Bernardo Šo kūrybinė evoliucija. Vartiklis

Gimęs 1856-ais, prieš pat Č. Darvino „Rūšių atsiradimą“ (1859) ir „Žmogaus kilmę ir lytinę atranką“ (1871), 16-metis Bernardas Šo (1856-1950) buvo „iki ausų Darvine“. Evoliucija tapo jo idėjų ir įsitikinimų apie žmoniją pagrindu. Savo Gyvybinės jėgos koncepciją kūrė apmąstydamas Biufono, Lamarko ir S. Batlerio teorijas. B. Šo apjungė konservatyvųjį mokslinį darvinizmo pateikimą su Lamarko teorijos meliorizmu [t.y., kad įsikišus žmogui, procesas vyksta sparčiau]. Jis nebuvo nei pozityvistu, nei empiriku, nei deterministu; jis buvo mąstytoju, dramaturgu, ir pranašu visuomenėje. Jis sukūrė teleologinę teoriją – pusiau mokslinį proto-naratyvą apie žmonijos moralinę brandą per žiaurią kovą. Jis ją visą gyvenimą tobulino, ypač savo pjesėse ir pratarmėse joms. Tuo pat metu, daugiausia „darvinizmo buldogo“ T. Hakslio pastangomis, natūralios atrankos teorija, nors ir kėlė abejonių, vis tik įsitvirtino britų mokslo leksikone. B. Šo laikė, kad dar pilnai išsiskleidusi Gyvybinė jėga prisijungs prie žmonijos ar kitų kandidačių rūšių per nuolatinę fizinę, intelektualią ir oralinę transformaciją dėl tobulos egzistencijos, gryno mąstymo. 1916 m. B. Šo savo religiją pavadino „Kūrybine evoliucija“, atiduodamas duoklę A. Bergsonui, 1907 m. išleidusiam knygą tokiu pat pavadinimu.

Nuo 1900-ųjų B. Šo dėl savo evoliucijos teorijos, pirmąkart išdėstytos romane „Kašelio Bairono profesija“ (1882), o toliau vystytos „Žmogus ir antžmogis“ (1903), „Atgal pas Metušelachą“ (1921) ir kitur, buvo puolamas iš dviejų pusių: neodarvinistų už tai, kad pagal jį Darvinas išvarė protą iš visatos, bei kapitalistų, nes Darvino stipriausiųjų išlikimo koncepciją išplėtė nesikišimo ir represyvaus kolonializmo racionalizmui. O vėliau, jau švelnesne forma, puolė filosofai už tai, kad jis nebuvo tvarkingas, „sisteminis“ filosofas, teigdami, kad B. Šo teorija apgailėtinai neadekvačiai išreiškia religinės ar moralinės patirties faktus.

Vis tik atrodo, kad B. Šo teorija neatlaiko šiuolaikinių mikrobiologų empirinių įrodymų lavinos. Ir vėl protas vejamas iš visatos, nes mutacijos laikomos atsitiktinėmis – ir tik atsitiktinumas yra naujovių nešėjas biosferoje. Todėl šiuolaikiniai tyrinėtojai į ją žiūri kaip grynai mokslinį pasiūlymą ir kritikuoja už mokslinės fantastikos kūrimą.

B. Šo vadino „Metušelachą“ „antrąja Kuriamosios evoliucijos legenda“ (o taip pat „metabiologine Penkiaknyge“, t.y. naująja biologijos biblija). Antroje dalyje pristatomas Franklinas Varnavu, „šventas džentelmenas“, ir jo brolis Konradas, biologijos profesorius – taip sujungiant religiją ir mokslą vilčiai apie gyvenimo pratęsimą iki 300 m.; Penktoje dalyje šitos evoliucijos produktas pas Senuosius, kurie pasiekė beveik dieviškumo: jie nemirtingi, išskyrus, kai ištinka lemiamas nutikimas - jų gyvenimas atkeliavusiems atrodo nuobodžiu, tačiau Senieji meditacijoje randa laimę. Tada po kūno gyvenimo randasi „sūkurys“; Senieji sako: „Ateis diena, kai nebus žmonių, tik mintis“. Lilita, įkūnijanti Gyvybės jėgą, užbaigia „Metušelachą“ žodžiais: „Aš padalinau save pusiau ir numečiau Vyrą ir Moterį į išpirkimo žemę… Praėję milijoną tikslų, jie veržiasi į išsilaisvinimo iš kūno tikslą, į sūkurį, išsivadavusį iš materijos, į verpetą gryname prote, kuris, kai prasidėjo pasaulis, buvo sūkuriu grynoje jėgoje“.

