Karlas Gustavas Jungas.
Vėlyvos mintys

Skaitykite: Karlas Jungas ir NSO    K. Jungas ir mandala   K. Jungo biografija   

Krikščionybė žavi ir įdomi tuo, kad jos dogmos numato dievybės kaitą, anapus vykstantį istorinį kitimą. Šį kitimą perteikia naujasis mitas apie skilimą danguje, kuris pirmąkart minimas pasakojime apie pasaulio sukūrimą, kur Kūrėjo priešininkas apsireiškia kaip gyvatė ir, žadėdamas didesnį pažinimą (scientes bonum et malum - pažinsite gėrį ir blogį), gundo pirmuosius žmones nepaklusti. Kitur vaizduojamas angelų nuopuolis, ūmus nesąmoningumo įsiveržimas į žmonių pasaulį. Angelai – savotiška padermė. Patys savaime jie yra tik tai, kas yra, ir negali būti niekas kitas: tai besielės esybės, suvokiančios tik tai, ką mąsto ir jaučia jų šeimininkas. Vadinasi, puolę angelai be išimties yra "blogieji" angelai. Jie sukelia gerai žinomą infliacijos efektą, kurį ir šiandien galime matyti diktatorių beprotybėje: angelai, susidėję su žmonėmis, sukuria milžinų padermę, kuri, pasak Enocho knygos, ketina suėsti žmones.

Tačiau trečioji ir lemtingiausioji mito fazė yra Dievo įsikūnijimas žmoguje. Šitaip įgyvendinama Senojo Testamento dieviškosios santuokos idėja. Jau pirmaisiais krikščionybės amžiais įsikūnijimo idėją vainikavo tezė "Christus in nobis" [Kristus mumyse]. Tokiu būdu nesąmoningoji visuma prasismelkė į vidinio psichikos patyrimo sritį ir leido žmogui pajusti savo visumą. Tai buvo lemiamas įvykis ne tik jam, bet ir Kūrėjui: Jis atsikratė savo tamsiųjų savybių ir tiems, kuriuos išvadavo iš tamsos, tapo Summum Bonum - Aukščiausiu Gėriu. Šis mitas gyvavo visą tūkstantmetį, kol XI a. ėmė ryškėti pirmieji tolesnio sąmonės transformavimosi požymiai [tai K.Jungas nagrinėjo knygoje "Aion" (1951)]. Carl Jung

Nuo tų laikų ėmė gausėti nerimo ir abejonių simptomų, kol baigiantis antrajam tūkstantmečiui pradėjo ryškėti pasaulinės katastrofos, t.y. pirmiausia grėsmės sąmonei, paveikslas. Šią grėsmę įkūnija didybės manija, savotiška sąmonės puikybė: "Nėra nieko, kas pranoktų žmogų ir jo darbus". Šitaip bus prarastas krikščioniškam mitui būdingas anapusiškumas, o kartu ir krikščioniška anapus išsipildančios pilnatvės vizija.

Šviesą lydi šešėlis, kita Kūrėjo pusė. Ši tendencija XX a. pasiekė savo kulminaciją. Dabar krikščioniškasis pasaulis iš tiesų kaktomuša susidūrę su blogiu – atviru neteisingumu, tironija, melu, vergija ir sąžinės prievarta. Nors rusų tauta, atrodo, apskritai susitapatino su šiuo neslepiamu blogiu, tačiau pirmieji gaisro protrūkiai įsižiebė Vokietijoje. Visa tai akivaizdžiai parodė, kokia išsekusi yra XX a. krikščionybė. Šito akivaizdoje blogis nebesileidžia sumenkinamas eufemizmu privatio boni (malum est privatio boni - blogis yra gėrio trūkumas). Blogis tapo lemiančia tikrove. Nebeįmanoma juo atsikratyti jį pervardijant. Turime išmokti gyventi su blogiu, nes jis nori gyventi su mumis. Kaip tai būtų galima padaryti be didelių nuostolių - šito kol kas negalima numatyti.

Šiaip ar taip, turime rasti naują dvasinę orientaciją, t.y. mums reikia matanojos. Susitikus su blogiu, kyla didelis pavojus, kad jam neatsispirsime. Vadinasi, apskritai privalome niekam "nenusileisti", net ir gėriui. Vadinamasis gėris, kuriam atsiduodame, praranda savo moralinį pobūdį. Tai įvyksta ne todėl, kad jis savaime virstų blogiu, bet kad jam nenusileidę sulaukiame pragaištingų padarinių. Kiekvienas liguistas potraukis yra blogybė – nesvarbu, ar tai būtų alkoholizmas, ar morfizmas, ar idealizmas. Žmogus daugiau jau nebegali leistis suvedžiojamas priešybių.

