Dėl Velbeko "Elementariųjų dalelių"
Esė

"Literatūra įveikia viską, prisitaiko prie visko, rausiasi atliekose, išsilaižo nesėkmių žaizdas", Velbekas

Skaitykite: M.Velbekas. Elementariosios dalelės   

Ar gali būti rašytojui kas nors blogesnio, nei išgarsėti kaip cinikas? Tai savo kailiu patyrė Mišelis Velbekas (Michel Houellebecq) po "Elementariųjų dalelių" (ED) pasirodymo 1998 metais. Romaną pravardžiavo antifeministiniu, nežmogišku, rasistiniu, fašistiniu ir pan. Tačiau Velbekas kategoriškai nenori prisiimti ciniko vaidmens.

Kadangi cinikai (ar kinikai) pirmąkart apsireiškė antikinėje Graikijoje, įdomu pažiūrėti, ar nėra kokio nors jų ryšio su Velbeku. Bent jau pradžioje romano autorius, bent iš tolo, savo išvaizda tikrai priminė Antisfeną, Diogeną ar Kratetą. Burnoje nuolat kyšojo cigaretė, dėvėjo skirtingų firmų drabužius ir nešiojosi paprastą plastikinį maišelį – ir tokį jį buvo galima sutikti prestižiniuose vakarėliuose.

[Antisfenas iš Atėnų (apie 445-360 m.pr.m.e.), kinikų mokyklos įkūrėjas, vienas pirmųjų savo gyvenimo būdu, elgesiu ir pasisakymais įkūnijęs savo filosofinę sistemą; buvo Sokrato mokinys ir draugas. Skaitykite daugiau >>>>>
Diogenas iš Sinopės (apie 400-325 m.pr.m.e.), vienas garsiausių kinikų, buvęs Antisfeno mokiniu. Kerkido "Meliambuose" ir kitur jis vadinamas "dangiškuoju šunimi".
Kratetas iš Fivų – 4 a. pr.m.e. gyvenęs kinikas, propagavęs minkštesnį kinizmo variantą, savo lozungu pasirinkęs "meilę žmogui".]

Michel Houellebecq

Samprotaudamas apie mirtį, Velbekas sako: "Būsiu gyvuliu; gyvuliu, kuris iki paskutiniojo atodūsio pakenčia savo gyvenimą ir už jį kaunasi" [iš interviu "Zeit" žurnalui, 2001]. Tai grynas cinizmas, meilė gyvenimui, tokia, kokia ji yra, nepalieka žmogui kitokio pasirinkimo, kaip tik ryti kitus arba būti kitų prarytu. Ir būtent jo ED kaip baisus sprogstamasis užtaisas užtaisyta tai, ką Sioranas laikė ciniškos sąmonės esme – "baimė tapti žmogumi, būti pajuokos objektu".

Nereikia painioti cinizmo su to termino samprata masinėje sąmonėje. "Dangiškojo šuns" pravardė nurodo, kad yra kitaip. Cinikai rodė ne tiek pastangas viską nuvertinti, kiek pasibjaurėjimą ir persisotinimą žmogiškąja būtimi, ta komedija, kurią turi vaidinti žmogus. Vaizdingai tai perteikė Biuchneris: "Tada virstu žmogumi, kuris vakare, prieš guldamas į lovą, nusimovęs vieną kojinę svarsto, ar nepasikarti ja ant durų – na, jau labai sunku nusimauti kitą" Cinikus skatina ne kokia nors idėja ar apreiškimas, o pasibjaurėjimas. Būtent jis nusako požiūrio kampą ir leidžia pastebėti žmoguje tai, kas prieštarauja jo vertybei – visa, kas nemalonu, atstumia, juokinga.

Pagal Sioraną, cinikų pasaulėžiūroje susimaišo "gudrumas, kartėlis ir farsas". Tai atsispindi ir mus pasiekusiuose pasakojimuose apie Diogeną. Pvz., kai Diogeną pakviečia apžiūrėti naują namą, o šeimininkas paprašo filosofo nespjaudyti ant grindų – šis atsikrenkštęs spjauna šeimininkui į veidą, šūkteldamas, kad tai vienintelė purvina vieta visame name. Ar galima pasielgti paslaugiau ir kartu labiau įžeisti? Ir būtent todėl atėniečiai didžiavosi, kad jis gyvena jų mieste. Kai kažkoks padūkęs berniokas sulaužė filosofo statinę, jį išplakė, o Diogenui davė naują statinę.

