Psichodelinės eros atspindžiai, indiškos spalvos ir grynai angliški vakarėliai

Taip pat skaitykite: Psichodelinės eros atspindžiai: Amerikos pionieriai

Terminas "psichodelinis", dažniausiai asocijuojantis su Amerikos kultūra, pirmą kart apsireiškė dviejų britų, psichotropinių medžiagų tyrinėtojų susirašinėjime, 6 dešimtm. pradžioje. Psichiatras Humphry Osmond'as, siekdamas apibūdinti patirtus įspūdžius, laiške anglų rašytojui Aldous Huxley'iui pasiūlė terminą "psychedelic", susiejęs du graikiškus žodžius psyche (siela arba protas) ir delein (pasireikšti, aiškėti) ar delos (aiškus, akivaizdus). Abu klasikai turbūt net neįsivaizdavo, koks "skrajojantis" taps jų sumanytas žodis, aprėpiantis margaspalvę muzikinę kryptį ir vos ne visą 7 dešimtmečio kultūrą.

Nors ankstyvaisiais "psichodelinės revoliucijos" katalizatoriais buvo amerikiečių rašytojai Ken Kesey su linksmaisiais "pranksteriais", Tom Wolfe, poetas Allen Gisberg su "rūgštelės bandymais", plačiausią naujų idėjų atgarsį apreiškė roko muzikantai abejuose Atlanto pusėse, įtakodami filmus, literatūrą bei vaizduojamuosius menus. Nuo pat pradžių mokslininkai pastebėjo ypatingą psichodelinių medžiagų poveikį muzikos suvokimui, išplečiantį jautrumą ir mąstymo erdvę, o taip pat galintį garso bangas vaizduotėje paversti spalvomis bei vizijomis.

Jau 1965-ais visame pasaulyje pradėjo gausėti jaunų, drąsiai eksperimentuojančių grupių bei atlikėjų, įkvėptų Britanijos "beat" muzikos ir avangardinės kultūros. Formavosi naujas stilius, pramintas "rūgščiuoju" roku, (pagal lysergic acid diethylamide, tuomet legalų narkotiką LSD).

Los Andželo "Hight-Ashbury" - pirmajame hipių rajone gyvenanti ir koncertuojanti grupė "Grateful Dead" pasistūmėjo nuo bliuzinių improvizacijų link spontaniško komponavimo metodo, leidusio groti valandomis ir vėliau radikaliai praplėsti įrašinėjamų pjesių trukmę. Ne vienas grupės narys lankė tuometines Karlheinz Stockhausen'o paskaitas Kalifornijoje, kuriose akademinės muzikos novatorius padrąsino sekti paskui sielai girdimą intuityviąją muziką, nepaisant žanrinių apribojimų. Palaipsniui tapo aišku, kad muzikos grynumas, įkvėpimas, skambesio kriterijai buvo svarbesni, nei tai, ar muzikantai vartojo psichodelikus ar ne.

Išryškėjo svarbiausi naujos muzikos bruožai: dažnai cirkuliarinės, "mandalos formos" dainų struktūros, nepertraukiamos monotoniškos melodijos, pasikartojimai, aidas, reverberacija, suteikiantys erdvės, The Beatles at A hard Day`s Night tuštumos ar begalybės efektus. Viena po kitos grupės įtraukė tolimųjų šalių muzikos instrumentus, net tokius kaip Australijos didžiridu, Javos salyno gamelaną, Afrikios būgnus, bet dažniausiai Indų sitarą bei perkusinius instrumentus. Psichodelinės muzikos klestėjimo metu turbūt kas trečią dainą Britanijos populiariausiųjų sąraše puošė tikros ar imituotos sitaros skambesys. Tikriausiai niekada rytietiška instrumentuotė neturėjo tokios įtakos Vakarų muzikai, kaip "siūbuojančio Londono" laikais.