Ryškiu kontrastu yra ateities pavaizdavimas H. Velso „Laiko mašinoje“ (1895), kuri remiasi darvinizmu. Joje per kovą elojai pasiekė lengvo ir malonaus gyvenimo visuomenę, o vėliau, išsilaisvinę nuo kovos, degradavo į vaikus. Morlokai, kurių triūsas buvo elojų malonumų pagrindas, degradavo į gyvūnus, besimaitinančiais buvusiais šeimininkais. H. Velsas rėmėsi T. Hakslio „Retrogresija tokia pat praktiška, kaip progresas“ – visiška priešingybe kūrybinei evoliucijai. B. Šo panaudodavo ir ankstesniųjų utopijų idėjas. Užuominų yra ir į H. Velso „Dievų maistą“ (1904) bei „Aklųjų šalį“ (1911). „Dievų maiste“ cheminė „Bumfudo“ medžiaga skatina visų gyvūnų ir augalų augimą, o jų didelis ūgis laikomas protinio ir dvasinio augimo simboliu. Įprastiniai žmonės beviltiškai kovoja su Bumfudą vartojančiais „dievais“, galiausiai ir užgrobiančiais pasaulį. Ir daugelis kitų utopijų žmoniją dalijo į besivaržančias rūšis: ramūs ir intelektualūs vriliai Bulver-Litono „Būsimoje rasėje“ (1871) prieš tolimus barbarus ir net svečius iš viršutinio pasaulio; everoniečiai prieš žinomos pasaulio tyrinėtojus S. Batlerio „Erevone“ (1872); elojai prieš morlokus „Laiko mašinoje“ – visi jie užbėgo už akių B. Šo Seniesiems prieš trumpaamžius matušelachus.

19 a. paskutinį dešimtmetį B. Šo (1856-1950) vis labiau domėjosi evoliucija, nes matė, kaip Darvino stipriausiojo išgyvenimo koncepcija kapitalistų pritaikoma savo elgesio pagrindimui. B. Šo užsipuolė dvi Viktorijos laikų koncepcijas: 1) Darvino evoliuciją kaip atsitiktines mutacijas ir labiausiai prisitaikiusių išgyvenimą; 2) bažnytinį tikėjimą, kad suasmenintas Dievas stebi, apdovanoja ir baudžia žmonių poelgius. Prieštaravimus darvinizmui jis išdėstė „Atgal prie Metušelacho“ (1921) pratarmėje, tačiau pradžia galėjo būti jam išgirdus, kaip S. Batleris pasakė, kad Darvinas „išvijo protą iš Visatos“. Jų abiejų požiūriai į evoliuciją remiasi tuo pačiu: sąmoninga, kūrybine, nematerialia jėga, pasireiškiančia materijoje ir šioje sukelianti siekį į jos tikslą – pabrėžiant sveiką protą ir praktiškumą.

S. Batleris savo tikslingos evoliucijos koncepciją gynė kūriniuose „Gyvenimas ir įprotis“ (1877) ir „Sėkmė ar gudrybė?“ (1887; „sėkmė“ – Darvino, o „gudrybė“ – Lamarko teorijų principai). Tačiau dar iki jų jis parašė darvinizmą išjuokiantį fantastinį romaną „Erewhon“ (1872) ir siūlantį naują teoriją. Everoniečiai laikė, kad „kol jie nepagimdytieji nuolat vargina ir kankina vedusius vyrus ir ištekėjusias moteris, … neduodami nei proto, nei kūno ramybės, kol tie nesutinka gimdyti“. Tas skubinimas vyksta ir augaluose: „Kai kurie sako, kad rožės sėkla nenori užaugti rožės krūmu. Kodėl tada, viso, kas protinga, vardu, ji auga? Visai tikėtina, kad ji nesuvokia poreikių, skatinančių ją veikti. Neturime pagrindo laikyti, kad žmogaus embrionas žino, kad jis nori užaugti kūdikiu, ar kūdikis – žmogumi. Niekas niekada nerodo žinių, ko jis nori ar daro, kai jo įsitikinimai apie tai, ko jis nori, ir to, kaip tai pasiekti, nustatyti be jokios tolimesnės abejonės galimybės“. Bet ir B. Šo teorijoje evoliucija vyksta instinktyviai dėl paveldėtos atminties.

Natūrali atranka, nors ir biologinė teorija, buvo mechanistinės Visatos schemos, dominavusios 19 a. pabaigoje, dalimi. Filosofai ir biologai buvo susirūpinę rūšių variacijomis – kodėl jos atsiranda? Darvinas ne kartą išsireiškė, kad jis nežino, kodėl jos atsiranda. Tuo tarpu Biufono, Erazmo Darvino¹⁾ ir Lamarko atsakymas į jį buvo, kad jas sukelia aplinkos poveikis, kas ir buvo B. Šo kūrybinės evoliucijos pagrindu. Pagal jo vitalistinę teoriją organizmai prisitaiko prie aplinkos pokyčių arba išnyksta. Jei išlieka, jiems padėjusią adaptaciją perduoda palikuonims. Tačiau kovoje už išgyvenimą geriausiai prisitaikiusieji išlieka dėl savo pasisekimo, ne dėl laimingo atsitiktinumo.

