Lukas Devita

PASTABOS APIE KŪRYBIŠKUMĄ

"Nebijok klaidų, tokio dalyko tiesiog nėra"
Miles Davis, džiazo triūbininkas, XX a. muzikos novatorius

Rašant, kartais norėtųsi būti labiau žodžių "organizatoriumi", ar tai upės stebėtoju nei autoriumi.

Gal panašiai, kaip atviros sielos žiniuonė Donna, "Vaivorykštės ledi", kurios įspūdžiai ir pamąstymai apie kūrybos esmę įkvėpė šiam pasakojimui. Žinoma, kūrybiškumo tyrinėjimo šaltinių Jackson Pollock yra daugybė – jų įvairovė aprėptų nuo meno kritikos iki psichologijos. Tuo tarpu minėtoji kanadietė Donna Kinniburgh akademiniam pasauliui būtų gal kaip abstraktusis ekspresionistas Jackson Pollock klasicizmo tapybos tradicijai.

Donna savo gausius rašinius įvardina "Atspindžio skaitymais" ir teigia atsakymus gaunanti iš angeliškų būtybių, ar to, ką pavadintume "vidiniu balsu", išgrynintu gilia meditacija. Panašu, kad ne vadovėliuose, o ten pat giliai viduje glūdi ir kūrybiškumo esmė. Pačiose ištakose, kur gyva samprata apie kūrybiškumą, kaip prigimtinę savybę, kiekvieno asmens - nes jis pats tiesiog įkūnija kūrybos akto projekciją. Ši savybė tuomet savotiškai neišvengiama ir galima manyti – pasireiškianti visada. Net tuomet, kai "nepasireiškia".

Tačiau vienas individas ieško būdo atverti kūrybiškumą, jausdamas stygių kiekviename žingsnyje, kai kitas kenčia nuo sumanymų pertekliaus, išraiškos ar formos paieškų ir mielai pailsėtų nuo vidinio akstino "kažką nuveikti". Kūrybingasis tikina, kad būti tokiu - ne pyragai: išmanymo bei galimybių trūkumas, nepasitenkinimas, nepaliaujamas tobulo išpildymo siekis lydi kiekvieną kūrybinį procesą. Panašu, kad šiems dviems bičiuliams derėtų veikti išvien, pasidalinant patirtimi. Gal būt abu jie gyvena kiekviename mūsų.

Žodis "kūryba" dažnai taip ir ištraukia priešais akis meno kūrinį, ir tokia asociacija neabejotinai pagrįsta. Tačiau kūrybiškumas – daug daugiau už meninę išraišką. Pats gyvenimas gali būt pavadintas menišku, jei jis kūrybingas. "Daugiau" tai tuo pačiu paprasčiau, t.y. raktas į kūrybiškumą slypi paprastume, sąmoningume ir buvime savimi ( jei tik tai būtų paprasta ). Tačiau svarbus pats pirminis nusiteikimas, kad kūrybiškumas nėra išskirtinė savybė, o kiekvieno asmens prigimtinė teisė. Pasak ne-moksliškų šaltinių, tokių kaip angelų pastebėjimai - pati samprata "kūrybingumo stygius" yra neteisinga ir beveik neįmanoma. Kūrybiškumas natūralus, o jo sulaikymas - ne, nors žmonės dažniausiai elgiasi lyg būtų atvirkščiai. Tačiau, pasak to paties šaltinio, kūrybiškumo suvaržymas net gi reikalauja daugiau jėgų nei kūrybinis pasireiškimas. Bet aplinkybės gali padėti pagaliau išlaisvinti asmens valią. Kartais pilnai "užstumtas į kampą", kritinėje situacijoje asmuo atveria kūrybingumą, to dėka išsigelbėdamas. Kūrybiškumas tiesiog būtinas išgyvenimui, nesvarbu kuo žmogus užsiimtų. Vadinas, ši esminė savybė dažniausiai suvokiama per siaurai.

Kūrybiškumas gali pasireikšti bet kurioje veiklos srityje, viskas priklauso tik nuo asmenybės. Vargu ar net įmanoma pilnutinai, iš pagrindų išspręsti problemą nebūnant kūrybingu - tokiu atveju tik kartojamos "saugios" klišės, pasitenkinama sprendimo "imitacija". Akivaizdu, kad kūrybiškumas neatsiejamas nuo laisvo mąstymo, atvirumo bei sąmoningumo. Tuomet, problema ne kūrybiškumo stygiuje, bet sugebėjime jį atverti. Vienas iš skvarbiausių Donna'os "Atspindžių" pastebėjimų tas, kad mes "kūrybingai blokuojame savo kūrybiškumą". Išties atrandama daug būdų, pasiteisinimų, baimių varžančių kūrybiškumą. Neretai manoma, kad jis buvo traumuojamas jau vaikystėje, nepakankamai vystomas. Lyg priežastys būtų vien išorėje. Vidinis kūrybingumas tiesiog neaptinkamas ar nepastebima, kad jis yra ir veikia. O įvairios kliūtys tik skatina jį pilniau atsiskleisti.

