Kamieninės ląstelės sukelia vėžį. Vartiklis

Kamieninės ląstelės – organizmo ląstelės, gebančios diferencijuotis ir įgyti specifinių organizmui reikalingų funkcijų, atliekančios sužaloto organo atkūrimą. Kamieninėms ląstelėms būdinga asimetriška proliferacija – pasidalinusi viena ląstelė lieka nediferencijuota kamienine, o kita geba diferencijuotis. Žmogaus organizme yra žinomi trys prieinami autologiniai kamieninių ląstelių šaltiniai: 1) kaulų čiulpai, 2) riebalinis audinys, 3) kraujas. Jas taip pat įmanoma išgauti iš virkštelės po kūdikio gimimo. Suaugusios kamieninės ląstelės dažnai naudojamos medicininei terapijai, pavyzdžiui, kaulų čiulpų transplantacijai. Jos jau dabar gali būti sukurtos dirbtiniu būdu ir paverstos (diferencijuotos) į specializuotus ląstelių tipus su tam tikromis audinių ypatybėmis, pvz., raumenimis arba nervais.

Embrioninių kamieninės ląstelės (KL) aktyviai tiriamos jau pora dešimtmečių siekiant jas panaudoti gydymo tikslams. Jų atveju tenka spręsti trijų tipų problemas: 1) galimą audinių atmetimą; 2) ląstelių tendenciją suformuoti auglius, vadinamąsias teratomas; 3) pavojų, kad kai kurios ląstelės paskatins vėžio vystymąsi.

Kamieninės ląstelės yra svarbios visą gyvenimą, nes jos gali išsivystyti į bet kokių konkrečių audinių ląsteles. Tačiau mokslininkai aptiko, kad pažeistos ar pakeistos KL gali būti kai kurių vėžio formų varomąja jėga.

1997 m. pirmąkart leukemijos atveju atrastos kamieninės ląstelės, o vėliau jų rasta krūties vėžio ir tam tikrų smegenų navikų atvejais (įskaitant gliobastomą, pavojingiausią suaugusiųjų smegenų auglį). Nors buvo paplitęs manymas, kad visos auglio ląstelės skatina jį augti, dabar tyrinėtojai tiki, kad kai kurioms vėžio atmainoms nedidelis ląstelių kiekis skatina visų kitų ląstelių augimą. Kai auglio ląstelės perkeliamos į bandomąją pelę, tik kamieninės ląstelės paskatina naujo vėžio augimą.

Neuroninės kamieninės ląstelės normaliai išsivysto į neuronus, neuroglijas ir kitokias ląsteles. Smegenų augliuose randamos kamieninės ląstelės yra panašios, tačiau turi genetinių mutacijų, sukeliančių nevaldomą augimą. Tad gydymas kamieninėmis ląstelėmis turi tam tikrą riziką.

Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad nepaprastai sunku atskirti vaisiaus sveikas kamienines ląsteles nuo ląstelių, turinčių pakitimų. Matyt problema tame, kad skirtumai sub-mikroskopiniame lygyje ir neaptinkami tol, kol KL nesitransformuoja į konkrečių audinių ląsteles. Tie „nepastebimi“ genetiniai skirtumai gali pasireikšti pakitusiu augimu ir besiskiriančiomis savybėmis. Kitaip tariant, normalus kariotipas^*) negarantuoja normalaus genetinio vystymosi.

Čia reikia pastebėti, kad suaugusioms kamieninėms ląstelėms (išimamoms iš kaulų čiulpų) nepasireiškia audinių atmetimo reakcija (nes jos yra paties asmens ląstelės), auglių susidarymas ar vėžys.