Nei gėrio, kaip tam tikro kategorinio imperatyvo, samprata, nei vadinamojo blogio, kurio besąlygiškai reikia vengti, samprata nebegali būti etinio elgesio kriterijus. Pripažįstant blogio tikroviškumą, gėris neišvengiamai tampa reliatyvus ir pasirodo kaip viena priešybės pusė. Tas pats pasakytina ir apie blogį. Drauge jie sudaro paradoksalią visumą. Praktiškai tai reiškia, kad tiek gėris, tiek blogis nustoja buvę absoliutūs, ir mes priklausome nuo savo sprendimų.

Tačiau žmonių spendimai nebūna tobuli, ir tai verčia abejoti, ar mūsų nuomonė visada būna teisinga. Mes galime ir klysti, bet tai tampa etine problema tik tiek, kiek mes abejojame dėl savo moralinio vertinimo. Vis dėlto etinių sprendimų negalime išvengti. "Gėrio" ir "pikto" arba "blogio" reliatyvumas anaiptol nereiškia, kad šios kategorijos mums nerūpi. Mes visur ir visada susiduriame su moraliniais sprendimais ir iš jų kylančiais psichologiniais padariniais. Esu jau pabrėžęs kitur, kad už kiekvieną padarytą, ketintą padaryti ar sumanytą neteisybę mūsų siela sulauks keršto kaip iki šiol, taip ir visada, nesvarbu, ar pasaulis nuo mūsų nusisuko. Priklausomai nuo vietos ir laiko aplinkybių atitinkamai gali keistis tik mūsų sprendimo turinys. Juk moralinis vertinimas visada grindžiamas tariamai garantuotu elgesio kodeksu, pretenduojančiu tiksliai žinoti, kas gera ir kas bloga. Tačiau dabar, kai žinome, koks netvirtas yra pagrindas, etinis sprendimas tampa subjektyviu kūrybišku veiksmu, kuriuo pasikliauti galime tik concedente Deo (priimdami Dievą), t.y. mums reikia spontaniško ir ryžtingo pasąmonės postūmio. Vis dėlto tai netrukdo etikai – rinkimuisi gėrio arba blogio. Niekas negali padėti mums išvengti etinio apsisprendimo kančios. Kad ir kaip rūsčiai tai skambėtų, reikia naudotis laisve tam tikromis aplinkybėmis vengti to, ką visi laiko moraliniu gėriu, ir, paklūstant savo etiniam sprendimui, daryti tai, ką visi laiko blogiu. Kitaip tariant, nereikia pasiduoti priešybėms. Tokiais atvejais labai pravartu prisiminti Indijos filosofijos moralinį neti-neti [dar ne, dar ne – žodžiai, kuriuos ieškodamas nesąlygotos realybės kartoja medituojantysis, pereidamas įvairius būties lygius] principą, kai elgesio kodeksas neišvengiamai sulaužomas ir etinį sprendimą turi priimti pats individas. Pati savaime ši idėja nėra nauja, tačiau ir priešpsichologiniais laikais tokie konfliktai buvo laikomi "pareigų konfliktas".

Individas paprastai nesuvokia savo galimybių pačiam spręsti, todėl jis, nuogąstaudamas dėl savo bejėgiškumo, nuolat dairosi išorinių taisyklių ir dėsnių, į kuriuos galėtų įsikibti. Nors žmogus apskritai yra silpnas, daug priekaištų dėl tokios padėties galima pareikšti auklėjimui, kuris orientuotas tik į tai, kas visuotinai žinoma, tačiau nekalba apie asmeninę individo patirtį. Neįgyvendinami idealai skelbiami vien iš tarnybinės pareigos, o juos skelbiantys žmonės niekada nesiekė šių idealų ir vargu ar kada nors sieks. Ir su šitokia padėtimi susitaikoma net nesusimąstant.

Taigi tas, kuriam rūpi gauti atsakymą į šiandien keliamą blogio problemą, pirmiausia turėtų nuodugniai pažinti save - kuo geriau pažinti save kaip visumą. Jis privalo, vengdamas gėrį laikyti tikrove, o blogį – iliuzija, negailestingai analizuoti save ir nustatyti, ką gera ir ką bloga pajėgus padaryti. Ir jeigu žmogus nori gyventi be melo ir neapgaudinėti savęs – šito jis turėtų siekti iš mažens, nes jis niekaip neišvengs nė vienos iš šių priešybių, kylančių iš jo paties prigimties.