Viena pirmųjų sitarų pasigirsta "The Beatles" dainoje "Norvegian Wood" dar 1965-aisiais. Tuomet George Harrison mokėsi groti šiuo instrumentu pas patį meistrą Ravi Shankar'ą. Permainingam 1966-tų metų "The Beatles" albumui "Revolver" George Harrison parašė dainą "Love You To" pilnai inicijuodamas indišką skambesį, taip pat jis "atrado" kitą žymią 7 dešimtm. asmenybę, transcendentinės meditacijos meistrą Maharishi Mahesh Yogi, pas kurį, apsistojusį Velso kalnuose, greitu laiku patraukė visi "The Beatles" nariai, prisijungus dar ir Mick Jagger'iui su drauge Marianne Faithfull. Įsigilinimas į tikrąjį save, įsiklausymas, ramybė ir išminties bei humoro vėriniai, kuriuos dovanojo Maharishi buvo tikra atgaiva nuo šou biznio chaoso pavargusiems muzikantams. Greitu laiku nemažai roko žvaigždžių apsilankė Indijoje, pratęsdami meditacijos studijas. Šalia "The Beatles", vienu mėgiamiausių Maharishi'io mokinių tapo Britanijos "gėlių vaikų" dainius Donovan, kurį meistras vadino "transcendentiniu dainininku". Kelionė į Rytus tapo didžiuliu postūmiu talentingoms asmenybėms, kokiais tuomet buvo visi kažko pasiekę roko muzikoje. Tuo pačiu jie parvežė į gimtinę, Jungtinę Karalystę ar JAV, indiškos egzotikos kibirkštis. Milijonai jaunų vakariečių išvydo savo žvaigždes, kaip John Lennon'ą ir Paul Mcartney'į, baltais apdarais su margaspalviais gėlių vainikais ant kaklų.

Britanijos jaunoji karta atrado buvusios kolonijos kultūros lobyną. Indiški margaspalviai apdarai ir drobės, bižuterija, smilkalai, prieskoniai, rudi nevalyti ryžiai ir ajurvedinės sveikos mitybos nuostatos, o taip pat gyvenimo išminties vadovėliai plūstelėjo į Londoną, permainydami konservatyvias gatves vaivorykštės spalvų šventiniu turgumi. International Times Soho rajono "Carnabi street" tapo mados aleja visam pasauliui su žymiosiomis parduotuvėlėmis, drabužių salonais, kurių pavadinimai bylojo gerą Anglų humorą, - "Kleptomania", ar atspindėjo naujos muzikinės kultūros glaudų ryšį su apranga bei stiliumi, - "Grany Takes a Trip", "Lady Jane", - atitiko dainų pavadinimus.

Renginiai, subūrę jaunuosius kontr-kultūros pionierius, vyko laisvų "happening'ų" dvasioje. Besirenkantys į juos "skambėdavo" varpeliais, pakabintais ant kaklo, dalindavo sutiktiems praeiviams gėles, ir žinoma, tapo vadinami hipiais.

