačių susvyravimas. Tuoju perkainojimu būtis pirmąkart apmąstoma kaip vertybė. Tuo pačiu metafizika tampa mąstymu vertybėse. Į tą pokytį įeina tai, kad ne tiesiog ankstesnės vertybės krenta nuvertėjusios, o kad pirmiausia šaknų netenka pats poreikis ankstesnėms vertybėms jų ankstesnėje vietoje, t.y. būtent antjusliškume. Ankstesnių poreikių pašalinimas patikimiausiai vyksta auklėjant nejautra ankstesnėms vertybėms, ankstesnės istorijos ištrynimu iš atminties perrašant jos svarbiausius momentus. „Ankstesnių vertybių perkainojimas“ pirmiausia yra pasikeitimas ankstesniame vertybių poreikyje ir naujų vertybių poreikio „įauginimas“.

Jei toks visų ankstesnių vertybių perkainojimas turėjo būti ne tik atliktas, bet ir pagrįstas, tai tam reikia kažkokio „naujo principo“, t.y. priėjimo, kai esatis visumoje būtų paveikta iš esmės naujo apibrėžimo. Tasai esaties visumoje išaiškinimas nekils iš kokio nors iš anksto „virš“ jo iškelto antjusliškumo tik tuo atveju, jei naujos vertybės ir jų vertinimo kriterijai bus paimti iš pačios esaties. Tokiu atveju pačią esatį reikia naujai išaiškinti, kad jos esminiai bruožai įgautų apibrėžimą, kad ji taptų „tinkama būti naujos vertybių sudarymo principu ir jų sutvarkymo pagal rangus determinantu“.

Jei tiesos apie esatį nustatymas sudaro metafizikos esmę, tai visų vertybių perkainojimas kaip naujo vertybių principo nustatymas bus pati metafizika. Kaip svarbiausią esaties bruožą Nyčė apmąsto ir teigia tai, ką vadina „valia valdžiai“. Šia sąvoka ne vien aprėpiama tai, kas yra esatis savo būtyje. Toji „valia valdžiai“, po Nyčės įgavusi daug skirtingų prasmių, Nyčei turėjo valdžios esmės supratimą. Bet kokia valdžia yra tik todėl ir iki tol, kol ji aukščiau už valdžią, tai yra valdžios plėtimasis. Valdžia pajėgi išsilaikyti savyje, t.y. savo esybėje, tik kildama ir plėsdamasi, kaip sakom, įveikdama bet kurį pasiektą valdžios laiptelį, t.y. save pačią. Kai tik valdžia sustoja kokiame nors valdžios laiptelyje, ji jau tampa valdžios negalia. „Valia valdžiai“ jokiu būdu nereiškia vien „romantinio“ troškimo ir kažkieno, neturinčio valdžios, siekimo užimti valdžią, nes „valia valdžiai“ prasmė yra: valdžios įsitvirtinimas iškylant virš savęs pačios.

Trumpiau sakant, „valia valdžiai“ yra svarbiausio esaties esmės ir valdžios esmės bruožo žymuo. Vietoje „valia valdžiai“ Nyčė dažnai sako, suteikdamas nežymią prielaidą nesusipratimams, apie „jėgą“. Tai, kad Nyčė pagrindiniu esaties bruožu supranta valią valdžiai yra ne išsigalvojimas ir ne fantasto, nuklydusio nuo kelio paskui chimeras, savivalė. Čia yra fundamentali mąstytojo patirtis; t.y. vienintelio iš tų vienišių, kurie neturi pasirinkimo ir kurie neišvengiamai turi įvardinti tai, kas yra esatis savosios būties istorijoje. Visa esatis, kiek ji yra ir yra tokia, kokia yra - tai „valia valdžiai“. Ši sąvoka įvardija tai, iš kur kyla ir į kur grįžta bet koks vertybių priėmimas. Tačiau naujas vertybių vertinimas, kaip sakyta, ne tik tampa „visų ankstesnių vertybių perkainojimu“, kas į ankstesnių vertybių vietą kaip aukščiausią vertybę patalpina valdžią, bet pirmiausia ir visų pirma todėl, kad pati valdžia ir tik jinai teikia vertybes, palaiko jų reikšmingumą ir kartu sprendžia apie vienų ar kitų įvertinimų pagrįstumą. Jei visa esatis yra valia valdžiai, tai „turi“ vertybę ir „yra“ kaip vertybė tik tai, kad vykdoma valdžios jos esme. Kuo esmingesnė valdžia ir juo išskirtiniau savimi apibūdina visą esatį, tuo mažiau ji pripažįsta ką nors greta savęs kaip vertingą ir vertą. Tai reiškia: valia valdžiai kaip naujo vertybių suvokimo principas nepakenčia jokio kito tikslo už esaties ribų. Kadangi visa esatis kaip valia valdžiai, t.y. niekada neišsenkantis savęs įveikinėjimas, privalo būti nuolatiniu „tapsmu“, ir kai tasai „tapsmas“ niekada negali nei „pra-„, nei „iš-„ eiti už savo paties ribų prie kokio nors „tikslo“, o tik atvirkščiai, apibrėžtas besiplečiančios valdžios ratu , grįžta vėl ir vėl tik prie jos, tai ir esatis, būdama toliu pat valingu tapsmu, privalo pati vėl ir vėl grįžti į save ir nuvesti tik prie to paties.

Todėl pagrindinis esaties kaip valios valdžiai bruožas apibrėžiamas dar ir kaip „amžinas to paties sugrįžimas“. Taip vadinama dar viena Nyčės metafizikos sąvoką ir dar nurodysime kažką svarbaus: tik iš pakankamai suvoktos valios valdžiai tampa aišku, kodėl esaties būtis privalo būti to paties amžinu sugrįžimu; ir atvirkščiai: tik iš to paties amžinojo sugrįžimo esmės galima sugriebti vidurio tašką, esminį valios valdžiai branduolį ir jos būtinybę. „Valios valdžiai“ apibūdinimas rodo, kas iš tikro yra esatis savo esmėje (konstitucijoje). „To paties amžino sugrįžimo“ apibūdinimas rodo, kaip turi tokios prigimties esatį.

Čia reikia pažymėti tą lemiamą aplinkybę, kad to paties amžinasis sugrįžimas turėjo būti Nyčės sumąstytas iki valios valdžiai. Esminė mintis apmąstoma pirmąja.

Kai pats Nyčė pabrėžia, kad būtis kaip „gyvenimas“ yra iš esmės „tapsmas“, tai po šia grubia sąvoka „tapsmas“ jis numano ne amžiną judėjimą link nežinomo tikslo ir mąsto ne apie miglotą sūkurį ir išlaisvintų potraukių audrą. Netiksli ir seniai nusitrynusi „tapsmo“ sąvoka reiškia: valdžios savaiminis atsikūrimas kaip valdžios esmės, kuri grįžta prie savęs ir nuolat atsistato savo prigimtyje.

To paties amžinas sugrįžimas tarnauja kartu su labiausiai užaštrintu „klasikinio nihilizmo“, kuris neginčijamai sunaikino et kokį tikslą už ir virš esaties, aiškinimu. Tam nihilizmui žodžiai „Dievas mirė“ reiškia ne tik krikščioniškojo dievo valdžios neturėjimą, bet ir visa kas viršjusliška, kam žmogus įsipareigoja ir norėtų paklusti, valdžios neturėjimą. Tas valdžios neturėjimas savo ruožtu ankstesnės tvarkos suirimą.

Todėl su visų ankstesnių vertybių perkainojimu žmogus susiduria su besąlygišku reikalavimu: be išankstinumo, savarankiškai ir save įsipareigojant atlikti „naują lauko sužymėjimą“, kurio rėmuose privalo vykti esaties sutverkymas pagal naują tvarką. Kadangi „viršjusliškumas“, „anapusiniškumas“ ir „dangus“ sunaikinti, lieka tik „žemė“. Tad nauja tvarka privalo būti absoliutus grynos valdžios viešpatavimas žemės rutuliui per žmogų, ne per bet kurį pasirinktą žmogų ir jau žinoma ne per ankstesniąją, gyvenančią po ankstesnių vertybių šydu žmoniją. Tada per kokį žmogų?

Su nihilizmu, t.y. visų ankstesnių vertybių perkainojimu esatyje kaip valioje valdžiai ir amžinojo sugrįžimo akivaizdoje tampa būtinu naujas žmogaus esmė išdėstymas. Kadangi „Dievas mirė“, matu ir vidurio tašku žmogui gali tapti tik pats žmogaus „tipas“, žmonijos „vaizdas“, kuris prisiima visų pertybių perkainojimo uždavinį vienintelės valios valdžiai rėmuose ir nuteiktas viešpatauti absoliučiam viešpatavimui žemės rutulyje. Klasikinis nihilizmas, visų ankstesnių vertybių perkainojimu suprantantis visą esatį kaip valią valdžiai ir gebąs pripažinti to paties amžiną sugrįžimą vieninteliu „tikslu“, privalo iškelti patį žmogų – ir būtent ankstesnį žmogų – „virš“ savęs ir matu iškelti „antžmogio“ vaizdinį. Todėl „Taip kalbėjo Zaratustroje“ (IV dalis. „Apie aukštesnįjį žmogų“, sk.2) pasakyta „Pirmyn! Aukštyn! Jūs, aukštieji žmonės! Tik dabar Ateities Žmogaus kalnas kankinasi gimdyme. Dievas mirė: dabar mes norim - kad gyventų Antžmogis“ (VI, 418).

