Pasaulis, kūnas ir ... velnias.
Pagal F. Daisono straipsnį

Neseniai pasaulį paliko F. Daisonas (2020 m. vasario 28 d.). Jį pagerbiant parengėme šį puslapį jo esė pagrindu.

Dž. Bernalas*) „Apie pasaulį, kūną ir velnią“ (1929) parašė būdamas 28-ių. Po 40 m. antrojo leidimo (1970) pratarmėje jis nurodė, kad „ji turi daug idėjų, kurias vysčiau per savo mokslinį gyvenimą, užuomazgų“. Bet ir naujajai kartai ji vis dar aktuali, nors nuo tų laikų jau įvyko neapsakomai didelių pokyčių, tiek moksle, tiek žmogiškuose reikaluose. O prasideda ji žodžiais: „Yra dvi ateitys: norų ateitis ir likimo ateitis; ir žmogaus protas niekaip neišmoko jų atskirti“.

Atsispirdami ja, pabandykime pažvelgti į ateitį. Dž. Bernalas ateitį matė kaip racionaliosios žmogaus prigimties kovą su trimis priešais. Pirmąjį vadino Pasauliu juo suprasdamas materialaus gerbūvio stoką, netikusį klimatą, dykumas, pelkes ir kitas kliūtis, verčiančias didžiumą žmonijos skursti. Antrąjį vadino Kūnu, jame matydamas žmogaus fiziologijos trūkumus, dėl kurių jis serga, aptemsta protas ir galiausiai sukriošta. Trečiąjį vadino Velniu, juo laikydamas iracionalias žmogaus psichikos jėgas, pažeidžiančias jo suvokimą ir nukreipiančias į šalį kvailomis viltimis ir baimėmis, nuslopinančiomis silpną proto balsą. Bernalas laikė, kad racionali žmogaus prigimtis turėtų įveikti tuos tris priešus, tačiau jis nepranašavo lengvos pergalės. Kiekvienoje tų kovų jis matė pergalės viltį tik tuo atveju, jei žmonija bus pasiruošusi ypač radikalioms priemonėms.

Jomis jis, pateikiant supaprastintai, laikė: a) prieš Pasaulį didesnioji žmonių rūšies dalis turės palikti planetą ir pradėti gyventi kolonijose už jos ribų; prieš Kūną žmonės turės išmokti pakeisti sutrikusius organus dirbtiniais pakaitalais, kol galiausiai bus pasiekta smegenų ir mašinos simbiozė; prieš Velnią turėsime moksliškai pertvarkyti visuomenę, o vėliau išmokti sąmoningai valdyti savo nuotaikas ir emocijas, betarpiškai techninėmis priemonėmis įsikišdami į smegenų veiklą. Tik jis nematė tai kaip galutinį vaistą, nes suprato, kad bet koks pakeitimas sukurs naujas problemas ir naujus priešus. Jo skyrius apie „Kūną“ baigiasi žodžiais: „Tai gali būti pabaiga arba pradžia, bet iš čia to nesimato“.

Kiek daug nesimatė Bernalui, matome iš 1970-ųjų taško. Visų pirma, atsirado girdima ir gerai organizuota opozicija tolimesniam technologijų skverbimuisi į žmonių reikalus. Tų dienų pranašai technologiją laiko labiau destruktyvia nei išlaisvinančia jėga. Jaunimas kosmosą laiko nesvarbiu, vienintele morališkai gerbtina mokslo šaka priima tik ekologiją. Bet ir Bernalas nemanė, kad viskas eis sklandžiai. Jis numatė, kad žmonija skils į dvi dalis – viena nueis technologiniu keliu, o kita laikysis senovinio „natūrinio“ gyvenimo būdo. Ir išsikėlimą į kosmosą numatė kaip geriausią būdą toms dviems dalims atskirti.

Kitu skirtumu yra tai, kad žmonės apsilankė Mėnulyje. Tačiau įdomu, kad tai mažai paveikia Bernalo ateities viziją. 1929-ais jis nežinojo kaip pigiai žmonija gali emigruoti iš Žemės, to nežinome ir mes.

Dviguba spiralė

Esminiu skirtumu buvo molekulinės biologijos proveržis. Šiandien suprantame pagrindinius gyvų ląstelių funkcionalimo ir dauginimosi principus, nors daug paslapčių tebelieka. Kitame šimtmetyje tikimės iš to išsivysčiusios visiškai naujos technologijos.

