Psichodelinės eros atspindžiai: Amerikos pionieriai

Taip pat skaitykite: Psichodelinės eros atspindžiai, indiškos spalvos ir grynai angliški vakarėliai

1966-ais metais, atvertę gan neįprastą, bent jau Teksaso valstijoje, jaunų vietinių muzikantų plokštelės viršelį su mistiška akimi virš piramidės, rastumėte tokį kreipimąsi:
"Nuo Aristotelio laikų žmogus sugrupavo, tiksliau išskaidė savo žinojimą vertikaliai į tarpusavyje nesusietas sritis - Mokslą, Religiją, Seksą, Bendravimą, Darbą ir pan.. Svarbiausias akcentas žmogaus kalboje bei jo žinių kaupimo sistemoje buvo objekto identifikavimas, bet ne ryšiai tarp objektų. Ir jis pats save privertė naudoti protavimo įgūdžius atskiriems 13th Floor Elevators atvejams, vienu metu vienai problemai ar situacijai. Ar žmogus galėjo prasiveržti iš už tokio užhipnotizuoto mąstymo būdo, pagaliau suabejoti juo (kaip kad padare Einšteinas) ir perorganizuoti savo žinias taip, kad jos būtų susietos tarpusavyje, horizontaliai. Tuomet jis įgautų naują sveiką protą, atsivėrusį dėka sugebėjimo suvokti ir pripažinti savo gyvenimą, kaip ištisinį ir vientisą"   "The Psychedelic Sounds" ("Psichodeliniai garsai") -

šitokio mąstymo paieškos ir sudaro debiutinio "13th Floor Elevators" albumo pagrindą. Kreipimosi autoriai išreiškia viltį, kad papildomos cheminės priemonės gali padėti praplėsti sąmonę, pakeisti požiūrio kampą, pagal kurį atbukęs žmogus teberūšiuoja žinias. Tačiau netrukus cheminių preparatų vartojimas privertė talentingą "13 aukšto liftų" lyderį Rocky Ericson'ą atsigulti į psichiatrinę ligoninę, visų apgailestavimui. Iki šiol įtakinga grupė bene pirmoji susiejo su muzika terminą, greitu laiku kabinamą prie visko, kas egzotiška, neįprasta ir įmanoma parduoti. Kalbant apie psichodelinį roką galima būtų jį apibrėžti ir kaip to meto pažangų ketinimą išreikšti populiarios muzikos forma gilesnę dvasinę patirtį. Garsų, žodžių, bei spalvų pagalba atkurti bei padėti žmonės atsiminti aukštesniąją sąmonės būseną, kurios apibūdinime tai ir nėra nieko antgamtiško - meilė, harmonija bei savimonė. Muzika turėjo tapti labiau ritualine nei pramogine, skirta pakylėti dvasią vietoj to kad liūliuoti buitine užmarštimi. Lyg šamanų ar senųjų išminčių pasaulyje, giesmės galėjo įvesti į transą skleisti idėjas, keisti tautų papročius. Tokie aukšti siekiai žinoma atrodė pretenzingi miesčioniškiems Amerikos piliečiams, kaip ir griežtai "klasinei" Anglijos, ar snobiškai Europos visuomenei.