Su visų ankstesnių vertybių perkainojimu žmogus susiduria su besąlyginiu reikalavimu: be išankstinių prielaidų, savarankiškai, savaime ir paties įsipareigojimu atlikti „naują lauko sužymėjimą“, kuriame buri vykti esaties sutvarkymas pagal naują tvarką. Kadangi „viršjuslinis“, „anapusinis“ ir „dangus“ sunaikinti, lieka tik „žemė“. Tad nauja tvarka privalo būti absoliuti grynos valdžios viešpatavimas žemės rutuliui per žmogų, ne per bet kokį žmogų ir jau žinoma ne per ankstesnę, gyvenusią po ankstesnių vertybių ženklu žmoniją.

Su nihilizmu, t.y. visų ankstesnių vertybių perkainojimu esatyje kaip valioje valdžiai ir amžinojo to paties sugrįžimo akivaizdoje, tampa neišvengiamas naujasis žmogaus prigimties aiškinimas. Kadangi „Dievas mirė“, žmogaus matu ir vidurio tašku gali tapti tip pats žmogaus „tipas“, žmonijos „atvaizdas“, kuris prisiima sau uždavinį perkainuoti visas vertybes vienintelės valios valdžiai rėmuose ir nusiteikusi pasiekti absoliutų viešpatavimą žemės rutuliui. Klasikinis nihilizmas, kaip visų ankstesnių vertybių perkainojimą visą esatį suprantantis kaip valią valdžiai ir gebantis pripažinti to paties amžiną sugrįžimą vieninteliu „tikslu“, privalo iškelti patį žmogų – ir būtent ankstesnį žmogų – „virš“ savęs ir pateikti kaip matą „antžmogio“ atvaizdą. Todėl „Tai kalbėjo Zaratustra“, IV dalies „Apie aukštesnįjį žmogų“ 2 sk. pasakyta: „Drąsiau, aukštieji vyrai! Tik dabar Ateities Žmogaus kalnas kenčia gimdymo kančias. Dievas mirė: šiandien trokštame, kad gyventų Antžmogis“.

Antžmogis yra gryniausios valios valdžiai aukščiausias atvaizdas, t.y. vienintelis vertingas. Antžmogis, grynos galios besąlygiškas viešpatavimas, yra vienintelio esmingo (t.y. „žemės“) „prasmė“ (tikslas). – „Ne ‚žmonija‘, tačiau antžmogis yra tikslas“ („Valia valdžiai“). Antžmogis Nyčės pasaulėžiūroje ir nuomonėje yra ne tiesiog ankstesnio žmogaus išdidinimas, o tasai aukščiausias vienareikšmis žmonijos atvaizdas, kuris besąlygiškos valios valdžiai kiekviename žmoguje įvairiose stadijose atveju iškyla iki valdžios, tuo pačiu žmogų priskirdamas pačiai esačiai, t.y. valiai valdžiai, Antžmogis tiesiog po avęs palieka ankstesnių vertybių žmogų, „viršija“ jį ir visų teisių legitimaciją ir vertybių įvedimą perleidžia grynos valdžios viešpatavimui. Bet koks veiksmas ir pasiekimas įvertinamas kaip toks tik tol ir tiek, kiek ji tarnauja valios valdžios puoselėjimui ir išaukštinimui.

Penkių pagrindinių rubrikų pavadinimai – „nihilizmas“, „visų ankstesnių vertybių perkainojimas“, „valia valdžiai“, „amžinasis to paties sugrįžimas“, „antžmogis“- rodo Nyčės metafiziką kaskart tuo pačiu, tačiau visada visumą apibrėžiančiu aspektu. Todėl Nyčės metafizika suprantama tada ir tik tada, kai ji penkiose pagrindinėse rubrikose apmąstyta, t.y. prasmingai apmąstyta jo pradiniame ir dabar tik numatytame tarpusavio sąryšyje. Tad kas toks „nihilizmas“ Nyčės prasme pavyksta sužinoti tik jei kartu ir sąryšyje suprasime, kas tai „visų ankstesnių vertybių perkainojimas“, kas tai „valia valdžiai“, kas tai „amžinas to paties sugrįžimas“, kas tai „antžmogis“. Tad atgaliniame kelyje iš patenkinamo nihilizmo supratimo taip pat gali būti jau paruoštas žinojimas apie perkainavimo, valios valdžiai, to paties amžino sugrįžimo ir antžmogio esmes. Toks žinojimas, savo ruožtu, yra buvimas momente, būties istorijos atvertam mūsų laikmečiui.

Jei mes čia kalbame apie „sąvokas“, „supratimą“ ir „mąstymą“, tai susiję, žinoma, ne su tuščiu formuojančiu apibrėžimu to, ką reikia įsivaizduoti minint tas pagrindines rubrikas. Čia suprasti reiškia: turėti pažinią įvardijamo patirtį apie jo esmę ir tuo pačiu žinoti, kokiame Vakarų istorijos momente „stovime“: stovime jame ar krentame, o gal jau gulime, nes nei ryšyje su pirmu mes nieko nejaučiame, nei antro paliesti, o tik griebiamės už apgaulingų kasdienės nuomonės ir įprastinių užsiėmimų atvaizdų bei klaidžiojam nepasitenkinimo savo asmeniu ratu. Mąstantis žinojimas pasekme turi praktinį elgesį ne tik kaip pasekmę iš tarytum paprastai „abstraktaus mokymo“. Mąstantis žinojimas savyje apima elgesį, žinomą ne vieno ar kito esančio, o būtimi ir būtyje.

Tad „nihilizmo“ apmąstymas nereiškia turėti galvoje „apibendrintas mintis“ apie jį ir kaip stebėtojai vengti tikrovės. Atvirkščiai, „nihilizmo“ apmąstymas reiškia būti viduje to, kame visi veiksmai ir visa, kas tikra šioje Vakarų istorijos epochoje, turi savo laiką ir savo erdvę, savo pagrindą ir jo sudedamąsias dalis, savo kelius ir tikslus, savą tvarką ir legitimaciją, savo patikimumą ir neužtikrintumą – vienu žodžiu: savo „tiesą“.

Iš to, kad „nihilizmo“ esmę mes būtinai privalome apmąstyti ryšyje su „visų vertybių perkainojimu“, „valia valdžiai“, „amžinuoju to paties sugrįžimu“, „antžmogiu“, jau galima susivokti, kad nihilizmo esmė yra daugiareikšmė, daugiapakopė ir įvairialypė. Tad žodis „nihilizmas“ turi įvairų panaudojimą. Galima švaistytis terminu „nihilizmas“ kaip beprasmiu skambiu madingu žodžiu, skirtu kartu ir atbaidyti ir pašlovinti, o taip pat apgauti juo piktnaudžiaujantį dėl jo beprasmybės. Galima ir kita: pajausi pilną svorio sunkį to, ką šis žodis sako Nyčės prasme. Tai tada reikš: pamąstyti apie Vakarų metafizikos istoriją kaip mūsų pačių istorijos, ir tuo pačiu būsimų sprendimų, pagrindą. Galiausiai galim apmąstyti tai, ką tuo žodžiu mąstė Nyčė, o dar esmingiau, suvokę Nyčės „klasikinį nihilizmą“ kaip tą nihilizmą, kurio „klasiškumas“ tame, kad jis priverstas, to nežinodamas, užimti desperatiškos gynybos poziciją prieš savo vidinės esybės sužinojimą. Tada klasikinis nihilizmas atsiskleidžia kaip nihilizmo išbaigimas, kai šis laiko save išimtu iš būtinybės apmąstyti kaip tik tai, kas sudaro jo esmę: nihil, niekas – kaip uždangą esaties būties tiesai.

Nyčė nepateikė savojo europietiško nihilizmo žinojimo toje uždaroje tarpusavio sąryšių grandinėje, kuri, tikriausiai, šmėkščiojo prieš jo vidinį žvilgsnį, kurio gryno pavidalo mes nežinom ir niekada nesugebėsim „išvest“ iš išlikusių fragmentų.

Kartu su tuo savo minčių rate Nyčė visose svarbiose kryptyse apmąstė tai, kas numanoma rubrika „nihilizmas“, ir apmąstymus įtvirtino įvairios apimties ir skirtingo pateikimo aiškumo užrašuose. Dalis jų, su nepriklausoma ir atsitiktine atranka, vėliau surinkta į knygą, iš jo palikimo sukomponuotą po Nyčės mirties, žinomą pavadinimu „Valia valdžiai“. Iš palikimo paimti fragmentai savo pobūdžiu visiškai skirtingi: svarstymai, apmąstymai, sąvokų apibrėžimai, tezės, reikalavimai, pranašystės, ilgesnių mąstymo ėjimų apmatai ir trumpos pastabos. Tie atrinkti fragmentai paskirstyti po keturias knygas. Nuo 1906 m. egzistuojančioje knygoje fragmentai sudėlioti ne pagal jų užrašymo ar pertvarkymo laiką, o pagal neaiškų ir kartu neišlaikytą sudarytojų planą. Taip paruoštoje 3-e knygoje atsitiktinai ir neapmąstytai sudėti ir supainioti minties ėjimai iš visiškai skirtingų laikotarpių ir paieškų aspektų. Visa, kas publikuojama šioje „knygoje“ – tikri Nyčės užrašai, ir vis tik jis taip niekada nemąstė.

