Pakeisti draugai  

Žmonėms su Capgras sindromu mylimieji laikomi kūniškaisiais klonais. Jų patirtis mus moko, kad jausmai yra esminiai suvokimui.

Niekas labiau nėra baisu siaubo filme nei idiliška potekstė. Būtent taip prasideda 1956 m. fantastikos filmas „Kūnų grobikų įsiveržimas“. Santa Mira miestelyje Kalifornijoje gyventojai gyvena kasdieniniais rūpesčiais. Tačiau kai vietos gydytojas Miles Bennell grįžta po trumpos kelionės, pamato, kad viena jo pacienčių mano, kad jo dėdė nėra tikras. Ji jaučia, kad kažkas kitas slepiasi už pažįstamo veido. Gydytojas dėl to nesusirūpina, tačiau vis daugiau pacientų ima įtarti, kad artimuosius kažkas pakeitė dubliais. Daugelis įtariamų dublių yra kažkuo bauginantys. Ir netrukus paaiškėja baisi tikrovė: ateiviai pasirinko Santa Mira kaip dominavimo pasaulyje placdarmą. Nakties priedangoje jie įsiskverbia į miegančių aukų kūnus.

Vidinis „Kūnų grobikų“ šiurpas kyla iš pirmapradės žmogaus baimės būti visiškai izoliuotu: visi, kuriuos žinome, tampa svetimais, ir liekami vieni tarp tų, kuriems visai nerūpi nei mūsų gyvenimas, nei mūsų mirtis. Ir tai tikra žmonėms, kenčiantiems nuo Capgras sindromo. Dienų dienomis jie įsitikinę, kad jų pažįstamus pakeitė robotai, ateiviai ar klonai.

Capgras sindromas yra pakankamai retas, tačiau jo simptomai aiškiai rodo, kad mūsų vidinis pasaulio vaizdas nėra akių ir ausų priimtų vaizdų ir garsų atvaizdavimas vienas į vieną. Smegenys apdoroja ir filtruoja informacijos srautą įvairiais lygiais, apie kuriuos nieko nežinome. Tik galutinis rezultatas pasiekia mūsų sąmonę – ir Capgras sindromu sergantiems ta tikrovę atrodo tarsi jie būtų „Kūnų grobikų“ filme. Tai parodo, kad suvokimas kyla ne tik iš jutimų, bet ir jausmų - „normali“ realybė gali būti tik vos vos daugiau nei iliuzija.

Tasai keistas artimųjų suvokimas pavadintas prancūzų psichiatro Žano Kapgra^*), kuris 1923 m. kartu su kolega J. Reboul-Lachaux aprašė ponios P. atvejį. P. aiškino, kad jos šeimos narius pakeitė identiškai atrodantys asmenys. Niekas negalėjo išklibinti jos įsitikinimo. Su laiku įtarimai išsiplėtė į kaimynus, draugus ir pažįstamus. Tačiau P. net nesistengė pažinti tuos apsišaukėlius, nes tikėjo, kad jie nuolat keičiami. Galiausiai, ji ėmė sakyti, kad turi per 80-mt vyrų.

Tikras sutrikimo pavadinimo yra Capgras iliuzijos sindromas, kur „iliuzija“ suprantamas iškreiptas tikrovės suvokimas. Tuo tarpu asmuo, kuriam vaidenasi haliucinacijos, patiria dalykus, kurių nėra tikrovėje.

Iliuzijos turi daug formų. Šizofrenikė gali tvirtinti, kad suvytęs salotų lapas salotose yra tikras įrodymas, kad kažkas nori ją nunuodyti; o praviras langas yra tikras ženklas, kad ją kažkas seka. Niekas negali jos įtikinti, kad tam nėra jokio pagrindo. Jei psichologas ją pernelyg „spaus“. Ji gali tiesiog įtraukti ją į spėjamų priešų sąrašą.

Laimei, daugelis šizofreniškų iliuzijų būna laikinos, tačiau asmuo jų neskiria (nuo tikrovės). Jos skiriasi nuo vadinamųjų monoteminių iliuzijų, kokiomis yra ir minėtas Capgras sindromas, kurios pasižymi viena dominuojančia tema ir kurios paprastai išsilaiko ilgiau. Iliuzijos gali atsirasti po biologinių pokyčių smegenyse – pvz., jas gali sukelti silpnaprotystė, sutrenkimas, aneurizmas ar smegenų pažeidimas. 2004 m. atlikti tyrimai parodė, kad dauguma pacientų turėjo pažeidimų ar anomalijų dešiniajame smegenų pusrutulyje. Tačiau dažnai iliuzijas sukelia šizofrenija ir Alzhaimerio liga.