Tačiau drąsius permainų užmojus galėjo įkvėpti vien to meto Amerikos "free"džiazo novatoriai. Saksofonistų John Coltrane'o ar Pharoah Sanders'o laisvų garsų tirados gali pasirodyti pagrįstos pašėlusio vėjo ar jūros "kūrybiniais principais" ir be abejo laužančios bet kokias įprastines kompozicijos sampratas. Pianisto ir orkestro, tiksliau "arkestro" (pagal biblinio laivo pavadinimą) vadovo Sun Ra muzika priminė, kokia atvira skambesiui yra kosminė erdvė ir kiek daug slypi Afrikos ritmuose. Šių džiazo gigantų muzika iš dalies gali būt pavadinta psichodeline, bent jau jie tapo "savi" margaspalvių menininkų tarpe ir vėliau atsidurdavo progresyvių roko muzikos žurnalų viršeliuose. Viena tokių neprisitaikiusių menininkų, poetų grupuotė apsigyveno San Francisko Hight-Ashbury kvartale. Ten susibūrę muzikantai grojo valandomis, ar visą dieną nemokamam koncerte parke, o vakarais, - naujai įsikūrusiose "švenčių salėse" - "Fillmore Auditorium" bei "Avalon", tapdami grupe, be kurios Amerikos roko istorija neįsivaizduojama - Grateful Dead. Su ispanų kilmės gitaristu Jerry Garcia priešakyje, jie išvystė meditatyvines instrumentines improvizacijas, paversdami dainas savotiškomis "ragomis", vadovaudamiesi džiazine intuicija bei spontanišku muzikiniu mąstymų. Tai atsiskleidė plokštelėje "Anthem Of The Sun" ("Himnas saulei"), o dar įtikinamiau - "gyvuose" koncertiniuose įrašuose. Laisvo muzikinio "tęstinumo" roko muzikantai galėjo pasimokyti iš nepamainomo amerikiečių novatoriaus John Cage'o, nemažai dėmesio skyrusio "plūduriuojantiems" garsams bei pauzėms ! Kita įtakinga roko muzikai asmenybė - avangardistas Terry Riley, "mantrinio" grojimo sintezatoriumi bei vargonėliais pradininkas, lyg Rytų muzikos meistras galintis nenuilstamai groti savo meditatyvines kompozicijas kiaurą naktį. Elektrinių vargonų variacijos tapo svarbia Los Andželo grupės "The Doors" dalimi, kuri išvien su "The Byrds" tapo sėkmingiausiomis, iškilusiomis psichodelinėje eroje. O taip pat ir "Jefferson Airplane", išgarsėjusi haliucinacine vaikiškos fantazijos daina "White Rabbit" ("Baltas triušis"), neatsiejama nuo jos autorės, pagrindinės grupės dainininkės Grace Slick. Amerikos psichodelinė muzika savo skambesiu buvo labiau minimalistiška, aštresnė ir agresyvesnė nei Britanijos. Nors yra išimčių, kaip kad "paplūdimio berniukų" šedevras, daugiaprasmiai pavadintas "Pet Sounds", švelnus, ypač vientisas bei melodingas 1966-ųjų metų albumas, kurio visas dainas vienu įkvėpimu parašė grupės "Beach Boys" "brolis- atsiskyrėlis" Brian Wilson, atspindėdamas savo brandą ir bandymą studijos prieblandoje nušlifuoti pop daineles iki deimantinio blizgesio. Psichodelinės eros perversmai iškėlė originalias asmenybes su savita filosofija, greitu laiku tapusias savo kartos legendomis, kaip Jimi Hendrix ar Jim Morrisson. Pakankamai skirtingi artistai, abu žavėjosi Amerikos Indėnų mitologija ir savo poezija bei dainomis padėjo iškelti ją iš užmaršties, lyg iš nuotrupų bandydami atkurti sudaužytą savo šalies sielovaizdį.

"The Doors" atvėrė duris į ištisą šamanistinį- dionistinį pasaulį, o pradžioje Jim Morisson tik svajojo tapti įžymybėmis kaip dabar primiršta grupė "Love". Neatsitiktinai, nes tuomet jau populiarios Kalifornijoje "Love" lyderis Arthur Lee rekomendavo Jim'o grupę plokštelių firmos "Elektra" įkūrėjui, prodiuseriui Jac Holzman'ui. Meksikiečių kilmės gitaristas ir dainų autorius Lee drastiškai vystė grupės skambesį nuo Velvet Underground And Nico tradicinio folk, link triukšmingesnio ankstyvojo "garažo" stiliaus, kol kūrybine 'Love" kulminacija tapo 1967 metų albumas "Forever Changes" ("Amžinos permainos"), puikiai atspindintis bendrą jaunų neprisitaikiusiųjų nuotaiką, ieškojimus, pasimetimą ir nervinę įtampą. Skambesiu suvienijęs akustines gitaras, styginių orkestruotes, švelnią bei dinamišką ritmiką, poetišku Artur Lee balsu albumas pateikia vieną ryškiausių savo laikmečio reziume.