Fragmentai vientisai sunumeruoti nuo 1 iki 1067 ir šio skaitinio sužymėjimo pagrindu juos lengva rasti įvairiuose leidimuose. Pirmoji knyga – „Europos nihilizmas“ – apima 1-134 numerius. Tačiau kiek, kaip ir kiti knygos fragmentai, arba įtraukti į kitas tris knygas, arba visai nepakliuvę į šią po mirties išleistą knygą, tokia pat, o kartais ir didesne teise priklauso „Europos nihilizmo“ rubrikai, mes neprivalome čia išsiaiškinti. Iš tikro, mes norim apmąstyti Nyčės mintį apie nihilizmą kaip mąstytojo, savo mintimi įeinančio į pasaulio istoriją, žinojimą. Panašios mintys niekada nelieka tiesiog šio atskiro žmogaus požiūriais; dar mažiau jie yra išpūstos „savo epochos išraiška“. Nyčės rango mąstytojo mintys – dar nepažintos būties istorijos atgarsis žodyje, kurį istorinis žmogus sako jį jos, būties, „kalba“.

Tačiau mes, šiuolaikiniai, dar nežinom priežasties, kodėl pats švenčiausias dalykas Nyčės metafizikoje nebuvo jo paties patikėta visuomenei, o liko tūnoti palikime; vis dar tūnančiu, nors tasai palikimas, nors ir labai apgaulingu pavidalu, tapo prieinamu.

Iš to, kas pažymėta apie knygos iš Nyčės paveldo „Valia valdžiai“ pobūdį, nesunkiai suprasim, kad tai mums savaime draudžia imti įrašus pagal jų skaitinę seką. Taip darydami mes tiesiog pasiduosime leidėjų paruoštos medžiagos betiksliui išmėtymui ir visąlaik netvarkingai painiosime mintis iš skirtingų laikotarpių, t.y. įvairių pasisakymų lygių ir krypčių. Vietoje to mes atrinksime atskirus fragmentus. Tokiai atrankai vadovausimės trim matais:

Šios trys sąlygos paimtos neatsitiktinai; jos atitinka esminę Nyčės metafizinę poziciją, kaip ji iškyla iš Vakarų metafizikos bendrai pradžios ir eigos apmąstymo.

Mūsiškiame Europos nihilizmo apmąstyme mes nesiekiame pilno Nyčės pasisakymų citavimo ar aiškinimo. Mums norėtųsi suprasti nihilizmo vardu pavadintos istorijos intymiausią esmę, kad prisiartintume prie būties to, kas esti. Jei kartais mes panaudojam vienodai sudarytus pasisakymus, net vienodai skambančius įrašus, tai visad reikia turėti omenyje, kad jie didesne dalimi priklauso kitam mąstymo lygiui ir tik tada mums pateikia savo pilną turinį, kai ir šis dažnai nepastebimai paslinktas lygis irgi įgauna apibrėžimą, svarbu ne tai, ar mes žinom visas „vietas“ nihilizmo tema, nes nepalyginamai svarbiau, kad, remdamiesi susijusiais fragmentais, radome patikimą ryšį su tuo, ką jie sako.

Tris minėtas sąlygas tenkina fragmentas nr.12. Įrašas padarytas tarp 1887 m. lapkričio ir 1888 m. kovo. Jo pavadinimas „Kosmologinių vertybių žlugimas“. Paimkime ir fragmentus nr.14 ir nr.15 (1887 m. pavasario-rudens laiko). Pradėsim mūsų apmąstymą tam laikui priklausančiu Nyčės įrašu, kurį leidėjai teisingai pateikė knygos pradžioje. Jis skelbia:

Trumpas įrašas apima klausimą, atsakymą ir atsakymo paaiškinimą. Klausiama apie nihilizmo esmę. Atsakymas skelbia: „aukščiausiosios vertybės nuvertinamos“. Iš šio atsakymo mes iškart sužinom lemiamą bet kokiam nihilizmo supratimui aplinkybę: nihilizmas yra procesas, nuvertinimo, aukščiausių vertybių vertės netekimo procesas. Ar tuo išsemiama nihilizmo esmė šiuo apibūdinimu dar neišspręsta. Kai vertybės netenka vertės, jos devalvuojamos, nuvertėja. Kokius bruožus turi tasai „aukščiausių vertybių“ nuopuolis, kokia prasme jis istorinis procesas ir net svarbiausias mūsiškės Vakarų istorijos procesas, - visa tai gali būti suprasta tik jei mes iš anksto žinom, kas aplamai „yra“ toks dalykas kaip „vertybė“, kokiu pagrindu turimos „aukščiausios“ („aukštosios“) vertybės ir kokios jos.

Tiesa, atsakymo paaiškinimas turi tiesioginę nuorodą. Vertybių nuvertėjimas ir tuo pačiu nihilizmas yra „tikslo“ dingimas. Vis tik klausimas lieka: kodėl kažkoks „tikslas“ ir ko „tikslas“? Koks vidinis sąryšis yra tarp vertybės ir tikslo? Paaiškinimas sako: „Dingo atsakymas į ‚kodėl?‘“. Klausimu „Kodėl?“ mes klausiame: kodėl kažkas yra toks; atsakymu apibrėžiama tai, ką vadiname „pagrindimu“. Klausimas kartojamas: kodėl turi būti koks nors pagrindimas? Kam ir kokiu būdu pagrindimas yra pagrindimu? Pas per pagrindimas? Koks vidinis ryšis tarp pagrindimo ir vertybės?

Jau iš įvadinės nuorodos į esminį „nihilizmo“ ir visų ankstesnių (ir būtent aukštųjų) vertybių „perkainojimo“ sąryšį galima buvo matyti, kad vertybės sąvoka Nyčės mąstyme turi pagrindinį vaidmenį. Jo kūrinių poveikio dėka vertybės idėja tapo įprasta mums. Kalbama apie tautos „gyvybines vertybes“, nacijos „kultūrines vertybes“, skelbia būtinybę saugoti ir gelbėti aukščiausias žmonijos vertybes. Kai girdi, kad „milžiniškos vertybės“ randasi saugioje vietoje, tai supranta kaip, tarkim, meno kūrinių apsaugą nuo oro antskrydžių. „Vertybė“ paskutiniu atveju reiškia tą pat kaip ir gerovė. „Gerovė“ tai esatis, turinti atitinkamą „vertybę“; gerovė yra gerove atitinkamos vertybės pagrindu, t.y. kažkas, kame vertybė įdaiktinama, t.y. „vertybės objektas“.

O kas yra vertybė? „Vertybe“ mes pripažįstam, pvz., tautos laisvę, tačiau iš esmės čia mes vėlgi priimam laisvę kaip gerovę, kurią turim, ar neturim. Vėlgi laisvė negalėtų būti gerove mums, jei laisvė kaip tokia jau nebūtų iš anksto vertybe, kažkuo, ką vertinam kaip reikšminga, svarbų, vertą, „kas eina“. Vertybė – tai reikšmingumas, vertė; tai kas vertinga – vertybė. Tačiau ką reiškia „vertinga“? Vertinga yra tai, kas turi svarbų vaidmenį. Lieka klausimas: ar vertinga vertybe, jei ji svari arba ar kiekvienas svoris gali būti išmatuotas tik reikšmingumu? Jei paskutinis tvirtinimas yra teisingas, tai paklausim iš naujo: ką reiškia, kad vertybė reikšminga? Reikšminga, nes vertybė; ar vertybė, nes reikšminga? Kas tai pati savaime vertybė, kad ji svarbi, verta? Reikšmingumas vis tik ne niekas, jis greičiau jau rūšis ir būdas, kokiu vertybė, ir būtent vertybe, „yra“. Reikšmingumas yra būties rūšis. Vertybės vieta tik vienokioje ar kitokioje reikšmingoje būtyje.

Vertybės ir jos esmės klausimas glūdi klausime apie būtį. Vertybės prieinamos ir gali būti matu tik ten, kur vyksta tokių dalykų kaip vertybės įvertinimas; kur viena prieš kitą iškeliamas arba pavaldi. Panašus pasvėrimas ir įvertinimas yra tik ten, kur kažkokiam santykiui, pozicijai apie kažką „eina reikalai“. Tik čia išryškėja kažkas tokio, prie ko vėl ir vėl, galiausiai ir pirmiausiai sugrįžta bet kuris santykis. Vertinti ką nors, t.y. laikyti vertybe, kartu reiškia – su tuo skaitytis. Šis „skaitytis su“ jau iš anksto apima kažkokį „tikslą“. Todėl vertybės esmė randasi vidiniame ryšyje su tikslo esme. Vėl paliečiame keblų klausimą: ar kažkas yra tikslu todėl, kad tai vertybė, ar kažkas tampa vertybe tik todėl, kad pateiktas kaip tikslas? Gali būti, kad šie arba-arba lieka kol kas nepakankama, problemos esmės nepasiekiančia klausimo formuluote.

Tokie pat samprotavimai nusimato dėl to, kas liečia vertybės ir pagrindimo klausimą. Jei vertybė yra tai, apie ką pastoviai „sukasi reikalai“, tai kartu ji yra tai, kame savo pagrindimą turi bet kuris „reikalas“, jame būdama ir iš to imdama savo pastovumą. Čia kyla tokie pat klausimai: ar tampa kas nors pagrindimu, nes tai laikoma vertybe arba ar pasiekia vertybės reikšmingumą, nes yra pagrindimu? Panašu, kad čia arba-arba irgi neveikia, nes „vertybių“ ir „pagrindimų“ esmės kontūrai negali būti patalpinti toje pačioje apibrėžimo plokštumoje.

