XXI a. disidentai - David Icke  

Visada visuomenėje būna kitaminčių. Ir skirtingų kiekvienoje valstybėje, ypač jei tos valstybės priklauso, iš pirmo žvilgsnio, labai nepanašioms formacijoms. Sovietinio disidento samprata nuo XX a. antros puses tapo bene geriausiai žinoma,tiek gerai, kad iki šiol post-sovietinėse šalyse žodis disidentas pirmiausia asocijuojasi su senuoju anti-komunistu, ar politiniu kitaminčiu, kovojančiu prieš autoritarinį rėžimą.

Platesne prasme disidentas (nuo lot. dissidentis - nesutinkantis, prieštaraujantis) - tai asmuo nepripažįstantis plačiai vyraujančios ideologijos, oponuojantis oficialiai politikai, struktūrai, plačiai nusistovėjusioms normoms, aktyviai išsakantis savo nuomonę. Dažniausiai jis veikia nepažeisdamas valstybės įstatymų, nenaudoja smurto, remiasi konstitucinėmis teisėmis, savo idėjas propaguoja įmanomomis žiniasklaidos formomis. Disidentai sąlyginai skirstomi į politinius, socialinius ir religinius. Kultūros srityje tokiais galima laikyti radikalius alternatyvaus meno bei muzikos atstovus.

Kaip taisyklė, kuo gilesnė disidento įžvalga ar atviresnė sąmonė, tuo mažiau tikimybės, kad jis oponuos tik vienai siauresnei gyvenimo sričiai. Greičiau tai tik pradžia, tinkamas išeities taškas. Pvz., opozicinis politinis aktyvistas ima suprasti, kad priešinasi sistemai, kur teisingumo, finansų, kultūros, religijos, švietimo ar medicinos problemos glaudžiai siejasi, ar yra netgi sąmoningai supintos tarpusavyje. Ieškodamas tiesos jis gal būt atsisuks prieš visą galingą esamos tikrovės palaikymo mechanizmą.

Sovietiniai disidentai reikalavo žodžio laisvės, siekė pilnaverčių žmogaus teisių, už tai buvo persekiojami ir dažnai represuojami, ištremiami ar izoliuojami. Atrodė šitokia jų padėtis buvo unikali ar būdinga tik panašaus "profilio" totalitarinėms valstybėms. Tačiau laisvos vakarų valstybės taip pat nestokojo disidentų, net ištisų jų judėjimų, kurie galėjo pasireikšti neabejotinai atviresniu būdų. Politiniai disidentai, ar tiesiog nekomerciniai menininkai kapitalistinėse valstybėse galėjo būt bendrai vadinami komunistais - tai lyg pagal atvirkštinio atspindžio taisyklę. Eiliniai hipiai ar žymūs roko muzikantai, kaip John Lennon, buvo kaltinami posūkiu į kairę. Ir kai kada, tiesiog priešiškų pažiūrų disidentai, kiekvienas savo šalyje, galėjo būt pasodinti už grotų, pasitelkus vienokį ar kitokį pretekstą. Pavyzdžiui, tokie skirtingi kitaminčiai, kaip Vladimiras Bukovskis tuometinėje SSSR ar Angela Davis*) - JAV, susidūrė su bendrais žmogaus teisių pažeidimais ir diskriminacija, kas dar syk primena ir tai, kokie, savo esme yra panašūs pasaulio karaliai bei valdovai.

Šiandien Vladimiras Bukovskis nėra tik „buvęs“ disidentas, jis - vienas nedaugelių, drįstančių lyginti Tarybų Sąjungą su Europos sąjunga, remiantis nemenka patirtimi (lietuvių kalba šie Vladimiro Bukovskio apmąstymai publikuoti laikraščio „XXI amžius“ priede „XXI amžiaus Horizontai“). Vis labiau bendri valstybių valdymo principai, ekonomikos vientisumas, ar vietomis - pančiai, pop kultūros varomas visuomenės vienodėjimas iššaukia naujo tipo priešiškumą, savotiškai „išgrynina“ šių dienų ir ateities disidentą, neretai pavadinamą anti-globalistu. Kas, be abejonės, nėra nusiteikimu prieš visuotinę santarvę ir tikrą tautų draugystę. Greičiau tai bandymas atskleisti globalistą - palyginus nedidelę grupelę super-įtakingų, potencialių ir dažnai ciniškų pasaulio „savininkų“.

