Karlas Jungas. Vėlyvosios mintys. Vartiklis

Karlas Gustavas Jungas.
Vėlyvos mintys, 2 dalis
Skaitykite: >>>> PIRMOJI DALIS
Skaitykite: Karlas Jungas ir NSO K. Jungas ir mandala K. Jungo biografija

II
Nėra geresnio būdo individui apsisaugoti nuo pavojaus susilieti su kitais, kaip turėti kokią nors paslaptį, kurią jis nori arba turi saugoti. Jau visuomenės formavimosi pradžioje išryškėja slaptų organizacijų poreikis [Redaktorius: paskaitykite apie sąmokslo teorijas bei iliuminatus]. Ten, kur nėra pakankamai priežasčių saugoti paslaptį, „paslaptys“ išrandamos arba padaromos, o po to jas „žino“ ir „supranta“ privilegijuoti išrinktieji. Taip su rozenkrauceriais ir daugeliu kitų. Tarp šių pseudo-paslapčių pasitaiko tikrų paslapčių, kurių – likimo ironija – išrinktieji visai nežino. Taip būna, pavyzdžiui, tos bendrijose, kurios savo paslaptį pirmiausia perėmė iš alcheminės tradicijos.
Paslaptingumo poreikis primityvioje pakopoje yra gyvybiškai svarbus, nes bendra paslaptis sutvirtina, palaiko solidarumą. Socialinėje pakopoje paslaptis sėkmingai kompensuoja individualios asmenybės vientisumo stoką – asmenybės, kuri vis blaškosi nuolat grįždama prie pirmapradžio nesąmoningo tapatinimosi su kitais. Kai tikslas pasiekiamas – individualumas įsisąmoninimas. Bet šis siekimas yra ilgas, beveik beviltiškas auklėjimo darbas. Juk bendruomenė, kurią sudaro pavieniai, dėl iniciacijos tapę privilegijuoti individai, sukuriama tik per nesąmoningą tapatinimąsi, nors čia ir kalbama apie socialiai diferencijuotą tapatinimąsi.
Slapta draugija yra tarpinė pakopa kelyje į individualizaciją: mes manome, kad diferenciaciją atlieka pati kolektyvinė organizacija, t.y. dar nesuprantame, kad išsiskirti iš kitų ir būti savarankiškam – tai iš tiesų yra individo užduotis. Atlikti šią užduotį trukdo visi kolektyviniai tapatumai, pavyzdžiui, priklausymas organizacijoms, t.y. „-izmų“ išpažinimas ir panašiai. Tai ramentai luošiui, skydas bailiui, lova tinginiui, vaikų lopšelis neatsakingam, bet vis dėlto tai ir prieglobstis nelaimingam ir silpnam, saugus uostas tam, kas patyrė laivo sudužimą, šeimos židinys našlaičiui, išsiilgtas šlovingas tikslas nusivylusiam klajūnui ir pavargusiam piligrimui, kaimenė ir saugus aptvaras paklydusiai aviai, motina, duodanti gyvenimą ir maisto. Todėl nederėtų tarpinės pakopos laikyti kliūtimi; priešingai, ilgą laiką ji reiškė vienintelę galimybę egzistuoti individui, kuriam, regis, šiandien, kaip niekad anksčiau, gresia anonimiškumas. Priklausyti kolektyvui mūsų laikais dar taip svarbu todėl, kad daugelis pagrįstai mano, jog tai esąs galutinis tikslas; todėl visi bandymai priminti žmogui, kad jis turi galimybę toliau žengti savarankiškumo keliu, atrodo kaip pretenzija arba įžūlumas, kaip chimera arba beprasmybė.
Vis dėlto gali būti, kad kas nors dėl svarių priežasčių pajunta būtinybę pačiam leistis keliu tolyn, nes tarp visų jam pasiūlytų uždangų, formų ir aptvarų, gyvenimo būdų ir aplinkų jis neranda to, ko jam reikia. Tada jis eis vienas ir pats sau bus draugija. Pats sau reikš daugumą, sudarytą iš įvairiausių nuomonių ir tendencijų, ir visa tai nebūtinai bus tos pačios krypties. Priešingai, jis nesutars su savimi ir susidurs su didžiuliais sunkumais, norėdamas savo įvairiapusiškumą paversti darniu veikimu. Net jei jį išoriškai saugo tarpinės pakopos socialinės formos, jis neturi apsaugos nuo savo vidinio įvairiapusiškumo, kuris jį atskiria nuo jo paties ir nukreipia klystkeliu, skatina tapatintis su išorės pasauliu.
