Kairysis ir dešinysis smegenų pusrutuliai: dvi mąstymo strategijos. Būk laimingas! Vartiklis

Tai, kad funkcionaliai smegenų didieji pusrutuliai (žr. iliustraciją) skiriasi, žinota jau nuo 19 a. vidurio. Pvz., afazija, kalbos praradimas, atsiranda žmonėms su pažeidimais kairiojo pusrutulio kaktos skilties apatinėje dalyje (Broko zonoje). O pažeidus jo smilkinio skilties apatinę dalį prarandamas svetimos kalbos suvokimas. Tačiau tikrasis proveržis šioje srityje įvyko tik 20 a. 7-8 dešimtm., pažymėtas Nobelio premija (1981), ypač vieno jos laureato R. Sperio¹⁾, dirbusio su ligoniais, turinčius perskirtus smegenis.

Šiaip abu pusrutuliai veikia kaip viena visuma dėl juos jungiančių neuroninių jungčių, einančių per didžiąją smegenų jungtį, esančią betarpiškai po smegenų žieve jos centre. Tad bet kuris signalas, patenkantis į kurį nors pusrutulį, gaunamas ir kitame. Būtent tai ir privedė amerikiečius prie minties ypač išskirtinius epilepsijos atvejus gydyti nutraukiant ryšius per didžiąją smegenų jungtį (komisurotomija). Tai iš pirmo žvilgsnio nesukeldavo aiškaus jų elgesio pokyčio, tačiau išvaduodavo nuo kankinančių mėšlungių. Ir tik atidesni tyrimai parodė subtilesnius pažeidimus.

Pvz., jie negalėdavo įvardinti daikto, kelioms sekundėms šmėkštelėjusio kairėje akiračio pusėje; tarsi jie jo nematė – tačiau paprašyti atrasti jį tarp pateiktų, nurodydavo teisingai. Tai liudijo, kad į dešinį pusrutulį projektuotas daikto vaizdas buvo priimtas teisingai. Taip nustatyta, kad dešinysis pusrutulis padeda žmogui atpažinti objektą, nors ir neleidžia jo išreikšti žodžiais. Ir atvirkščiai, parodytas, tarkim, obuolys dešinėje akiračio pusėje (t.y. suvokiamas kairiuoju pusrutuliu) iškart būdavo paciento atpažįstamas, kuris klausiamas užtikrintai atsakydavo: „Obuolys“.

Taip pat paaiškėjo, kad pacientai su perskirtais pusrutuliais negali daug ko atlikti. Kai kurioms užduotims pavesdavo dešinė ranka: ji negalėdavo perpiešti net nesudėtingų geometrinių figūrų, negalėdavo sudėlioti konstrukcijų iš kubelių ar apčiuopomis atpažinti žinomus buities daiktus – ką kairė ranka atlikdavo puikiai. Taigi, šiais atvejais dešinysis pusrutulis dominavo prieš kairįjį. Ir tik rašymo atveju, o taip pat kitais subtilesniais atvejais, kairysis pusrutulis buvo nepakeičiamas. Laimė

Įdomus buvo lingvistinių sugebėjimų palyginimas, kai tyrinėtojus ypač domino dešinysis pusrutulis. Paaiškėjo, kad jis gerai suprasdavo kalbą, jei galėjo atsakyti ne žodžiais, pvz., rasti daiktą, atitinkantį jo pavadinimą. Problemos prasidėdavo su veiksmažodžiais, tačiau tų problemų neturėjo kairysis pusrutulis.

Taip pat tyrinėtojus domino, kaip „mąsto“ pusrutuliai ir ar tarp jų tame yra esminių skirtumų? Tą pasiekti leido elektroterapija, kai laikinai užslopinama didžiųjų smegenų pusrutulių žievė. Vienu testų tiriamajam buvo pateikiamos loginės užduotys, pvz., „Visi paukščiai skraido. Strutis yra paukštis. Ar strutis skraido?“. Jei aktyviu buvo kairysis pusrutulis, tiriamasis atsakydavo „taip“. Kai aktyviu buvo dešinysis pusrutulis, tiriamasis suvokdavo, kad stručiai neskraido, - ir jis atsakydavo „ne“. Taip nustatyta, kad kairysis pusrutulis labiau remiasi logika nei tikrove ir yra labiau pritaikytas priežasties-pasekmės sąryšiams nustatyti. O dešiniojo pusrutulio stichija yra erdviniai sąryšiai, regimi ir garsiniai vaizdiniai bei jų atspalviai (veido išraiška, intonacija, muzikos suvokimas, ...); jo dėka žmogus, net nespėjęs suvokti, intuityviai atlieka teisingus veiksmus.