I am free Naujųjų disidentų išraiškos forma išlieka ta pati - laisvas žodis. Tad ir knyga čia tebevaidina klasikinį svarbų vaidmenį, šalia internetinės žiniasklaidos, radijo laidų bei filmų. Net ir Lietuvoje žinomas dokumentinis, o kartu meniškas, vos ne „epinis“ režisieriaus Peter Joseph'o filmas Zeitgeist („Laiko dvasia“, 2007) tapo tikra pogrindžio sensacija ir patraukė ne tik vadinamuosius konspiracijų teorijų šalininkus, bet įvairiausių pažiūrų, amžiaus ir tautybių atstovus. Interneto vaizdo svetainėse gausu ir kur kas „aštresnių“ disidentiškų filmų visiems gyvenimo atvejams, kartais gilesnių ar labiau ezoteriškų, kaip kad Esoteric Agenda (2008), bet būtent filmui Zeitgest išpuolė veržtis iš tikro underground'o į populiarų ekraną, kas iš dalies paskatino ir filmo tęsinį - Zeitgeist: Addendum („Laiko dvasia: Priedas“, 2008).

Žymiausi šių laikų kitaminčiai, kaip taisyklė visapusiškai išsilavinusios asmenybės, oratoriai, knygų ar filmų autoriai, bet neretai gąsdinantys savo ekscentriškomis pažiūromis ar radikalumu. Taip pat, neretai laikomi pamišėliais. Bene patys ekstremaliausi iš jų, Jungtinėse Valstijose - tai jausmingasis (ir griausmingas) Alex Jones, vyresnės kartos Jordan Maxwell'as ir Jim Marrs'as, mistiškasis Michael Tesarion'as, Britanijoje - nepamainomas teisuolis David Icke, bei daugelis kitų. Visi jie gyvena laisvėje, nesiskundžia pragyvenimu, o kai kurie virto tiesiog žvaigždėmis, kaip kad David Icke. Tiesa, prieš tai jis praėjo ilgą „žiniasklaidos juokdario“ kelią, beje, tai savotiška kai kurių demokratinių valstybių praktikuojama nepageidautinos asmenybės „izoliavimo“ forma.

David Icke mestelėjo iššūkius bene toliausiai iš visų, propagavo galybę sunkiai į galvą talpinamų pareiškimų, atskleidė kvapą gniaužiančių įžvalgų, ištisą galeriją pamąstymus skatinančių politinių bei istorinių epizodų. Tuo pat metu, kaip ir nemažai kitų supratingų kitaminčių, David Icke pabrėžia neteigiantis ir nepranašaujantis absoliučių tiesų, nesiekiantis priversti savo auditoriją patikėti, bet linkėtų klausytojams ir skaitytojams atsiverti, atsiribojant nuo išankstinio nusiteikimo, imti mąstyti bei daryti išvadas tikrai savarankiškai. Pažangiausia kitaminčio pozicija - nepiršti savo nuomonės, laikyti save lygiu su kitais, tiesos ieškotoju tiek pat kiek skleidėju.

Kažkuria prasme, David Icke'ui viskas prasidėjo nuo knygos rašymo, dar būnant Žaliųjų partijos entuziastu. Rašymas ėmė "lietis" lengvai, lyg laiminamas iš aukščiau, galiausiai pastūmėjęs į gilų, mistiškąjį savęs ir aplinkinio pasaulio pažinimą. "Tai neturi būti šitaip" (It Doesn't Have To Be Like This, 1989) - pirmoji David Icke knygelė, atspindėjo jo požiūrį į aplinkos apsaugą, "žaliųjų" tikslą ir kelią.