Tačiau mums beviltiškai toli iki tokio savęs pažinimo, nors daugelis dabarties žmonių iš tikrųjų pajėgtų geriau save pažinti. Šitoks savęs pažinimas būtinas, nes tik jis duoda galimybę priartėti prie to žmogaus esybės pagrindo ar branduolio, kuriame reiškiasi instinktai. Instinktai yra aprioriniai dinaminiai faktoriai, galų gale lemiantys mūsų sąmoningus etinius sprendimus. Pagaliau niekas tiksliai nežino, kas sudaro pasąmonės turinį. Mūsų žinios apie ją tėra prielaidos, nes neįstengiame aprėpti jos esmės ir racionaliai jos apibrėžti. Gamtą pažįstame tik tada, kai remiamės mokslu, plečiančiu sąmonę, taigi ir norėdami geriau pažinti save neišsiversime be mokslo, t.y. psichologijos. Niekas, neišmanydamas optikos ir pasikliaudamas, taip sakant, vien rankų miklumu ir gerais ketinimais, nepadaro teleskopo ar mikroskopo.

Mums tiesiog gyvybiškai reikia psichologijos. Jaučiamės sugluminti, sukvailinti ir bejėgiai, kai susiduriame su nacionalsocializmo ir bolševizmo fenomenu, nes nieko nežinome apie žmogų arba geriausiu atveju esame susidarę vienpusišką ir iškreiptą jo vaizdinį. Taip nebūtų, jei pažinotume patys save. Mums iškyla labai baisus blogio, kurio net nepažįstame, klausimas, o ką jau kalbėti apie atsakymą. Ir net jei mes jį pažintume, vis tiek nesuprastume, "kaip visa tai galėjo atsitikti". Kažkoks valstybės veikėjas genialiai naiviai pareiškia, kad jis visiškai "neįsivaizduoja blogio". Visai teisingai: mes neįsivaizduojame blogio, bet jis įsitvėręs mūsų. Vieni nenori to pripažinti, o kiti tapatinasi su blogiu. Psichologinė pasaulio būsena dabar yra tokia: vieni save tebelaiko krikščionimis ir tiki, kad galėtų sutrypti vadinamąjį blogį, o kiti, neįstengiantys jam atsispirti, nebemato gėrio. Blogis šiandien tapo regima galybe: viena žmonijos pusė remiasi iš žmogiškų išvedžiojamų sukurpta doktrina; o kita kenčia, kad nėra mito, tinkančio nūdienai. Krikščioniškųjų tautų, nesistengusių per šimtmečius kurti savo mito, krikščionybė yra sustingusi. Nebuvo išgirsti tie, kurie stengėsi išreikšti taurių mitinių vaizdinių proveržių patyrimą. Dauguma žmonių iki šiol Giacchino de Fiore, Eckhartą, Jakobą Boehmą ir daugelį kitų tebelaiko obskurantais. Šiuo atžvilgiu vienintelė prošvaistė – tai Pijus XII ie jo dogma [kalbama apie Pijaus XII bulę, kuria paskelbė Assumptio Mariae dogmą (1950 m.). Ten sakoma, kad Marija dangiškame vestuvių kambaryje (thalamus) kaip nuotaka susivienijusi su sūnumi, o kaip Sofija (išmintis) – su dievybe. Tuo moteriškas principas visiškai priartintas prie vyriškos Trejybės]. Tačiau žmonės net nesupranta, ką noriu pasakyti, kai šitai sakau. Jie net nesupranta, kad nebeplėtojamas, sustingęs mitas miršta. Mūsų mitas tapo nebylus ir neduoda atsakymo. Turbūt kaltas anaiptol ne mitas, išdėstytas Šv.Rašte, kalti esame mes patys, neįstengę ne tik toliau jį plėtoti, bet net slopinę visas pastangas šitai daryti. Pirminis mito variantas kupinas požymių, leidžiančių jį įvairiai plėtoti. Pavyzdžiui, Kristus sako: "Būkite gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai" [Mt 10, 16]. Kam reikalingas žaltiškas gudrumas? Ir koks jo santykis su balandžio nekaltumu? "Kol nepasidarysite kaip vaikai…" [Mt 18, 3] Ar kas nors susimąsto, kokie iš tikrųjų yra vaikai? Kokia morale remiasi Viešpats, kai, ketindamas su triumfu įjoti į Jeruzalę, pasisavina asilą? Arba vėliau, kai jis it koks aikštingas vaikas prakeikia figmedį? Kokia moralė sklinda iš palyginimo apie apsukrų prievaizdą ir koks gilus ir mums svarbus pažinimas iš apokrifinių Viešpaties žodžių: "Žmogau, jei žinai, ką darai, tu esi palaimintas, bet jei nežinai, esi prakeiktas ir įstatymo pažeidėjas"? Ką gi pagaliau reiškia Pauliaus prisipažinimas: "Darau pikta, tai, ko nenoriu"? Akivaizdžių pranašysčių, skelbiamų visus gluminančioje Apokalipsėje, nenoriu nė minėti, nes jomis niekas netiki.