1966 spalio 15-tą, anglų "pogrindinio" laikraščio "International Times" redaktorius John Hopkins sukvietė naujoviškiausias, "hip" grupes į leidinio pristatymą. Skelbimas žadėjo "pop/op/kostiumų/kaukių/pašėlusios fantazijos/svetingą/ neatsispiriamos traukos balių". Vakaras įvyko buvusiame sandėlyje, Roundhouse'e - kaip ir teigia pavadinimas, didžiulėje apvalainoje patalpoje, "Gilbey's" džino kompanijos atiduotame profsąjungų kultūrinei veiklai (!). Jos nariais organizatoriai nebuvo, bet geranoriškai gavo vakarui apytamsį, šaltą, pusiau avarinį pastatą, kurį sudrebino kerinti muzika. Įskaitant novatoriškus "Soft Machine", roko grupę, lyg niekur nieko pradėjusią groti avangardinį džiazą, - ilgiausias improvizacijas, kurių fone įsiterpdavo motociklo birbesys, įgarsintas mikrofonu. Motociklas buvo paskolintas kažkieno iš atvykusių į koncertą. Viduje taip pat stovėjo automobilis, išmargintas Niujorko pop menininkų. Kartais, dėl perkrovų, dingdavo elektra, bet kol ji buvo - pulsavo apšvietimas, galima buvo išvysti grožybių, kaip kad romantišką kūno tapybą, - apsinuoginęs Mike Westbrook, lyg teptukas įlindo į dažus ir po to šliaužiojo per tapetų juostas, išklotas ant grindų; galima buvo atsitrenkti į pop meno kūrinį - šešių pėdų žele. "Iš tiesų tai paprasčiau, tai tikras nuoširdus angliškas kuriozas", - prisimena aktorius Horace Ove, - "stiliuje, mes ruošiame šventę, tai padarykime didžiulę žele!", ir kažkurio organizatoriaus žmona užmerkė ją vonioje. Sakoma, kad želė nespėjo gerai sustingti, o Syd Barrett, skubotai taisydamas sceną, ištraukė lentą, rėmusią vonią, ir žėlė pasipylė į visas puses. Tarp gavusių žele dalyvių buvo Paul Mcartney, persirengęs "arabu", Michaeloangelo Antonioni su Monica Vitti ir kitos įžymybės. Galiausiai užgrojo "Pink Floyd", pasileisdama į valandines "kosminio garso" meditacijas, priversdami auditoriją sustingti nuostaboje, bent jau Paul Mcartney'į kuris tuo metu atskleidė savo tapatybę.

Vakaras, pratęsęs stebuklų šalies Alisos arbatos popietę, sulaukė tokio pasisekimo, kad laikraščio leidėjai įkūrė klubą "UFO", Londono Tottenham Court gatvėje. Klubas, skirtas "puoselėti naujas menines iniciatyvas ir gerus ketinimus", tapo pagrindine hipiško Britų "underground'o" scena, kur debiutavo grupės "Pink Floyd", "Tomorrow", "Tyranosaurus Rex" ir daug kitų. Žinodami, kad daugelis Amerikos muzikos klubų savarankiškai leidžia Pink Floyd: 14-hour Technicolour Dream plakatus, "UFO" klubo organizatoriai pakvietė bendradarbiauti du dailininkus, Michael English'ą bei Nigel Waymouth'ą, įsteigusius etalonu tapusią psichodelinio meno dirbtuvėlę "Osiris Visions". Koncertiniai plakatai, su būdingais įmantriais šriftais, rytietiškais ornamentais, primenančiais Jugendo meną, pervertė aukštyn kojom ankstesnio propagavimo nuostatas. Kuo sunkiau buvo įskaitomi margaspalviai lozungai, tuo įdomiau, žmonės ilgiausiai stovėdavo prie skelbimo grožėdamiesi ir aiškindamiesi, kas ten parašyta. Netrukus ir plokštelių viršeliai pražydo visom vaivorykštės spalvom, džiazo ir net klasikos albumų atvaizdai neretai buvo išpildomi "hip" dvasioje.

Psichodelika Britanijoje buvo įleidus šaknis į folk muziką (terminas folk apimtų nuo mūsuose vadinamos dainuojamosios poezijos iki etninės muzikos). Savotiškas "liaudiškumas" buvo ir tame, kad pradedančios ar įžymios grupės laisvai atlikinėjo vieni kitų dainas, kaip kad "The Rolling Stones" grojo "The Beatles". Ir be jokių stiliaus apribojimų. Tai neabejotinai sutelkė muzikantus bei klausytojus, skatino tarpusavio įtakas bei drąsias sintezes.

O sėkmingiausios folk eklektikos pavyzdys būtų dviejų talentingų dainų autorių-atlikėjų Mike Heron'o bei Robin Williams'o grupė "Incredible String Band", nuo pat pradžių įtraukusi į repertuarą škotų bei airių melodijas, vėliau žavingai integravusi Arabų ar Indijos klasikinės muzikos skambesį bei nuotaikas savo naujai rašomose, natūralaus "akustinio" skambesio dainose.