Na, žinoma, pradžia siekia dar ankstesnius laikus, kai uždaras nedrąsus berniukas prasiveržė į futbolo aikštelę ir vėliau tapo profesionalu, vartininku. Dėl tuometinių sveikatos sutrikimų negalėdamas toliau žaisti, David Icke, darbininkų klasės išeivis, oficialaus mokslo neaprobuotas jaunuolis, tapo žurnalistu bei sėkmingu BBC sporto komentatoriumi. Jautrumas gamtai ir aplinkai paskatino David Icke'ą nuo 1982-ųjų įsijungti į tuomet populiarėjančią Britanijos Žaliųjų partiją bei tapti jos atstovu spaudai. Rodos, karjera galėjo tęstis sklandžiai ir sėkmingai. Tačiau gan greitai David Icke nusivylė darbu oficialioje žiniasklaidoje, net ir tokioje prestižinėje, kaip televizija. Dėl priešiškumo tuometinei Margaret Teacher politikai David Icke buvo nelabai BBC vadovų mėgiamas, o tikru griaustiniu tapo jo tolimesni atsivėrimai ir be kompromisiniai pareiškimai. Prasidėjęs intensyvus vidinio atbudimo laikmetis suteiks peno antrajai knygai "Tiesos vibracijos" (Truth Vibrations, 1991)

Paskatintas jaunatviškų dvasinių atradimų, viename interviu David Icke ketino patvirtinti, kad visi mes esame dievo vaikai, tačiau buvo suprastas, kaip asmeniškai pasivadinęs "dievo sūnumi". Tai sukėlė Britanijos žiniasklaidoje tikrą sąmyšį, BBC nepanoro pratęsti su juo darbo sutarties, Žaliųjų partija nebeleido būti atstovu ir viešai pasisakyti. Pašnibždomis David Icke buvo laikomas pamišėliu, ir prasidėjo visuotinės pajuokos periodas.

Tačiau vidinė jėga neapvylė herojaus ir David Icke nepabūgo pirmiausia klausyti sielos balso, drąsiai vadovautis intuicija. O nauju jo tikslu palaipsniui tapo pasaulio valdymo perpratimas, bandymai išsiaiškinti tamsiausius istorijos ir nūdienos politinius užkulisius, išvystant žiniasklaidos manipuliacijas, pateikiant mums visos tikrovės sampratą.

Pasak David Icke, visuomenė daugelyje šalių atrodo net prasčiau nei avių banda - pastaroji yra tvarkoma ganytojų, o žmonių bendruomenė sėkmingai gyvuoja jos nariams kontroliuojant vieni kitus tarpusavyje - laiku stabdant "nukrypimus nuo normos", protingai patarinėjant, mokant prisitaikyti "savo labui", konjunktūriškai "vadybinkaujant" ir kt.

Žinoma yra ir didydis materialiosios planetos "ganytojas" bei valdovas - aukštuomenės klanas, susietas šeimyniniais bei kraujo ryšiais, įtakojantis pasaulį daugiau kaip tūkstantmetį. Pasak David Icke, grupė išrinktųjų, sudarytų iš monarchijos atstovų, bankininkų, žymiausių biznierių bei politikų siekia išlaikyti pirmiausia žinias bei žinojimą siauroje "piramidės viršūnėje", o taip pat pažangias technologijas, nenuilstamai stengiasi kontroliuoti gamtinius išteklius. David Icke'o tyrimai bei išvados meta kaltinimus vadovaujančiai elitai dėl sąmoningai ir kruopščiai jų pačių suplanuotų įvykių, kaip kad abu pasauliniai karai, ekonominės depresijos, finansinės krizės, teroristinės atakos, visa, ką plačioji visuomenė regi kaip stichiškus reiškinius ar nelaimingus atsitikimus. Žymioji David Icke'o formulė, priskiriama pasaulio globalistų elitai - "problema, reakcija, sprendimas". Aktyviai valdančiųjų naudojama tarptautiniuose santykiuose, o ir vidaus politikoje šio metodo esmė - patiems sukurti problemą, gerai apmąsčius niuansus. Tokiu būdu sukelti ir tuomet akylai stebėti reakciją, o galiausiai atskubėti su pagalba ir atnešti "geros valios" sprendimą.