Kaip ir tam, kuriam patikėta draugijos paslaptis, užkertamas šis klystkelis į nediferencijuotą kolektyviškumą, taip ir pavieniam individui jo vienišame takelyje reikia kokios nors paslapties, kurios dėl kokių nors priežasčių jis neturi ar negali atskleisti. Tokia paslaptis, kai jis turi asmeninių sumanymų, verčia izoliuotis. Labai daug individų negali ištverti izoliacijos. Paprastai būna neurotikai, priversti žaisti slėpynes su kitais ir su pačiais savimi, nepajėgiantys tikrai rimtai žiūrėti į kitus, nei į save. Galiausiai dėl poreikio susilieti su kolektyvu jie aukoja savo individualų tikslą. Tai daryti juos skatina aplinkoje vyraujančios nuomonės, įsitikinimai ir idealai. Šiuo atveju, beje, ir nėra protingų argumentų priešintis. Tik paslaptis, kurios negalima išduoti, t.y. tokia paslaptis, kurios bijoma arba kurios nebeįmanoma išreikšti žodžiais (todėl ji gali atrodyti "beprotiška" idėja), tegali sutrukdyti neišvengiamą regresą.
Šios paslapties poreikis dažniausiai būna toks didelis, kad sukelia mintis ir veiksmus, už kuriuos nebeįmanoma prisiimti atsakomybės. Tai nebūna kokia nors savivalė ar pasipūtimas, ko gero, tai nepaaiškinama dira necessitas (rūsti būtinybė), kuri užpuola žmogų su niekšingu likimiškumu ir galbūt pirmąkart gyvenime jam ad oculos (akivaizdžiai) parodo, kad jo pasaulėlyje, kurį laikė ypač savu ir kuriame jautėsi esąs šeimininkas, yra kažkas svetimas ir kur kas stipresnis.
Vaizdingas pavyzdys yra Jokūbo istorija. Jis grūmėsi su angelu ir išsinarinęs koją pasitraukė, bet kaip tik šitaip sutrukdė įvykdyti žmogžudystę. Tuometinis Jokūbas turėjo tą pranašumą, kad juo visi tikėjo. Šiuolaikinis Jokūbas, jei papasakotų panašią istoriją, būtų sutiktas su daugiareikšmėmis šypsenomis. Jam verčiau nekalbėti apie tokius dalykus, ypač jei yra susidaręs nuomonę apie Jahvės pasiuntinį. Taip nolens volens (noromis nenoromis) jis įgyja paslaptį, kurios nedera aptarti, ir kartu pasitraukia iš kolektyviškumo rato. Žinoma, jo reservatio mentalis (dvasinis atsiribojimas) vis tiek atsiskleis, jeigu jam nepavyks visą gyvenimą veidmainiauti. Bet kiekvienas, kuris stengsis kartu daryti abu dalykus – siekti individualaus tikslo ir prisitaikyti prie kolektyvinių sąlygų, - taps neurotiku. Toks "Jokūbas" nepajėgus pripažinti, kad iš judviejų angelas vis dėlto buvo stipresnis, nes nėra jokių duomenų, jog ir angelas būtų pasitraukęs šlubuodamas.
Taigi žmogus, raginamas savo daimono, išdrįsta peržengti šios tarpinės pakopos ribas ir patenka, taip sakant, į "nevaikščiotą, nevaikščiotiną sritį", kurioje nėra jokių išmindžiotų takelių ir jokios saugios pastogės. Ten nėra ir jokių įstatymų, kurie padėtų jam, susiklosčius nenumatytai situacijai, pavyzdžiui, kilus pareigų konfliktui, kurio neįmanoma išspręsti skubotais veiksmais. Paprastai išvyka į "No Man's Land" (niekieno žemę) trunka tik tol, kol iškyla panašūs konfliktai, ir ši išvyka tuoj pat baigiasi, vos tik ima artėti audra. Jei tada žmogus sprunka pasipustęs padus, negalima ant jo pykti. Bet negalima pritarti tam, kuris tokį savo silpnumą ir bailumą paverčia nuopelnu. Kadangi panieka jam nepakenks, manau, galiu ją ramiai išreikšti.