Klube "UFO" lankytojai galėjo išvysti keistąjį "elfą", - lotoso pozoje sėdintį Marc Bolan'ą, išsidraikiusiomis garbanomis, grojantį akustine gitara ir virpančiu balsu dainuojantį impresijas iš stebuklų pasaulio, Tolkien'o knygų įtakoje, papildytoje gausia Steve Pegerine Took'o perkusija. Duetą "Tyranosaurus Rex" vieną vakarą ten ir "atrado" žymusis prodiuseris Tony Visconty. Grupė tapo hipių numylėtiniais, išleidusi albumus, persmelktus rytų misticizmu, keltų mitologija bei romantinėmis fantazijomis. Tuo metu išleistos poezijos knygelės įvade Marc Bolan apibendrino:

"Mes slepiamės už rytietiškų kaukių, todėl kad paniuręs, griozdiškas vakarų pasaulis verčia mūsų galūnes drebėti iš baimės, jis piktas ir nebrandus. Legendos, kurių ilgimės yra mūsų vidiniuose Rytuose" Tuometiniame Londono "underground'e" vienoj ir toje pat scenoje galėjai išvysti be galo skirtingus artistus. Pašėlęs dainininkas Arthur Brown su keletu kompanionų, taikliai pasivadinę "Crazy World", ne be pagrindo laikomi gotikinės muzikos pradininkais. Aukštaūgis, spiegiantis be galo stipriu balsu Arthur išlėkdavo į pasirodymą su tikra liepsnojančia ugnimi ant galvos (specialiai įtaisytame fakele-"kepurėje"), atlikdamas dainą "Fire", kuri 1967 aisiais tiesiog pradegino skylę Britanijos hit paraduose. Savotiška ugnies misterija buvo visas albumas "The Crazy World Of Arthur Brown", pasirodęs tais pačiais metais. Jimi Hendrix, taip pat grojęs "UFO" klube, vėlesnių gastrolių Amerikoje metu padegė gitarą, krėstelėdamas nesupratingą publiką. Palaipsniui roko kultūra tapo girdimiausia protesto, "beprotiškų" idėjų išraiškos erdve. Kūrybos laisvė, sąmonės išplėtimas, "kosminio žmogaus" ar tai "naujojo amžiaus" mąstysena, lyčių bei rasių lygybė, ekologija, kova už taiką, - visa tai pradėjo skleistis "sixties" laikais, kas žinomiausiai užfiksuota dokumentiniame filme apie Amerikos 1969-tų "Woodstock'o" festivalį, vertam atskiro pasakojimo.

Tuo tarpu vos keli dokumentiniai vaizdeliai išlikę iš garsiųjų anglų "happening'ų". Užtai Michaeloangelo Antonioni, tuomet atvykęs į Londoną, sukūrė meninį filmą "Blow-up" ("Padidinta nuotrauka"), parodijuojantį mados ir stiliaus kultą, maniakiškus koncertų lankytojus, verčiantį susimąstyti apie tikrovės iliuziškumą bei žiniasklaidos manipuliacijas. Ironiška, bet ir pats filmas, 1966-ais metais pripažintas vienas geriausių, tapo kultiniu ir greičiausiai pasitarnavo stilingo gyvenimo propagavimui.

Net patys "The Beatles" 1967-aisiais atidarė nedidelę drabužių parduotuvę "Apple" ir šį poelgį jumorą mėgstantis John Lennon pavadino "vakarietišku komunizmu". Tačiau jau ateinančiais metais ją teko uždaryti iš esmės dėl to, kad grupės nariai netapo apsukriais verslininkais.