Vadinamųjų sąmokslo teorijų kritikai laiko pernelyg paranojišku visur įžvelgti priežastingumą ir nepasitikėti demokratinėmis informavimo priemonėmis. Tačiau net ir skeptikai, bešališki konspiracijų teorijų subkultūros tyrinėtojai, kaip Michael Barkun, pripažįsta, kad David Icke'o veikalai pasižymi aiškumu, raiškia mintimi, turi daug racijos ir yra bene iškiliausi iš šio pobūdžio darbų. Infinite Love...Illusion

Tikintiesiems, kad valdžia ir žinių laidos visuomet sako tiesą, David Icke'o apokaliptiškų nuotaikų knygos atrodytų lyg grožinė literatūra ar mokslinė fantastika. Išties jos nestokoja stulbinančių epizodų, labai jau karčių tiesų bei pareiškimų, tačiau tai sveiki iššūkiai, skatinimai ne tik pamąstymams, bet šviežiam žvilgsniui į tikrovę, pilnai atmetus išankstinį nusiteikimą. Lengva ranka išrašyti pasakojimai nestokoja šmaikštumo bei žaismingumo, na o apie minties drąsą minėti netenka. David Icke'o studijos bei išvados ne tik nušviečia žmonijos valdymą, iš dalies laisvanorišką mūsų pačių įsiverginimą, bet taip pat ir galimybę išsivaduoti. Nenuostabu, kad minties gelmė privedė autorių ir prie rytietiškos viso pasaulio iliuziškumo sampratos, kas ypač atsispindėjo knygoje „Begalinė meilė yra vienintelė tikrovė: visa kita yra iliuzija“ (Infinite Love Is the Only Truth: Everything Else Is Illusion, 2005).

Išsilaisvinimo tema David Icke'o knygose tiek pat tęstinė, kaip ir niūrūs nuogąstavimai - „...Ir tiesa padarys jus laisvus“ (...And the Truth Shall Set You Free, 1996), knyga, atlaikiusi laiko išbandymus, perleista 2004-ais su prierašu „XXI amžiui“, pasirodė nemaža dalimi pranašinga. Dar kiek anksčiau David Icke sugebėjo parašyti gan vykusį savi-pagalbos vadovėlį, „Išgydykim pasaulį: pasidaryk-pats vadovas į planetos transformaciją“ (Heal the World: A Do-It-Yourself Guide to Personal and Planetary Transformation, 1994). Žaismingesnę vaizduotę bet ne mažiau aštrią analitiką pademonstravo knyga „Robotų sukilimas: pasakojimas apie dvasinį renesansą“ (The Robots' Rebellion: The Story of the Spiritual Renaissance, 1994). Jumoristiškas ir įžvalgus jos tęsinys: „Aš esu aš, aš - laisvas: robotų vadovas į laisvę“ (I am me I am free - The Robots' Guide to Freedom, 1998) darsyk byloja apie mentalinį ir emocinį kalėjimą, į kurį patalpino save net ir gudrūs individumai bei ištisos margaspalvės visuomenės, taip sukurdamos palankias sąlygas mažumai įžūliai kontroliuoti daugumą, nepaisant nuoskaudų. Pasirodė ir serija politiškai bene labiausiai iššaukiančių veikalų „Didžioji paslaptis" (The Biggest Secret, 1999), „Matricos vaikai“ (Children of the Matrix, 2001) "Alisa stebuklų šalyje ir Pasaulinio prekybos centro tragedija“ (Alice in Wonderland and the World Trade Center Disaster, 2002), bei naujausia - „David Icke'o vadovas į globalinį sąmokslą (ir kaip jį pribaigti)“ (The David Icke Guide to the Global Conspiracy (and how to end it), 2007). Optimistiškas pavadinimas, tačiau kai kurie skaitytojai pareiškė neatradę deramai išdėstyto būdo ar kūrybiškų idėjų išsigelbėti iš korumpuoto pasaulio. Bet ir nušviesti esamą padėtį bei provokuoti - ne mažiau sunki užduotis.

