Edgaras Po apie mokslą. Vartiklis

Stebina, kiek daug savo minčių E. Po (1809-1849) skyrė gamtos mokslams, kuriems meilę išreiškė „Sonetu mokslui“:

Tuo jis kiek primena Gėtę (1749-1832), daug laiko skyrusiam „spalvų teorijai“ ir siekusiam įrodyti šviesos nedalomumą ir taip paneigti I. Niutono mokymą. Ir Gėtė savo „mokslinę“ veiklą vertino labiau už literatūrinę. Dar vienu menininku, besikankinusiu su besivystančia moksline kultūra, buvo V. Bleikas (1757-1827), rašęs:

Bet lieka klausimas, ar E. Po kalbėjo rimtai (ar tik šaipėsi? - kas irgi gali būti tikėtina) apie idėjas, kurias jis išreiškė paskutinėje savo knygoje „Eurekoje¹⁾“ (1848) ir kituose kūriniuose. „Eureka“ gali būti pavadinta jo „Visaapimančia teorija“. Ji vadinama „poema proza“ ir yra dedikuota A. fon Humboldtui (1769-1859). Jis suprato, kad tai ne mokslinis veikalas ir kaip toks niekad nebus pripažintas mokslo bendruomenės. Todėl ir įdėjo „Pratarmėje“: „Tai, ką čia pateikiu, yra tiesa... vis tik ji yra Poema ir norėčiau, kad tik taip ji būtų vertinama...“. Vėliau jis tetai Marijai rašė laiške, kad daugiau neturi noro gyventi, nes po „Eurekos“ nesijaučia galįs dar ką sukurti. Vis tik, kaip bebūtų su ja, ją nagrinėsime tokią, kokia ji yra, nes joje yra įdomių vietų ir idėjų, kurios buvo priimtos mokslo tik praėjus dešimtmečiams po E. Po mirties.

Vienu sistematiškesnių E. Po bandymų aptarti technologinius ir mokslinius klausimus buvo apsakymas „1002-oji Šecherezados pasaka“, kurioje gausybė neįtikėtinų tvirtinimų palydima išnašomis, pagrindžiančių juos moksliškai: aptariami suakmenėję miškai, fosforizuojantys grybai, maksimalus greitis, kuriuo keliavo žmogus (tuo metu 71 km/val. traukiniu), šachmatais žaidžiantys automatai, Babidžo skaičiavimo mašina, elektrolizė, 1/18000 colio storio platininiai laidai (naudojami teleskopuose), Niutono nustatytas violetinės šviesos dažnis (900 mln. ciklų per sek.), telegrafas, daguerotipas²⁾, šviesos greitis (kurį jis nurodo esant 167 tūkst. mylių per sek., kaip ir „Eurekoje“), Gulbės 61 paralaksas ir t.t.

Po 1844 m. E. Po parašė keletą straipsnių su paantrašte „Marginalia“, susidedančių iš pastabų įvairiomis temomis. Kai kurie jų ne daugiau nei epigramos, tuo tarpu kiti buvo išplėtoti aptarimai literatūros, mokslo, socialinių reikalų temomis. Ten yra įdomių fragmentų, pvz., laiko aptarimas, susišaukiantis su 50 m. vėliau išsakytomis A. Puankarė mintimis, vedusiomis prie specialiosios reliatyvumo teorijos (E. Po buvo plačiai skaitomas Europoje, kur ir Puankarė galėjo jį perskaityti; be to jis išsireiškė ir apie erdvės ir laiko tarpusavio priklausomybę: „Erdvė ir trukmė yra viena“):

Mes laiką suprantame tik pagal įvykius. Todėl apibrėžiame laiką kaip įvykių seką, tačiau tai (kad įvykiai yra vienintelė priemonė laiko suvokimui) [veda] į klaidingą idėją, kad visi įvykiai yra laikas – kad kuo gausesni įvykiai, tuo ilgesnis laiko tarpas, ir atvirkščiai. Šią klaidingą idėją [galime] taikyti visiems atvejams, tačiau mūsų praktinėms įspūdžio koregavimo priemonėms – kaip laikrodžiai ir dangaus kūnų judėjimas, kurių periodiškumą mes, galiausiai, tik manom esant pastoviu.

E. Po „Eureką“ pradeda atkeipdamas skaitytojo dėmesį į „... laišką, kuris buvo užkimštame butelyje ir plaukiojo Mare Tenebrarum³⁾ [tamsiojoje jūroje], … parašytą 2848 metais“. Rankraštyje tolimos ateities stebėtojas satyriškai komentuoja kvailas praeities filosofines nuostatas, o ypač idėją, kad tėra tik du keliai į tiesą - a priori deduktyvinis Aries Tottle [Aristotelio] metodas ir posteriori induktyvus Hogo metodas, t.y. Bekono metodas [čia reikia suprasti, kad per daugelį amžių vardai buvo iškraipyti]. Kadangi Aries yra Avinas, toji dichotomija yra pateikiama kaip dialektika tarp Kiaulės („hog“) ir Avino. Anot jo, abu šie metodai tiesą pasiekia keliu nuo čia į ten, arba nuo bendra prie atskira, arba nuo atskira prie bendra, o jis teigė, kad visos žinios įgaunamos intuityviais žingsniais, kurie nėra nei induktyvūs, nei deduktyvūs.