2010 m. sausio mėn. „Biopharm Reports“ ataskaita pateikia tokį apibendrinimą:
Dauguma vėžio auglių turi panašų į kamienines ląsteles poaibį (CSC), kuris, kaip manoma, turi lemiamą vaidmenį vėžio vystymuisi ir progresavimui. Jis rastos leukemijoje, mielomoje, krūties, prostatos, kasos, gaubiamosios žarnos, smegenų, plaučių ir kt. vėžiniuose augliuose. Tai leidžia spėti, kad CSC gali „pasėti“ naujas auglių formacijas ir plėsti metastazes. CSC taip pat rodo tam tikrą pasipriešinimą chemoterapijai bei radioterapijai, kas gali paaiškinti, kodėl sunku vėžio ląsteles visiškai pašalinti iš kūno ir kodėl visada išlieka atsistatymo galimybė.

Įprastiniai diploidiniai organizmai turi dvi identiškas autosomatinių chromosomų kopijas. Jos gali būti (arba nebūti) priklausančiomis nuo lyties. Poliploidiniai organizmai (pvz., askaridės) turi kelias chromosomų kopijas, haploidiniai – tik vieną. Chromosomos vaizduojamas standartiniu būdu kaip kariogramos arba idiogramos

Dauguma rūšių turi standartinį kariotipą. Pvz., įprastiniai žmonių kariotipai turi 22 autosomatinių chromosomų poras ir vieną lyties chromosomų porą. Paprastai moterys turi dvi X-chromosomas (žymimas 46,XX), o vyrai abi, X ir Y chromosomas (žymimas 46,XY). Tačiau kai kurie individai gali turėti papildomų arba neturėti kai kurių chromosomų.

Kariotipai turi kelis tikslus. Jie gali būti panaudojami tiriant chromosominius nukrypimus, ląstelių funkcionavimą, taksonominius ryšius ar renkant informaciją apie evoliuciją praeityje.

Kariotipai lyginami atsižvelgiant į 6 pagrindines charakteristikas (pvz., chromosomų santykinį dydį). Variacijos sutinkamos: 1) tarp lyčių; 2) tarp „sėklos“ (genetinę informaciją nešančių ląstelių) ir „kūno“; 3) tarp populiacijos narių; 4) tarp geografinių regionų; 5) „mozaikos“ atveju (kai tas pats individas turi dviejų genotipų ląsteles) ar atskiruose individuose.

Atvertas kelias į amžinos jaunystės fontaną

Johns Hopkins‘o Ląstelių inžinerijos instituto Baltimorėje E. Zambidis‘o mokslininkų komanda atrado patikimą metodą, leidžiantį suaugusio žmogaus kraujo ląsteles sugražinti į kamieninių ląstelių būseną (iPS), kokia yra pas 6 dienų amžiaus embrioną. Tada tos ląstelės gali išsivystyti į bet kurias kitas žmogaus organų
Stem-Cells Colony Iš kraujo gautų kamieninių ląstelių kolonija
ląsteles. Tai paskelbta „Public Library of Science“ (PLoS) žurnalo 2012 m. rugpjūčio 8 d. numeryje. Tai tolimesnis postūmis šioje srityje nuo praeitų metų pavasario, kai kraujo ląstelės buvo sėkmingai transformuotos į širdies audinio ląsteles.

Ši komanda įveikė sunkumus, su kuriais susiduria mokslininkai. Iš šimtų ląstelių tik viena ar dvi pereidavo į iPS būseną. Zambidis‘o komandai pavyko pasiekti 50-60%. Tam jie nenaudojo virusų. Tradiciškai, virusai naudojami genų paketų pernešimui, kad būtų įjungti procesai, verčiantys vieno tipo ląsteles į kamienines ląsteles. Tačiau virusai gali sukelti genų mutacijas ir paskatinti vėžio atsiradimą naujai transformuotose ląstelėse. Zambidis‘o komanda panaudojo plazmidus, DNR žiedus, kurie trumpą laiką replikuojasi ląstelių viduje ir tada sunyksta. Jiems buvo „įduodami“ 4 genai, elektros impulsu ląstelėse padaromos mažytės spragos, per kurias plazmidai patekdavo vidun. Tada atnešti genai stimuliuodavo ląstelių virtimą kamieninėmis ląstelėmis.