Dažnai atrodo, kad labiausiai varžo aplinka - pavyzdžiui, lyg savaime suprantama, kad novatoriški pareiškimai sunkiausiai pasitinkami politikoje, religijoje ar teologijoje, tuo labiau, sakykim, archeologijoje - kas labai gaila, nes čia taip trūksta šviežio žvilgsnio. Taip pat manoma, kad naujumas, drąsa, eksperimentika tai neva meninės terpės privilegija, įprastiniai palydovai. O kaip nebūtų keista, viena iš priežasčių, galinčių stabdyti kūrybiškumą, tai - meno kultas. Tiek visuomenėje, tiek primestas ar pripažintas individualiai. Gal tai per daug abstraktu ir aiškiau teigti iš kito galo, kad meninė išraiška būtų visuotinesnė, jei suprantama tik kaip tyli asmeninė priemonė dvasiniam vystymuisi. Jos grožis - procese, tuomet rezultatas ne taip svarbus, nepriklauso nuo įvertinimo, o meninė išraiška lieka laisva. Tačiau "menas", pasirodo gali prisistatyti ir kaip konkreti įstaiga su atsakingais administratoriais, ar kaip nuostatų sistema. Tuomet, jei geriau atsitraukti, tai kūrybiškumas čia - vėlgi kaip išsigelbėjimas.

Nesvarbu, ką darai - sodas, virtuvė, ar net pasų poskyris gali tapti kūrybinga vieta, kur atsiskleidžia sumanumas ar patirtis. Išradingasis, Sufizmo įtakotas filosofas Gurdžijevas sakydavo, jei žmogus sugeba nors vieną darbą atlikti gerai, pakylėtai, tai su juo jau yra ką aptarti. Tuomet jis sugebėtų perimti ir dvasinio tobulėjimo mokymą. Svarbu, kad kūrybingumas pasireiškia ir tiek pat būtinas suvokiant dalykus, skaitant, žiūrint, įsisavinant naujas idėjas. Kiekvienas įsigilinimas jau yra kūrybos aktas, o paviršutiniškumas neatvers brandžių pastebėjimų. Kūrybiškumas todėl yra beveik sinonimas darbštumui.

Tačiau kūrybiškumas, be minėtų dalykų, tai ir iššūkis.

Pokario Amerikoje, tapytojas Jackson Pollock sumanė padėti į šalį teptuką ir ėmė drabstyti dažus nudrožta lenta, semdamas juos iš paprasto "dažytojo" kibiro. Jis tarytum šoko ekstazėje Andy Warhol apie didžiulę drobę, paguldytą ant grindų, lyg piešdamas, nerviniais siūlais supintas sielos išgyvenimų kronikas, tiesiogiai perteikdamas emocijas. Staiga tai buvo taip laisva, išgryninta iki "konkrečių tapybinių pojūčių". Jackson Pollock atsisakė įprastinio paveikslo kompozicijos principo, o jo darbo būdas tapo vadinamas "vyksmo" tapyba (action painting ). Atrodė, kad Jackson Pollock kuria spontaniškai, tačiau manoma, kad jis tuo pačiu labai tiksliai suvokė savo judesius ir apgalvotai formavo piešinį. Viename savo darbe, trijų metrų ilgio drobėje Lavender Mist, jis galiausiai įmerkė rankas į dažus ir pliaukštelėjo atžymas paveikslo viršuje, lyg susigretindamas su pačiais ankstyviausiais žinomais "dailininkais", vadinamose priešistorinėse olose. Jackson Pollock'o drąsa ir paprastumas įkvepiantis, nebūtinai imtis dažų kibiro, bet naujai, šviežiai peržvelgt meninio vaizdavimo būdus bei prasmę.

Rodos visai priešingas nuo jo ir Amerikos ekspresionistų Andy Warhol, pop meno pradininkas. Jis tiesiogiai perėmė objektą, tiesiai iš supermarketo lentynos ir pats tarytum pasislėpė už savo "bejausmių" drobių. Tačiau kas sieja abu minėtus dailininkus - jų darbai reikalauja žiūrovo sąmoningumo, o taip pat vienodai gali piršti mintį, " taigi ir aš taip galėčiau !". Andy Warhol visu savo kūrybiniu gyvenimu nuvainikuoja menininko - išskirtinės nepakartojamos asmenybės kultą. Savo dirbtuvę Andy pavadino "Fabriku", duodamas antausį pompastiškai tapytojo "studijai". Be to, Andy Warhol net norėjo būti lengvai pakartojamu, jo darbai galėjo būt išpildyti asistento ir nesiskirti nuo originalo. "Norėčiau būti Xerox'o mašina", šmaikščiai teigė dailininkas. Bet pats tapybos pasaulio "žvaigždės" darbo principas gali netikėtai pasirodyti artimas ir tam, kas vadinama liaudies menu.