Į klausimą, "Iš kur atsiranda blogis?", kurį kadaise iškėlė gnostikai, krikščioniškasis pasaulis taip ir neatsakė, o atsargi Origeno mintis apie galimą velnio išganymą buvo palaikyta erezija. Tačiau šiandien, kai turime duoti atsakymą, mes tik bejėgiškai skėsčiojame rankomis ir net negalime suprasti, kad mums į pagalbą neateis joks mitas, nors jo taip reikia. Politinė padėtis yra pasibaisėtina, netgi demoniški mokslo laimėjimai kelia slaptą siaubą ir neaiškias nuojautas, bet mes nežinom, ką daryti, ir tik labai mažai kas padaro išvadą, kad šį kartą pavojuje seniai pamiršta žmogaus siela.

Tolesnis mito vystymas, ko gero, turėjo būti tęsiamas nuo ten, kai išsiliejusi Šv.Dvasia pavertė apaštalus Dievo sūnumis; iš pradžių apaštalus, o vėliau per juos suteikė filiatio – sūnystę – ir visiems kitiems žmonėms, kurie tvirtai įtikėjo, kad jie nebe kažkokie autochtonai, iš žemės gimusios būtybės, bet į pačią dievybę, bet į pačią dievybę įsišakniję dukart gimusieji. Jų regimasis kūniškas gyvenimas klostėsi šioje žemėje, tačiau neregimasis, vidinis žmogus kilo iš pilnatvės provaizdžio, Amžinojo Tėvo, ir, pasak krikščioniškojo išganymo mito, turėjo vėl į jį grįžti.

Jei Kūrėjas yra pilnatvė, tai ir jo kūrinys, jo sūnus, turi būti pilnatvė. Iš dieviškosios pilnatvės vaizdinio nieko neatimsi; bet sąmonei nežinant, kas vyksta, visuma suskilo. Atsirado šviesos ir tamsos karalystės. Tokia baigtis buvo aiškiai numatyta dar iki Kristaus: jos užuominų galima aptikti tiek Jobo išgyvenimuose, tiek plačiai paplitusioje Enocho knygoje, pasirodžiusioje prieš pat Kristų.

Šis metafizinis skilimas iškilo ir krikščionybėje: šėtonas, kuris Senajame testamente dar minimas kaip vienas artimiausių Jahvės palydovų, dabar iškyla kaip diametriali ir amžina Dievo karalystės priešybė. Ji nepašalinama, todėl nenuostabu, kad jau XI a. pradžioje pasklido tikėjimas, jog pasaulį sukūręs ne Dievas, o velnias. Tuo prasidėjo antroji krikščioniškosios eros pusė – kai mitu apie angelų nuopuolį jau buvo papasakota, jog šie angelai išmokė žmones pavojingų mokslų ir menų. Ką gi šie senieji pasakotojai būtų pasakę regėdami Hirosimą?

Geniali Jacobo Boehme's vizija atskleidė prieštaringą Dievo paveikslo prigimtį ir tuo padėjo tolesnei mito raidai. Boehme's tyrinėtas mandalos simbolis vaizduoja suskilusį Dievą: apskritimo vidus padalytas į dvi puses, kurios viena kitai atsukusios nugaras [Pavaizduota knygoje "Gestaltungen des Umbewussten", 1950, Ges. Werke IX/1,1970, 1 figura].

Kadangi Dievas, pasak krikščionybės dogmų, yra vienas trijuose asmenyse, tai Jis yra ir vienas visose išsiliejusios Šv.Dvasios dalyse. Kiekvienas žmogus gali patirti Dievą, kartu būdamas Dievo vaiku. Tamsiajai Dievo paveikslo pusei susidūrus su jau įprastu vaizdiniu, kad Dievas yra šviesa, jo paveikslo complexio oppositorum (priešybių visuma) įsiskverbia į žmogų ne kaip vienybė, bet kaip konfliktas. Šis procesas ir vyksta mūsų laikais: jis tebėra nesuprastas kompetentingų žmonių, o jų užduotis ir būtų pažinti šiuos dalykus. Nors vyrauja įsitikinimas, jog mes esame prie svarbaus laikų posūkio, bet manoma, kad jį inspiravo atomo skaldymas arba jungimas, arba kosminės raketos. Paprastai mes nepastebim, kas tuo metu vyksta žmogaus sieloje.