V. Ramačandrano knygoje “Šmėklos smegenyse” (1999) aprašo vaikiną (Deividą), kuris po avarijos ėmė tvirtinti, kad jo tėvas ir motina pakeisti dubliais. Autorius pastebi, kad tradicinė psichologija tokias iliuzijas gali priskirti Froido Edipo kompleksui, pagal kurį berniukus seksualiai traukia jų motinos. Smegenų pažeidimas atgaivino tuos ilgai snaudusius troškimus: „o kad ji galėtų būti kita moteris, kuri tik atrodo kaip mano motina!”. Tačiau Froido teorija jau senai diskredituota, o be to nuo Capgras sindromo kenčia tiek moterys, tiek vyrai.

20 a. pabaigoje H.D. Ellis ir A.W. Young spėjo, kad Capgras sindromą gali sukelti daiktų atpažinimo funkcijos sutrikimas (atskiru atveju, veidų atpažinimo). Kai žvelgiame į veidą, vaizdų impulsai perduodami iš tinklainės į vizualinio atpažinimo centrus, esančius dešinėje skiltyje, kur jie virsta sąmoningu suvokimu. Tuo pat metu smegenys sužadina prisiminimų apie veidus atmintį, bandydami nustatyti, ar tokį jau kada regėjome. Atrodo, tai visa tai funkcionuoja normaliai sergantiems Capgras sindromu – jie atpažįsta asmenis. Tačiau jie neigia, kad tie asmenys yra autentiški. Tai reikštų, kad egzistuoja ir alternatyvus mechanizmas, kuriuo remiamės pagrėsdami vaizdų tikrumą. [ Šis atvejis yra priešingas „veidų aklumui“ arba prosopagnosijai – kai neatpažįstami veidai.]

Regėjimas nėra vien fizinis suvokimo procesas. Tarkim, žmogus žavisi paveikslu ne dėl jame puikiai atliktų potėpių ar tam tikro spalvų derinio, o dėl paveikslo sukeltų emocijų. Jausmai yra sudėtinė vizualaus atpažinimo proceso dalis. Ir tikrai, signalai iš vizualinių centrų perduodami smegenų migdolui, kuriame randasi emocinė sistema. Pažįstamo žmogaus veidas yra palydimas emocijų, kurios siejamos su tuo asmeniu – nesvarbu, ar jį matome ar tik galvojame apie jį. Ir atrodo, kad tokių sąryšių nustatymas yra pažeistas sergant Capgras sindromu. Štai minėtas Deividas gali mąstyti: „Kaip ši moteris gali būti mano motina, jei jai nieko nejaučiu? Tai kažkokia kita, bandanti apsimesti motina“. Taigi specialistai mano, kad Capgras sindromas gali būti susijęs su apsauginiu smegenų mechanizmu, kuris bando išspręsti vidinius prieštaravimus. Kadangi iškreiptas supratimas smegenyse kyla anksčiau, nei vaizdas įsisąmoninamas, pacientai tvirtai įsitikinę savo iliuzija.

Netikri balsai

Susidomėję spėjimu, kad emocijos gali veikti suvokimą, 2001-ais H.D. Ellis su M.B. Lewis panaudojo prietaisą, panašų į melo detektorių, matuojantį tam tikrus fiziologinius pokyčius. Mat jausmai, kaip baimė ar džiugesys, veikia autonominę nervų sistemą, kuri valdo odos kraujo indus, o taip pat prakaito liaukas, o tai pakeičia odos elektrinę varžą, kurią ir matuoja prietaisas. Nors jis ir yra netikslus indikatorius, tačiau gali atspindėti emocinės reakcijos stiprumą. Emocinių reakcijų poveikis rodant pažįstamų žmonių nuotraukas buvo išmatuotas sveikiems žmonėms. Tačiau sergantiems Capgras sindromu tokiais atvejais odos varža nesikeitė.