Įdomu, kad tai užbėga už akių būsimą L.E.J. Brouwer'io⁴⁾, A. Puankarė ir kitų intuicionistinį požiūrį į matematiką ir logiką. Aptariama aksiomatika ir pagrindiniai apmąstymo principai, net atsižvelgiant į Aries Tottle „trečiojo negalimo“ dėsnį, t.y. prielaidą, tad tik vienas iš A ir ne-A yra teisingas. Tačiau Po ir jo ateities stebėtojas eina dar toliau, teigdamas abu prieštaraujantys teiginiai gali būti teisingi. Aiškiai jis cituoja John Stuart Mill'ą (1806-1873), sakantį, kad mūsų galimybė ar nesugebėjimas kažką suvokti negali būti priimtas kaip kriterijus tiesai. Taip pat įdomu, kad nors Mill‘is buvo gerbiamas jo laikais, šiuo metu laikoma, kad jis buvo nelogiškas, o jo filosofija pasižymėjo sofistika.

Toliau paminimas J. Kepleris, kuris, atseit, tiesiog nuspėjo tris planetų judėjimo dėsnius. Jis palyginamas su Šampoljonu (1790-1832), iššifravusiu Egipto hieroglifus, ir mums leidžiama spėti, - tai susiję su dedukcija ar indukcija? Paskutiniai laiško žodžiai cituoja Keplerio garsųjį šūksnį jam atradus trečiąjį dėsnį:

Tada E. Po pereina prie begalybės sąvokos, aiškindamas, kad žodis neišreiškia idėjos, o tik pabando. „Begalybė“ perteikia minties mintį. Čia jis atkartoja Aristotelį, kuris panašiai laikė, kad visiška begalybė yra nesuvokiama ir „begalybė“ tiesiog yra begalinumo, proceso be pabaigos tendencijos žymuo. E. Po atmeta begalybės aksiomą ankstesniu pagrindu (Mill atvejis), t.y. nesuvokiamo. Nustatant, ar Visata baigtinė ar begalinė, kai vieną iš alternatyvų galima suvokti mažiau nei kitą, nėra prasmės kalbėti apie daugiau ar mažiau neįmanomus uždavinius.

E. Po skiria žvaigždžių visatą ir erdvės visatą; ir pasiskolina Paskalio apibrėžimą, kad (erdvės) visata yra sfera, kurios centras yra visur, o paviršiaus nėra niekur. O žvaigždžių visata yra būtinai baigtinė, - ir kadaise visa materija buvo suspausta į vieną tašką. Tada kažkuriuo metu Dievas privertė tą tašką sferiškomis bangomis išspinduliuoti milžinišką (tačiau baigtinį) atomų kiekį. Jis taip pat manė, kad materija visur pasiskirsčiusi tolygiai – ir ilgai įrodinėja, kaip tai galėjo nutikti (ir vieninteliu būdu). Anot jo, išorinis dalelių apvalkalas buvo išspinduliuojamas su didesne „jėga“ ir laikė, kad ta jėga proporcionali apvalkalo spinduliui. Pagal E. Po, procesas būtinai grįžtamas, t.y. visi atomai vėl sukris į vieną tašką. Tai labai dera su 20 a. „Didžiojo sprogimo“ idėjomis.

Tai, ką E. Po įvardija „atomais“, labiau panašu į subatomines daleles (kaip elektronai ar protonai). Jis nelaiko, kad jie yra nedalomi (supaprastinimui laikant, kad jos vienos rūšies ir vienos prigimties): „... nes Tasai, kuris tai sukūrė [suskaidė pradinį singuliarumą] savo Valios įdauža gali be galo mažesne tos pačios valios pastanga padalinti tai“.

Įdomi E. Po intuicija dėl atostūmio jėgos, neleidžiančios sukristi atomams, būtinumo. Taip pat įdomus E. Po fragmentas apie Olberso paradoksą – jei materija begalinėje Visatoje pasiskirsčiusi vienodai, tai naktį visas dangus turėtų būti šviesus. E. Po tai dar vienas Visatos baigtinumo įrodymas.