Naujosios biologinės technologijos gali vystytis trimis kryptimis – ir bus vaisingos praktiniais taikymais. Pirmąją aptarinėjo biologai, jaučiantys atsakomybę už savo darbo pasekmes – tai „genų chirurgija“. Jos esmė – galime nuskaityti spermos ar kiaušinėlio DNR, kompiuteriu patikrinti galimus defektus ar mutacijas, o tada pataisyti „blogus“ genus. O taip pat galima per genus suteikti palikuoniui tam tikras savybes. Tai nelengva ir pavojinga technologija, kartu iškelianti gausybę moralinių klausimų. Jacques Monod’as**) savo knygoje „Atsitiktinumas ir būtinybė“ visas panašias mintis nušlavė su jam būdingu dogmatiniu įsitikinimu: „Yra vilčių dėl priemonių, kurių tikimasi molekulinėje genetikoje. Šios iliuzijos, skleidžiamos kai kurių lėkštų protų, geriau būtų atsisakyti“. Aišku, vis tik genų inžinerija bus svarbi ateityje, tačiau, aišku, reikia būti labai atsargiems; genų yra tūkstančiai ir jų rūšiavimas į „gerus“ ir „blogus“ labai delikatus dalykas. Gal tikrai kokiam šimtmečiui atidėti genų chirurgijos taikymus, kol imsim geriau suprasti genetines subtilybes.

Kitos dvi kryptys kelia mažiau pavojų: tai „biologinė inžinerija“ (dirbtinė gyvų organizmų sintezė žmonių naudai) ir „savireprodukcinė mašinerija“ (negyvų sistemų dauginimasis).

Biologinė inžinerija

Kai tik sugebėsime gaminti mikroorganizmus su mūsų nustatytomis enzeminėmis sistemomis, galėsime juos panaudoti efektyvesnėms cheminėms operacijoms su didesne ekonomine nauda. Pvz., naftos perdirbimo gamyklos gali biologinė inžinerija turėti skirtingus mikroorganizmų rinkinius „žalios“ naftos perdirbimui į skirtingus galutinius produktus. Atliekų naikinimui galime turėti vėl savitus mikroorganizmų rinkinius, taip sumažinant gamtos teršimą. Tačiau išleisti juos į laisvę kažkiek ir baugu; tam reikia gerai suprasti ekologines pasekmes.

Vienu pavyzdžiu, kur galėtų padėti mikroorganizmai, yra ežerų užteršimas nitratais. Dėl to sparčiai auga dumbliai. Mikroorganizmai galėtų azotą išlaisvinti į molekulinį pavidalą arba į formą, kurią galėtų suėsti vertingų rūšių žuvys. Dar kiti mikroorganizmai valytų vandenynus, šalintų gyvsidabrį ir radioaktyvius elementus, iš vandens išgautų auksą, padėtų atstatyti koralinius rifus ir pan. Ir net gaminti maistą žmonėms...

Toliau biologinė inžinerija gali padėti kolonizuoti kosmosą. Dabar planetos nėra svetingos žmonėms. Tuo tarpu aplink Saulės sistemą yra gausybė kometų, kuriose gausu vandens ir kitų gyvybei būtinų elementų. Gali būti, kad kometos, o ne planetos yra pagrindinės gyvybės kosmose buveinės. O jei jose „pasodintume“ medžius?! Medžių auginimas beorėje erdvėje įmanomas, jei pasikeistų jų lapų danga, kad ši a) apsaugotų nuo ultravioletinio spinduliavimo, b) būti pralaidi vandeniui; c) praleistų matomą šviesos dalį į vidų, b) neišleistų šilumos į išorę, kad apsaugotų augalą nuo peršalimo. Kitos medžio dalys kelia mažiau problemų – šakas, kamieną ir šaknis galėtų apsaugoti šilumą izoliuojanti žievė, šaknys iš grunto išgautų visas reikiamas medžiagas. O generuojamas oras galėtų būti kaupiamas, pvz., šaknyse ar kamiene, kur jį galėtų panaudoti žmonės ar kiti organizmai. O kadangi mažuose kūnuose trauka labai maža, medžiai galėtų užaugti milžiniški – ir jų lapija surinkti didelį kiekį saulės energijos. Kometa taptų tarsi bulvė, kai suželia.

Savireprodukcinė mašinerija

Dar Dž. fon Neumanas pademonstravo, kad savireprodukuojančios mašinos yra teoriškai įmanomos. Pagrindinės tokių mašinų komponentės yra analogiškos gyvos ląstelės komponentėms. Genetinės medžiagos (DNR) atskyrimas nuo enzimų mašinerijos atitinka programinės ir aparatinės įrangų atskyrimą.