Dievo atvaizdas psichologiniu požiūriu yra sielos gelmių iliustracija, dabar jis pradedamas įsisąmoninti kaip gilus skilimas, išsiplečiantis iki pasaulinės politikos. Jau ryškėja ir tam tikra psichinė jo kompensacija. Šiam reiškiniui priklauso ur nuo 1945 m. visame pasaulyje paplitęs gandas apie Unindentified Flying Objects (neatpažintus skraidančius objektus – NSO). Jis pagrįstas arba vizijomis, arba tam tikra tikrove. NSO interpretuojami kaip skraidantys aparatai iš kito planetos arba net iš :ketvirtojo matavimo".

Daugiau kaip prieš 40 metų (1918), tyrinėdamas kolektyvinę pasąmonę, atradau panašaus pobūdžio simbolį – mandalos simbolį. Kad būčiau tuo tikras, daugiau kaip dešimtmetį rinkau medžiagą, kol 1929 m. pirmąkart preliminariai paskelbiau tą atradimą [Jung. Wolhelm. Das Geheimnis der Goldenen Blute]. Mandala yra archetipinis atvaizdas, jo buvimą galima atsekti per tūkstantmečius. Ji vaizduoja Paties vientisumą arba sielos gelmių vientisumą, kalbant mitiškai – žmoguje įsikūnijusią dievybę. Priešingai Boehme's mandalai, šiuolaikiniai simboliai siekia vienybės, t.y. stengiasi kompensuoti susiskaldymą ir jį įveikti. Kadangi šis procesas vyksta kolektyvinėje pasąmonėje, jis pasireiškia visur. Tai liudija ir gandai apie NSO.

Mandala of C.Jung

Analitinis gydymas padeda pripažinti (įsisąmoninti) savo šešėlį, kartu jis sukelia skilimą ir įtampą tarp priešybių, kurios savo ruožtu ieško pusiausvyros vienybėje. Tai vyksta per simbolius. Priešybių susidūrimas pasiekia ribą to, ką įmanoma ištverti. Tertium non datur (trečio termino neduota) pasitvirtina: nematyti jokio sprendimo. Tačiau viskas klojasi gerai, jis pasirodo spontaniškai – iš gamtos. Tik tada juo patikima. Jis priimamas kaip malonė. Kadangi sprendimas kyla iš priešybių susidūrimo ir kovos, dažniausiai jis būna painus sąmoningų ir nesąmoningų duomenų mišinys, todėl ir simbolis (perpus perskelta moneta, kurios pusės tiksliai atitinka viena kitą [viena symbolon reikšmių yra tessera hospitalitatis - perlaužta moneta, kurios puses pagal antikos paprotį pasiimdavo išsiskirdami du draugai].

Jis perteikia sąmonės ir pasąmonės harmoniją ir kuria į Dievo atvaizdą panašią mandalą, kuri, ko gero, yra paprasčiausias visumos įvaizdžio eskizas, spontaniškai kylantis vaizduotėje, kad mums padėtų suvokti prieštaravimų kovą ir susitaikymą. Susidūrimą, kuris iš pradžių yra grynai asmeninės prigimties, netrukus palydi įžvalga, kad subjektyvi priešybė yra tik viena iš priešybių apskritai. Mūsų psichė sudaryta pagal pasaulio struktūrą, ir tai, kas vyksta pasaulyje, atsitinka ir mažiausiai sielai. Todėl Dievo atvaizdas visada yra vidinės stipraus susipriešinimo patirties projekcija. Tai pailiustruoja daiktai, sukėlę tą vidinę patirtį ir nuo tada įgiję numinišką (dievišką) reikšmę. Šiuo atveju vaizduotė išsivaduoja iš gryno daiktiškumo ir bando susidaryti nematomojo, už reiškinio slypinčiojo atvaizdą. Aš čia turiu galvoje paprasčiausią mandalos formą – apskritimą ir mitinį rato padalijimą – kvadratą arba kryžių.

Tokie patyrimai žmogui turi naudingą arba naikinantį poveikį. Jis nevalioja jų nei suprasti, nei išsivaduoti iš jų, todėl jie žmogų tarsi pavergia, tampa nepaprastai galingi. Pripažindamas, kad jie nekyla iš sąmoningos asmenybės, žmogus juos apibūdina kaip maną, demoną ar Dievą. Mokslas vartoja terminą "pasąmonė" ir taip pripažįsta, kad jis nieko apie tai nežino, nes apie sielą nieko negalima žinoti todėl, ad tik per ją išvis įmanomas pažinimas. Negalima nei nuginčyti, nei pritarti, ar tinkamas yra manos, demono arba Dievo apibūdinimas, bet tikrai galima konstatuoti, kad svetimumo jausmas, susijęs su objektyvių dalykų pažinimu, yra autentiškas.

