L. Vitgenšteinas Norvegijoje bei Kultūra ir vertė. Vartiklis

Vakariečiai protėvių garbinimo ženklų yra visur: suoliukai parkuose tiems, kurie kadaise ten sėdėjo, atminimo lentelės prie pastatų, statulos iškiliausiems. Didžiausi mūsų atsidavimo veiksmai yra kelionės į ten, kur gyveno, dirbo ar mirė gerbiami pirmtakai.

Iš L. Vitgenšteino namo greta Skjolden’o miestelio Norvegijoje buvo likę tik pamatai. Jo vietą buvo sunku rasti, sunku pasiekti... Tą vietą vietiniai vadino „Østerrike“ (Austrija). Tačiau filosofo namas buvo išlikęs – 1958 m. jis buvo perkeltas į Vitgenšteino namas Skjoldene

miestelį ir atstatytas su pakeitimais. Originalūs langai buvo saugomi klėtyje. Vis tik namo atstatymas atrodė svajone – iki 2014 m. Skjolden’e net nebuvo Vitgenšteino fondo. Tačiau vėliau tas planas įgavo pagreitį, kai savininkas pagrasino jį sunaikinti, jei nebus iš jo nupirktas. 2017 m. kovą Sogn og Fjordane apygarda ir vietinis „Luster Sparebank“ bankas skyrė tam po 1 mln. kronų – 2018 m. gegužę namo rekonstrukcija prasidėjo; darbai vyko sparčiai. Jo inauguracija įvyko 2019 m. birželio 20 d.

1913 m. spalį L. Vitgenšteinas atvyko į Bergeno uostą, kai ieškojo ramybės ir nuošalumo, kur galėtų dirbti. Nebuvo aišku, kur jis ruošėsi vykti, tačiau viešbutis, kuriame jis ketino apsistoti, buvo uždarytas žiemai. Austrijos-Vengrijos konsulas jį nusiuntė į Skjolden’ą, kur turėjo kontaktų. Taip atitiktinai Vitgenšteinas ir atsidūrė ten, toli nuo namų. Iškart aišku, kodėl jis pasirinko šią vietą: izoliuota ir tyli, su nuostabiu vaizdu į Eidsvatnet’o ežerą nuo kalno, kuris birželio mėnesį vis dar padengtas sniegu. Čia galima mąstyti ir rašyti. Įvairiu metu jis čia gyveno iki 4-o dešimtm. ir čia parašyta žymi jo darbų dalis.

Tačiau tikrovė nėra tokia tiesmukiška. „Jei nori būti nematomas, pasislėpk kitoje kalno pusėje, Stavangerio un-to urbanistikos profesorius Harald Rostvik‘as^*), „Vienas gyvenimas – trys universitetai“ projekto, jungiančio Berlyno, Kembridžo ir Mančesterio mokslininkus, tyrinėjančius Vitgenšteino palikimą, koordinatorius. Iš namo balkono vaizdas per ežerą atsiveria į miestelį tarsi sakydamas „tarsi iš tikro norėtum atsiverti kitiems“ – Vitgenšteinas savo nuošalų namą įrengė taip, kad bet kas miestelyje galėtų jį matyti.

Ežeras nėra didelis ir kai užšąla žiemą, galime nesunkiai jį pereiti. Kai būdavo per šalta, per drėgna ar jausdavosi pernelyg vienišas, Vitgenšteinas dažnai apsistodavo Eide Gård’e, ūkininko troboje, matomoje iš jo buveinės. Save name jis netgi negyvendavo ilgiau nei po kelis mėnesius. Kaip ir H. Toro du metai prie Voldeno tvenkinio, Vitgenšteino pasitraukimas iš pasaulio buvo labiau tik dalinis, skirtingai nuo legendos apie jį. Toro motina išskalbdavo daugelį jo daiktų ir atnešdavo jam maisto. Jo trobelė buvo vos 20 min. nuo šeimos namų, kuriuos jis dažnai aplankydavo.