Tokios technologijos poveikį sunku numatyti. Panaudota neteisingai, ji gali greitai virsti ekologine katastrofa. Naudojama teisingai, gali išspręsti ekonomijas žmonijos problemas. Gal pačioje Žemėje dėl estetinių, ekologinių ir kitų priežasčių ji būtų naudojama ribotai, tačiau puikiai tiktų kosmoso įsisavinimui.

Taigi kosmose tarsi atsirastų dvi skirtingos zonos: a) arčiau Saulės, kur gausu šviesos ir trūksta vandens, dominuotų savireprodukcinės mašinos, o Saulės sistemos pakraščiuose, kur gausu vandens ir trūksta saulės šviesos ir šilumos, kometose žaliuotų kosminiai medžiai.

Ir pagaliau ... Velniai

Taigi aptarėme Pasaulį ir Kūną. O kaip tada su Velniu?! O šis gi juk visada suranda naujus būdus žmonėms kvailinti už pernelyg racionalias svajones. Mat visada egzistuoja trys pagrindiniai veiksniai, suveliantys mūsų pastangas. Pirma, tai mūsų nesugebėjimas apibrėžti mūsų tikslus ar susitarti dėl jų. Antra, visad trūksta lėšų ir resursų. Trečia, nesėkmės baimė.

Pademonstruosime iš istorijos, kaip susiduriama su šiais veiksniais. Pasiremsime William Bradford’u, parašiusi „Plimuto įsikūrimas”, aprašančia pirmosios gyvenvietės Masačūsetse steigimąsi. Jis buvo jos valdytoju 28 m., o istoriją pradėjo rašyti praėjus 10 m. po įsikūrimo. Jo tikslas buvo „kad jų vaikai galėtų matyti su kokiais sunkumais susidūrė jų tėvai pradžioje“. Susilaikysiu nuo citavimo, tačiau jūs patys galite nujausti, kaip veikė tie veiksniai. Juos įveikti padėjo drąsa, pasiaukojimas, sveikas protas, gera jumoro dozė ir, ką Bradford’as pateikia šio sąrašo viršuje, tikėjimas Dievo apvaizda.


*) Džonas Bernalas (John Desmond Bernal, 1901-1971) - airių mokslininkas, mokslo populiarintojas, rentgeno kristalografijos panaudojimo molekulinėje biologijos pradininkas. Be to jis buvo komunizmo šalininkas, rašęs ir apie visuomenės klausimus. Kartu buvo vienu mokslatyros pradininkų. Knygose „Socialinė mokslo funkcija“ (1939), „Mokslas ir visuomenė“, „Mokslas visuomenės istorijoje“ (1954) nagrinėjo filosofinę mokslo reikšmę, mokslo poveikį visuomenė. Buvo vienu iš mokslo ir technikos revoliucijos koncepcijos kūrėjų. Dalyvavo taikos šalininkų judėjime, vadovavo Tarptautinei taikos tarybai.

**) Žakas Monodas (Jacques Lucien Monod, 1910-1976) - prancūzų biochemikas ir mikrobiologas, Nobelio premijos fiziologijos srityje laureatas (1965). Išgarsėjo darbais su Escherichia coli laktozės operonu, koduojančiu proteinus, būtinus gabenti ir skaidyti cukraus laktozę. Tai leido sukurti modelį, kaip proteinai yra valdomi ląstelėje. Taip pat parašė „Atsitiktinumą ir būtinybę“ (1971), nagrinėjančią filosofinius šiuolaikinės biologijos aspektus, skirtą ne techninei publika.

Maksas Vėberis
Torsioniniai laukai
Galileo Galilėjus
Gyvenimas po mirties
Trumpa laiko istorija
Edgaras Po apie mokslą
3-iojo tūkstantmečio mokslas
P. Fejerabendas prieš mokslą
V. Nalimovas. Skaičiaus filosofija
A. Whitehead. Skaičiavimų prigimtis
Faneroskopija prieš fenomenologiją
Dviejų filosofinės logikos paradigmų kova
Šiuolaikinė fizika – į tiesą panašus mitas?
Neapibrėžtumas, tikimybė ir prognozė
Intuicijos problema pas Puankarė
Tiuringas – liūdno likimo genijus
Mokslo filosofas Tomas Kunas
Pasikėsinimas į multivisatas
Einšteino vieta pasaulyje
Svetimų minčių problema
Laplasas. Dėl tikimybių
Karlas Poperis
Agnosticizmas
Vartiklis