Dar niūresnį tikrovės atspindį perteikė Niu Jorko grupė "Velvet Underground", savitai išnaudodama psichodelinę techniką repetatyvinėms, aštraus skambesio kompozicijoms. Pop menininko Andy Warhol'o "Fabrike" repetavusi ir koncertavusi (pradžioje sąmoningai be ribos tarp šių veiksmų) grupė, turbūt sulaukė tiek pasekėjų, kiek buvo klausytojų. "Velvet Underground" buvo lyg savotiška atsvara tuometiniam "vaivorykštės spalvų muzikavimui" - juodai apsirėdę, juodais akiniais prisidengę "psichodeliniam" apšvietime, jie grojo ilgiausias šaižaus garso pjeses, pastiprintus John Cale elektriniu altu (su bosinės gitaros stygomis), kas tapo rupios muzikos "ties triukšmo riba" pradžia, visų niūrių temų roko istorijoje paskelbimu ir įsimintinomis dainomis, kartais be galo lyriškomis, kaip kad "Sunday Morning". "Velvet Underground" vieni pirmųjų pademonstravo, kad gabūs muzikantai sugeba meniškai suderinti ekstremaliausius skambesio kraštutinumus. Net vizualiai tai buvo paliudyta - juodos grupės fone stovėjo baltai apsirėdžiusi dainininkė Nico, ir kol nedainuodavo, tiesiog išreiškė priešybių vienovę. Debiutinis albumas, 1967 metų "Velvet Underground And Nico", laikomas vienu geriausiu roko istorijoje ir, pasak grupės lyderio Lou Reed'o, buvo įrašytas per keletą valandų. Andy Warhol ne tik debiutavo prodiuseriu, bet pateikė ir įmantrų viršelio apipavidalinimą, legendinį bananą baltame fone. Vaizduojamasis menas atrado vis glaudesnius santykius su muzika, koncertų organizatoriai siekė pabrėžti naujos kultūros išskirtinumą, spalvingais bei šokiruojančiais plakatais. Salės apšvietimas tapo savarankiška koncerto dalimi, ne mažiau svarbia už atlikėjus, "psichodelinės šviesos" buvo išgaunamos diaprojektoriais su spalvota, nuo karščio mirguliuojančia žele, spaudos dažais ar aliejumi. Tai nebuvo sumanyta kaip pramoginė linksmybė, bet kaip meninio poveikio dalis, deranti su garsu, atlikėjų scenine apranga, choreografija, plokštelių viršelio dizainu. Taipogi išdilo riba tarp klausomos ir šokamos muzikos, nes ji buvo priimama įvairiais lygmenimis, ir judesys, vaizdas galėjo pratęsti muzikos suvokimą bei išgyvenimą. Toje pat terpėje pirmą kart plačiau pasireiškė ir Amerikos kino avangardistai. Visa tai tapo pagrindu vėliau vadinamai "multimedijai".

Dažniausiai liudijama, kad pirmuosius "psichodelinius" plakatus nupiešė muzikantai George Hunter ir Mike Ferguson iš grupės "The Charlatans" savo koncertams "The Red Dog" salūne, dar 1965-ųjų vasarą. Dailininkai spontaniškai kurdavo "banguojančius" šriftus, piešdami visą afišą ranka, skubotai organizuojamiems koncertams Haight-Ashbury salėse. Dažnai paskutiniu momentu, ar "pakylėtoj" atmosferoj, kas gal būt tik padėjo jų darbams tapti sprogimu tuometiniam plakato mene, nuaidėjusiam per visą Ameriką, ir įtakojusiam vėliau kontinentus iki pat Azijos. Iškiliausiomis Vakarų pakrantės dizainerių dirbtuvėlėmis tapo "Family Dog" ir Bill Graham'o prezentacinė kompanija.

Poster: Doors Tačiau vaivorykštinės vizijos buvo savotiški drabužiai pakitusiam mąstymui ir atvirai sąmonei, - pagrindinėms Kalifornijos permainų varomosioms jėgoms.