Tačiau įdomu, kad yra keli atvejai, kai Capgras sindromą turėjo akli žmonės, turėję analogišką klausos sutrikimą. Mat klausos centrai smegenų žievėje irgi jungiasi su migdolu ir kitais emocijų centrais. Minimi aklieji tvirtino, kad jų girdimi artimųjų balsai yra iš tikro apsišaukėlių balsai. Tai rodo, kad Capgras sindromas yra daugiau nei vien veidų atpažinimas ir susijęs su bendru tapatybės tikrumo patvirtinimu.

Kartu šių dalykų žinojimas gali būti naudingas pacientų artimiesiems, tarkim, kai Deividas ima kaltinti motiną esant apsišaukėlė, toji gali nueiti į kitą kambarį ir kalbėti su juo telefonu, nes jo klausos suvokimas nesutrikęs ir jis niekad neabejoja jos balso tikrumu.

Vis tik, nors H.D. Ellis bandymai ir aiškinimai atrodo gražiai, jie palieka nemažai atvirų klausimų. Mat pacientai „netikrumu“ įtaria tik kai kuriuos asmenis – tarkim, jiems motina gali būti dublis, o tėvas ne. T.E. Feinberg mano, kad problema gerokai gilesnė – ir sindromas gali išsivystyti į tikrą paranoją.

Kitas neatsakytas klausimas – kodėl turintys Capgras sindromą atsisako paklausyti logiškų argumentų. Juk pacientai puikiai mato, kad gydytojai ir artimieji nepriima jų įsitikinimų. Ir jie beveik niekada sau neužduota tokių klausimų: „Jei ateiviai pakeitė mano žmoną, tai kur randasi tikroji žmona?“, „Ar man nereikėtų kreiptis į policiją?“, „Ar neturėčiau pranešti pasauliui apie nežemiečių įsibrovimą?“.

Deja, kartais nenuginčijai netikrai priimtas pasaulio vaizdas turi rimtų pasekmių. Daugelis sergančiųjų tariamus „klonus“ laiko blogio įsikūnijimais, jų bijo ir elgiasi atitinkamai. A. Silva užregistravo per 80 atvejų, kai „klonai“ buvo užsipuolami (žodžiais ar fiziškai). Du tokie užsipuolimai baigėsi mirtimi. O daugiausia užsipuolimo aukų yra tarp šeimos narių. Matyt prievartą sukelia tai, kad Capgras sindromas neretai yra rimtesnės paranojinės šizofrenijos (kai visas pasaulis „susimokęs prieš pacientą)) simptomas. 2002 m. L. Lukouras (kaip ir kiti) parodė, kad tam tikri vaistai (kaip olanzapinas, sulfiridas ir trifluoperazinas) kai kuriems pacientams gali sumažinti prievartos tendencijas.

Kad ir kaip keistai atrodytų, Capgras sindromas yra kraštutinis mūsų kasdieninio pasaulio suvokimo atvejis. Tai, kaip jį suvokiame, neišvengiamai susiję su mūsų jausmais. Tarkim, kad ką tik nusipirkote naują madingą striukę. Pasižiūrėję į apsmurgusią seną striukę spintoje, negalite įsivaizduoti, kodėl ją nešiojote taip ilgai. Ar tai tikrai ta striukė, kurią taip mėgote apsivilkti dar vakar? Tai kas pasikeitė? Mūsų emocinis požiūris į seną striukę. Tad, ir kai senas draugas nuvilia mus, galime papurtyti galvą ir pasakyti, kad jis nėra savimi. Tačiau labiau tikėtina, kad mes jį tiesiog pamatėme kitoje šviesoje...

---

^*) Žanas Kapgra (Jean Marie Joseph Capgras, 1873-1950) – prancūzų psichiatras. Dirbo Paryžiaus Šv. Anos ligoninėje, kur kartu su P. Serieux atliko daugelį tyrinėjimų. Labiausiai žinomas jo pirmąkart 1923 m. aprašytu neigiamo dvynio sindromu (Kapgros sindromas; L'illusion des "sosies" dans un delire systematise chronique).