Andre Gliuksmanas aiškina: "Cinizmas prasideda mažuose žmonėse. Jis, kaip šešėlis, seka respublikonų papročiais… Iš tikrųjų jis yra turgaus aikštės gaminys, jis atsiranda kartu su demokratija, kai valdžia suskyla į daugybę atšakų" [A.Glucksmann. Vom Eros des Westens. Eine Philosophie, 1988]. Ir negalima nuneigti, kad ciniškas mąstymas būdingas europietiškai dvasiai. Sofistai, libertinai, nihilistai neįsivaizduojami kitur. Ir cinizmo pareikalauja kapitalizmas – ta nuo rinkos priklausanti formacija, kurioje pinigai laikomi pagrindine vertybe. Ne veltui Anglija tapo juodojo jumoro tėvyne.

Cinikai sugeba inteligentiškai, t.y. netrivialiai, susitvarkyti su tuo, kas laikoma neskoninga, banalu ir nereikšminga. Jie sugeba parodyti, kad didinga nuo menka teskiria mažas žingsnelis. Toks buvo Diogenas, pasirodęs Akademijoje su nupeštu gaidžiu, kad parodytų, ko vertas platoniškasis žmogaus apibrėžimas – kaip gyvūno su dviem kojomis, neturinčiu plunksnų; arba tada, kai atsakydamas į Aleksandro Didžiojo pasiūlymą patenkinti bet kokį jo norą, atsiliepė: "Pasitrauk, neužstok saulės!"

Jau antikoje buvo tai, ką lozungu rinktis siūlo Velbekas: "Būkite pakankamai bjaurūs (kandūs), kad būtumėte teisūs" [M.Houellebecq. Rester vivant et autres textes, 2001]. Cinikai visada provokatoriai, skandalistai – ir iš čia jų, kaip nepriimtinų aukštuomenėje, reputacija. Jie sujaukia sveiką protą, išverčia pažįstamą pasaulį. Jie žvelgia paviršutiniškai ir nesigilina į metafizinių idėjų pasaulį. Jų vertė ta, kad žmogiškųjų atmatų pasaulyje sugeba įžvelgti pagrindinį gyvenimo faktorių ir padaryti jį teisingumo kriterijumi.

Cinikų ryšį su trivialiais dalykais patvirtina lingvistika. Lotynų trivialis kilęs iš trivium, reikiančio "visų kelių sankirta", tiesiog "sankryža" bei "vieša vieta". Tad tai vietos, kur dažniausiai buvo galima sutikti senovės cinikus – ne miesto centre, ne šventykloje ar rūmuose, ne teatre, o pakraščiuose – ten, kur susipina gatvės, darosi pavojingos ir stichiškos. Ten rinkosi būrėjos ir veltėdžiai (graikų kalboje "trivios" reiškė ir "gatvės mergšė"). Ir reikia pastebėti, kad cinikai nesišalino tokių žmogystų bendrijos. Tad ir Velbeko prisirišimas prie "purvinosios" sekso pusės visai suprantamas.

Kartu prisiminkime, kad savo atsiradimo metu cinizmas buvo ne tik filosofinis, bet ir literatūrinis reiškinys. Pasakojimai ir anekdotai apie cinikus stimuliavo literatūros vystymąsi. Tai jaunystėje suprato Nyčė, rašęs: "jie pasiekė, kad buvo sukurtas 'kvailiojančio Sokrato' literatūrinis įvaizdis: dieviškosios dvasios įvilktos į satyros rūbą" . Čia omenyje turima Menipo iš Gadaros įvestas satyros žanras, paplitęs ne tik antikoje, bet ir Viduramžiais bei Švietimo epochoje, - ir išlikęs iki mūsų dienų. Atsekamos dvi jos šakos: rytų ir vakarų. Pagal Bachtiną, abiejų jų ištakos ankstyvojoje krikščionių literatūroje. Rytų atšaka per Bizantiją siekia Dostojevskį ir toliau, o vakarinė prasideda nuo Viduramžių farsų ir per Rable ir Servantesą pasiekia Dž. Sviftą, Volterą ir E. Hofmaną.

Paraidžiui, lotynų "satura" reiškia "mišinys" (arba indas salotoms) ir prilygsta mūsų "popuri" arba "farsui". Menipo satyroje leidžiama daug, jei ne viskas. Ji sumaišo įvairius stilius ir formas, cituoja ir tveria, dievina anekdotus ir patarles, iš prozos lengvai peršoka į poetiką, žongliruoja mitais ir pamokymais, išjuokia klasikines gudrybes ir visokias banalybes – jai niekas nepakenkia.

