Froidas grįžta
Taip pat skaitykite >>> Apie Froidą praeities konspektuose
Gimė prieš 150 m., o jo teorijos atgimsta dabar. O vos prieš keletą metų jo idėjos laikytos visai nevaisingomis.
Neurologai aptinka, kad jų smegenų veiklos aiškinimai geriausiai dera, kai integruojami su prieš šimtmetį
Froido apibrėžtomis psichoanalizės teorijomis,
Mark Solms*)
20 a. pirmoje pusėje Z. Froido (1856-1939) aiškinimai dominavo. Jo pagrindinė idėja buvo, kad mūsų motyvai persikelia į pasąmonę. Ne šiaip persikelia, o yra prievarta išgrūdami į ten iš mūsų sąmonės. Sąmonės vykdomasis organas (ego) atmeta bet kokias pasąmonės apraiškas (id), kurios gali pasireikšti elgesiu, nesuderinamu su mūsų civilizuoto aš samprata. Ta prievarta yra būtina, nes apraiškos bando realizuoti neįgyvendintus troškimus, vaikiškas fantazijas ir seksualinius bei agresyvius siekius.
Prieš savo mirtį 1939-ais Froidas pasakė, kad psichinė liga kyla, kad jų užgniaužti nepavyksta. Fobijas, paniką ir apsėdimus sukelia prasiveržę užslėpti siekiai. Psichoterapijos tikslas yra atsekti neurotinių simptomų ištakas ir jas pateikti racionaliam apsvarstymui, taip panaikinant jų galią.
Neurologija gerokai pažengė į priekį ir neurologams ėmė atrodyti, kad Froido teorijos mažai prasmingos. Viršų paėmė gydymas vaistais. 9-me dešimtmetyje ego ir id sąvokos imtos laikyti rudimentais. Froidas darėsi istorija. Tačiau farmakologija nesukūrė naujos teorijos, o be bendro vaizdelio tyrimai buvo siauros specializacijos.
Paskutiniais metais dėmesys vėl pakrypo į bendrą vaizdą ir visų nuostabai, jis mažai skiriasi nuo Froido nusakyto. Bendro sutarimo vis dar nėra, tačiau vis dažniau prieinama prie Eiko R. Kandelio**), 2000-ųjų Nobelio premijos laureato, išvados, kad psichoanalizė vis dar nuosekliausias ir patenkinamas požiūris į minties veiklą. Taigi, Z. Froidas grįžta, ir ne vien tik teorijoje. Susiformavo ir Tarptautinė Neuro-psichoanalizės draugija, leidžianti žurnalą Neuro-psichoanalizė.
Mąstymas ir biologija Froidas galutinį sąmonės modelį nubraižė 1933-iais. Taškinės linijos rodo ribą tarp sąmonės ir pasąmonės. Superego slopina instinktų (id) proveržius, neleisdamas jiems trikdyti racionalaus mąstymo. Dauguma racionalaus mąstymo (ego) procesų yra automatiniai ir vyksta pasąmonėje. Ir tik maža ego dalis (burbuliukas viršuje) palikta sąmonės valdymui ir yra glaudžiai susijusi su jutimais. superego tarpininkauja ego ir id grumtynėse už dominavimą. Įdomu, kad dabartinė smegenų skirstymo schema turi analogijas su Froido modeliu. Smegenų kamienas irgalūniių valdymo sistema (atsakingi už instinktus) grubiai imant, atitinka id. Pamatinė (akiduobių) kaktos sritis, valdanti slopinimus, ir dorsalinė kaktos sritis, valdanti savimonės funkcijas, ir smegenėlės, atstovaujančios išorinį pasaulį, gali būti ego ir superego.  |
Froidui suformulavus, kad dauguma procesų psichikoje, kurie nusako kasdienines mintis, jausmus ir norus, kyla pasąmonėje, jo amžininkai tas idėjas atmetė kaip neįmanomas. Šiandien patvirtinamas pasąmonės procesų egzistavimas ir jų svarba. Pavyzdžiui, pacientų, kurių pažeista smegenų dalis, atsakinga už atmintį, elgesį tebeįtakoja pamiršti įvykiai. Tad mokslininkai skirti atminties sistemas, kurių viena veikia pastebimai (sąmoningai suvokiant) ir numanomai (pasąmonėje).