Skjolden’as sukelia atsiskyrėlio filosofo, atsisakantį minios, vaizdinį. Bet tik nedaugelis filosofų iš tikro tokiais buvo – daugelis jų buvo polis atstovais. Jie traukė į miestus, kur kunkuliavo žmonių ir idėjų srautai, skatinantys kūrybinę energiją. Hjumas mėgo nuvykti į šeimos namus Ninewells’e, tačiau jis žinojo, kad Edinburgas buvo „tikroji rašytojo scena“. Filosofija gyvena miestuose; atsiskyrimas tėra tik poilsio pertraukoms.

Vaizdas į Skjolden’ą

Šiuolaikiniais standartais 20 a. pradžios Skjolden’as nebuvo ypač nuošalus; jis buvo pramonės avilys, pagrindinis uostas giliausiai žemyne ilgiausiame Norvegijos fiorde. Jame buvo didelis ledo sandėlis ir limonado gamykla. 1912 m. jame pastatytas didelis viešbuti ir vasarą sulaukdavo nemažai turistų. Tingus, dabar 300 gyventojų turintis miestelis, mažai primena buvusį Vitgenšteino laikais – tad nenuostabu, kad jo ramybė dažnai buvo sutrikdoma.

Net pats namas nėra toks romantiškas kaip galima pamanyti. Kiek klaidina norvegų kalbos žodis hutte, kas skatina jį vadinti „Vitgenšteino lūšnele“. Iš tikro tai neblogas dviejų aukštų namelis, kuriame gali gyventi visai komfortiškai.

Didžiausias suklydimas apie Vitgenšteiną buvo tai, kad jis buvo čia laimingas. Kartais jis jautėsi pernelyg vienišas; ir kartą kelis mėnesius jis praleido ūkininko troboje, nes „baiminosi beprotybės, galinčios [jį] įveikti“.

1936-37 m. kelionė į Skjolden‘ą buvo ypač svarbi. Vitgenšteinas daug laiko praleido apmąstydamas savo „nuodėmes“, rengdamas išpažintis, kad dažnai įskaudindavo artimus draugus. Viena jų buvo jo manymas, kad yra mažiau žydu nei buvo, ir kad būdamas mokytoju Austrijoje po Pirmojo pasaulinio karo jis trenkė merginai, o paskui neigė, kad tai padarė. Tai rodo jo moralinę būseną.

Vitgenšteinas į Norvegiją atsivežė užrašus, žinomus kaip „Rudoji knyga“, kuriuos ketino pertvarkyti į knygą. Tai užmetė lapkričio pradžioje, sakydamas, kad „bandymas sutvarkyti ... yra bevertis“. Tad jis pradėjo nuo nulio ir parašė tai, kas tapo „Filosofinių tyrinėjimų“ pirmosiomis 188 pastraipomis. Manoma, kad tai „vienintelė vėlyvojo Witgenšteino kūrybos dalis, kuria jis buvo visiškai patenkintas - vienintelė dalis, kurios vėliau jis niekada nebandė peržiūrėti ar pertvarkyti“.

„Rudojoje knygoje“ Vitgenšteinas kritikavo požiūrį, kad žodžiai reiškia daiktus, o tai reiškia, kad jis taip pat buvo prieš pažiūras, išdėstytas „Loginiame filosofiniame traktate” (1921), kad žodžių reikšmės buvo užfiksuotos mentaliniuose vaizdiniuose. Jis sugriežtino savo mokymą, kad žodžio prasmę lemia tai, kaip jis vartojamas. Pvz., „geras“ nereiškia abstrakčios sąvokos ar nefizikinės daiktų savybės - atvirkščiai, jūs žinote, ką reiškia gėris, kai žinote, kaip žodis vartojamas skirtingais būdais ir kontekstuose.