Vienpusiškai racionalus žmogus – tas, kuriam vyrauja kairysis smegenų pusrutulis. Jis laikosi griežtų loginių schemų, atmesdamas viską, kas netelpa į jas. „Daryk mano bloga, o ne savo gera“, savo pavaldiniams sako A. Beko²⁾ „Nauja paskirtis“ (1965) veikėjas, „partijos karys“ (kaip save vadina) Onisimovas. Tuo tarpu dominuojantis dešinysis pusrutulis nežino griežto skirtumo tarp „taip“ ir „ne“; abi galimybės gali būti vienu metu, neneigdamos viena kitos. Kas yra Ostapas Benderis – teigiamas ar neigiamas personažas? O ypač ryškiai dešiniojo pusrutulio mąstymo ypatybę rodo mūsų sapnai, kuriuose pusrutulių vaidmenys skiriasi. Pvz., rašytojas S. Dovlatovas³⁾ tikino, kad beveik nesapnuoja, o jei ką ir sapnuoja, tai visai nereikšminga; pvz., kad neturi pinigų atsiskaityti restorane. Tai puikus kairiojo „sapnuojančio“ pusrutulio pavyzdys, - ir dėl to jis lengvai įvelkamas į žodinę formą. Tačiau būna sapnų, paliečiančių giliausius „Aš“ sluoksnius, kai patiriam beribės laimės ar liūdesio akimirkas, tačiau ryte, panorę sapną papasakoti artimiesiems, nerandame žodžių jo apibūdinimui. Sąmonėje išlieka tik sapno vaizdinys, o pati sapno esmė, gyvas išpildymas pasprunka nuo mūsų... Tačiau abu pusrutuliai ne varžosi, o papildo vienas kitą. Be to griežtai jų takoskyrai prieštarauja daugybė faktų. Dešinysis pusrutulis, nepajėgus generuoti kalbą, išlaiko galimybę ją suprasti, - nors ir ribotai, paprastais atvejais. Tačiau patenka į aklavietę sudėtingų sakinių ir omonimų, kuriuos galima suprasti tik iš konteksto, atveju. O štai klausant muzikos (kuri nėra verbalinė informacija) skirtumų tarp pusrutulių nenustatyta.

Ir dar vienas įdomus pastebėjimas. Dešiniojo pusrutulio pažeidimas (insultas, trauma, navikas) sutrikdo kūrybinius sugebėjimus ne tik dailininkams ir muzikantams (kas aišku), bet ir poetams, kurių priemonė žodis, ir net matematikams – šie, išlaikydami sugebėjimą spręsti uždavinius su aiškiu sprendimo būdu, nepajėgia įveikti netrivialių uždavinių, reikalaujančių nestandartinių sprendimo būdų paieškos. Taigi, ne visi manipuliavimai žodžiais priklauso kairiajam pusrutuliui, kaip ir vaizdiniais – dešiniajam.

Tai kur tada glūdi pusrutulių asimetrija? Štai kaip ją aiškina V. Rotenbergas⁴⁾. Pradėkime kalba. Vos ne kiekvienas žodis turi po keletą prasmių. Tad kalbėdamas žmogus privalo taip sukonstruoti frazę, kad ją suprastų kiti. Tačiau visai kitaip vyksta su mąstymu vaizdiniais, kai nesiekiama sukonkretinti vaizdo prasmės, pateikiant juos tokiais, kokie yra.

Tačiau kaip susidarė toks „darbo pasidalijimas“? Šiuolaikinis mokslas tai sieja su kalbos atsiradimu, o taip pat didesne dešiniosios rankos svarba. Kanadietis D. Kimūra⁴⁾ mano, kad dešiniosios rankos kaip priemonės gestams naudojimas sukūrė specialias kairiojo pusrutulio funkcijas. Ir kadangi verbalinis mąstymas įsitvirtino kairiajame pusrutulyje, tai dešiniajam pusrutuliui atsilaisvinus nuo tų funkcijų, tapo įmanoma jame išvystyti meninį mąstymą ir kūrybinę intuiciją – ir taip kilstelėti evoliucijos laipteliu.