"Elementariosios dalelės" apnuogina prarają tarp idėjų ir realybės pasaulių. Jo tikslas priešpastatyti "pakylėtus" ir "trivialius" dalykus. Ir būtent ED pasižymi stilių maišymu, rimtų ir nerimtų dalykų derinimu (ką graikai vadino spoudogeloion). Gailestingumo nerandama. Štai 1968 m. hipius ir tą kartą jis vaizduoja su tokiu grotesku, kad nelieka nieko iš jų nuostatų ir įsitikinimų. Jis juos tiesiog sutrypia, sumurgdo į purvą. ED neturi jokių didaktinių ketinimų – atrodo, kad mums reiktų rimtai priimti peršamą idėją, kad žmonija gali išsigelbėti tik susinaikindama genetiškai. Bet tada atmestume romaną persmelkiantį juodąjį jumorą.

Andre Bretonas taip nusako juodąjį jumorą: "Priliečiame kažką karštą, atsistojame ant įkaitusios dirvos, aistrų vėjai pradeda pūsti tai į nugarą, tai į veidą, vos pabandome kilstelėti šį jumorą dengiančią paslapties skraistę". Ironija ir juokas yra mirtinai pavojingi. Juokas įstringa gerklėje ir veikia dviem būdais: pagimdo kartėlį ir sunaikina iliuzijas - būtent taip žiūrovą paveikia kai kurios Gojos ir Hogarto graviūros. Ir "juodas jumoras" sukelia skaitytojui ne savo pranašumo, o pasibjaurėjimo jausmą, "baimę tapti žmogumi, būti pajuokos objektu".

E.Warholas kartą pasakė: "Menininkas turi sugebėti pakeisti savo stilių nesikrimsdamas dėl to". Velbekas yra būtent toks. Ir satyra jam suteikia tokią laisvę. Romane yra naratyvinių fragmentų, bet yra ir esė, mokslo populiarinimo, liečiančių sociologiją, mediciną, etologiją, genetiką, fiziologiją. Jame įausti eilėraščiai, dramos scenos ir kita. Pati romano mintis, kad žmonija pajėgi susinaikinti, atradusi genetinį metodą, leidžiantį klonuoti naują žmonių rūšį, dauginimuisi nenaudosiančią lyčių skirtumų, yra rizikinga. Ekscentriškasis pasakotojas byloja iš ateities, iš 2080-ųjų: "Kažkurios būtybės iš ankstesnės rasės dar išlikusios, daugiausia srityse, kurios ilgą laiką buvo veikiamos tradicinių religinių doktrinų. Tačiau jų dauginimosi procentas kasmet mažėja ir šiuo metu jų išmirimas yra neišvengiamas". Tai leidžia retrospektyviai pažvelgti į mūsų situaciją, kuri palygintina su nuopuoliu, persilaužimo tašku, krikščionybės atsiradimu ar Atgimimu.

Pritaikomas susvetimėjimas kaip metodas (to get out in order to look in [išeiti į išorę, kad pažvelgtum į vidų]). Tokio fiktyvaus taško pasirinkimas dar antikoje rėmėsi įsivaizdavimu, kad pasaulis padalintas į tris dalis: apatinę, viršutinę ir vidurį. Tą ypač efektyviai panaudojo Lukianas – "Ikaromenipoje" pasakotojo, kopiančio į Olimpą, žvilgsnis į Žemę nukreiptas iš viršaus, nuo Mėnulio. Žmonija ir miestai iš ten suvokiama kaip skruzdėlynas, kuriame triūsiantieji nemato visumos prasmės.

"Elementariosiose dalelėse" atskiros idėjos pateikiamos banaliai ar profaniškai – siekiant atskleisti jų nuslėptą reikšmę.Taip sekso laisvės idėja ne tik išnagrinėjama iki pat polit- ekonominių šaknų, bet ir išjuokiamos jos išoriškai patrauklios apraiškos – priešnėštuminių priemonių naudojimas bei adulterio legalizavimas Vietoje to, kad pasiektų pirmapradį komunizmą, niekuo neribojamos sekso laisvės aplinką (kurią siūlė F.Engelsas ir kurią bandė įgyvendinti 1968-ųjų jaunimas), seksualinė emancipacija sukūrė tik išplėtotą gundymo sistemą". Pilniausią įsikūnijimą ji pasiekia svingų klubuose. "Grupinis" tampa iš tradicijų išsilaisvinusios asmenybės ultima ratio (paskutiniu argumentu) – asmenybės, besijuokiančios iš elementaraus gėdos jausmo. Giovanni Castiglione. Diogenas ieško gero žmogaus