Kaip beišsispręstų tie klausimai, bent jau bendrais bruožais išryškėja vidinis vertybės, tikslo ir pagrindimo ryšis.

Dar lieka nepaaiškinta: kodėl vis tik Nyčės vertybės idėja pirmiausia ir visuotinai viešpatauja „pasaulio sampratos“ mąstyme nuo praeito šimtmečio pabaigos. Iš tikro, šis vertybinės vaidmuo niekaip pats savaime neaiškus. Pakanka tiesiog prisiminti iš istorijos, kad vertybės idėja šia aiškiai išreikšta forma išsiveržė į priekį ir užsimojo viešpatauti tik nuo antrosios 19 a. pusės.

Mes, žinoma, pernelyg lengvai leidžiame save apgauti dėl šios aplinkybės, nes bet kuris istoriografinė analizė iškart imasi taikyti šiuolaikybėje viešpataujantį mąstymo būdą ir jį naudoja kaip vedančią giją, kaip tiriama ir vėl atskleidžiama praeitis. Istoriografai visada didžiuojasi savo atradimais ir nepastebi, kad atradimai jau buvo padaryti anksčiau, nei jie ėmėsi savo pavėlavusio darbo. Taip žmonės iškart po vertybinės idėjos pasirodymo prakalbo apie Viduramžių „kultūrines vertybes“ ir Antikos „dvasines vertybes“, nors Viduramžiais nebuvo nieko panašaus į „kultūrą“, o Antikoje nieko panašaus „dvasiai“ ir „kultūrai“. Dvasia ir kultūra kaip pageidaujami ir išbandyti pagrindiniai žmogaus elgesio tipai atsiranda tik Naujausiais laikais, o „vertybės“, kaip šio elgesio matai – tik naujaisiais laikais. Iš čia neseka, kad ankstesni amžiai buvo „nekultūringi“ panirimo į barbarybę prasme, o seka tik tai: schemomis „kultūra“, „nekultūringumas“, „dvasia“ ir „vertybė“ mes niekada nepagausime, pvz., graikų istorijos jos esmėje.

Jei liksime ties Nyčės apmąstymais, tai pirmiausia reikia klausti, kaip buvo anksčiau, koks nihilizmo santykis su vertybėmis ir jų nuvertėjimu? Juk savo žodine sąvoka „nihilizmas“ nurodo, kad visa esatis yra nihil - „niekas“; ir reikia manyti, kad kažkas vien todėl neturi jokios vertybės, kad – ir kol kas – ji jau ir savaime niekinė ir niekas. Vertybės apibrėžimas ir ko nors įvertinimas kaip vertingo, brangaus ar be vertės grindžiamas tik apibrėžimu to, ar yra kažkas ir kaip tai yra arba kad jis yra „niekas“. Niekas ir nihilizmas su vertybės idėja nesusijęs jokiu esminiu tarpusavio sąryšiu. Kodėl tada nihilizmas vis tiek (ir be jokio pagrindo) suprantamas kaip „aukščiausiųjų vertybių nuvertinimas“, kaip vertybių „sunaikinimas“?

Reikia pasakyti, kad sąvokoje ir žodyje „niekas“ mums labiausiai iškart girdisi vertybinis tonas, ir būtent žeminantis tonas. „Niekas“ sakome ten, kur norimo, spėjamo, ieškomo, būtino, laukiamo dalyko vietoje jo nėra, t.y. jis ne yra. Jei kažkur, tarkim, vykstantis žvalgomasis gręžimas ieškant naftos ir gręžinys neduoda rezultato, sako: „nieko“ nerasta, o būtent ten nėra nėra laukto buvimo – nėra ieškomo dalyko. „Niekas“, „nieko“ reiškia: tam tikro dalyko nebuvimą, neegzistavimą. „Niekas“ ir nihil tokiu būdu reiškia esatį jo būtyje ir yra būtiškąja, ir visai ne vertybine sąvoka (reiktų apmąstyti, ką savo „Paskaitose apie sintaksę“ kalba Jakobas Vakernagelis³⁾: „Vokiečių nichts... slepiasi žodis, kuris gotų kalboje forma waichts... tarnauja graikiško

vertimui“; Wackernagel J. Vorlesungen liber Syntax. II. Reihe, 2. Aufl. 1928. S. 272). ⁴⁾

Lotyniškos šaknies nihil reikšmė apie kurią buvo susimąstę jau romėnai (ne-hilum ⁵⁾), iki šiol neišaiškėjusi. Žodžio nihilizmas reikšmė bet kokiu atveju susijusi su nieku ir tuo pačiu – kažkokiu ypatingu būdu – su esaties nebuvimu. Esaties nebuvimas, vienok, laikoma esaties neigimu. Mes įprastai galvojame apie „nieką“ taip pat tiesiog bet kuriuo atveju neigimą. Gręžiant ieškant naftos „nieko“ nerasta, kas reiškia: nėra ieškomos esaties. Į klausimą: „Ar rasta nafta?“, tokiu atveju atsako: „Ne“. Gręžiant, aišku, nerasta „nieko“, tačiau jokiu būdu rastas ne „Niekas“, nes ne tai, ko gręžėjai ieškojo, nes jo jokiais būdais nerasi gręžiant bet kokia mechaniniu gręžimo bokštu ir panašia įranga.

Ar aplamai įmanoma rasti ar bent ieškoti Nieko? Ar jo net nereikia ieškoti ir rasti, nes jis „yra“ tai, ko mes visų mažiausia, t.y. niekad ir neprarandam?

Niekas čia reiškia ne kokį ypatingą atskiros esaties ypatingą neigimą, tačiau neabejotinai ir visos esaties, visuotinės esaties neigimą. Tačiau tada kaip viso „daiktiškojo“ Nieko „neigimas“ jau „nėra“ tas ar kitas apmąstomas daiktas. Kalba apie Nieką ir Nieko apmąstymas tampa „bedaikčiu“ užsiėmimu, tuščiažodžiavimu, šėliojimu, kuris papildant viską, atrodo, nepastebi, kaip pats save nuolat muša per veidą, priverstas visą laiką, ką jis bekurtų iš Nieko, sakyti: Niekas yra tai ir tai. Net jei mes tiesiai pasakysime: Niekas „yra“, mes galėsime pasakyti „apie“ jį, matyt, kažkokį „yra“ ir paversim jį esatimi, priskirsim jam tai, ko jam nereikėtų priskirti.

Jie ir nesugalvos neigti, kad panašūs „samprotavimai“ lengvai telpa galvoje ir „muša į tašką“ – būtent, kol žmonės juda lengvai telpančio sąmonėje ratu, operuoja žodžiais ir nuo nemąstymo džiaugiasi gavę šlapiu skuduru per galvą. Iš tikro, apie Nieką, apie priešingybę bet kokiai esačiai mes negali kalbėti kitaip, nei: Niekas „yra“ tas ir tas. Tačiau tai reiškia visų pirma „tik“ kaip tik neišvengiamą prisirišimą taip ir to paties Nieko prie to „yra“ ir prie būties. Kas tada vadinama „būtimi“ ir „yra“? Šiuose tokiuose paprastuose ir jau vis tik pakankamai nusibodusiuose, tariamai šmaikščiose nuorodose į negalimumą ką nors pasakyti apie Nieką, jo nepaverčiant iškart esatimi, žmonės apsimeta, tarsi „būties“ ir „yra“ esatis, kurie viskam sakomam apie Nieką tarytum klaidingai priskiriama šiam, kad tai pats akivaizdžiausias ir aiškiausias bei nekeliantis problemų dalykas pasaulyje. Susidaro įspūdis, kad mes pačiu aiškiausiu ir nesugriaunamu būdu turim tiesą apie „yra“ ir „būtį“. Ši nuomonė, aišku, seniai įsitvirtino vakarietiškoje metafizikoje. Jie iš tų pagrindų, kuriais remiasi metafizika. Todėl su „Niekuo“ ir susitvarko dažniausiai trumpute pastraipa. Tai atrodo bendrai pripažinta padėtimi: niekas „yra“ priešingybė visai esačiai.

Niekas išsilukštena esant atidesniam nagrinėjime nei kaip esaties neigimas Neigimas, atsisakymas, draudimas, negacija yra teigimo priešingybė. Tas ir kita – pagrindinės samprotavimo, pasisakymo formos,

Niekas kaip neigimo rezultatas turi „loginę“ kiltį. Žmogui reikia „logikos“. Kad mąstytų teisingai ir tvarkingai, tačiau grynas sumąstytasis pats savaime dar neprivalo būti, t.y. būti sutinkamas tikrovėje kaip realus. Niekas, kilęs iš neigimo, atsisakymo yra grynas proto darinys, abstrakčiausias iš abstrakčių. Niekas yra tiesiog ir paprastai niekas; ir todėl nevertas jokio vėlesnio dėmesio ir nagrinėjimo. Jei Niekas niekinis, jei Nieko nėra, tai ir esatis taip pat negali niekada panirti į Nieką taip, kad viskas ištirptų Nieke; nes jokio virtimo Nieku proceso negali būti. Tada „nihilizmas“ yra iliuzija.