Nustatyta ir atminties sistema pasąmonėje, kuri tarpininkauja emociniam mokymuisi. 1996-ais Dž. LeDoux***) parodė, kad po smegenų žieve egzistuoja neuroninis kelias, sujungiantis suvokiamą informaciją su primityviomis smegenų struktūromis, atsakingomis už baimės jausmą. Kadangi šis kelias aplenkia Amono ragą (atsakingą už sąmoningą atmintį) vykstantys įvykiai sužadina svarbius prisiminimus pasąmonėje, sukeldami jausmus, kurie atrodo iracionaliais, tokiais, kaip Barzdočiai mane glumina.
Neuromokslai įrodo, kad pagrindinės smegenų struktūros, atsakingos už pastebimą (sąmoningą) atmintį,neveikia pirmuosius dvejus gyvenimo metus, sukeldamos tai, ką Froidas elegantiškai pavadino kūdikystės amnezija. Kaip Froidas spėjo, mes neužmiršome ankstyvųjų įvykių, tiesiog negalime jų prisiminti (sąmonėje). Tačiau tai nereiškia, kad jie neįtakoja mūsų elgesio.
Tačiau tai, kad mes aktyviai veikiami procesų pasąmonėje, tai dar neįrodo, kad aktyviai slopiname netinkamas apraiškas. Tačiau ir šio Froido tvirtinimo įrodymai ima kauptis. Žinomiausias yra 1994-ųjų Ramačandrano anosognotinių pacientų tyrimas. Dešiniosios maumens srities pažeidimas neleidžia suvokti svarbių sutrikimų, tokių, kaip galūnių paralyžius. Dirbtinai sužadinęs vienos tokios pacientės dešinįjį pusrutulį, Ramačandranas pastebėjo, kad ji staiga pajuto, kad jos kairė ranka yra paralyžuota (ir kad tokia buvo visas paskutines 8-ias dienas po avarijos). Tai rodo, kad ji pasąmonėje registravo tuos sutrikimus, nors jos sąmonė tuo pačiu metu tai ignoravo. Tačiau, vos stimuliavimas liovėsi, moteris ne tik grįžo prie įsitikinimo, kad jos ranka funkcionuoja normaliai, bet ir užmiršo tą dalį pokalbio, kurio metu pripažino, kad ranka yra paralyžuota, nors puikiai prisiminė kitas pokalbio detales. Ramačandranas padarė išvadą, kad atmintis gali būti selektyviai nuslopinama.
Panašus pacientų su perskirtais smegenimis, kurių pusrutuliai nėra sujungti, atvejis tapo žinomas iš Nobelio premijos laureato R.W. Sperry 7-8 dešimtm. tyrinėjimų, kai anosognatiniai pacientai paprastai atmeta nepageidaujamus faktus, pateikdami įtikinamus, tačiau išgalvotus savo pasąmonės motyvuotų veiksmų paaiškinimus. Šiuo atveju, kaip sako Ramačandranas, kairysis pusrutulis aiškiai panaudoja Froido gynybos mechanizmą.
Panašūs reiškiniai pademonstruoti ir žmonėms su nepažeistais smegenimis. Kaip M.A. Conway nurodė 2001 m. komentaruose Nature žurnale, jei slopinimo efektai gali būti sukelti laboratorijos sąlygomis, tai gerokai didesni efektai gali kilti realiame gyvenime traumų atvejais.
Froidas nuėjo netgi toliau. Jis ne tik sakė, kad didžioji dalis psichikos procesų vyksta pasąmonėje, bet ir nuslopintoji pasąmonės dalis veikia pagal kitokį principą nei realybės principas, kuris valdo sąmoningą ego. Tasai yra trokštantis ir džiugiai atmeta logikos bei laiko suvaržymo taisykles. Jei Froidas buvo teisus, tai slopinančių smegenų struktūrų pažeidimas turėtų išlaisvinti troškimų, iracionalų mąstymą. Tai pastebima pacientams, kurių pažeista kaktos sritis, prižiūrinti kritinius savęs suvokimo aspektus. Pavyzdžiui, sergantys Korsakovo psichoze nežino, kad turi amneziją ir atminties spragas užpildo išgalvotomis istorijomis vadinamomis plepėjimais. Tokį atvejį tyrė A. Fotopoulou. Paklaustas apie randą galvoje, jis sukūrė visai įtikinamą paaiškinimą: kad jam atlikta dantų ar kraujagyslių operacija. Iš tikro, prieš kelis metus jam buvo (sėkmingai) atliktos tos procedūros. Laboratorijos vedėjas jam buvo kolega, sugėrovas arba konsultantas, sporto komandos narys ar mechanikas, taisantis jo nesuskaičiuojamus sportinius automobilius (kurių jis niekada neturėjo). Jo elgesys derėjo su jo pasakojimais: jis žvalgėsi po kambarį, ieškodamas, kur jo alus, ar pasižiūrėdavo pro langą į savo automobilį.