O kaip su valia ar protingu planu, apie kuriuos ankstesnieji evoliucionistai mažai kalbėjo? S. Batleris patikslino Lamarko teoriją: kad nepriklausoma jėga, besivystanti organizmuose ir per juos, nori adaptyvių pasikeitimų ir jiems suteikia tikslą. Be to, ne visada pakitimai gyvuose organizmuose yra ankstesnių pokyčių rezultatas – kartais jie vyksta nepriklausomai. Ir priežastis gali veikti nuo gyvų į negyvus ir kad gyvybinė jėga, nes ji geba sugyvinti negyvą materiją, yra nuo jos nepriklausoma. Matyt nepriklausomos gyvybinės jėgos gebėjimas pranikti į materiją yra pagrindinis S. Batlerio ir B. Šo įneštas principas.

Pirmąkart iškelta „Žmoguje ir Antžmogyje“ (1902), kūrybinės evoliucijos teorija Visatą priima kaip turinčią gyvybę ir materiją – ir nors kartais B. Šo kalba apie gyvybę, kaip kuriančią materiją, pagrindinis jo požiūrio taškas yra, kad pradžioje buvo materija. Materiją neretai vadina gyvybės priešu: priešpastatyta tarpusavyje, gyvybė siekia dominuoti prieš materiją ir ją pajungti. Ir šioje ištraukoje iš Ž. Mono „Atsitiktinumo ir būtinybės“ (1970), tikriausiai, laikoma, kad materija yra „gyvybės“ arba evoliucijos priešu: „nepaprastas tam tikrų rūšių stabilumas, milijardai metų evoliucijos, ląstelės pagrindinės cheminės schemos nekintamumas – visa tai, žinoma, galima paaiškinti tik nepaprastu jungumu teleonominės sistemos, kuri evoliucijos metu veikė kartu ir kaip vadovas, ir kaip stabdis, ir išsaugojo, sustiprino ir integravo tik mažą dalį begalinių galimybių, jai suteiktų gamtos ruletės, dalį“.

Taigi, gyvybinės jėgos vienas svarbiausių tikslų – nugalėti ir dominuoti prieš pagrindinį priešą, materiją. Bet ji turi ir dar vieną svarbų tikslą – išreikšti save, o tam praninka į materiją ir sugyvina daugybę gyvų organizmų. Ir nesvarbu, kokias formas įgyja tie organizmai, visi, „mamutas ir žmogus, pelė ir megaterijas²⁾, musės, blakės bei Bažnyčios tėvai yra daugiau ar mažiau pasisekė bandymai suformuoti tą žaliavinę jėgą į vis labiau ir aukščiau išsivysčiusius individus, idealiu esant visagaliu, visažiniu, nenuodėmingu ir kartu, neabejotinai su savimone.

Susidūrimas tarp gyvybės ir materijos vyksta dinamiškai, o evoliucija yra savavališka. B. Šo teorijoje gyvybė gali mėgautis didesne patirties įvairove, kaupti žinias ir siekti aukštesnio proto, vystyti gilesnę savimonę, nes ji naudoja savęs išreiškimo materijoje ir per ją būdą. Tiesioginis gyvybės tikslas – išvystyti tuos patirties ir savivokos sugebėjimus ir užtikrinti gauti žinias, nes ir viena, ir kita palengvina ir sudaro visą gyvybės vystymosi procesą. Iš kitos pusės, funkcija, kurią materija atlieka tame procese, yra tame, kad priverstų gyvybę dėti pastangas įveikimui ribojimų (Ž. Mono „stabdis“), kuriuos ji įveda gyvybei, ir, tuo pačiu, vystytis įgaunant naujų jėgų.

Vienu svarbiu momentu B. Šo teorijoje yra netikėtas atsiradimas savybių, skatinančių evoliucinį procesą, nepriklausomai, ar tai būtų organas, ar gebėjimas suvokti: „gali ateiti metas, kai ta pati jėga, kuri milijonus metų vystymąsi suspaudė į 9-is mėnesius, gali suspausti dar daugiau milijonų į dar trumpesnį laiką“. Embriologų atradimų dėka B. Šo laikė, kad žmogaus galimybės išsiplėtė tiek, kad žmogus gali tikėtis, kad ilgiausiai trunkančios ir sudėtingos jo proto operacijos gali tapti akimirksninėmis (t.y. intuityviomis). Juk mes vystome ne tik naujus organus ir naujus kūno sugebėjimus, bet ir protą.