Jei kas nors rizikuoja išspręsti pareigų konfliktą savo atsakomybe ir prieš Teisėją, kuris dieną naktį nagrinėja jo bylą, tada jis patenka į individo situaciją: turi paslaptį, kurios negalima su niekuo aptarti todėl, kad jis pats sau garantavo negailestingą apkaltą ir atkaklią gynybą, ir joks teisėjas – pasaulietis ar dvasinis – negalėtų jam grąžinti ramaus miego. Jei jam iki šleikštulio nebūtų pažįstami jų nuosprendžiai, tai niekad ir nebūtų prieita iki pareigų konflikto, kuris visada suponuoja didesnį atsakomybės jausmą. Bet puoselėti šią dorybę jam draudžia kolektyvinio sprendimo pripažinimas. Todėl išorinio pasaulio tribunolas perkeliamas į vidinį pasaulį, kur nuosprendis priimamas už uždarų durų.
Ši permaina dovanoja individui iki tol nepažintą prasmę. Tai ne tik jo gerai pažįstamas ir socialiai apibrėžtas Aš, bet ir prieštaringi sprendimai, ko jis vertas pats savaime ir sau. Niekas labiau neskatina sąmonėti, kaip šie vidiniai prieštaravimai. Ne tik kaltinimas pateikia iki tol net nenujaustus faktus, bet ir gynyba turi surasti argumentų, apie kuriuos anksčiau niekas ir nepagalvojo. Taip, viena vertus, nemaža išorės pasaulio dalis patenka į vidaus pasaulį, bet kartu išorės pasaulis šia dalimi nuskurdinamas arba jos atsikrato; kita vertus, vidinis pasaulis įgyja lygiai tiek pat svarumo bei etinio sprendimo tribunolo rangą. Ankstesnis, labai aiškiai apibrėžtas Aš nebėra vien kaltintojas, jam atitenka ir nepatogi pareiga būti kaltinamuoju. Jis tampa ambivalentiškas ir dviprasmis, netgi atsiduria tarp kūjo ir priekalo. Individas suvokia, kad yra pavaldus priešybėms.
Anaiptol ne visi pareigų konfliktai, o gal apskritai nė vienas, iš tikrųjų būna "išsprendžiami", net jei dėl jo būtų ginčijamasi ir diskutuojama iki Paskutiniojo teismo dienos. Tiesiog vieną dieną sprendimas plyksteli kaip koks žaibas. Praktinis gyvenimas negali leisti, kad jį stabdytų amžinas prieštaravimas. Priešybės ir jų prieštaravimai nedingsta netgi tada, kai akimirkai pasislepia už impulso veikti. Jos vis iš naujo apraizgydamos gyvenimą prieštaravimų tinklu nuolat grasina asmenybės vientisumui.
Atrodo, kad turint omenyje šias aplinkybes patartina likti namuose, t.y. niekad nepalikti kolektyvinių aptvarų ir kiautų, nes tik jie žada apsaugą nuo vidinių konfliktų. Tie, kurių niekas nespiria palikti tėvų pastogės, be abejo, jausis saugiausiai. Tačiau yra nemaža tų, kurie pajunta esą išstumti į individualų kelią. Jie labai greit susipažįsta su visais žmogaus prigimties trūkumais ir pranašumais.
Jau Heraklitas žinojo, kad bet kuri energijos rūšis randasi iš priešingų polių ir kad poliariškumas yra būtina sielos gyvybingumo sąlyga. Tiek teoriškai, tiek praktiškai poliariškumas būdingas viskam, kas gyva. Su šia griežta sąlyga susiduria trapus Aš vientisumas, kuris pamažu susiformavo per tūkstantmečius ir išliko tik padedamas nesuskaičiuojamų apsaugos priemonių. Tai, kad Aš apskritai įmanomas, matyt, susiję su tuo, jog visos priešybės stengiasi pasiekti pusiausvyrą. Tai yra energetinis procesas, kurio priežastis ir varomoji jėga yra karšto ir šalto, aukšto ir žemo ir t.t. susidūrimas. Energija, kuri maitina sąmoningą sielos gyvenimą, yra pirmesnė už jį ir todėl nesąmoninga. Sąmonėjant ji pirmiausia projektuojama į tokias figūras kaip mana, dievai, demonai ir t.t., kurių numiniškumas atrodo esąs gyvybinių jėgų šaltinis ir toks išlieka, kol yra regimas šia forma. Bet formai blunkant ir tampant neveiksminga, atrodo, kad Aš, t.y. empirinis žmogus, užvaldo savo jėgų šaltinį tikrąja šio dviprasmiško teiginio prasme: viena vertus, stengiasi įvaldyti šią energiją arba perimti į savo rankas, arba net mano ją turįs; kita vertus, yra jos apsėstas.