Kai Andy Warhol ėmėsi filmuoti, jis buvo lyg vaikas su kamera ir grąžino, pasak Jono Meko, kino meną prie ištakų. Svarbiausia Warhol'o filmuose išliko kasdieninis kūrybos džiaugsmas, improvizacija ir laisvė kitiems išreikšti save (Andy Warhol'o filme). Ironiška, bet ir taiklu, kaip pranašiškas Warhol'o posakis "Ateityje visi bus įžymus...penkiolikai minučių". Tačiau meilė žmonėms ir kiekvieno paskatinimas išliko pagrindine nuoširdžia Warhol'o nuostata: "apšvietimas blogas, projekcija bloga, operatorinis darbas baisus ... o žmonės nuostabūs". Arba, "Žiūrovai eina į kiną, tam, kad pažiūrėti į kitus žmones ekrane. Holivudas visiškai nusiklaidžioja elgdamasis su herojais lyg su daiktais - perkelia juos į vaizdingą aplinką, įsodina į Rolls Royce'są, nuskraidina į Egiptą. Nieko to išvis nereikia. Žmonės tokie ypatingi - neįmanoma padaryt blogo kadro". Ne tik Andy Warhol'o pasisakymai, bet ir dauguma jį pažinojusių patvirtina nepamainomą dailininko savybę įkvėpti kitus būt kūrybingais, paprastai, lyg būti savimi - "kiekvienas visada yra kūrybiškas" (Andy Warhol).

Įdomu, kad būtent tokius žodžius ištarė ir tarytum visai nepanašus į Andy Warhol'ą charizmatinis anglų poetas bei dailininkas William Blake (1757-1827) . Mažai kas galėjo jam prilygti mąstymo drąsa ir William Blake laikė vaizduotę teisingiausia tikrove. Žmogaus gyvenimą Blake piešė lyg neatsiejamą dalį dieviško virsmo rate. "Kiekvienas turi išgyventi Biblijos paveikslus, kaip savo biografiją" - toks iššaukiantis, o kartu įpareigojantis teiginys kviečia kūrybingai pačios sielos vystymosi interpretacijai. Tikėjimas negalėjo būt imamas paraidžiui, bet turėjo būt atviromis durimis į kūrybingą gyvenimą siekiant tobulėjimo. William Blake tikėjo, kad tik žmogus atvėręs savo kūrybiškumą galėjo būt tikru krikščionimi, gal būt būsimojo išsvajoto Menų miesto - Blake'o Naujosios Jeruzalės - piliečiu. William Blake savo vizijose kalbėjo su Pranašais, lankėsi Pragaro Spaustuvėje ir su Angelų pagalba praverdavo Pažinimo duris. O jam pavyko dar daugiau - išeiti už laiko ribų. Dabar, nemirtingas Poetas gali priminti taip pat seną, kaip žemė, nuostatą, kad kūryba tai dievų bruožas. Būtent daugiskaita, nes daugybė kosmologinių creation. William Blake pasakojimų ir mitų jį pabrėžia. Pasaulis ir žmogus sutvertas tokiomis įvairiomis formomis, įamžintomis skirtingų tautų legendose, didžiosiose ar mažai žinomose religijose. Ir bent vienas dalykas visa tai vienija - kūrybingumas. Dažnai Dievas ir yra visagalis savo beribiu kūrybiškumu.

Prisidengus naivaus vaiko atpasakojimo stiliumi galima būtų pratęsti - bet gi dauguma pakylėtų legendų, o tuo labiau tikėjimų ir skatina sekti Dievo pavyzdžiu, vystyti tai kas svarbiausia dieviškoje tikrovėje. Keista, bet pasak daugelio religijų, mes joje ir esame. O viena kūrybiškumo ištakų - gal būt kaip tik tas naivus vaikas, nespėjęs sužinoti pasaulio tvarkos ir taisyklių. Kita priežastis - tiesos ieškojimas, atviras, be išankstinių nuostatų. Ne tiek užtikrintas pareiškimas, kiek nenuilstantis ieškojimas.


Poetinė geometrija
Dailininkai: Algis Lankelis
Rock poetika: Ziggy Stardust
Gnostikai ir žvaigždžių vaikai
A.Warhol - nuobodulio karalius
Pranašiškas Aldous Huxley
Jim Morrison, Amerikos poetas
Viljamas Bleikas – pamirštas ir prisimintas
Dendizmo poetika: literatūra ir mada
Andy Warhol: portretas su datomis
Psichodelinės eros atspindžiai: Amerikos pionieriai
Žiūrovo nuostaba kūrinio suvokimui
Chaosmo estetika: James Joyce Viduramžiai
Pirmoji tarpžvaigždinė kelionė
G.Gurdžijevas. Ketvirtasis kelias
U.Eco. Įžengiant į miškus
Odisėjas visapusiškas
XXI a. disidentai - David Icke
Menininko ir jo kūrinių klajonės
Andrė Morua. Kuo aš tikiu?
Visų dienų apmąstymai
Prerafaelitai
Rodanti kelią
Fantastikos puslapis
NSO.LT svetainė
Meno skiltis