Jei taip būtų, mes galėtume Vakarų istoriją laikyti išgelbėta ir išsivaduoti nuo bet kokių minčių apie „nihilizmą“. Tačiau gali būti, kad reikalai su nihilizmu kitokie. Gali būti, kad jie vis tik tokie, kaip Nyčė sako (nr.1) „Valioje valdžiai“: „Nihilizmas stovi prie vartų: iš kur pas mus atėjo šis baisiausias iš svečių?“. Pratarmėje sakoma (nr.2): „Mano pasakojama istorija yra dviejų artimiausių šimtmečių“. Žinoma, panaši nuomonė ir senas filosofinis įsitikinimas teisūs: Niekas nėra „esatis“, nėra „daiktas“. Tačiau niekaip nenurimsta klausimas, ar tik nėra „yra“ tas nedaiktiškas ir ar neapibrėžiama juo pats esmingiausias dalykas būtyje. Lieka klausimas, ar „yra“ yra tai, kas nėra daiktas ir daiktu niekada negali būti, tuo pačiu ir pats Niekas, beje „tuščias“. Kyla klausimas, ar nihilizmo intymiausia esybė ir jo viešpatavimo jėga nėra kaip tik tame, kad žmonės Nieką priima kaip kažką tuščia, o nihilizmą – grynos tuštumos sudievinimą, neigimą, kurį čia pat galima įveikti stipriu teiginiu.

Gali būti, nihilizmo esmė tame, kad žmonės rimtai nepriima klausimo apie Nieką. Iš tikro, klausimas lieka neišvystytu. Žmonės atkakliai nenori pasitraukti nuo senai įprasto arba-arba, ties kuriuo klausimas įstringa. Žmonės sako, greta bendro apibrėžimo: niekas „yra“ arba „niekas“ absoliučiai tuščias, arba jis privalo būti esančiu. Kadangi, vienok, Niekas niekada negali būti esančiu, lieka tik antras atvejis, t.y. kad jis tiesiog tuščias niekas. Kas sugebėtų pasprukti nuo šios priverstinės „logikos“? „Logikai“ pagarba; tačiau mąstymas pagal taisykles tik tada gali pretenduoti į paskutinės instancijos teismo vietą, kai pirma yra nustatyta, kad tuo, kas pagal „logikos“ dėsnius privalo būti laikoma „teisingu“, išsemiamas visas sumąstomas ir reikalingas apmąstymas bei viskas, ką mąstymas pateikia kaip užduotį.

O ką, jei Niekas savo tiesoje tegu ir ne esatis, tačiau kartu su tuo ir niekada nėra tiesiog tuščias niekis? Kas, jei, tarkim, klausimas apie Nieko esmę dar net ir iškeltas tinkamai, kol laikomės schemos arba-arba? kas, pagaliau, jei šio išplėtoto klausimo apie Nieko esmę praleidimas tampa pagrindu to, kad Vakarų metafizika neišvengiamai įkrenta į nihilizmą? Nihilizmas. Išbandytas ir suprastas pradžioje ir esmingiau. Tada bus metafizikos, kuri linksta prie to esminės metafizinės pozicijos, kur pašalinta ne tik Nieko jo esybėje suvokimo galimybė, bet ir valia jo suvokimui, istorija. Nihilizmu tada reikės vadinti: principinį nemąstymą apie Nieko esmę. Galbūt, čia glūti priežastis to, kad pats Nyčė nesąmoningai atsiduria – kaip jis tai mato - „užbaigto“ nihilizmo viduje. Kadangi Nyčė nors ir atpažįsta nihilizmą kaip Vakarų filosofijos ėjimą į Naująjį laiką, vis tik jis nepajėgus mąstyti apie Nieko esmę, nemokėdamas apie jį paklausti, todėl priverstas tapti klasikiniu nihilizmu, suteikiančiu žodį tai istorijai, kuri dabar vyksta. Nyčė pažįsta ir jaučia nihilizmą todėl, kad pats mąsto nihilistiškai. Pati Nyčės nihilizmo samprata – nihilistinė sąvoka. Paslėptos nihilizmo esmės jis negali, nepaisant visų įžvalgų, sužinoti todėl, kad iš anksto ir išimtinai supranta jį pagal vertybinę idėją, kaip aukščiausiųjų vertybių nuvertėjimo procesą. Nyčė privalo taip suprasti nihilizmą, nes, būdamas Vakarų metafizikos vagoje ir sferoje, jis ją išmąsto iki galo.

Nyčė visai ne todėl aiškina nihilizmą kaip aukščiausiųjų vertybių nuvertėjimo procesą, kad jo išsilavinime, jo „asmeniniuose“ požiūriuose ir pozicijose vertybės idėja turi apibrėžtą vaidmenį. Vertybės idėja Nyčės mąstyme turi tą rolę todėl, kad Nyčė mąsto metafiziškai, metafizikos istorijos vagoje. Juk metafizikoje, t.y. Vakarų filosofijos branduolyje, vertybės idėja neatsitiktinai iškilo į pirmą planą. Vertybės sąvokoje glūdi būties sąvoka, savyje apimanti esaties kaip tokios visumoje išaiškinimą. Vertybės idėjoje – nepastebėtai – apmąstoma būties esmė vienu apibrėžtu ir būtinu aspektu, t.y. jo pravalu (nenusisekimu). Toliau tai reiks parodyti.

Pateiktas Nyčės fragmentas (nr.2) pirmąkart praveria hihiliškai apmąstytą nihilizmo esmę, leidžia išvysti kryptį, kuria Nyčė suprato nihilizmą. Nihilizmas yra aukščiausiųjų vertybių nuvertinimo procesas. Nihilizmas yra vidinis šio proceso dėsningumas, „logika“, pagal kurią atitinkamai jos esmei vyksta aukščiausiųjų vertybių sugriuvimas. O koks pačio šio dėsningumo pagrindas?

Nyčės nihilizmo sąvokos kaip aukščiausiųjų vertybių nuvertėjimo supratimui siekiama suprasti, kas numanoma esant aukščiausiomis vertybėmis, kokia prasme jos apima esaties išaiškinimą, kodėl būtinai privalo prasidėti šis esaties vertybinis išaiškinimas, koks pokytis per tą išaiškinimą įvyksta metafizikoje. Į tai atsakysime § 12 (XV, 148-151, 1887 lapkritis-1888 kovas) išaiškinimu.

Fragmentas pavadintas „Kosmologinių vertybių žlugimas“ ir padalintas į dvi nelygias apimtimi dalis A ir B, o taip palydėtas baigiamąja pastaba. Pirmasis skirsnis A skelbia:

Nihilizmas kaip psichologinė būsena privalo kilti, pirma, kai visame kame, kas vyksta, ieškojome „prasmės“, kurios ten nėra: tad ieškotojas galų gale netenka dvasios. Tada nihilizmas yra ilgo jėgų švaistymo suvokimas, šito „veltui“ kančia, neužtikrintumas, kad nepasitaiko šansas kažkaip sukaupti jėgas, kažkuo dar save nuraminti – gėda prieš save, tarsi ilgą būtum pats save apsigaudinėjęs... Ta prasme galėtų būti: kokio nors aukštesnio moralinio kanono „atlikimas“ visame, kas vyksta, moralinė pasaulio tvarka; arba meilės ir harmonijos padidėjimas būtybių tarpusavio santykiuose; arba priartėjimas prie visuotinės meilės; arba net priartėjimas prie kokios nors visuotinės Nieko būsenos – tikslas vis tik visada turi kažkokią prasmę. Bendra visiems šiems būdams tai, kad pačiu visuotiniu procesu turi būti pasiektas kažkoks Kažkas: - ir štai dabar žmogus supranta, kad visame tame tapsme nelieka jokio tikslo, niekas nepasiekiama... Taigi, nusivylimas tapsmo tikslu, kurio tikėtasi, pasireiškia kaip nihilizmo priežastis: ar tai to ar kito visiškai apibrėžto tikslo atžvilgiu, ar tai bendrai suvokimas apie visų ankstesnių hipotezių apie tikslus, liečiančių „pasaulinį vystymąsi“, nepasiteisinimą (žmogus – jau ne bendradarbis, tuo labiau ne tapsmo centras).

Nihilizmas kaip psichologinė būsena kyla, antra, kai visame vyksme ir visame, kas už jo, numanomas vientisumas, sistemingumas, netgi organizacija: kai visaapimančiame kažkokios aukštesniosios viešpatavimo ir valdymo formos vaizdinyje siela, trokštanti nuostabos ir pagerbimo, gyvena prabangoje (- jei tai logikos siela, tai jai pakanka vien absoliutaus dėsningumo ir gamtos dialektikos, kad susitaikytų su Visata...). Savotiškas vientisumas, kažkokia „monizmo“ forma: ir kaip iš šio tikėjimo pasekmės žmogus skęsta ryšio ir priklausomybės nuo be galo jį viršijančio vientisumo, dieviškumo moduso giliame jausme. „Visuotinio gerovė reikalauja atskiro saviduoklės“, ... Tačiau įsižiūrėk: nėra jokio tokio visuotino! Sielos gelmėje žmogus prarado tikėjimą savo verte, kai per jį neveikia be galo vertingas Vientisumas; t.y. jis išmąstė tokį vientisą, kad išmoktų tikėti savo verte.

Nihilizmas, kaip psichologinė būsena, turi dar ir trečią, jau paskutinę formą. Ir jei greitai atėjo tie du praregėjimai, kad tapsmu nepasiekiamas joks tikslas ir kad viso tapsmo nevaldo joks vienngumas, kuriame individas galėtų visiškai panirti kaip aukščiausiosios vertybės stichijoje, - tai lieka dar viena landa, nuteisti visą šitą tapsmo pasaulį kai apgaulę ir išrasti pasaulį, esantį tikruoju pasauliu anapus šio. Bet vos tik žmogus atpažįsta, kad šis pasaulis sudėliotas tik iš psichologinių poreikių ir kad mes visiškai neturime į jį jokios teisės, iškart iškyla paskutinė nihilizmo forma, apimanti netikėjimą metafiziniu pasauliu, - draudžianti sau įtikėti tikruoju pasauliu. Šioje pakopoje tapsmo tikrovė priimama kaip vienintelė tikrovė, žmogus uždraudžia sau bet kokio tipo nuslinkimus į pasaulius už ribos ir netikras dievybes – tačiau neišneša šio pasaulio, kurio jau nepavyksta neigti...