Tokia groteskiška situacija gali susiklostyti tik tada, kai sąmonės turinys laikomas vienintele psichinės būties forma. Neįmanoma išvengti infliacijos dėl grįžtamosios projekcijos. Jeigu mes pripažįstame egzistuojant nesąmoningą psichę, tai tokios projekcijos turinį galima suvokti ikisąmoningomis įgimtomis instinktyviomis formomis. Tada išlaikomas jų objektyvumas ir autonomija, išvengiama infliacijos. Paaiškėja tikrasis archetipų, kurie yra pirmesni nei sąmonė ir ją lemia, vaidmuo: jie yra instinktyvaus sąmonės pamato apriorinės struktūrinės formos. Jie toli gražu nėra daiktai savaime, o veikiau formos, kuriomis yra stebimi ir suvokiami. Archetipai nėra vienintelis suvokimo pagrindas. Jie grindžia tik kolektyvinę jo dalį. Kadangi archetipams būdingas instinktyvumas, tai jie pasižymi ir instinktui būdinga dinamiška prigimtimi. Ypatinga jų energija skatina arba prievarta išgauna tam tikrus elgesio būdus, impulsus, t.y. tam tikromis aplinkybėmis turi galią valdyti arba įkyriai persekioti. Vadinasi, jų antgamtiškų galių supratimas visiškai atitinka jų prigimtį.
Tas, kuris gali patikėti, kad tokiomis formuluotėmis galima pakeisti daiktų prigimtį, pernelyg tiki žodžio galia. Realūs dalykai nepasikeičia dėl to, kad imami vadinti kitaip. Tik mes patys tuo žavimės. Jei kas nors Dievą supranta kaip "gryną Nieką", tai neturi nieko bendra su principu, kuriam esame pavaldūs. Mes esame valdomi tiek pat kaip ir anksčiau; pakeitę vardą iš tikrovės nieko nepašaliname, daugių daugiausia, jei naujas vardas implikuoja neigimą, tik pasukame kita kryptimi; [riešingai, ką nors nepažįstamo įvardindami teigiamai, sukeliame atitinkamą teigiamą nuostatą. Taigi, kai Dievą apibūdiname kaip archetipą, apie tikrąją jo esmę nieko nepasakome, bet pripažįstame, kad Dievas yra pastebėtas mūsų iki sąmonės egzistuojančioje sieloje ir todėl jokiu būdu negali būti laikomas sąmonės išradimu. Kartu mes ne tik nenutoliname Jo ir nesumenkiname Jo egzistavimo galimybės, bet net priartėjame prie galimybės jį patirti. Ši aplinkybė yra gana svarbi, nes jei dalykas nepasiekiamas patyrimu, galima manyti, kad jis neegzistuoja. Toks manymas yra gana reikšmingas, nes vadinamieji tikintieji mano bandyme rekonstruoti primityvią nesąmoningą sielą tuojau įžvelgia ateizmą arba bent jau gnosticizmą, bet jokiu būdu ne psichinę tikrovę, kokia yra pasąmonė. Jei pasąmonė apskritai yra, tai ją turi sudaryti pradinės evoliucinės sąmoningos mūsų psichės raidos pakopos. Prielaida, jog žmogus su visu savo spindesiu buvo sukurtas iš karto – šeštą Kūrimo dieną, yra pernelyg paprasta ir archaiška ir negali mūsų patenkinti. Bet požiūris į psichę tebėra archaiškas: neva ji neturinti jokių archetipiškų prielaidų, yra tabula rasa, ji atsiranda gimstant ir yra tik tai, kuo įsivaizduoja esanti.
Filogenetiškai ir ontogenetiškai sąmonė yra antrinė. Pagaliau reikia suprasti šį aiškų faktą. Kaip kūnas turi anatominę milijonų metų priešistorę, taip ją turi ir psichinė sistema: kaip kiekviena šiuolaikinio žmogaus kūno dalis yra šios evoliucijos rezultatas ir pro jį prasišviečia ankstesnės raidos pakopos, taip yra ir su psiche. Evoliucijos požiūriu sąmonės raida prasidėjo nesąmoninga būsena, kurią laikome panašia į gyvulio būseną, ir šią diferenciaciją pereina kiekvienas vaikas. Vaiko psichė, esant ikisąmoningai būsenai, tikrai nėra tabula rasa; ji jau turi atpažįstamas išankstines individualias formas, be to, joje glūdi visi specifiniai žmogaus instinktai, taigi ir apriorinis aukštesniųjų funkcijų pagrindas.