Autoriui neabejotinai praverčia senieji žurnalistiniai įgūdžiai, o taip pat iškalbingumas. David Icke neretai vadinamas šių dienų konravertiškiausiu lektoriumi ir jo oratorinis menas padėjo pasistūmėti nuo pustuščių kambarių bei keleto klausytojų link sausakimšų salių, pasaulinių turne, aplankant daugiau kaip keturiasdešimt šalių. Pasak David Icke'o, tai rodo ne jo asmeninius pasiekimus, bet džiuginantį, vis gausėjantį žmonių atbudimą visame pasaulyje, ryžtą išsiaiškinti tiesas, ketinimą mąstyti atvirai. Ir ne mažiau svarbų bruožą - gebėjimą pasirinkti. Toli gražu ne viskas David Icke'o knygose butų lengvai priimtina. Tačiau autorius ir pranešėjas vengia būt dogmatišku, leisdamas daug platesnei auditorijai susipažinti su jo teiginiais, gal būt pasitikti tik nedidelę dalį to, kas pasirodys artima.

Gali pasirodyti keista, kad David Icke tampa vis labiau mėgiama Britanijos asmenybe, net patenka į „populiariausių žvaigždžių“ sąvadus. Rimtesnį pripažinimą rodo ir tai, kad plačiai žinomas Anglijos televizijos kanalas „Channel 5“ neseniai parodė išsamų dokumentinį filmą, biografinį pasakojimą - „David Icke: ar jis buvo teisus?“ (David Icke: Was He Right?, 2006) Kartais girdi knygų leidėjus kalbant, kad šiandien trūksta knygynų lentynose tikrai šokiruojančių drąsios minties veikalų. Jų tikrai netrūktų iš ko pasirinkti, o vartant ne vienam reiktų laikytis už kėdės. Kaip byloja klasikinė išmintis, naujai atrasti ar ryškiau išvysti tiesas daug dažniau trukdo mūsų įsigilinimo stoka bei suvokimo ribos, nei šaltinių nebuvimas ar informacijos trūkumas.

Parengė Lukas Devita     


*) Andžela Deivis (Angela Yvonne Davis, g. 1944 m.) – JAV kairiųjų pažiūrų aktyvistė, sociologė, rašytoja. Buvo artima „Juodųjų panterų“ judėjimui. 8-o dešimtm. Rytų šalyse laikyta vakarietiško kovos už kalinių teises simboliu.
Jaunystėje susidomėjusi kairiuoju Sartro ir Kamiu egzistencializmu, studijavo Prancūzijoje, vėliau lankė Frankfurto mokyklą. Grįžusi į JAV, įstoja į komunistų partiją. 1970 m. buvo suimta už bandymą už bandymą išlaisvinti suimtąjį mylimąjį. 1991 m., kai JAV KP palaikė GKČP pučo Maskvoje metu, ji išstojo iš jos, tėsdama kovą už moterų ir kalinių teises. 1997 m. pareiškė esanti lesbietė.
Jos mokslinių tyrinėjimų temos buvo feminizmas, afro-amerikietiškos studijos, marksizmas, bausmių ir kalėjimų istorija ir filosofija, mąstymo filosofija, populiarioji muzika ir pan.

Egzistencializmas
Ž. P. Sartras. Šleikštulys
Mineapolis-Hanojus-Vilnius
Nyčė: Prieblandos kumyras
Rock poetika: Jimi Hendrix
Mankurtas: asmuo be ateities
SUN RA: atviro kosmoso muzika
E. Weinberger. Karmos pėdsakai
Auksinis balsas arba gimus Kambodžoje
Daina gyvenime: David Bowie ir „Space Oddity“
Carlos Santana: Meilė, atsidavimas, išlikimas
Gyvenimas „laikmečio dvasioje“ ir foto-moto-savišvieta
V.S.Naipaul. Mūsų universalioji civilizacija
G. Kuprevičius. Didžiojo meno sutemos
R. Tamošaitis. Perkantis žmogus
Menininko ir jo kūrinių klajonės
Nežemiški roko muzikos ryšiai
G. Beresnevičius. Autsaideriai
Apie socialinę fotografiją
Strugackiai. Narcizas
Išmagnetintojas
Vartiklis