Monoteminių sutrikimų grupei priklauso ir Fregoli bei Cotard sindromai, dubliavimosi sutrikimas. 1927 m. aprašytas Fregoli sindromas pavadintas italų aktoriaus Leopoldo Fregoli, išgarsėjusio staigiu persikūnijimo pasikeitimu, vardu. Jisai vieno aktoriaus vaidinimuose galėjo pavaizduoti iki 60 skirtingų personažų. Panašiai ir pacientas gyvena pasaulyje su greitai besikeičiančiais aktoriais. Jis visiškus prašalaičius priima kaip senus draugus. Jam atrodo, kad žinių pranešėjas TV yra jo brolis, nes atpažįsta tam tikus judesisu ar balso tembrą, nors tame tėra tik nežymus panašumas. Kraštutiniais atvejis, jie tą patį asmenį mato visuose žmonėse. Kai kurie specialistai mano, kad Fregoli sindromas kyla dėl per gausių ryšių tarp vizualinio atpažinimo sistemos ir emocinių centrų. Dubliavimosi sutrikimo atveju pacientui atrodo, kad egzistuoja kelios reiškinio (ne vien tik asmenų) kopijos. Turintiems dubliavimosi paramneziją atrodo, kad kambarys, namas ar net visas miestas (taip pat ir žmonės) turi kelias tikslias kopijas, egzistuojančias tuo pat metu (bet viena kitos nekeičiančias). Kraštutiniais atvejais iliuzija išsitęsia laike – asmuo tiki, kad dabar vykstantis reiškinys lygiai taip pat vyko kažkada praeityje, - gyvenama nuolatinėje deja-vu būsenoje. Kadangi jis dažnai sutinkamas kartu su Capgras sindromu, manoma, kad jį sukelia daiktų atpažinimo sistemos sutrikimas. Codard sindromo atveju iliuzija taikoma ne kitiems, o sau patiems. Prarandama bet koks fizinės savasties pojūtis ir jaučiama emocinė mirtis. Kraštutiniais atvejais pacientai mano, kad jie yra mirę. Pacientai nejaučia jokio emocinio atsako į jokius stimulus; ir kadangi nieko nejaučia, mano, kad yra mirę. Nors dažnai susijęs su gilia depresija ir psichoze, matyt, sindromo priežastis yra neurobiologinė – turbūt, susijusi su dešiniojo smegenų pusrutulio pažeidimais.

Literatūra

1. J. Capgras, J. & Reboul-Lachaux. Illusion des « sosies » dans un délire systématisé chronique// Bulletin de la Société Clinique de Médicine Mentale, 2, 1923.
2. V.S. Ramachandran, S. Blakeslee. Phantoms in the Brain, 1998
3. H.D. Ellis, M.B. Lewis. Capgras Delusion: A Window on Face Recognition// Trends in Cognitive Sciences, vol. 5, no 44, 2001
4. H.D. Ellis et al. Reduced autonomic responses to faces in Capgras delusion// Proc R Soc Lond B Biol Sci, 264, 1997
5. M. Davies, M. Coltheart, R. Langdon, N. Breen. Monothematic delusions: Towards a two-factor account// Philosophy, Psychiatry, and Psychology, 8, 2001
6. D. Bourget, L. Whiteburst. Capgras Syndrome: A Review of the Neuropsysiological Correlates...// Canadian J. of Psychiatry, col.49, Nov. 2004
7. K. Henriet, S. Haouzir, M. Petit. L’illusion des sosies de Capgras : une interprétation délirante...// Annales Médico-psychologiques, revue psychiatrique, vol. 166, no 2, 2008

Kelio suradimas
Lietimo iliuzijos
Tik pusė pasaulio
Apmatai: Moralumas
Draugas ar priešas?
Vadovauk savo smegenims
Kas sukelia šizofreniją?
Socialinės tvarkos problema
Tingios akies įdarbinimas
Šiltų prisiglaudimų paslaptis
Autizmas: iškilūs ir keisti
Kas blogai su tuo piešiniu?
Psichiatro-paciento santykiai
Kamieninės ląstelės sukelia vėžį
Smegenys ir sprendimų priėmimas
6 būdai paspartinti smegenų veiklą
Akis-smegenys: Užsipildanti spraga
Lynn Margulis ir Gajos koncepcija
Dvi mąstymo strategijos: kairysis ir dešinysis
Mazochizmas - antropologinė paslaptis
Machizmo: varžymasis dėl garbės
Faktas ar frenologija
Saulė sukelia čiaudulį
Smegenys yra tampomi
Narcisizmas psichoanalizėje
Objektyvizmas (Ayn Rand)
Įgimta ar paveldėta?
Laiko dvelksmas
Froidas grįžta
Vartiklis