Aš atsiranda ant šio sudėtingo pamato ir visą gyvenimą juo remiasi. Kai pagrindas nebefunkcionuoja kaip atrama, prasideda tuščia eiga ir mirtis. Šio pagrindo buvimas ir realybė yra gyvybiškai svarbūs. Palyginti su juo net išorės pasaulis turi šalutinę reikšmę – mat kokia jo prasmė, jei man trūksta endogeninio instinkto jį užvaldyti? Jokia sąmoninga valia negali ilgam pakeisti gyvenimo instinkto. Šis instinktas kyla mums iš vidaus kaip būtinybė, valia arba įsakymas. Kai mes pavadiname jį – kaip tai darome nuo seno – kokiu nors demonu, tai bent jau vykusiai nusakome tikrąją psichologinę padėtį. O kai mėginame, remdamiesi archetipo sąvoka, tiksliau apibūdinti vietą, kur mus paliečia tas demonas, nieko nepašaliname, o tik patys pasistumiame arčiau gyvenimo šaltinio.
Visai natūralu, kad man, kaip psichiatrui (o tai reiškia "sielos gydytojas"), toks požiūris yra artimas, nes pirmiausia mane domina tai, kokiu būdu galėčiau padėti savo ligoniams vėl rasti jų sveiką pagrindą. Aš jau supratau, kad tam reikia įvairiausių žinių! Medicinai apskritai klojosi nekaip. Jos pažangą lėmė ne išrandami gydymo triukai ir ne stulbinamai supaprastinti gydymo metodai. Priešingai, ji tapo be galo sudėtinga, ir ne pati menkiausia šito priežastis buvo ta, kad ji ėmė paskolas iš visų įmanomų sričių. Tad ir man visai nerūpi ką nors įrodyti dėl kitų disciplinų, aš tik stengiuosi jų žinias panaudoti savo srityje. Mano pareiga yra pranešti, kaip jas taikau ir kokie šito taikymo padariniai. Atradimai padaromi kaip tik tada, kai vienos srities žinios praktiškai panaudojamos kitoje. Kiek dalykų nebūtų buvę atskleista, jeigu rentgeno spinduliai nebūtų buvę naudojami medicinoje vien todėl, kad jie – fizikos atradimas! Gydytoją domina tai, kad spindulinė terapija tam tikromis aplinkybėje gali turėti pavojingų padarinių, bet tai nebūtinai domina fiziką, kuris spindulius naudoja visai kitaip ir kitiems tikslams. Bet jis nemanys, kad medikas nori prie jo kibti, kai atkreipia dėmesį į tam tikras kenksmingas arba naudingas peršvietimo ypatybes.
Kai aš, pavyzdžiui, psichoterapijoje taikau istorines arba teologines žinias, be abejo, pateikiu jas visai kitokiu aspektu, ir čia gaunamos išvados bei keliami tikslai būna visai kitokio pobūdžio negu istorijoje ar teologijoje.
Sielos dinamikos pagrindas yra poliariškumas, ir šis faktas reiškia, kad priešybių problematika su visais jos religiniais ir filosofiniais aspektais tampa psichologinės diskusijos tema. Religiniai ir filosofiniai aspektai praranda savarankiškumą, kurį turi savo specializuotoje srityje – ir tai neišvengiama, nes prie jų prieinama keliant psichologinius klausimus. Jie nebetraktuojami kaip religijos arba filosofijos tiesos, o veikiau tiriama, kiek yra psichologiškai pagrįsti ir svarbūs. Nors ir pretenduoja būti savarankiškomis tiesomis, jie nagrinėjami empiriškai, t.y. gamtamoksliškai, ir pirmiausia yra psichiniai fenomenai. Šis faktas man atrodo neginčijamas. Jų pretenzijas būti pagrįstiems savaime lemia psichologinis požiūris, kuris panašių pretenzijų visai nelaiko neteisėtomis, bet priešingai, itin į jas atsižvelgia. Psichologija nepripažįstama "tik religinių" ar "tik filosofinių" sprendinių, jai visai nebūdinga priekaištauti, kad tokie sprendiniai yra "tik psichiniai", nors priekaištą, kad yra "tik psichiniai" sprendiniai jai pernelyg dažnai tenka išgirsti – ypač iš teologų lūpų.