"Sixties" laikotarpis vis svaigiau mitologizuojamas su lyg kiekvienu praeinančiu dešimtmečiu. Žymios išlikę anų laikų asmenybės, kaip kad Paul Mcartney, Donovan ar Arthur Brown šiandien kviečia prisiminti "gėlių vasaros" idealus, bet ne narkotines medžiagas, ypač kai meilės, taikos ar ekologijos problemų aktualumas nesumažėjo. Ne naujiena, kad psichodelinės eros "cheminiai" eksperimentai kai kuriems muzikantams baigėsi tragiškai, bet talentingų artistų dvasinė patirtis išlikusi įrašuose, - tik išgirsti ir akimirksniu jie perkelia, nebūtinai į konkrečia praeitį, bet į tikresnio žmogaus būseną, atvirą grožiui, viltims ir brandai. Ar, kaip papildo "psichodelinės nuotaikos" prasmę "Tarptautinių žodžių žodynas" (2002m. ), - kurios apimtas jauti harmoniją, vienovę su pasauliu, apmąstai realybę, nejauti laiko ir erdvės ribų.

O gal tame atrandi aplinkui bendraminčių, - kaip prisimena Londono "gėlių eros" liudininkas, Colin Turner:
"Ligi šiol nesutariama, kada vadinamoji "Meilės vasara" buvo Jungtinėje Karalystėje, 1967 ar 1968-ais. Turiu savo nuomonę šiuo klausimu, nes buvau tenai.

Atsakymas yra tas, kad iš tiesų buvo dvi "Meilės vasaros", tik jos susiliejo ir atrodė lyg viena. Taip, tuomet, kai "Flower Power" ir hipiai buvo savo aukščiausiame pakylėjime. Tai tikra laimė gyventi tomis "vasaromis", lyg visas pasaulis maudytųsi saulės šviesoje, net pačią 1967-68 žiemą buvo šilta. Atmosfera buvo įkaitinta. Žmonės gerbė ir vertino vieni kitus. Londono klubai - sausakimši, daugybė grupių, kurios dabar legendinės, rodės, grojo 24 valandas per parą. Tuomet įsitvirtino paprotys "give 'em a flower" ir mes stengėmės įteikti gėlę kiekvienam sutiktam praeiviui.

Colin Turner, buvo rokerių gaujoj, trumpai kirptu, gruboku, oda apsitempusiu dvidešimtmečiu, kai 1966-ais įėjo į "neįprastą" klubą ir išgirdo "Pink Floyd". Nors ir ne per pirmą vakarą, bet netrukus tai permainė visą Turner'io gyvenimą, - nutaręs tapti vienu iš "gražiųjų žmonių" jis jau niekad jų nepaliko.

"Pink Floyd", nediskutuotinai, šalia "The Beatles" laikoma svarbiausiais Britanijos 7d. permainose. Turbūt labiausiai mitologizuojama visų laikų roko grupė, Pink Floyd jau ankstyvuoju gyvavimo laikotarpiu išbandė ir sugretino nemažai muzikiniu srovių, tobulindami studijinius įgūdžius, perteikdami plačiam klausytojui tikrą avangardą (albumas "Ummagumma"), 14-hour Technicolour Dream tuo pačiu suderindami betarpiškas melancholiškas dainas, ramią kontempliaciją ir būdami pajėgiausia gyvų pasirodymų grupe. Nuo pat pradžių, vadovaujant ekscentriškam Syd'ui jie tiek stulbino žiūrovus, tiek įkvėpė naujus talentus, kaip David Bowie'į ar Pete Gabriel'į. Ironiška, kad būtent "Pink Floyd" pailiustravo ir pirmąją LSD vartojimo tragediją, kai charizmatinis grupės lyderis Syd Barrett, praradęs saiką visiems polėkiams, pakirstas nervinio išsekimo daugiau groti nebegalėjo. Paskutinis originalios ketveriukės pasirodymas įvyko labiausiai nuskambėjusiame "siūbuojančio Londono" renginyje - "14 valandų ryškiame sapne" (14-hour Technicolour Dream).