Kas stebina, tai tokių išmonių kokybė. Jos nėra atsitiktinės, o generuojamos pagal Froido malonumo principą. Žmogus tiesiog tikrovę laiko tokia, kokia norėtų matyti.
Froidas tvirtino, kad malonumo principas leidžia pasireikšti primityvioms, gyvuliškoms apraiškoms. Tai, kad žmogus valdomas savęs patenkinimo siekių, buvo nepriimtinas jo Viktorijos laikmečio amžininkams. Moralinis suvaržymas susilpnėjo per kitus dešimtmečius, tačiau žmogaus kaip gyvulio koncepcija buvo antraeilė mokslininkams. O dabar ir ji grįžta.
Kai kurie šiuolaikiniai neurologai mano, kad instinktų mechanizmai yra netgi primityvesni nei laikė Froidas. Mūsų emocijų valdymo sistema yra tokia pati kaip primatų bei visų žinduolių. Giliame psichikos lygyje, kuri Froidas vadino id, žmonių funkcinė anatomija ir cheminė veikla mažai skiriasi nuo mūsų mylimų naminių gyvūnėlių.
Šiuolaikiniai mokslininkai nepriima Froido instinktų dalijimo į seksualinius ir agresijos. Identifikuojame bent jau 4 pagrindiniai žinduolių instinktų ratai, kurių kai kurie persidengia. Tai ieškojimo arba atlygio (geru ar blogu), pykčio-įniršio, baimės-nerimo ir panikos (apimančios ir sudėtingus instinktus, verčiančius paklusti visuomenės reikalavimams) sistemos. Gali būti ir kitų sistemų, tokių kaip žaidimo. Visos jos moduliuojamos specifiniais neurotransmiteriais, t.y. cheminėmis medžiagomis, pernešančiomis pranešimus tarp neuronų.
Ieškojimo (pastangų) sistema, reguliuojama dopamino, primena Froido libido. Anot jo, libido arba seksualiniai troškimai yra malonumų siekianti sistema, kuri įkrauna dauguma mūsų elgesio motyvų. Šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad jos neurologinis ekvivalentas glaudžiai susijęs su beveik visomis aistringų troškimų ir žalingų įpročių (prisirišimų) formomis. Įdomu, kad Froido ankstyvieji bandymai su kokainu, daugiausia su savimi, jį įtikino, kad libido turėtų turėti specialų neurocheminį pagrindą. Skirtingai nuo savo pasekėjų, jis nematė antagonizmo tarp psichoanalizės ir farmacijos. Jis laukė tos dienos, kai id energijas bus galima valdyti tam tikromis cheminėmis substancijomis. Šiandien geriausiu daugelio negalavimų gydymu laikomas psichoterapijos derinimas su psichoaktyviomis meditacijomis. O smegenų skenavimas rodo, kad kai kurios pokalbių terapijos veikia panašiai kaip vaistai.
 Smegenų skenavimas parodo defektą, kuris sukelia psichikos funkcijų sutrikimą. Sužeidimas juostos
vingyje (rodo rodyklė) sukelia išsigalvojimų kūrimą. |
Froido sapnų teorija buvo diskredituota, kad 6-me dešimtm. buvo nustatyta REM migo (greito miego fazės) ryšys su sapnavimu. O 8-me dešimtm. tyrinėtojai parodė, kad sapnavimo ciklą valdo acetylcholinas. REM miegas kyla automatiškai, kad 90 ar pan. minučių, ir yra valdomas cheminių medžiagų smegenyse ir struktūrų, kurios nieko bendra neturi su emocijomis ir motyvacija. Tai įtikino, kad sapnai neturi prasmės ir tėra tik istorijos, kurias išgalvojo aukštesnioji smegenų veikla bandydama atspindėti atsitiktinį aktyvumą smegenų žievėje, kurį sukėlė REM.
Tačiau kai kurie naujesni tyrimai rodytų, kad sapnavimas ir greitas miegas yra nevisuomeninės būsenos, valdomos skirtingų mechanizmų. Tarytum sapnavimas valdomas kaktos instinktyviosiosios- motyvacinės sistemos. Tai vėl leidžia kurti teorijas, primenančias Froido.