Suvokiame, kad mus ištinka kažkas nežinoma, svetima: suvokiame, kad sapno ar idėjos nesukuriame – jie kyla savaime. Visa tai galima apibūdinti kaip manos, demono, Dievo ar pasąmonės poveikį. Pirmi trys apibūdinimai daug pranašesni, nes jie susiję su mūsų emocijomis, tuo tarpu paskutinis – pasąmonė – yra banalus ir todėl artimesnis tikrovei. Ši sąvoka apima pažinimą, t.y. kasdienę tikrovę, tokią, kokia ji mums pažįstama ir prieinama. Pasąmonė yra pernelyg neutrali ir racionali sąvoka, kad galėtų praktiškai padėti vaizduotei. Ji sukurta tik moksliniam naudojimui ir kur kas geriau negu trancendentinės sąvokos pritaikyta beaistriam stebėjimui, nekeliančiam jokių metafizinių pretenzijų.

Man labiau priimtinas terminas "pasąmonė", nors žinau, kad taip pat sėkmingai galėčiau kalbėti apie Dievą ir demoną. Mana, demonas ir Dievas yra pasąmonės sinonimai ir apie juos žinom tiek pat, kiek ir apie pastarąją. Tik žmonės mano apie pirmuosius žiną kur kas daugiau.

"Demono" ir "Dievo" sąvokos pranašesnės tuo, kad jos leidžia daug geriau objektyvizuoti ir personifikuoti tai, kas yra prieš mus. Emocinė kokybė teikia joms gyvybę ir efektyvumą. Susiremti į sceną išeina neapykanta ir meilė, baimė ir pagarba. Ir tas susirėmimas be galo dramatizuojamas. Žmogui metamas iššūkis ir jis stoja į kovą su visa savo tikrove. Tik taip jis gali tapti vientisas ir tik tada gali "gimti Dievas", t.y. įžengti į tikrovę ir kaip žmogus prisijungti prie žmogaus. Šiuo įsikūnijimo aktu žmogus, t.y. jo vidinis Aš, tampa "Dievu", o Dievas įgauna žmogaus pavidalą. Juk Kristus sakė: "Kas mato mane, mato Tėvą" [Jn 14, 9].

Čia ir paaiškėja mitinės terminologijos trūkumas. Paprastai krikščionis Dievą įsivaizduoja kaip visagalį, visažinį ir be galo gerą Tėvą bei pasaulio Kūrėją. Kai šis Dievas nori tapti žmogumi, jam reikia negirdėtos kenozės (ištuštėjimo), visybė turi sumažėti iki mažo žmogaus lygio, kitaip sunku būtų suprasti, kodėl įsikūnijimas nesusprogdina žmogaus. Dogmatikai Jėzui suteikė tokių savybių, kurios jį iškelia virš paprasto žmogiškumo. Visų pirma jis neturi macula peccati (prigimtosios nuodėmės dėmės), ir vien todėl yra mažiausiai dievažmogis arba pusdievis. Krikščioniškasis Dievo atvaizdas negali lengvai įsikūnyti empiriniame žmoguje, nes žmogus, regis, taip menkai tetinka vaizduoti Dievą.

Mitas turi rimtai atsižvelgti š monoteizmą ir atsisakyti (oficialiai neigiamo) dualizmo, kuris iki šiol greta visagalio gėrio leido išlikti amžinam tamsiam priešininkui. Jis turi leisti pasireikšti filosofiniam Kuzaniečio complexio oppositorum ir moraliniam dvilypumui, kuris būdingas Boehme'i. Tik tada Dievas gali išlaikyti jam prideramą vientisumą ir sintezuoti priešybes. Kas patyrė, kad prigimtines priešybes galima simboliu suvienyti taip, kad jos nebekovotų, o papildytų viena kitą ir prasmingai formuotų gyvenimą, tam gamtos Dievo ir Dievo Kūrėjo atvaizdo dvilypumas nekelia sunkumų. Priešingai, mitą apie Dievo tapimą žmogumi, esminę krikščionišką tiesą, jis supras kaip kūrybišką žmogaus susidūrimą su priešybėmis ir jų sintezę savame Aš. Būtinos vidinės Dievo Kūrėjo priešybės gali būti sutaikytos savasties vienybe ir vientisumu – kaip alchemikų coniunctio oppositorum arba kaip unio mystica. Savo patyrimu įveikiama ne priešybė "Dievas ir žmogus", kaip buvo anksčiau, o Dievo atvaizdo priešybė. Tokia yra pamaldų prasmė. Tai patarnavimas, kurį žmogus gali padaryti Dievui, kad iš tamsos rastųsi šviesa, kad Kūrėjas suprastų savo kūrinį, o žmogus – patį save.