Visus įmanomus teiginius sukuria psichė. Ji, beje, iškyla ir kaip dinamiškas procesas, kurio pagrindas – sielos ir jos turinio poliariškumas. Neverta be būtino reikalo dauginti aiškinamųjų principų – energetinis požiūris pripažinta kaip bendras aiškinamasis principas gamtos moksluose – tad mes turime tuo apsiriboti ir psichologijoje. Taip pat nėra jokių tikrų faktų, kurie leistų kitą sampratą laikyti tinkamesne, be to, psichę ir jos turinio priešpriešą, arba poliariškumą, patvirtino empiriniai psichologijos duomenys.
Jeigu energetinis požiūris į psichę yra teisingas, tai visi teiginiai, kuriais stengiamasi peržengti poliariškumo nustatytas ribas – pavyzdžiui, teiginiai apie metafizinę tikrovę, - jeigu jie nors kiek pretenduotų būti pagrįsti, galimi tik kaip paradoksai.
Psichė negali pranokti savęs, t.y. negali nustatyti jokių absoliučių tiesų, nes jai būdinga poliariškumas lemia jos teiginių sąlygiškumą. Kai tik psichė skelbia absoliučias tiesas – pavyzdžiui, kad "amžinoji esmė yra judėjimas" arba "amžinoji esmė yra viena", - ji nolens volens pkliūva į vienos ar kitos priešybės valdžią. Lygiai taip pat galėtume sakyti: "Amžinoji esmė yra ramybė" arba "Amžinoji esmė yra viskas". Kai tik psichė tampa vienpusiška, ji ardo save pačią ir praranda gebėjimą pažinti. Ji tampa nereflektuota (nes neįmanoma reflektuoti) psichinių būsenų seka, o kiekviena būsena laiko save pagrįsta, nes kitos būsenos nemato arba dar nemato.
Savaime suprantama, nepateikiu jokio vertinimo, o tik formuluoju faktą, kad labai dažnai ir net neišvengiamai peržengiamos ribos, nes "viskas teka". Po tezės eina antitezė, o tarp abiejų kaip jungtis atsiranda trečias, kuris anksčiau nebuvo numatytas. Šiuo procesu psichė tik dar kartą įrodo savo prigimties poliariškumą ir iš tikrųjų niekur savęs nepranoksta.
Mėgindamas nustatyti psichės ribas, aš kaip tik nenoriu pasakyti, kad yra tik psichė. Tiesiog, kai kalbama apie suvokimą ir pažinimą, mes negalime atitrūkti nuo jos. Gamtos mokslas tyliai pripažįsta, kad egzistuoja ne psichinis, o transcendentinis objektas. Tačiau jis taip pat žino, kaip sunku pažinti tikrą šio objekto prigimtį – ypač tada, kai nėra tinkamų mąstymo formų arba jos dar turi būti sukurtos. Kai nei mūsų juslės, nei dirbtiniai pagalbiniai aparatai negali paliudyti, kad realus objektas egzistuoja, iškyla nepaprastas sunkumas, žadinantis pagundą teigti, kad joks tokio tipo objektas apskritai neegzistuoja.
Šios pernelyg skubotos išvados aš niekad nedariau, nes niekad nemaniau, kad mūsų suvokimas galėtų aprėpti visas būties formas. Todėl net iškėliau postulatą, jog archetipinių formų fenomenas, rafinuotas psichinis reiškinys, egzistuoja todėl, kad yra kažkoks psichoidinis jo pagrindas – tai tik sąlygiškai psichinė, o tiksliau, visai kitokia būties forma. Kadangi neturiu empirinių duomenų, tai neturiu nei žinių, nei supratimo apie tokias būties formas, kurios paprastai apibūdinamos kaip "dvasinės". Mokslo požiūriu nesvarbu, ką aš apie tai manau. Turiu tenkintis savo neišmanymu. Bet kiek archetipai pasirodo esą veiksmingi, tiek jie yra man tikri, nors ir nežinau, kokia jų tikroji prigimtis. Tai, žinoma, tinka ne tik archetipams, bet ir psichės prigimčiai apskritai. Kad ir ką teigtų apie save, ji niekada nepakils virš savęs. Visas suvokimas ir visa, kas suvokta, yra psichiška, ir šiuo požiūriu mes esame beviltiškai uždaryti vien psichikos pasaulyje. Vis dėlto turime pakankamai prielaidų tarti, kad už šios uždangos yra mus veikiantis ir darantis mums įtakos, bet nesuprastas absoliutus objektas – ypač psichinių reiškinių atvejais, kai iš tikrųjų nieko negalima teigti. Teiginiai, jog kažkas yra galima ar negalima, apskritai tinkami tik specialiose srityse, kitaip jie būna tik įžūlios pretenzijos.