Ne visi su entuziazmu priima Froido koncepcijų sugrįžimą. Vyresnioji karta nenori pripažinti net dalinio Froido idėjų pateisinimo.
Vis tik lai kurie dabartiniai specialistai iš tikro bando pagrįsti neuropsichoanalizę, tvirtindami,
kad dabar pakanka metodų ir duomenų Froido teiginių patvirtinimui. Tačiau net pats Froidas suprato, kad teisingas ir
atvirkščias tvirtinimas: Biologija iš tikro neribotų galimybių šalis Galime tikėtis, kad ji suteiks mus nustebinančią
informaciją ir negalime nuspėti, kokius atsakymus ji pateiks po kelių dešimčių metų į jai užduotus klausimus. Jie gali būti
tokie, kad susprogdins visą mūsų dirbtinę hipotezės struktūrą.
Froido sugrįžimas tarsi blogas sapnas?
Froido požiūris į sapnus suformavo pagrindą jo teorijai apie psichikos veiklą. Jo manymu sapnus sukelia sąmonės bandomi nuslėpti nepriimtini troškimai ir norai, slypintys pasąmonėje, kuriems teturi progą pasireikšti tik miegant (taigi, susilpnėjus sąmonės kontrolei). Tačiau dabarties neurobiologiniai tyrinėjimai duoda kitą sapnų kilmės paaiškinimą, susijusį su cheminiais pokyčiais smegenyse. Jie kyla miego metu pasikeitus atskirų smegenų sričių aktyvumui. Tyrimai rodo, kad cheminiai pokyčiai nulemia sapnų, emocijų ir minčių kokybę bei kiekį. Taigi, sunku patikėti, kad froidiškosios ego-id grumtynės keistų cheminę smegenų struktūrą.
Tada kas lieka iš Froido sapnų teorijos? Nedaug tik kad instinktyvūs proveržiai sukelia sapnus. Tyrimai rodo, kad kaktos smegenų srities, kuri sukelia pyktį, pavydą ir džiugesį, aktyvinimas keičia sapnų pobūdį. Tačiau tie poveikiai nėra troškimai. Sapnai būna teigiami ir neigiami, tad negalima teigti, kad pusė mūsų troškimų yra neigiami. Sapnuojantys žino, kad kartais tenka sapnuose išgyventi košmarus. Froidas niekada nepaaiškino, kodėl sapnuose būna tiek daug neigiamų emocijų.
Kitas Froido pagrindas buvo tas, kad jei tikroji sapnų prasmė yra paslėpta, jų atspindimas emocijas galima atskleisti tik per jo laukinės žąsies gaudymo laisvų asociacijų metodą, kai subjektas susieja viską, kas tik ateina į galvą tikintis, kad bus aptiktas esminė sąsaja. Tačiau tai visai nebūtina, nes nerandamas toks nutylėjimas. Sapnuose, ką regi, tą ir turi. Sapno turinys yra tiesiog paviršiuje ir įdėmus jo nagrinėjimas yra viskas, ko reikia.
O kaip dėl REM miego (greitojo miego)? Nauji tyrimai rodo kad sapnuojama ir ne REM fazės metu, tačiau niekas cheminio aktyvavimo modelyje nepanaikina šio atvejo tiesiog sapnų dažnis REM fazės metu yra didesnis.
Papildoma literatūra:
- M. Solms. Freudian Dream Theory Today// Psychologist, vol.13, no.12, Dec 2000
- M. Solms, O. Turnbull. The Brain and the Inner World, 2003
- J.A. Hobson. Dreaming: An Introduction to the Science of Sleep, 2003
Neurobiologija: kas spręstina?
J. Watsono ir F. Cricko 1953 m. nustatyta DNR struktūra leido suprasti, kaip genuose užkoduota informacija valdo ląstelių veiklą. O dabar žmogaus mąstymo biologinių aspektų suvokimas tampa pagrindiniu iššūkiu 21 a. mokslui. Šis naujasis mokslas remiasi 5-iais principais. Pirma, smegenys ir mąstymas yra neatskiriami dalykai. Antra, bet kuri mentalinė smegenų funkcija nuo paprasčiausių refleksų iki aukščiausio lygių kūrybinių minčių atliekama specializuotų neuronų samplaikų skirtingose smegenų srityse. Trečia, visos tos samplaikos sudarytos iš tų pačių signalus perduodančių vietų, nervų ląstelių. Ketvirta, samplaikos naudoja specifines molekules signalų nervuose ir tarp jų sukėlimui. Ir galiausiai, tos molekulės išliko nepakitusios per milijonus metų trukusią evoliuciją ir sutinkamos tiek seniausiuose mūsų protėviuose, tiek labiausiai nuo mūsų besiskiriančiuose amžininkuose vienaląsčiuose organizmuose (pvz., bakterijose) bei paprasčiausiuose daugialąsčiuose (kirminuose, musėse ir sraigėse). Taigi, sužinome ne tik apie mus, bet ir mus biologinio vystymosi kontekste.