- Kas esminio įvyko? Buvo pasiektas bevertės jausmas, kai žmogus suprato, kad nei sąvoka „tikslas“, nei „vientisumas“, nei „tiesa“ nepavyksta interpretuoti viso egzistavimo pobūdžio. Nieko tuo pačiu negauta ir nepasiekta; trūksta visaapinančios vienybės vyksmo daugyje: egzistavimo pobūdis ne „teisingas“, jis klaidingas... žmogus tiesiog jau neturi jokio pagrindo įtikinti save kažkokiame tikrame pasaulyje... Trumpiau sakant: kategorijos „tikslas“, „vientisumas“, „būtis“, kuriomis į pasaulį įtraukiame vertybes, jas vėl iš jo išimame – ir nuo dabar pasaulis atrodo esąs be vertybių...

Sprendžiant pagal antraštę, kalbama apie „kosmologinių“ vertybių žlugimą. Atrodo, kad tuo pačiu pavadinta kažkokia ypatinga vertybių klasė, kurių dingime pasireiškia nihilizmas. Pagal labiau mokyklinį metafizikos padalijimą „kosmologija“ apima būtent ypatingą esaties sritį – „kosmosą“ „gamtos“ prasme: žemę ir žvaigždes, augalus ir gyvūnus. „Psichologija“ skiriasi nuo „kosmologijos“ kaip mokymas apie sielą ir dvasią, o atskiru atveju – apie žmogų kaip laisvą protingą būtybę. Greta psichologijos ir kosmologjos, ir virš jų, iškyla „teologija“, ne kaip bažnytinis biblinio apreiškimo išaiškinimas, o kaip „racionalus“ („natūralus“) biblinio mokymo apie Dievą kaip visa ko, gamtos ir žmogaus, jų istorijos ir sutvėrimo pirmapradę priežastį. Tačiau kaip visiems žinoma tezė „anima naturaliter Christiana“ perteikia ne betarpiškai neginčijamą „natūralią“ tiesą, o apibrėžtą krikščioniškąją tiesą, lygiai kaip ir natūrali teologija savo tiesos pagrindimą turi tik bibliniame mokym, kad žmogus sukurtas Dievo-kūrėjo ir iš jo turi kažkokias žinias apie savo kūrėją. Kadangi, kiek teologija kaip filosofinė disciplina negali savo tiesų šaltiniu nurodyti Senojo testamento, tiek ir šios teologijos turinys neišvengiamai susiaurėja iki pasisakymo, kad pasaulis privalo turėti kažkokią pirmapradę priežastį. Tuo neįrodoma, kad tokia pirmapradė priežastis yra „Dievas“ net priėmus, kad Dievas aplamai leidžia būti pažemintas iki įrodymo objekto. Įsižiūrėjimas į šios racionalios teologijos esmę todėl svarbus, nes Vakarų metafizika teologiška, net ir ten, kur ji atsiriboja nuo bažnytinio pamaldumo.

Rubrikos kosmologija, psichologija ir teologija (arba trejybė – gamta, žmogus, dievas) apibrėžia sritį, kurioje juda visas vakarietiškas įsivaizdavimas, apmąstant visą esatį metafizikos būdu. Todėl skaitant antraštę „Kosmologinių vertybių žlugimas“ mes pirmiausia spėjam, kad Nyčė čia iš trijų įprastinių „metafizikos“ sričių išskiria vieną ir ypatingą kosmologijos sritį. Ta prielaida klaidinga. Kosmosas čia reiškia ne „gamtą“ skirtingą nuo žmogaus ir nuo Dievo; „kosmosas“ čia reiškia ne mažiau nei „pasaulis“, o pasaulis – visos esaties pavadinimas. „Kosmologinės vertybės“ – ne atskira vertybių klasė greta kitoms gretimos ar aukščiau esančioms vertybėms. Jomis apibrėžiama tai, „kam jis [žmogaus gyvenimas] priklauso, „gamta“, „pasaulis“, visa tapsmo ir vyksmo sfera“ (Apie moralės genealogiją, 1887); jomis apibrėžtas plačiausias ratas, apimantis visa, kas yra ir kas taps. Už jų ir virš jų nėra nieko. Nihilizmas kaip aukščiausiųjų vertybių nuvertinimas yra kosmologinių vertybių žlugimas. Fragmente kalbama, teisingai supratis tą rubriką, apie nihilizmo esmę.

A skyrių sudaro 4 pastraipos; ketvirtojoje apibendrinama pirmųjų trijų turinys apie tai, ką, iš esmės, reiškia kosmologinių vertybių kritimas. B skyrius pateikia šio kritimo esminių pasekmių perspektyvą. Čia pažymima, kad su kosmologinių vertybių žlugimu pats kosmosa nesugriūna. Jis tik išsilaisvina nuo vertinimo ankstesnėmiis vertybėmis ir tampa atviras naujų vertybių taikymui. Tad nihilizmas jokiu būdu neveda į nieką. Tas žlugimas – ne paprasta griūtis. Kas privalo būti padaryta, kad nihilizmas atvestų į visos esaties išgelbėjimą ir reabilitaciją, pažymėta prie viso fragmento pridėtoje baigiamojoje pastaboje.

„Nihilizmas kaip psichologinė būsena“ – „privalo kilti“, „kyla“, „turi ir trečią, paskutinę formą“. Nihilizmas yra Nyčės slaptas pagrindinis Vakarų istorijos dėsnis. Šiame fragmente, vienok, jis pabrėžtinai apibrėžia jį kaip „psichologinę būseną“. Taip kyla klausimas, ką Nyčė laikė „psichologiniu“ ir „psichologija“. „Psichologija“ Nyčei – tai ne jau jo laikais praktikuotas, sukurtas pagal fizikos pavyzdį ir susietas su fiziologija gamtamoksliškas-eksperimentinis psichinių procesų tyrinėjimas, kur tų procesų pagrindiniais elementais paimti, pagal cheminių elementų pavyzdį, jusliniai jutimai ir jų kūniškos sąlygos. „Psichologija“ Nyčei nereiškia ir „aukščiausios sielos gyvenimo“ ir jos procesų faktinio tyrimo prasme kitų tarpe tyrinėjimo; „psichologija“ taip pat nėra ir „charakterologija“ kaip mokslas apie skirtingus žmonių tipus. Greičiau jau Nyčės psichologijos sąvoką galima būtų suprasti „antropologijos“ prasme, kur „antropologija“ reikštų: žmogaus esmės filosofinį tyrinėjimą principinių žmogaus santykių su visa esatimi aspektu. Tada „antropologija“ yra žmogaus „metafizika“. Tačiau ir taip mes nepagauname Nyčės „psichologijos“ ir „psichologinio“ sąvokų. Nyčės „psichologija“ jokiais būdais neapsiriboja žmogumi, tačiau ji ir netaikoma ir vien augalams bei gyvūnams. „Psichologija“ klausia apie „psichinį“, t.y. gyvą to gyvenimo, kuris savimi apibrėžia visą tapsmą „valios valdžiai“ prasme. Kadangi toji valia sudaro pagrindinį visos esaties bruožą, o tiesa apie esatį kaip tokią visumoje vadinama metafizika, Nyčės „psichologija“ tapati tiesiog metafizikai. Metafizikos pavertimas „psichologija“, kurioje žmogaus „psichologija“ turi, žinoma, išskirtinį pranašumą, buvo įdėta jau Naujosios Europos metafizikos esmėje.

Epocha, kurią vadiname Naujuoju laiku ir į kurios pasibaigimą dabar pradeda įžengti Vakarų istorija, apibrėžiama tuo, kad žmogus tampa esaties matu bei centru. Žmogus yra dėl visos esaties, t.y., Naujojo laiko supratimu, visam sudaiktinimui ir pristamomumui, esančiam pagrinde, subiectum. kaip aštriai Nyčė vėl ir vėl beužsipultų Dekartą, kurio filosofija randasi Naujosios Europos metafizikos pagrinde, jis užsipuola Dekartą tik todėl, kad tas dar ne visiškai ir be pakankamo ryžtingumo įveda žmogų kaip subiectum. „Subiectum“ pateikimas kaip ego, Aš, taip sakant, egoistiškas subjekto aiškinimas Nyčei dar nepakankamai subjektyvu. Tik mokyme apie antžmogį kaip mokyme apie besąlygišką žmogaus pranašumą esatyje, Naujoji Europos metafizika pasiekia ribinį ir išbaigtą savo esmės apibrėžimą. Tame mokyme Dekartas švenčia savo aukščiausią triumfą.