Kitame skyriuje E. Po pateikia Saulės sistemos susidarymo iš ūko hipotezę, kurią pradžioje iškėlė I. Kantas, derindamas Niutono mechaniką su Dekarto sūkurio idėja, o išvystė P. Laplasas. Toliau „Eureka” paliečia keletą astronominių faktų, kai kuriuos teisingai, o kai kuriuos neteisingai. Paliečia temą, aktualią šiandien: “… žinome, kad egzistuoja nešviečiančios saulės – t.y. saulės, kurių buvimą nustatome pagal kitų judėjimą, tačiau kurių šviesumas nepakankamas, kad mes pamatytume”.

Jis neišvysto, apie ką kalba dėl tų „judėjimų“, tačiau tai gali būti dvinarių žvaigždžių regimų komponenčių judėjimas (tai pirmąkart 1803 m. stebėjo Heršelis). Kitu galimu judėjimu galėjo būti galaktikų sukimasis, net šiandien liekantis mįsle astronomams, nes matomos materijos kiekis atrodo esąs nepakankamas joms išsilaikyti esant stebimiems sukimosi greičiams – tai priimama kaip „tamsiosios materijos“ egzistavimo pagrindimas.

Tačiau jis atmeta ir Ž. Furjė (1768-1830) ir J.H. Madlerio pasiūlymą, kad galaktika sukasi apie supermasyvų centrą, nes galaktikas laiko sferinėmis ir linkęs priimti vidinės konvergencijos nei sukimosi idėją. Įdomu, kad E. Po buvo susipažinęs su J.H. Madlerio darbais, tai tasai nustatė Plejadžių sukimąsi apie jų centrą, apie ką tasai paskelbė tik 1848-ais. Tai rodo, kad jis sekė spaudoje pranešimus apie naujausius atradimus. Galaktikų sukimuisi skirti ir paskutiniai „Eureka“ puslapiai.

Vienas įdomių E. Po įžvalgų yra tai, kad iki tol tik „ūkais“ laikyti objektai yra iš tikro kitos galaktikos, panašios į mūsiškį Paukščių taką:

Tai tikrai verta dėmesio pastaba, nes dažna šiuolaikinė knyga apie astronomiją teigia, kad mes iki 20 a. nežinojome, kad yra galaktikų be mūsiškės. 1920 m. Shapley-Curtis garsus ginčas buvo apie ūkų prigimtį. E. Hubble 1924 m. Andromedos ūke atrado cefeides, taip įrodydamas, kad ūkai yra „atskiros visatos”, panašios į Paukščių taką.

Toliau randame E. Po mintis apie gyvastį, kur jis išsako evoliucijos mintį (10 m. prieš Č. Darvino “Rūšių atsiradimą”, nors 1801 m. Ž. Lamarkas jau buvo paskelbęs savo laipsniškos gyvų formų evoliucijos teoriją.

E. Po dar aptaria gamtos reiškinių priežastis, skirdamas žmogiškas ir dieviškas priežastis. Ir galiausiai daro išvadą, kad astronominiai faktai rodo eterio būtinumą. Tačiau E. Po eterio samprata „taip radikaliai skiriasi nuo astronomų eterio, kaip materija nuo sąmonės“. E. Po eteris yra:

Atrodo, kad čia ataidi V. Bleiko „baisioji simetrija“ ir nesenos R. Penrose spekuliacijos apie galimus ryšius tarp kvantinių reiškinių ir sąmonės. O „Eureką“ E. Po užbaigia poetine ir panteistine nata, kuri atšaldė kai kuriuos E. Po draugus; pvz. Louisa Shew⁵⁾ nutraukė su juo ryšius.