Taip susiklostė, kad daugumos Vakarų šalių mokymo sistema orientuota į kairiojo pusrutulio lavinimą, taip neskatinant harmoningo vystymosi (ko vertas vien IQ koeficiento kultas!?). Kartu tai ir tarpkultūrinio bendravimo problema. A. Čekovo apysakoje „Nuobodi istorija“ yra toks dialogas. Amžinai niurzgiantis filologas Michailas kimba prie pagrindinio veikėjo, medicinos profesoriaus Nikolajaus:
„Tarp Europos ir Kinijos, neturinčių jokių mokslų, mokslininkų skirtumas visai niekinis, vien išorinis. Kinai nežinojo mokslų, tačiau ką jie dėl to prarado?
- Ir musės nežino mokslų, - atsakiau, - ir kas iš to?“

Bet iš tikro, kodėl didieji parako ir popieriaus išradėjai, turėję tūstančių metų kultūrinio vystymosi užnugarį, nesusiprato dėl diferencinio skaičiavimo, neatrado elektros ir magnetizmo? Japonų civilizacija turi nemažai bendrumų su kinų, - ir štai ką rašo Makoto Kikuchi⁶⁾ straipsnyje „Kūryba ir mąstymo būdai: japonškas stilius“ (1981):
Bendraudami japonai nelinkę naudotis tokiomis vienareikšmiškomis formuluotėmis taip-ne, balta-juoda ir kt. tai nebūdinga jų kultūrai. Ir japonų hieroglifai – painūs žodžių ir net ištisų išraiškų šablonai, kurie suvokiami iškart, o ne analizuojant detales. Iš čia ir kai kurios „japoniško mokslo stiliaus“ ypatybės, kas japonų tyrinėtojui leidžia lengviau „pagauti“ problemos esmę.

M. Kikuchi pateikia atvejį, kai elektronikos simpoziume vienas amerikietis pranešėjui japonui uždavė paprastą klausimą: ar jis bandė atlikti kokius nors jo požiūriu svarbius matavimus? Atsakydamas japonas ėmė kalbėti apie dalykus, kurie, atrodytų, neturi jokio sąryšio su klausimu, tačiau, japono nuomone, svarbius, kad būtų galima atsakyti į klausimą. Ir galiausiai amerikietis neiškentė ir gana nemandagiai jį nutraukė: „Ar gali atsakyti tiesiai – taip ar ne?“

Tačiau kartu „japoniškam mąstymo stiliui“ trūksta mąstymo savarankiškumo, savo „ypatingumo“ suvokimo, išskyrimo iš aplinkinio sociumo. Taigi, Vakarus ir Rytus skiria ne tik nacionaliniai ir ekonominiai interesai, bet ir mąstymo ir pasaulio suvokimo specifika, kurią nulemia, kuris smegenų pusrutulis vyrauja.

¹⁾ Rodžeris Speris (Roger Wolcott Sperry, 1913-1994) – amerikiečių neuropsichologas, Nobelio premijos fiziologijos srityje laureatas (1981). Jis teigė, kad kiekvienas žmogaus smegenų pusrutulis veikia savarankiškai.

²⁾ Aleksandras Bekas (1902-1972) – tarybinis rašytojas. Pirmąją apysaką „Kurako“ parašė 1935 m. Žinomiausią apysaką “Volokolamo šosė” parašė 1942-43 m., kurią tapo mėgstamu F. Kastro ir Če Gevaros kūriniu. Po karo parašė keletą apybraižų apie Mandžiūriją ir kitas vietas, apie metalurgus. „Nauja paskirtis“ (1965) pagrindinis veikėjas I. Tevosianas. J. Stalinui valdant užėmęs Metalurgijos pramonės ministro pareigas, kurį uždraugė publikuoti, nes tam pasipriešino I. Tevosiano našlė, tvirtinusi, kad, atseit, romanas atskleidžia asmeninių detalių.

³⁾ Sergejus Dovlatovas (1941-1990) – tarybinis žurnalistas ir rašytojas, disidentas. Jo kūrybos žurnalai nespausdino; nuo 6-o dešimtmečio kūrinius skelbė savilaidos leidiniuose, užsienyje, emigrantų žurnaluose. 1978 m. neapsikęsdamas dėl valdžios persekiojimo emigravo į Vieną, vėliau į JAV, kur leido liberalų laikraštį „Naujasis amerikietis“. Kūrybai būdinga lakoniškumas, dokumentiškumo ir meninės išmonės derinimas. Apsakymų cikluose „Kompromisas“ (1981), „Užsienietė“ (1986), „Filialas“ (1989) ironiškai, su humoru vaizdavo sovietinę gyvenseną ir mąstymą, jų apraiškas rusų emigrantu bendruomenėje, apysakoje „Zona“ (1982) aprašė sovietinę kasdienybę.