Kiek žmoguje, t.y. antžmogio vaizdinyje valia valdžiai neribotai išskleidžia savo grynai valdingą esmę, tiek „psichologija“ Nyčės prasme kaip mokymas apie valią valdžiai yra kartu ir pirmiausia ir pagrindinių metafizinių klausimų sritis. Todėl „Anapus gėrio ir blogio“ Nyčė gali pasakyti:

Šio skyriaus užbaigime Nyčė sako, kad reikia reikalauti, „kad psichologija vėl būtų pripažinta mokslų ponia, kurios aptarnavimui ir paruošimui egzistuoja visi kiti mokslai. Nes psichologija nuo šiol vėl kelias pagrindinėms problemoms“. Mes galim taip pat sakyti: keliu pagrindinėms metafizikos problemoms yra „Meditationes“ apie žmogų kaip subiectum. Psichologija yra pažymėjimas tos metafizikos, kuri pateikia žmogų, t.y. žmoniją kaip tokią, o ne tiesiog atskirą „Aš“ kaip subiectum, kaip visos esaties matą ir vidurio tašką, pagrindą ir tikslą. Jei nihilizmas tada suprantamas kaip „psichologinė būsena“, tai reiškia štai ką: nihilizmas liečia žmogaus padėtį visoje esatyje, tipą ir būdą, kokiais žmogus save pateikia santykyje su esatimi kaip tokia, kokiu jis formuoja ir įtvirtina tą santykį ir tuo pačiu save patį; tad kalbama ne apie kažką kitą, kaip apie žmogaus istorinės būties tipą ir būdą. Šis tipas ir būdas apibrėžiamas iš pagrindinio esaties kaip valios valdžiai pobūdžio. Nihilizmas, paimtas kaip psichologinė būsena, reiškia nihilizmą, pamatytą kaip valios valdžiai vaizdinys, kaip įvykis, kuriame prateka žmogaus istorinė būtis.

Jei Nyčė kalba apie nihilizmą kaip „psichologinę būseną“, tai paaiškinus nihilizmo esmę jis toliau eis taip pat naudodamas „psichologines“ sąvokas ir kalbės „psichologijos“ kalba. Tai neatsitiktinai ir todėl tai ne kažkoks išorinis būdas išsiaiškinimui. Vis tiek mes privalome iš tos kalbos vidaus girdėti turiningesnį turinį, nes čia numanomas „kosmosas“, visa esatis.

F. Nyčė pirmose trijose pastraipose nurodo tris sąlygas, kurioms esant kyla nihilizmas. Klausdamas apie tas sąlygas, jis bando iškelti į šviesą nihilizmo atsiradimą. Atsiradimas čia reiškia ne tik „iš kur“, bet ir „kaip“, kilmė ir būdas, kokiu nihilizmas tampa ir esti. „Atsiradimas“ jokiu būdu nereiškia istoriškai atgaline data išskaičiuojamo tapsmo. Nyčės klausimas apie nihilizmo „atsiradimą“, būdamas klausimu apie jo „priežastį“, yra ne kas kita, kaip klausimas apie jo prigimtį.

Nihilizmas yra ankstesniųjų aukštųjų vertybių nuvertinimas. Kai tos aukštosios vertybės, suteikiančios vertę visai esačiai, pirmąkart nuvertinamos, netenka vertės ir jomis besiremiančios esatys. Kyla bevertės, visa ko niekingumo jausmas. Nihilizmas kaip kosmologinių vertybių žlugimas tokiu būdu yra kartu ir nihilizmo visa ko bevertės jausmo, kaip „psichologinės būsenos“ atėjimas. Kokioms sąlygoms esant kyla ta būsena? Nihilizmas „turi ateiti“, visų pirma, „kai mes visame, kas vyksta, ieškojome ‚prasmės‘, kurios ten nėra. Prielaida nihilizmui yra tai, kad mes ieškom „prasmės“ „visame, kas vyksta“. Kaip Nyčė supranta „prasmę“? Nuo atsakymo į šį klausimą priklauso nihilizmo esmės supratimas, nes Nyčė dažnai jį prilygina „beprasmybės“ viešpatavimui. „Prasmė“ reiškia tą patį, kaip ir vertybė, nes vietoje „beprasmybės“ Nyčė taip pat sako „nuvertėjimas“. Vis tik nepakanka patenkinamo „prasmės“ esmės apibrėžimo. „Prasmę“ – galima laikyti – supranta kiekvienas. Kasdienės minties ribose ir apytiksliuose vaizdiniuose tai atitinka tikrovei. Tačiau, kadangi mes nukreipti į tai, kad žmogus visame, kas vyksta, ieško kažkokios „prasmės“, ir kadangi Nyčė nurodo, kad tos „prasmės paieškos baigiasi nusivylimu, tai jau negalima apeiti klausimo, kokiu pagrindu ir dėl ko žmogus ieško prasmės, nes jis negali priimti tikėtino čia nusivylimo kaip kažką nereikšminga, o atvirkščiai, pats yra dėl jo užgautas ir jaučiąs grėsmę, net sukrečiamas savajame pasaulyje.

Nyčė čia „prasme“ (palyg. pastraipas 1 ir 4) supranta tą patį, kaip „tikslas“. O su juo mes turime bet kurio poelgio, elgesio ir padarymo „kam“ ir „vardan ko“. Nyčė išvardija, kokiu galėtų būti ieškoma „prasmė“, t.y. samprotaujant istoriškai, kokiu jis buvo ir kokiomis įvairovėmis ji dar yra: „moralinė pasaulio tvarka“; „meilės ir harmonijos didėjimas būtybių tarpusavio santykiuose“, pacifizmas, amžina taika; „priartėjimas prie visuotinės laimės būsenos“ kaip maksimaliai įmanomai aibei; „arba bent jau nusiritimas prie kažkokios visuotinės Nieko būsenos“ – nes net ir toks nusiritimas prie tokio tikslo visada turi tam tikrą „prasmę“: „tikslas visada kažkoks tikslas“. Kodėl? Todėl, kad prasmė turi kryptingumą; todėl, kad jis pats ir yra kryptingumas į kurį nors galą. Niekas irgi tikslas? Be abejo, nes valia leisti Nieką vis tik yra leidimas valiai veikti. Valia sunaikinimui vis tiek valia. Ir kadangi valia yra pačios jos veikimas, net valia Niekui vis dar yra valia būti savimi – valia.

Žmogiškoji valia „reikalauja tikslo – ir ji greičiau jau leis būti Niekam, nei nieko neveiks“. Nes „valia“ yra valia valdžiai: valdžios valdžia, arba, kaip mes lygiai taip pat galime pasakyti, valia valiai, viršenybei ir nurodinėjimui. Ne nuo Nieko atšlyjama dėl valios baimės, o nuo nieko-neveikimo, nuo savo pačios būtiškosios galimybės sunaikinimo. Išsigandimas nieko-neveikimo tuštumos – toji horror vacui [lot. „tuštumos baimė“] - yra „pagrindinis žmogaus valios išreiškimo faktas“. Būtent iš šio žmogiškosios valios „pagrindinio fakto“, kad ji greičiau bus valia niekam, nei nieko-neveikime, Nyčė gauna savo tezės, kad valia savo esme yra valia valdžiai, pagrindimą (palyg. „Moralės genealogiją“). „Prasmė“, „tikslas“ ir „paskirtis“ yra tai, kas duoda pagrindą ir leidžia valiai būti valia. Kur valia, ten ne tik kelias, o pirmiausia keliui tas ar kitas tikslas, nors tai būtų „tik“ ta pati valia.

Ir štai tie besąlygiški „tikslai“ žmonijos istorijoje taip niekada ir nepasiekti. Visos pastangos ir bandymai, visi pradėjimai ir veiksmai, visi gyvenimiški keliai, visi siekiai, visi „procesai“, o trumpiau, visi „tapsmai“ prie nieko neveda, nieko nepasiekia, o būtent nieko gryno tų besąlyginių tikslų įgyvendinimo prasme. Viltis šiuo aspektu pasirodo esanti apgauta; bet kokia pastanga virsta neturinčiu vertės. Atsiranda abejonė, ar yra tikslinga aplamai nustatinėti esačiai visumoje kokį nors „tikslą“, ieškoti kažkokios „prasmės“. O jeigu ne tik tikslo ir prasmės įgyvendinimo pastangos, bet, galbūt, ir visų pirma, jau tokios paieškos ir tikslo ir prasmės laikymas – apgaulė? Tada susvyruoja pati aukščiausioji vertybė, kuri praranda savo neginčijamai vertybinį pobūdį, "nuvertėja". „Tikslas“, tai, apie ką turi suktis visas reikalas, kas visų pirma ir besąlygiškai svarbu, aukščiausioji vertybė, pasirodo pakirstas. Aukščiausiųjų vertybių netvirtumas pasiekia sąmonę. Tos naujos sąmonės rėmuose keičiasi žmogaus santykis su esatimi visumoje ir su savimi pačiu.

Nihilizmas kaip psichologinė vertybė, kaip esaties visumoje nuvertėjimo „pojūtis“, „ateina, visų antra, kai visame, kas vyksta, ir už visko, kas vyksta, numatoma vientisumas, sistematizacija, netgi organizacija“, kas neįsigyvendina. Čia kaip pateikiamas esaties aukščiausiosios vertybės pavyzdžiu turi pobūdį „vieningumo“, čia suvokiamo kai visa persmelkiantis vienijimas, sutvarkymas ir sudalijimas visko visumoje. Toji „vienybė“ savo esme atrodo mažiau problemine nei pradžioje paminėta „kosmologinė vertybė“, „prasmė“. Tačiau mes ir čia nuo savęs keliame klausimą, kokiu būdu ir kodėl žmogus „įveda“ tokią „viešpataujančią“ ir „valdančiąją“ vienybę, kaip tokia vienybė pagrindžiama ir ar aplamai leidžiasi pagrindžiama; o jei ne, tai kokiu būdu tokią vienybę pateisinti.