Nors, žiūrint objektyviai, nevalia ką nors išlaužti iš piršto, t.y. ką nors teigti be pakankamo pagrindo, vis dėlto esama tokių teiginių, kurie, atrodo, neturi objektyvaus pagrindo. Šiuo atveju kalbama apie psichodinaminį pagrindimą, kuris paprastai apibūdinamas kaip subjektyvus ir laikomas grynai asmeniniu. Či klystama todėl, kad neįmanoma skirti, ar teiginys iš tikrųjų yra konkretaus subjekto teiginys, pagrįstas grynai asmeniniais motyvais, ar jis yra bendro pobūdžio ir nulemtas kolektyvinio dinaminio šablono. Antruoju atveju jį reiktų suprasti ne kaip subjektyvų, bet kaip psichologiškai objektyvų teiginį, mat nežinia, kiek individų pasijunta esą vidinio impulso spiriami teigti visiškai tą patį arba tam tikrą požiūrį suvokia kaip gyvybiškai būtiną. Kadangi archetipas jokiu būdu nėra vien pasyvi forma, o yra specifinė energija, į jį turbūt galima žiūrėti kaip į tokių teiginių causa efficiens (veikiančią priežastį) ir suprasti kaip jų subjektą. Ne konkretus žmogus sako teiginį, bet per jį reiškiasi archetipas. Kai trukdoma ką nors teigti arba į tai nekreipiama dėmesio, tada, kaip rodo gydytojo patirtis ir paprastas žmonių pažinimas, iškyla psichinio nepakantumo reiškiniai. Individualiu atveju tai būna neurozės simptomai, o žmonėms, kurie neturi polinkio į neurozę, atsiranda kolektyvinės manijos formos.
Archetipinių teiginių pagrindas yra instinktyvios prielaidos, neturinčios nieko bendra su protu; jų neįmanoma nei pagrįsti, nei paneigti protingais argumentais. Jie nuo seno buvo ir yra pasaulio vaizdo dalis, representations collectives (kolektyviniai vaizdiniai) – kaip tiksliai juos apibūdino Levy-Bruhlis. Be abejo, Aš ir jo valia vaidina didžiulį vaidmenį. Bet tai, ko nori Aš, daugiausia ir dažniausiai nesąmoningai perbraukia archetipinių procesų autonomiškumas ir numiniškumas. Praktinis atsižvelgimas į juos sudaro religijos esmę, kiek ši gali būti nagrinėjama psichologijos požiūriu.
III
Šioje vietoje man atrodo akivaizdu, kad šalia refleksijos lauko yra kita, bent jau tokia pati, jei ne platesnė, sritis, kurioje racionalus suvokimas ir įsivaizdavimas vargu ar randa ką nors, ko reikėtų griebtis. Tai Eroso laukas. Antikos Erosas tikrąja žodžio prasme yra dievas. Jo dieviškumas pranoko žmogaus galimybes ir todėl jo negalima nei suprasti, nei pavaizduoti. Galėčiau, kaip kad daugelis bandė tai daryti iki manęs, išdrįsti užkalbinti šį daimoną, kuris veikia visur – nuo bekraščių dangaus erdvių iki tamsių pragaro gelmių, bet man trūksta drąsos ieškoti tos kalbos, kuria būtų galima adekvačiai išreikšti netikėčiausius meilės paradoksus. Erosas yra kosmogonija, jis yra sąmonės kūrėjas ir tėvas- motina. Man atrodo, kad tariamoji Pauliaus nuosaka „bet neturėčiau meilės“ (1 Kor 13, 3) yra pirmiausia pažinimas, pats jo skambėjimas patvirtina dievybę esant complexio oppositorum.