Palyginę iPS ląstelės, gautas iš plaukų, odos ir kraujo ląstelių, nustatyta, geriausios jų gaunamos būtent iš kraujo ląstelių ir vystomos terpėje su kaulų čiulpų ląstelėmis. Kamieninėmis ląstelėmis jos tampa per 7-14 d.

Tai priartina laiką, kai bis galima pagydyti dabar neišgydomas ligas, pvz., širdies infarktus, stuburo smegenų pažeidimus ar vėžį. Dabar kamieninių ląstelių terapijos negalima plačiai naudoti, nes tam reikia naudoti tikrus žmonių embrionus – kas priimama labai prieštaringai. Alternatyvus būdas yra imti kamienines ląsteles iš bambagyslės, kas prieinama tik gana turtingiems žmonėms. Tačiau toji procedūra atveria duris įvairioms komplikacijoms dėl galimų DNR mutacijų, galinčių sukelti vėžį. Minėti pasiekimai gali sudaryti galimybę, jei reguliariai „taisysime“ savo kūno „dalis“, gyventi tiek kiek panorėsime. Ir kita vertus, naujas metodas nesukels politinių aistrų dėl embrioninių ląstelių naudojimo.

Vėžinių kamieninių ląstelių (VKL) tyrimai vyksta trimis kryptimis:

mažų molekulių terapija: trikdyti vėžinių kamieninių ląstelių signalų perdavimų kelius trikdant auglių formavimąsi;

mAbs: dėmesį sutelkiant į tam tikrus požymius, kuriuos aiškiai turi VKL, tačiau neturi įprastinės ląstelės;

vakcinos: aktyvi imunoterapija panaudoja imuninę sistemą, kad atpažintų ir sunaikintų VKL neliečiant įprastinių ląstelių.

O už telomerų tyrimus pritaikant vėžio gydymui (chromosomų apsaugai) C. Greider, E. Blackburn ir Dž. Šostakas 2009 m. gavo Nobelio medicinos premiją.

Kamienines ląsteles sunku išgauti iš suaugusio žmogaus, o įprastos kraujo kamieninės ląstelės negali virsti, pvz., nervų ar raumenų ląstelėmis. Tačiau nustatyta, kad bambos virkštelės kraujo ląstelės turi daugiau galimybių, kaip ir menstruacijų kraujas. 2008 m. japonas Shunichiro Miyoshi iš jo išskyrė kamieninių ląstelių, kurios laboratorijoje virto širdies raumens ląstelėmis, galinčiomis spontaniškai susitraukinėti. Tada jos buvo persodintos į žiurkės širdį, kurios dalis raumenų po širdies priepuolio buvo sunaikinta. Kamieninėms pavyko atkurti dalį širdies audinio ir sustiprinti širdies veiklą. Panašų eksperimentą 2010 m. atliko ir amerikietis Cesaris Borloganas, kuris žiurkėms, kurioms susiformavo kraujo krešulių, į smegenis įleido menstruacijų kraujo kamieninių ląstelių, virtusių neuronais ir prisiėmusių sunaikinto nervinio audinio funkcijas.

Tad gal yra kažkiek tiesos dėl apeigų, kurių metu geriamas menstruacijų kraujas, žr. >>>>>

Visos skirtingų rūšių kraujo ląstelės atsiranda iš bendros, kaulų čiulpuose esančios kamieninės kraujo ląstelės. Visą gyvenimą organizmui reikia vis naujų raudonųjų ir baltųjų kraujo kūnelių, todėl kamieninės ląstelės nuolat juos gamina – po 100 mlrd. kasdien. Esančios kaulų čiulpuose kamieninės ląstelės gali dalytis neribotą laiką, tačiau po kiekvieno jų pasidalijimo joms tenka rinktis – ar ir toliau likti kamienine ląstele, ar toliau vystytis iki tam tikros konkrečios kraujo ląstelės. Pasirinkimo keisti jau negalima!
Evolution of Blood Stem Cell