Kartu nusimato dar ir klausimas, ar susiję ir kaip, tas „vienybės“ „įvedimas“ esačiai visumoje su anksčiau minėtu „prasmės“ „ieškojimu“, ne viena ir tas pat, ir jei taip, tai kodėl tas „tas pat“ pavadinta skirtingomis sąvokomis. Kad žmogus ieško prasmės ir įveda aukščiausiąją, visa apimančią esaties vienybę, visada galima įrodyti. Tačiau jau dabar vardan sekančiojo reikia laikyti atviru klausimą, kas tai per ieškojimas ir įvedimas bei kuo tai pagrįsta. Antros pastraipos pabaigoje, kalbančioje apie „vienybės“, kuriai Nyčė taiko tokią išskydusią „visuotinumo“ rubriką, įvedimą jis liečia šio įvedimo pagrindimą, kad tuo pačiu metu nubrėžti, kas vyksta, jei įvestis nepasitvirtina ir neišsipildo. Tik kai per visą žmogų „veikia“ esaties visuma ir jis įjungtas į „vienybę“ ir jame „galėtų visiškai paskęsti kaip aukščiausios vertybės eilėse“, tik tada pats žmogus turi „vertę“ sau pačiam. Tokiu būdu, išvadą daro Nyčė, žmogus priverstas įvesti tokį vientisumą ir esaties vienybę, „kad turėtų galimybę turėti savo verte“.

Čia numanoma, kad šis žmogaus sugebėjimas tikėti savąja „verte“ yra būtinas. Jis būtinas, nes visą laiką reikalai sukasi apie žmogaus savęs įsitvirtinimą. Kad žmogus galėtų įsitikinti savo verte, jis privalo įsivesto esačiai visumoje aukščiausiąją vertybę. Jeigu tikėjimas visa persmelkiančia vienybe apgautas, tai kyla spėjimas, kad visi poelgiai ir veiksmai („tapsmas“) nieko nepasiekia. Kame tasai spėjimas? Ne mažiau nei tai, kad veiksmas ir tapsmas irgi ne „reali“ ir ne tikroji esatis, o tik apgaulė. Veiksmas tada netikras. „Tapsmas“ dabar tampa ne tik betiksliu, tačiau pačiame save besvoriu ir todėl netikru. Tačiau, kad sugebėti, nepaisant nieko, išgelbėti šį netikrumą ir prie žmogaus užtvirtinti jo paties vertę, prie „tapsmo“ ir prie „kintamumo“, t.y. iš tiesų netikro ir tik atrodančio, turi būti įvestas „tikras pasaulis“, kuriame randasi nepraeinantis, be jokio kitimo ir jokios netekties, jokio nusivylimo nepaliestas. Šio „tikrojo pasaulio“, anapusinio viršjuslingumo įvedimas kyla, žinoma, dėl šiapusinio „pasaulio“ pervertinimo. Jis sunyksta iki kažkokio klajojimo – lyginant su amžinybe tik trumpo - per praeinantįjį, kurio kentėjimas apdovanojamas amžinybėje, iš ten gaunant savo vertę.

Iš „tikrojo pasaulio“ kaip savipačio, nepraeinančio nustatymo virš netikro kintamumo ir atrodytumo pasaulio iškyla nihilizmo „dar trečioji ir paskutinė forma“ – būtent tada, kai žmogus atpažįsta, kad šis „tikrasis pasaulis“ („transcendentinis“ ir anapusinis) ištašytas vien iš „psichologinių poreikių“. Nyčė čia „psichologinius poreikius“ pamini paskubomis; aiškindamas vienybės ir tikslingumo įvedimą jis jų neminėjo. Vertybė turi būti priskirta esačiai visumoje tam, kad būtų užtikrinta žmogaus savivertė; privalo egzistuoti koks nors anapusinis pasaulis, kad būtų galima iškelti šiapusinį. Tačiau, kai išskaičiuoja žmogui, kad jis savo nusiteikime anapusiniam „tikram pasauliui“ remiasi tik pats su savimi ir savo „norais“, iškeldamas nuogą pageidavimą iki savipačio statuso, tai tokiu būdu išrastas „tikrasis pasaulis“ – aukščiausioji vertybė – ima klibėti.

Klausimas neapsiriboja tapsmo bevertiškumo ir betiksliškumo pojūčiu, tik tapsmo netikroviškumo pojūčiu. Nihilizmas dabar darosi ryškiai išreikštu netikėjimu tokiais dalykais kaip iškeltas „virš“ juslingumo ir tapsmo (virš „fizinio“), t.y. metafizinio pasaulio. Šituo netikėjimu metafizika uždraustas bet kokio tipo nuslydimas į kokį nors pomirtinį ar užribinį pasaulį. Tuo pačiu nihilizmas įeina į naują stadiją. Mat klausimas nesibaigia tiesiog šio tapsmo pasaulio bevertiškumo ir jo netikroviškumo jutimu. Tapsmo pasaulis pasirodo, atvirkščiai, kai jau krito viršjuslinis tikrasis pasaulis, „vienintele tikrove“, t.y. tikru „tikruoju“ pasauliu su jo nepakartojamumu.

Taip atsiranda savita tarpinė būsena: Tapsmo pasaulis, t.y. čia ir dabar gyvenamas gyvenimas su jo kitančiais kontūrais negali būti neigiamas kaip tikras. Tasai vienintelis tikras pasaulis šiuo metu neturi tikslo ir vertybės ir todėl tokiu pavidalu – nepakeliamas. Vyrauja ne tiesiog tikrovės bevertiškumo jutimas, bet visos tikrovės padėties be išeities jutimas; šios situacijos pagrindimas ir jos įveikimo galimybė yra neaiškūs.

Iš pateikto A skyriaus išaiškinimo gali paaiškėti, kad Nyčė čia spėliodamas išvardija nihilizmo „tris formas“. Jis nenori taip pat ir tiesiog vien aprašyti tris būdus, kokiais buvo įvedamos ankstesnės aukščiausiosios vertybės. Mes nesunkiai pastebime, kad nurodytos trys nihilizmo formos susiję vidiniu ryšiu ir kartu sudaro savotišką judėjimą, t.y. istoriją. Tiesa, Nyčė jokioje vietoje neįvardija istoriškai žinomas ir paliudijamas aukščiausių vertybių įvedimo formas, niekur – istoriografiškai atvaizduojamų įvykių ryšių tokių pakaitalų, kuriuos galėtumėm apibūdinti kaip principines metafizines pozicijas. Ir vis tik jis jas turi omenyje. Jis nori parodyti, kaip vidinių šių aukščiausiųjų vertybių pakaitalų tarpusavio ryšių pagrindu nihilizmas ne tik atsiranda, bet ir tampa savotiška istorija, linkstančia prie kažkokios vienareikšmiškos istorinės būsenos. Trijų nihilizmo „formų“ aprašymą Nyčė apibendrina taip:

Sprendžiant pagal šią išvadą, visa atrodo, žinoma, tarsi prasmės ieškojimas, vienybės įvedimas ir pakilimas prie „tikrojo“ (viršjuslinio) pasaulio kaip tik trys lygiagrečios „visuminio egzistavimo pobūdžio“ interpretacijos, kurių metu kaskart „niekas nepasiekiama“.

Vis tik kaip mažai Nyčė galvoja tik apie nihilizmo tipų ir jų atsiradimo sąlygų konstataciją, išduoda A skyriaus baigiamosios pastraipos paskutinė frazė: „Trumpiau tariant: kategorijos „tikslas“, „vienybė“, „būtis“, kuriomis mes į pasaulį įtraukėme vertybę, mūsų pačių vėl iš jo išimama – ir nuo šiol pasaulis atrodo beverčiu...“

Pirmiausia mes parodysime, kaip šios baigiamosios frazės šviesoje reikia suprasti visą ankstesnį A fragmentą, reikia pirmiausia išsiaiškinti šią frazę jos žodiškame skambesyje, beje dviem aspektais.

¹⁾ Fridrichas Henrichas Jakobis (Friedrich Heinrich Jacobi, 1743-1819) – vokiečių filosofas, literatorius. Išpopuliarino Obereito įvestą terminą (1787) nihilizmas ir paskelbė jį pagrindine Apšvietos klaida – ypač B. Spinozos, I. Kanto, J. Fichtės ir F. Šelingo filosofinėse sistemose. Tapo žinomas paskelbęs M. Mendelsonui adresuotus „Laiškus apie Spinozos mokymą“ (1785). Garsus „Audros ir spaudimo“ (Sturm and Drang) literatūrinio judėjimo kritika. Jo literatūriniai projektai susiję su Apšvietos individualizmo suderinimu su socialiniais įsipareigojimais.
Taip pat žr. >>>>>

²⁾ Aleko - S. Rachmaninovo opera (1892) pagal A. Puškino poemą „Žydai“. Ji sukurta kaip jo diplominis darbas Maskvos konservatorijoje. Jos premjeros metu P. Čaikovskis taip entuziastingai plojo, kad vos neiškrito iš ložės.

³⁾ Jakobas Vakernagelis (Jacob Wackernagel, 1853-1938) – šveicarų kalbininkas, indoeuropiečių kalbų tyrinėtojas, graikų kalbos ir sanskrito žinovas. Didesnę dalį gyvenimo dėstė Bazelio un-te. Pagrinsinis jo darbas yra „Altindische Grammatik“, visapusiška sanskrito kalbos gramatika. Jo vardu vadinami du dėsniai lingvistikoje.