Štai tikslas – įtraukti žmogų į kūrybos procesą ir taip suteikti jo gyvenimui prasmę. Tai mitas, bet jis paaiškina tikslą, kurį aš galiu suprasti ir vertinti, todėl jis mane patenkina.

Žmogus savo reflektuojančia galia iškilęs virš gyvūnų pasaulio, savo dvasia įrodo, kad gamta neapsiriko, leisdama ugdytis jo sąmonei, kuri įgalina valdyti gamtą, pažinti pasaulį ir būti tam tikru mastu atsakingam už jį Kūrėjui. Taip pasaulis tampa fenomenu, nes be sąmoningos refleksijos jis toks nebūtų. Jei Kūrėjas suvoktų save, jam nereiktų mąstančių kūrinių; taip pat mažai tikėtina, kad itin painus ir milijonus metų trunkantis nesuskaičiuojamų rūšių ir padarų kūrimo procesas plauktų iš tikslingų ketinimų. Gamtos istorija pasakoja mums apie atsitiktinę rūšių metamorfozę, trukusią milijonus metų, apie tai, kaip vieni padarai rydavo kitus. Tą patį sako ir biologinė bei politinė žmonijos istorija. Bet dvasios istorija – kitokia. Čia įsiterpia reflektuojančios sąmonės stebuklas, antroji kosmogonija. Sąmonė tokia svarbi, kad be jos būtų neįmanoma nuspėti, kokia slapta prasmė glūdi toje baisioje, iš pažiūros beprasmėje biologinėje terpėje. Netyčia pajausta prasmės dalis, žmogui apgraibomis veržiantis iš tamsos, galiausiai tarsi atsitiktinai rado būdą pasireikšti, ir tai buvo diferencijuotos sąmonės pakopa.

Nemanau, kad būsiu taręs paskutinį žodį apie žmogaus prasmę ir mitą, bet esu įsitikinės, jog kaip tik tai reikia pasakyti mūsiškės Žuvų eros pabaigoje, artėjant Aquarius (Vandenio). Kuris yra žmogaus pavidalo, erai. Vandenis eina po dviejų priešiškų žuvų (savotiško coniunctio oppositorum) ir, regis, vaizduoja mūsų Aš. Pasitikėdamas savimi jis pila iš ąsočio į piscis austrinus (Pietų žuvies žvaigždynas. Jos burną sudaro žvaigždė Fomalhautas [arabiškai, žuvies burna] po Vandenio žvaigždynu), kuris vaizduoja sūnų – dar nesąmoningą esybę, burną.

Carl Jung by Cheryl Martin Praėjus daugiau nei dviejų tūkstantmečių erai, iš jo gimsta Ožiaragio simbolizuojama ateitis. Capricornus (Ožiaragis), arba Aigokeros, yra pabaisa ožiažuvė [Ožiaragio žvaidždynas anksčiau vadinosi Ožiažuvė. Tai herbinė Julijų giminės, kuriai priklausė Julijus Cezaris, būtybė. Ji galėjo būti Dievo Kūrėjo, kuris sueina į akistatą su žmogumi, pirmavaizdis], jungianti kalną ir jūros gelmę, priešybė iš dviejų suaugusių, t.y. neatskiriamų, žvėriškų elementų.

Šiuo klausimu nieko negaliu pasakyti, nepadeda nei paties patyrimas, nei kitų žmonių pasąmonės tyrinėjimai ar istoriniai dokumentai. Kai nėra intuicijos, samprotavimai beprasmiai. Jie prasmingi tik ten, kur esama objektyvių duomenų, pavyzdžiui, Vandenio atveju.

Mes nežinome, kur sąmonėjimo proceso pabaiga ir kur jis dar nuves žmogų. Tai naujas reiškinys, kuriam nėra palyginimo. Negalime žinoti, kokios žmogaus galimybės ir neįmanoma numatyti, ar homo sapiens rūšies likimas bus toks kaip išnykusių archaiškų gyvūnų, ar jo laukia klestėjimas. Biologija nesugeba atsakyti į šį klausimą.