⁴⁾ Vadimas Rotenbergas (g. 1941 m.) – žydų tarybinis psichofiziologas, nuo 1990 m. gyvena Izraelyje. Specializuojasi sapnų, atminties ir kūrybos psichofiziologijos srityje, taip pat neurozių patogenezės, šizofrenijos, depresijos… Parašė „Adaptyviąją sapno funkciją“ (1982), „‘Aš‘ vaizdinys ir elgesys“ (2000), „Sapnavimas, hipnozė, ir smegenų veikla“ (2001). Rašo ir publicistinius straipsnius, pvz., „Kam žydams Izraelis?“ (2003) ir kt.

⁵⁾ Doreen Kimura (1933-2013) – Kanados psichologas, žinomas indėliu į neuropsichologijos sritį. Ji nagrinėjo smegenų pusrutulių muzikos ir kalbos apdorojimo skirtumus. Ji parodė, kad dešiniarankiai turi dešiniosios ausies pranašumą suvokiant žodžius ir skaičius ir kairės ausies pranašumą suvokiant melodijas. Vėlesni jos tyrimai susiję su ryšiu tarp lyties ir pažinimo, o taip užsiėmė akademinės laisvės propogavimu.

⁶⁾ Makoto Kikučis – japonų biofizikas. Tyrimų sritys: eismo judėjimo, biofizikos kompiuterinė simuliacija, cheminė fizika, matematinė fizika ir kt.

Maži dalykai kartais turi ilgalaikes pasekmes. Asmeninė laimė susideda iš dviejų komponentų: trumpalaikio momentalaus bei ilgalaikio "įprasto". Betarpiški pojūčiai svyruoja nuo juslinių malonumų iki vadinamojo "kai užplaukia" – kai visiškai panyrame į užsiėmimą ir nieko daugiau nejaučiame. Trumpalaikiai malonumai sužadina emocijas, ką psichologai vadina pozityviu efektu.

2114 m. birželio 30 d., penktadienis

- Turiu tau dovaną, - demiurgas Šambambukli tarė žmogui. – Gyvybę tau daviau, sielą įpūčiau, o dabar noriu duoti laimę. Ištiesk delnus.

Žmogus ištiesė rankas ir išskėtė pirštus. Demiurgas pašvilpavo trumpą motyvą ir kažkur iš dangaus nusileido nepaprasto grožio paukštė. Ji apsuko kelis ratus aplink žmogaus galvą ir jau ruošėsi tūpti į ištiestas žmogaus rankas...

- Aha, pagavau! – žmogus mostelėjo ranka ir džiugiai nusijuokė, rankoje pačiupęs virpantį grobį. – Cha, dovana! Aš pats ją pagavau! Pats, nuosava ranka! Dabar tai tikrai mano, nuosava laimė! Cha-cha! Koks aš vikrus!

Žmogus pastriuokomis nubėgo per pievą tolyn nuo demiurgo. Jo pirštai tvirtai gniaužė laimės kaklą.

Daugelis žmonių moka save motyvuoti prieš pradedant nemalonų darbą iš anksto pasidžiaugdami sėkme, kuri bus atlikus darbą. Net paprasti socialinio dėmesio veiksmai gali pozityviai paveikti kitus: šypsena, pagyrimas, šiltas laiškas ar šokolado gabalėlis.

Daugelis individų neįvertina šio veiksnio galios. Vienas metinis kompanijos piknikas nesukurs darbingos atmosferos. Ją kuria mažų momentalių dalykėlių grandinė. Tai tinka ir šeimai. Padeda ir priešinga taktika – sumažinimas nemalonių dalykų.

Tarkim, susirinkime jūsų oponentas atmeta jūsų pasiūlymą užpildamas krūva statistinių duomenų. Jūs jiems nebuvote pasiruošę, visiems daro įtaką visi tie grafikai, nors aišku, kad nedaug kas juos supranta. Po tokio susirinkimo lieka slogi nuotaika.