Mano, kaip gydytojo, patirtis, taip pat ir mano paties gyvenimas nepaliaujamai kėlė meilės klausimą, ir man niekad nepavyko tinkamai į jį atsakyti. Kaip ir Jobas, aš turėjau „ranka užimti savo burną. Nors kartą kalbėjau, nebekalbėsiu“ (Job 40, 5). Čia kalbama apie tai, kas didžiausia ir mažiausia, toliausia ir arčiausia, aukščiausia ir giliausia, ir niekad neįmanoma vieno išreikšti be kito. Šis paradoksas ne pagal jėgas jokiai kalbai. Kad ir ką sakytume, jokie žodžiai neišreiškia visumos, o kalbėti apie dalinius aspektus – tai visada pasakyti per daug arba per mažai, nes tik visuma turi prasmę. Meilė „visa pakelia“ ir „visa ištveria“ (1 Kor 13, 7). Šiais žodžiais pasakyta viskas. Čia nieko negalima pridurti. Iš tikrųjų galutine prasme mes esame kosmogoninės „meilės“ aukos arba jos priemonės ir įrankiai. Žodį „meilė“ rašau kabutėse norėdamas parodyti, jog turiu galvoje ne tiesiog geismą, pirmenybės teikimą, prielankumą, troškimą ir panašiai, bet pavienę būtybę, pranokstančią pilnatvę, vieningumą ir vientisumą. Žmogus, būdamas dalimi, nepajėgus suvokti visumos. Jis neprilygsta jai ir yra jos valioje. Jis gali susitaikyti su tuo arba maištauti, bet vis tiek yra šios jėgos belaisvis, visada nuo jos priklauso ir ja remiasi. Meilė – tai jo šviesa ir jo tamsa, ir čia pabaigos nėra. „Meilė niekada nesibaigia“ (1 Kor 13, 8), net jei jis kalbėtų „angelų kalbomis“ arba su moksliniu kruopštumu iš pačių pagrindų tyrinėtų ląstelės gyvenimą. Žmogus gali vadinti meilę visais įmanomais vardais, kokius tik žino, bet vis dėlto tai bus begalinė saviapgaulė. Jeigu jis turi bent kruopelę išminties, tai tegu nuleidžia ginklus ir pavadina ignotum per ignotius (nežinomą dalyką dar labiau nežinomu) – Dievo vardu. Šitaip žmogus prisipažintų esąs silpnas, netobulas ir priklausomas, bet kartu paliudytų, kad yra laisvas rinktis tarp tiesos ir klaidos.

Iš vok. kalbos vertė Z. Ardickas, spausdinta Metai, 1999, Nr.3-4
Jung C.G. Erinnerungen, Traume, Gedanken, 1961

^*) Liusjenas Levi-Briulis (Lucien Lévy-Bruhl, 1857-1939) - prancūzų filosofas pozityvistas, etnopsichologas, sociologas. 1899–1927 m. dėstė Sorbonoje. Nagrinėjo skirtingus mąstymo tipus, būdingus pirminei sąmonei, rėmėsi E. Durkheimo primityvių visuomenių analize. Remdamasis primityvių tautų tyrimais sukūrė ikilogistinę mąstymo koncepciją; tokiais kolektyviniais vaizdiniais besiremiančiam mąstymui nepritaikomi formaliosios logikos dėsniai. Ikilogistinis mąstymas mistinis, bet kuriame reiškinyje pirmykštis žmogus įžvelgia antgamtinių jėgų veikimą. Kas bebūtų – blogas oras, liga ar nederius – tai burtų pasekmė. Iš čia išvedamas participacijos dėsnis: daiktas tuo pačiu metu gali būti savimi pačiu ir kažkuo kitu. Šio dėsnio pavyzdys yra totemai, kaip žmogu tiki kartų esąs ir gyvūnu. Kitas pavyzdys – bilokacija, kai koks nors daktas ar žmogus vienu metu randasi skirtingose vietose.

>>>> PIRMOJI DALIS
K. Jungas ir mandala
Karlas Jungas ir NSO
Cogito ergo sum: Sapnai
Kristus Solovjovo mąstyme
Gamtos mokslai ir kryžius
Ankstyvasis žydų misticizmas
L. Vitgenšteinas. Kultūra ir vertė
Archetipo koncepcijos vystymasis
Nyčės filosofija: „Anapus gėrio ir blogio“
Raselas. Laisva mintis ir oficialioji propaganda
K. Jungo psichoanalizės pagrindinės sąvokos
Ž. P. Sartras. Fantastika kaip kalba
Filosofijos atsiradimo problematika
Vaišešikos gamtos filosofija
Levi. Mitas ir reikšmė
Egzistencija
Filosofijos puslapis
Mitologijos skiltis
Religijos sritis Vartiklis