Įvairiausius jaunimo judėjimus sutraukė pirmasis stambesnis renginys San Francisko "Aukso vartų" parke, 1967 metų sausyje. Jo organizatorius, vienas iš "pogrindinio" leidinio "San Francisco Oracle" redaktorių, Allen Cohen įvardino jį "Genčių susirinkimu" siekiant "suvienyti visuomeninį aktyvumą ir meilę", o plačiau įvykis tapo žinomas daugiaprasmiu "Human Be-In" vardu, ką galima būtų interpretuoti ir kaip "Žmogau būk atbudęs". Kalifornijos bruzdėjimo kulminacija tapo 1967-ų "Meilės vasara", kai šimtas tūkstančių suplaukė vien į Haight-Ashbury rajoną, dar tiek pat turistų, FTB agentų, narkomanų, prekeivių, mafijozų ir provokatorių, kaip prisimena Allen Cohen, kol policijos reidai galiausiai privertė daugelį rimtų aktyvistų, tam tarpe rašytoją Ken Kesey, iškeliauti per pasaulį, skleidžiant permainų sėklas. Žinoma Haight-Ashbury traukė visus, kaip laisvos meilės, sąmonės praskaidrėjimo ar euforjos rojus, bet ši vieta įkūnijo ir kitą svarbų "sixties" naujos asmenybės aspektą, - pacifizmą bei toleranciją, kartais susiliejusią išvien su vidine ar išorine psichodeline patirtimi. Pasak Allen'o, "Mes laukėme vasaros, kaip vaikų kryžiaus žygio per Ameriką, gelbėjančio šalį ir visą pasaulį nuo militaristų diktato, ir pagrindinės karų priežasties - vidinio pykčio, gobšumo bei materializmo. Mes tapatinome save su pasauliu, kaip vientisa, nedaloma socialine esybe, suvokėme planetą, kaip vieningą aplinką, ir laikėme Žemę rūpestingais namais. Meilė, mes tikėjome, įveikia baimę ir mažos komunos galėtų pakeisti "klases", patriarchalinę šeimą ar masinį susvetimėjimą. Nuo pat 1965-ųjų hipiai puoselėjo jausmą, kad karinga dvasia, skatinanti žmogų dominuoti ir naikinti kūriniją bus transformuota visų šventųjų įkvėpimu. Mūsų didvyriais buvo Mahatma Ghandis bei Martin Luther King. O taip pat mes sėmėmės iš Rytų išminties lobyno, persikeldami per laiko ir erdvės vandenynus studijavome Upanišadas, Dao de dzing, Budistinius šventraščius, zen meditacijos nuorodas savo praktikai. Hermann Hesse'ės "Siddhartha" ėjo iš rankų į rankas, šalia to kriepėmės į Europos šamanistinę praeitį, ankstyvąją Krikščionybę, Egipto magiją ir kaip žinia, atsigręžėme į Amerikos indėnų mitologiją".

Drąsūs polėkiai, kultūrų sintezė, pažinimo siekis, kaip tik ir atsispindi psichodelinės eros muzikoje, kuri pajėgi atgaivinti idealus ir todėl nustoja būti tik "senienų" mėgėjų objektu. Pagaliau psichodelika, "sielos matymas", tai ir pats muzikos komponavimo būdas, kūrybinis nusiteikimas, vidinės ramybės ir skaidraus mąstymo ilgesys, išliekantis įtakingas šių dienų jaunoms grupėms, ypač Jungtinėje Karalystėje. Pavyzdžiui, "Geriausia 2003 metų nauja grupe" ten visuotinai pripažinta airių "The Thrills", kuri skamba (ir atrodo) lyg iš "Beach Boys" užsilikusių archyvinių įrašų.

Parengė Lukas Devita      

Papildomai skaitykite:
Naujoji banga
Ž. P. Sartras. Šleikštulys
Aklieji vargonų virtuozai
A.Warhol - nuobodulio karalius
Jim Morrison, Amerikos poetas
Bręstant su Pink Floyd
Pranašiškas Aldous Huxley
SUN RA: atviro kosmoso muzika
Bendra kosmoso ir muzikos istorija
Psichodelinės eros atspindžiai, indiškos spalvos ir grynai angliški vakarėliai
Gyvenimas "laikmečio dvasioje" ir foto-moto-savišvieta
Beat kartos tėvas susitinka roko karalaitį
Rock poetika: Jimi Hendrix
Pirmoji tarpžvaigždinė kelionė
Kelios mintys apie kiaulių gripą
G. Kuprevičius. Didžiojo meno sutemos
Kosminė opera ir Marsas
Žmogus, kuris nukrito į Žemę
Lietuviškoji PUNK era
R. Tamošaitis. Perkantis žmogus
Nežemiški roko muzikos ryšiai
Mitologija Visatos masteliu
Susitikimai BLITZ klube
Mankurtas: asmuo be ateities
Daugiaveidis Marsas
Egzistencializmas
Vartiklio naujienos
Meno skiltis