Vakaro, įvykusio 1967 balandžio 29 iniciatoriai buvo tas pat "International Times". Jo vieta tapo "Alexandria Palace", dar vieni apleisti rūmai, jaunimo vadinami "Ally Pally". Pastatas pasižymėjo be galo aukštais skliautais, sugeriančiais garsą, bet taip pat suteikiančiais mistiška atmosferą. Manoma kad dalyvių susirinko arti dešimties tūkstančių ir daugelis liudija ten buvusį neprilygstamą sąmonės susiliejimo jausmą. Nenutrūkstamai švytėjo psichodelinės lempos, optiniai efektai, ant sienų demonstruojami avangardiniai filmai. Susirinkusieji šoko, ar klausė apimti tranzo. Tai buvo vienas iš ankstyvųjų koncertų, kai atlikėjai pasirodydavo keliose scenose. Tiesa, žiūrovai nelabai žinojo, kas kur vyks, tad visi palengva judėjo nuo vienos vietos prie kitos - didžiojoje scenoje grojo stipriai elektrifikuotos grupės, o mažesnėje išstodavo pusiau akustiniai folk atlikėjai ir nesibaigiantis kiekis įdomiausių bei keisčiausių poetų. Įkvėpiantys muzikantai keitė vieni kitus, Arthur Brown'o "degantis" pasirodymas, Pete Townshend, Ron Geesin, grupė "Move", "Jokūbo kopėčių konstruktorių kompanija" (Jacobs Ladder Construction Company) ir kt.

Jauna menininkė Yoko Ono atliko "performance'ą" - keletas vyrų, kuriems buvo įteiktos žirkles, palengva sukarpė jos suknelę į mažas atraižas. Vyrai šiai akcijai buvo pakviesti iš salės, o žirklių garsas perduotas mikrofonais visai auditorijai. Sakoma, kad įspūdis buvo rūgštokas, suteikiantis peno apmąstymams, kai kurie liudininkai teigia, kad ir mergina -"auka" buvo laisvanorė iš salės, bet gal būt akcija vyko ne viena. Kaip tik šiais metais, garbaus amžiaus Yoko Ono pakartojo minėtą savo legendinį pasirodymą, apeliuodama į nelengvus moters teisių išbandymus.

Kol pagrindinė vakaro grupė skubėjo į Londoną iš užsienio gastrolių, daugelis "sapno" dalyvių iškrito ir sumigo, ir tik ankstyvais paryčiais suskambo "Pink Floyd", pažadindama klausytojus, kai rausvi aušros spinduliai prasiveržė pro langus aukštai palubėse, nušviesdama "Aleksandrijos" salę. Syd Barrett'o gitara blykstelėjo nuo atšvaisto, jis tai pastebėjo, ir vis garsiau "vingiuodamas" gitara, perdavė akinančią šviesą žiūrovų gretoms, kaip pavadino Colin Turner'is, "pakrikštydamas" laiminguosius "Pink Floyd" muzikos pasekėjus, įamžindamas jų atmintyje psichodelinio Londono grožį ir dramą.

Parengė Lukas Devita      

14-hour Technicolour Dream Poster

Papildomai skaitykite:
Naujoji banga
Išsilaisvinę poetai
Ž. P. Sartras. Šleikštulys
Bręstant su Pink Floyd
Pranašiškas Aldous Huxley
Paganini: Kiekvienas turi savo paslaptį
Psichodelinės eros atspindžiai: Amerikos pionieriai
Bendra kosmoso ir muzikos istorija
Gyvenimas "laikmečio dvasioje" ir foto-moto-savišvieta
Beat kartos tėvas susitinka roko karalaitį
XXI a. disidentai - David Icke
Rock poetika: Jimi Hendrix
Kultūrinis „Užburtosios fleitos“ fonas
G. Kuprevičius. Didžiojo meno sutemos
Filmas iš jūros bangos sūkurio
Nežemiški roko muzikos ryšiai
Palangos Aikštelę prisimenant
Pirmoji tarpžvaigždinė kelionė
Žmogus, kuris nukrito į Žemę
R. Tamošaitis. Perkantis žmogus
Susitikimai BLITZ klube
Mankurtas: asmuo be ateities
K. Jungas ir mandala
Mėnulio kronikos
Egzistencializmas
Vartiklio naujienos
Meno skiltis