Aš kalbėjau apie „Prisiminimus“, aplankančius mus jaunystėje. Jie kartais mus persekioja ir toliau, mums suvyriškėjus: palaipsniui įgauna vis mažiau neapibrėžtas formas ir laikas nuo laiko mums byloja tyliais balsais:
‚Buvo metas Nakties laikais, kai gyvavo tebegyvuojanti Būtybė - viena iš begalinio skaičiaus panašių Būtybių, kurios apgyvendinę visiškai begalines begalinės erdvės sritis. Nebuvo ir nėra šios Būtybės galioje – kaip kad ir mūsų – išplėsti, realiai padidinant, mūsų Egzistencijos džiaugsmus; tačiau, kaip tai yra mūsų galioje paskleisti arba sutelkti mūsų džiugesius (beje, absoliutus laimės kiekis visad lieka tokiu pat), taip panašus gebėjimas priklausė ir priklauso tai Dieviškajai būtybei, kuri visą Amžinybę praleidžia Savikaitoje ir begaliniame savęs Išskleidime. Tai, ką vadinate Visata, tėra tik jos buvimo dabartinis išsklaidymas. Ji dabar jaučia savo gyvenimą per netobulų malonumų begalinį kiekį – dalinių ir perpintų su tų nesuskaičiuojamų būtybių, kurias vadinate tvariniais, džiugesiais, tačiau kurios iš tikro tik begalinės Jos individualizacijos. Visi tie tvariniai – visi, kuriuos vadinate gyvais, kaip ir tie, kuriems neigiate gyvybę vien todėl, kad nematote ją veikiant – visi šie tvariniai turi, daugiau ar mažiau, gebėjimą jausti malonumą ir skausmą, tačiau bendra jų jutimų suma yra būtent ta Laimės apimtis, kuri priklauso Dieviškajai būtybei, kai ji susitelkusi savyje. Visos šios būtybės, be to, yra, daugiau ar mažiau, sąmoningi Protai; suvokiantys, visų pirma, tam tikrą savo tapatumą; suvokiantys, antra, silpnais neapibrėžtais proveržiais, tam tikrą tapatumą su Dieviška būtybe, apie kurią mes čia kalbam, tam tikrą tapatumą su Dievu. Įsivaizduokite, kad iš šių dviejų sąmonės skirsnių, pirmoji silpnės, o antroje vis stiprės per ilgus amžiaus, prabėgsiančius, kol tie miriadai asmeninių Protų susilies – kai susilies spindinčios žvaigždės – į Viena. Pamąstykite, kad asmeninio tapatumo jausmas palaipsniui susimaišo į bendrą sąmonę, kad Žmogus nepastebimai liaujasi jautęsis Žmogumi, pasiekęs, galų gale, tą grėsmingai didingą laikų ribą, kad jis savo egzistavimą priims kaip Jahvės egzistavimą. Tuo tarpu neužmirškite, kad visa yra Gyvenimas – Gyvenimas – Gyvenima Gyvenime – didesniame ar mažesniame, ir visa Viešpaties dvasioje‘.

¹⁾ „Eureka“ - ilgas E. Po kūrinys (1848) su paantrašte „Poema proza“, bet taip pat turinti paantraštę „Esė apie materialią ir dvasinę visatą“. Jis buvo adaptuotas iš jo skaitytos paskaitos ir aptaria E. Po intuityvią Visatos prigimties sampratą, žmogaus santykį su Dievu. Kai kurios idėjos šiame kūrinyje nuspėjo 20 a. atradimus ir teorijas, tačiau nebuvo palankiai sutiktas jo amžininkų (ir net draugų), laikant tai absurdu.

²⁾ Daguerotipija - vienas pirmųjų fotografavimo, vaizdo fiksavimo poliruotoje, sidabru padengtoje plokštelėje būdų, išrastas prancūzų dailininko Lui Dagero (1839). Varinė plokštelė būdavo padengiama sidabru ir nupoliruojama, o prieš pat fotografavimą apdorojama jodo garais. Taip plokštelės paviršius pasidengdavo plonu jautriu šviesai sidabro- jodo sluoksniu. Po fotografavimo plokštelė apdorojama gyvsidabrio garais išryškinant vaizdą, užfiksuojamą natrio tiosulfato pagalba.
Jis buvo plačiai paplitęs, o kad jautrus dagerotipo paviršius nebūtų pažeistas, dagerotipus laikė įstiklintose dėžutėse (futliaruose) - taip jie papildomai sudarė gilumo ir trimačio vaizdo iliuziją. Lietuvoje apie išradimą sužinota labai greitai - jau 1839 m. vasario 14 d. apie tai paskelbė laikraštis “Kurier Wilenski”, o pirmieji dagerotipai buvo padaryti tų pačių metų vasarą.

³⁾ Mare Tenebrarum - tai Nuno arba Šaunaro iškyšulys į Atlantą, esantis Maroke. Jis žymi Sacharos pradžią. 15 a. portugalai jį pavadino Cabo de Nao („Kyšulys Ne”), nes neįstengdavo jo įveikti. Tod4l laikyta, kad tai pietinis žemės kraštas, už kurio glūdi „juodoji jūra” (Mare Tenebrarum).

⁴⁾ Leitcenas Braueris (Luitzen Egbertus Jan Brouwer, 1881-1966) – olandų matematikas ir filosofas, matematinės intuityvizmo filosofijos pradininkas. Dirbo topologijos, aibių ir matų teorijų, kompleksinio kintamojo analizės srityse. Jis suabejojo neribotu trečiojo negalimo principo, dvigubo neigimo, įrodymo tariant esant teisingą priešingą teiginį taikymu matematiniuose įrodymuose. Iš to išsivystė intuityvistinė logika, kurią 1930 m. suformulavo jo mokinys A. Heitingas.

⁵⁾ Luisa Šju (Marie Louise Shew, 1821-1877) – gydytojo Lowrey Barney dukra, kuri, Po šeimai gyvenant Fordhame, buvo žmonos, o vėliau ir paties Edgaro slauge, tapdama jo artima drauge.