Mitinis žmogaus raiškos poreikis patenkinamas, kai yra pasaulėžiūra, pakankamai paaiškinanti jo egzistencijos pasaulyje prasmę, pasaulėžiūra, kuri kyla iš sielos vientisumo, sąmonės ir pasąmonės sąveikos. Beprasmybė ardo gyvenimo pilnatvę, ji reiškia ligą. Prasmė daug ką, galbūt kiekvieną dalyką, daro pakenčiamą. Joks mokslas niekad nepavaduos mito ir iš jokio mokslo nepadarysi mito. Ne Dievas yra mitas, o mitas yra dieviško gyvenimo žmoguje apsireiškimas. Ne mes jį išgalvojame, jis pasiekia mus kaip Dievo žodis. Tik mes neturime priemonių nustatyti, ar jis skiriasi nuo Dievo ir kaip. Šiame Žodyje viskas mums žinoma ir viskas žmogiška, išskyrus jo spontanišką ir pavergiančią galią, nepaklūstančią mūsų valiai. Įkvėpimo neįmanoma paaiškinti. Žinome, kad intuicija nėra mūsų išprotavimo vaisius, ji tiesiog iš kažkur nusileidžia. O argi pranašišką sapną galėtume priskirti proto sferai? Juk tokiais atvejais dažnai net nenutuokiame, kad sapnas iš anksto praneša mums kokią nors žinią.

Žodis mus tiesiog ištinka: mes jį iškenčiame, nes patenkame į didį netikrumą: Dievui, kaip complexio oppositorum, galimi visi dalykai – tiesa ir apgaulė, gėris ir blogis. Mitas yra arba gali būti dviprasmis – kaip Delfų orakulas ar sapnas. Nereikia nei atsisakyti proto, nei prarasti vilties, kad instinktas skuba mums į pagalbą, kai Dievas mus palaiko prieš Dievą, kaip tai suprato dar Jobas. Nes visa, kur pasireiškia, "kita valia", yra žmogaus suformuota medžiaga, jo mąstymas, žodžiai, vaizdiniai ir visi jo ribotumai. Todėl, pradėdamas negrabiai psichologiškai mąstyti, jis visa sieja su savimi ir tiki, kad visa ir kyla iš jo paties ketinimų. Su vaikišku naivumu teigia pažįstąs visas savo sritis ir žinąs, kas esąs jis pats. Tačiau žmogus nė nenujaučia, kad kaip tik jo sąmonės silpnumas ir jį atitinkanti pasąmonės baimė trukdo atskirti tai, kas išgalvota sąmoningai ir kas atitekėjo spontaniškai – iš kito šaltinio. Savo paties atžvilgiu žmogus visai neobjektyvus ir dar negali savęs stebėti kaip reiškinio, su kuriuo for better or worse (gerai tai ar blogai) yra identiškas. Iš pradžių jam visa primetama, nutinka ir ištinka, ir tik per vargą galiausiai pavyksta išsikovoti ir išlaikyti santykinės laisvės sferą.

Tik tada, kai šitai jau turi, žmogus sugeba pripažinti, kad susidūrė su nevalingais, prigimtiniais pradais. Tie pradai yra nuolatinis jo egzistencijos pagrindas, ir jo sąmonė nuo jų priklauso tiek pat, kiek ir nuo fizinės aplinkos.

Šiuos faktus, veikiančius tiek iš vidaus, tiek iš išorės, žmogus suvedė į dievybės idėją ir aprašė jų poveikį mitu, kurį suprato kaip Dievo žodį, t.y. "kitos pusės" – dievybės įkvėpimą ir apreiškimą.

>>>> ANTROJI DALIS   

>>>> Iš vok. Kalbos vertė Zigmantas Ardickas, spausdinta Metai, 1999, Nr.3-4  

K. Jungas ir mandala
Karlas Gustavas Jungas
Karlas Jungas ir NSO
Krikščioniškasis gnosticizmas
K. Jungo mintys apie sapnus
Kristus Solovjovo mąstyme
Gamtos mokslai ir kryžius
Archetipo koncepcijos vystymasis
Froidas. Totemas ir tabu. Tabu ir jausmų ambivalencija
Dėl Velbeko "Elementariųjų dalelių"
Filonas Aleksandrietis apie esenus
Ž. P. Sartras. Fantastika kaip kalba
Levi. Mitas ir reikšmė
Rytų-Vakarų priešprieša
Filosofijos atsiradimo problematika
Nag Hammadi atradimas
Froido kelias
Angelai
Filosofijos puslapis
Mitologijos puslapis
Biblijos ir religijos sritis