Bachtinas rašė: "Menipo satyros svarbi ypatybė yra organiškas suderinimas mokslinės fantastikos, simbolikos ir kartais mistinių-religinių elementų su kraštutiniu ir grubiu (mūsų požiūriu) lūšnynų natūralizmu… Čia idėja nesibaimina jokių lūšnynų ir jokio gyveniškojo purvo. Idėjos žmogus, išminčius, susiduria su pasaulio pykčio, ištvirkimo, žemumo ir nepadorumo kraštutinėmis apraiškomis". Velbekui tokiomis ištvirkimo vietomis tampa Paryžiaus verslo, prekybos ir gyvenamieji rajonai, supermarketai, laisvalaikio centrai, mokslo tiriamieji institutai, kavinės ir naktiniai klubai, o taip pat kolektyvinio poilsio centrai, "New Age" ir nudistų kempingai, senelių prieglaudos ir provincijos psichiatrinės klinikos. Tos vietos aprašomos smulkiai, iki pat pasibjaurėjimą keliančių detalių.

Velbeko romanas, tačiau, nėra kritika. Jo tikslas sukelti skaitytojai tokią būseną, kai imama abejoti visomis nuostatomis. Taip Lumanas aprašo concepto [sąvoka, kurią B.Grasianas apibrėžia kaip "suvokimo aktą, išaiškinantį sąryšius tarp objektų"] poveikį: "Menas priverčia žmogų stebėti save tarsi žiūrovą; tuo būdu žmogus susiduria su neįmanomu". Skaitytojo susidūrimas su savimi pačiu užtikrinamas Velbeko polinkiu į kraštutinumus, pavaizdavimu neįprastų, nenormalių moralinių-psichinių žmogaus būsenų – visokio plauko beprotybių, asmenybės susidvejinimų, neįprastų sapnų, vizijų ir pan.

Tačiau skirtingai nuo nihilizmo, Velbekas palieka skaitytojams viltį, kurios ūgliai prasiskina kelią visose padėtyse be išeities – kovos prasmė egzistuoja, arba bent gali egzistuoti. Ir net jo nesant, žmogui lieka "laisvės siekis".

Gali būti, kad ši knyga buvo sumanyta kaip A.Huxley "Puikiojo naujojo pasaulio" rimeikas [pastaba: ED 2 dalies 10 skyrius skirtas Aldous Huxley ir jo broliui Džiuljanui]. 2001 m. pasirodė naujas Velbeko romanas "Platforma"; vėliau atėjo rugsėjo 11-oji. Velbekas buvo kandidatų Hondūrų premijai sąraše ir koks absurdas, kad kai jis leido sau pasisakyti panašiai, kaip randame "Elementariosiose dalelėse", tai suveikė kaip detonatorius – kad islamas, esanti "aukščiau visų kitų… kvailumu, falšu ir obskurencija" (tai nebuvo priimtina, kai karas kabojo panosėje). Tai sukėlė skandalą, po kurio Velbeko pavardė buvo išbraukta iš kandidatų sąrašų. Tai visai nepuošia "laisvosios" Europos.

Pagal W.Lange (g.1955) esė iš rinkinio "Das Schone und das Triviale", 2003   

Skaitykite: M.Velbekas. Elementariosios dalelės

Papildomi skaitiniai:
Odisėjas visapusiškas
Cinizmas kaip amatas
R.W. Emersonas. Poetas
Teofilis Gotjė. Hašišas
Christian Libens. Sekso poetika
Pastabos apie kūrybiškumą
Seksas filosofų gyvenime
Korespondenciniai šachmatai literatūroje
Kristianas Libensas. Marizos skonis
Boris Vian. Apie erotinės literatūros naudą
S. Barančakas. Maksimalistinis vertėjo manifestas
R.Kaijua. Sapnų apžavai ir problemos
Aldo Palaceski. Priešskausmis (Futurizmo manifestas)
Deividas Konstantainas. Arbata Midlande
Prancūzų erotinio romano ypatybės
Czeslaw Milosz. Ulro žemė
R. Vaičekauskas. Kometos stebėjimas
A. Beliajevas. Ar lengva būti vėžiu?
Žigmondas Moricas. Vainikas
Edgaras Keretas. Venera
U.Eco. Fuko švytuoklė
Mano sielos liūdesiai
Mitas ir reikšmė
Literatūriniai skaitiniai
Fantastikos svetainė
Filosofijos svetainė
Poetinės vizijos