Tokioje situacijoje galite pasinaudoti "idėjų krepšiu". Įsivaizduokite prieš save esant krepšį, kurį pildote kolegų ir draugų pasiūlymais. Pradėkite detaliu sąrašu, kokios aplinkybės, situacijos ir faktai kelia neigiamas emocijas. Tada paklauskite, kiek patikimų žmonių gali į tai atsakyti. Pasistenkite gauti atsakymus iš kiek galima didesnio socialinių grupių kiekio – ne tik kolegų, bet ir vaikų darželio auklėtojos, kaimyno ir net savo 14-metės dukters. Kai tik pasiūlymų krepšys prisipildys, pasirinkite kelis variantus, kurie gali sumažinti neigiamas emocijas. Ir net jei nepavyks jų pilnai įgyvendinti, tai padidins jūsų laimingumą.

Mažų dalykėlių grandinė yra kelias į ilgalaikę laimę, kas sukelia pasitenkinimo gyvenimu jausmą. Pagal apklausas, j1 stipriai įtakoja finansinis saugumas, gerai sutvarkyta socialinė aplinka ir užtikrinti santykiai. Ir vis tik daugelis žmonių jaučia nepasitenkinimą, nors turi pakenčiamas minėtas sąlygas. Tai išvengti galima kasdien įtraukiant kiek galima daugiau mažų momentalių malonių akimirkų.

Čia yra tik viena svarbi taisyklė – kuo daugiau, tuo geriau. Nulemia kiekis, o ne kokybė.

Ilgalaikį pasitenkinimą galite stimuliuoti mintyse. Jei galvosite apie teigiamus dalykus, jausitės geriau. Tačiau pirmiausia turite žinoti, ko norite. Mokslininkai žino, kad jausminė informacija yra nuolat atnaujinama vidinio proceso, stebinčio išorinius veiksnius. Kas žmogui tinka, priklauso nuo to, kaip atidžiai žmogus įsisąmonina jų vidinius įvertinimus. Blogi pojūčiai mums siunčia neigiamas emocijas, geri – teigiamas. Galite išmokti sąmoningai filtruoti tuos signalus. Taip susikuriate platformą pozityvioms mintims. Tik tie individai, kurie išmoksta tvarkyti gyvenimą pagal savo vertybes, neatsižvelgiant į viešą nuomonę ar madingas tendencijas, gali užsitikrinti tikrą ilgalaikį pasitenkinimą.

Viskonsino-Madisono universiteto tyrinėtojai nustatė, kad meditacijų metu nepaprastai sinchronizuojasi dzen budistų smegenų bangos, įvyksta vadinamoji gama sinchronija, stipriai susijusi su ta smegenų veikla, kurią vadiname mąstymu.

Smegenų bangos sukeliamos nepaprastai žemų įtampų, susidarančių perduodant signalus tarp neuronų. Dauguma sąmoningų veiklų sukelia 13-30 Hz beta bangas. Intensyvesnės gama bangos (30-60 ar net 90 Hz) žymi sudėtingas operacijas, tokias kaip įsiminimas ar gilus dėmesio koncentravimas.

Tyrinėtojai paėmė 10-ies ilgamečių budistų elektroencefalogramas, kurias lygino su 8-ių koledžo studentų, šiek tiek pramokytų meditacijos, kontroline grupe. Budistų gama bangos buvo nepaprastai aukštų amplitudžių ir buvo stebima gama sinchronija – bangos iš skirtingų smegenų sričių beveik sutapo. Toji sinchronija išlikdavo gana ilgą laiką. Tuo tarpu studentų gama bangos nebuvo nei stiprios, nei suderintos.

Tai ne tik parodo dvasinę harmoniją, bet ir atspindi tai, kad neuronų grupių veikla koordinuojama. Gama sinchronija padidėja, kad asmuo koncentruoja dėmesį ar rengiasi pajudėti. O sinchronijos nebuvimas rodo netvarkingą mentalinę veiklą (pvz., kokia būna šizofrenijos atveju). O galiausiai, besiplečianti teorijos apimtis tvirtina, kad gama sinchronija padeda suvienyti daugelį smegenų jutiminių ir kognityvinių operacijų į vientisą sąmonės stebuklą.

Taigi, dzen budistų meditacija nėra atsipalaidavimas, o yra intensyvi veikla, - priešingai, nei atrodytų. Profesionalūs muzikantai irgi demonstruoja ypatingą gama sinchroniją, kai klausosi muzikos – kitas ramaus, tačiau intensyvaus dėmesio sutelkimo pavyzdys.