21 a. prieangyje būtini konceptualūs pokyčiai. Pirmiausia, reikia nuo paprastų procesų pereiti prie sisteminio požiūrio (sudėtingų proteinų tinklų ir viso organizmo funkcionavimo bei organizmų grupių sąveikos).
Vienas iš spręstinų klausimų dėmesio klausimas. Kokie mechanizmai veikia dėmesio sutelkimui. Kitas klausimas kaip siejasi sąmonės ir pasąmonės mentaliniai procesai. Trečias klausimas, kaip molekuliarinę mąstymo biologiją susieti su sociologija (ir molekuliarinės sociologijos sukūrimas).
*) Markas Solmsas (Mark Solms, g. 1961 m.) PAR psichoanalitikas ir neuropsichologas; dirba Keiptauno un-te, yra PAR psichoanalizės draugijos pirmininku. Veda nemokamus kursus internete. Geriausiai žinomas sapnavimo mechanizmų priekinėse smegenyse (prosencephalon) atskleidimu bei psichoanalizės metodų sujungimu su šiuolaikiniu neuromokslu. Jis pirmas panaudojo terminą neuropsichoanalizė. be mokslo, taip pat turi vyndarystės pomėgį.
**) Erikas Kandelis (Eric Richard Kandel, 1929) austrų žydų kilmės amerikiečių psichiatras, neurobiologas, Nobelio premijos laureatas (2000) už signalų perdavimo smegenyse tyrimus. Į JAV pasitraukė 1939 m. 1957-60 m. dirbo V. Maršalo laboratorijoje ir būtent tuo metu tyrimams pasirinko jūros šliužą Aplysia californica (dar vadinamą jūrų kiškiu), turintį dideles nervų ląsteles patogias bandymams ir leidusį jam atlikti didžiausią proveržį, apie kurį paskelbė 1965 m. Tuos darbus tęsė ir Kolumbijos un-te (nuo 1974 m.), kur parašė ir populiarų vadovėlį Neuromoklos principai (1981).
***) Džozefas Ledu (Joseph E. LeDoux, g. 1949 m.) amerikiečių neuromokslininkas, kurio tyrimai labiausiai koncentruoti į išgyvenimo grandines ir jų poveikį emocijoms (pvz., baimei ir nerimui). Taip pat yra grupės The Amygdaloids dainininkas ir dainų kūrėjas. Knygoje Emocingi smegenys (1996) jis paaiškino, kad emocijomis susidomėjo 8-me rašydamas daktarinę disertaciją tiriant pacientus su perskirtais smegenimis. Jis ištyrė, kaip elgsenos atsakai (pvz., į baimę) pasiekia migdolinį kūną. 2015 m. (Nerimas: kaip smegenys supranta ir tvarkosi su baime ir nerimu) jis pabrėžė išgyvenimo funkcijas. Anot jo, tik sąmonę turintys organizmai gali jausti baimę. Viena naujesniųjų jo knygų yra Mūsų gilioji istorija: 4 mln. metų istorija link sąmoningų smegenų (2019).
Froido kelias
Pakeisti draugai
Draugas ar priešas?
Kas sukelia šizofreniją?
Robertas Kochas ir Lietuva
Z. Froido asociacijų metafizika
Leonardo da Vinči kaip neurologas
Lynn Margulis ir Gajos koncepcija
Z. Froidas. Dostojevskis ir tėvažudystė
Froidas. Totemas ir tabu. Tabu ir jausmų ambivalencija
Egzistencinės paradigmos vystymasis psichologijoje
Dviejų filosofinės logikos paradigmų kova
Kaip evoliucija mus atvedė į beprotybę
Kamieninės ląstelės sukelia vėžį
Dž. Bjudžentalio koncepcija
Nenormalumai kaip norma
Kas blogai su tuo piešiniu?
Kuo taps Homo sapiens?
Psichiatrijos pradininkas
Smegenys yra tampomi
Saulė sukelia čiaudulį
Ig nobel premija
Kelio suradimas
Frenologija
Vartiklis