Deja, gyvybinė jėga gali klysti ir privalo atlikti daugybę bandymu, kol išspręs problemą. Laimei, tie instrumentai, kurių pagalba atliekami bandymai, išsaugomi, nes jie atlieka gyvybinės jėgos valią. „Žmoguje ir Antžmogyje“ gyvybinė jėga pripažįsta, kad jos pastangos buvo chaotiškos, nes ji sako filosofui, kad tūkstančius dalykų atliko nesąmoningai, tiesiog norėdama gyvuoti ir laikydamasi mažiausio pasipriešinimo principo – dabar ji trokšta pažinti save ir savo paskirtį bei pasirinkti savo kelią.

„Žmoguje ir Antžmogyje“ gyvybinė jėga dėmesį kreipia dviems dalykams: geresniam žmogaus smegenų vystymui ir eugeniškam antžmogio sukūrimui. Mūsų smegenys gana netobulos: „mūsų smegenys – viso labo tik netobulas instrumentas, kurio pagalba išrandame praktines priemones“. Gyvybinė jėga skatina vystyti smegenis dėl dviejų priežasčių: kad žmogus galėtų įveikti nežinojimą, atvedantį jį į mirtį dėl daromų klaidų, ir kad žmogus galėtų pasiekti didesnio gyvybinės jėgos tikslo supratimo. Labiau išsivysčiusių smegenų („minčių akies“) paskirtis – matyti gyvenimo tikslą taip, kaip kad akis skirta organizmams matyti, kur jie eina fiziniame pasaulyje ir kas ateina jiems į pagalba arba kas kelia grėsmę. B. Šo sakė, kad vienas pagrindinių gyvybės tikslų – išsireikšti save materijoje ir per ją, o tam naudoja smegenis.

Vis tik galutinis gyvybės tikslas pajungti materiją arba, bent jau, palikti poreikį įsikūnyti materijoje arba ja rūpintis. Kol gyvybė nepasieks šio tikslo, materija tebetrukdys ir ribos jos progresą. Gyvybė taip pat priklauso nuo materijos, nes bet kuris individualus gyvybės pasireiškimas baigia savo egzistavimą su kūno mirtimi. Taigi, mirtis yra didžiausia fizine kliūtimi gyvybinės jėgos valiai. B. Šo buvo nustebintas August Weismann’o pastabos, kad ameba nemirtinga ir kad skirtingų rūšių gyvenimo trukmė, tikriausiai, labai skyrėsi biologinės istorijos eigoje. Dėl šio fakto Veismanas jautė, kad mirtis nėra fundamentalia būtinybe, o tik natūralios atrankos priemone, kad rūšys nepašalintų savęs iš žemės. Anot B. Šo evoliucijos teorijos, žmogaus gyvenimas nenutrūkstamas ir nemirtingas, evoliucinis procesas paveldimas, o mirtis – viso labo įprotis: „Paimkite tą gerokai vėlesnį įprotį suirti ir pasišalinti mirtimi – taip pat įgytą įprotį, atsiminkite – kaip jis juo bjaurisi! Tačiau tasai įprotis tapo tiek pat įsišaknijęs, kiek ir savaiminis, kad jis turi tai daryti nepaisydamas savęs, net sunaikindamas save“. B. Šo kūrybinėje evoliucijoje protas mąsto ir tai išsilieja į valingą veiksmą bei tolimesnį tvėrimą, aks ir yra evoliucijos tikslu. Ilgaamžystė – galutinis gyvybinės galios tikslas. Tačiau ji ne visada džiugina tarnaitė, virėjas ir Chaslamas iš „Metušelacho“ (kaip ir Emilija iš K. Čapeko „Makropuloso“) ilgą gyvenimą laiko prakeiksmu.

Atrodo, kad „Metušelachas“ yra pirmoji rimta utopija, teigianti amžiną gyvenimą, nors beveik visos jos skelbia ilgametį jaunatvišką amžių. Pvz., Bulver-Litono „Būsimosios rasės“ vriliai gyvena 100-150 m., išlaikydami pakankamai energijos ir po 100 m.; E. Belamio³⁾ „Žvilgsnyje atgal“ (1887) vyrai paprastai sulaukia 85-90 m. ir pagyvenę (45-erių) atrodo jaunesni (kaip 35-ių); W. Hudson’o⁴⁾ „Krištoliniame amžiuje“ (1887) Smitas mano, kad Joletai 16-18 m., nors jai per 35-is, o jos tėvui – 198-eri ir jis visiškai sveikas; V. Moriso „Naujienose iš niekur“ (1891) pasakotojas spėja, kad moteris yra 20 m. amžiaus, tačiau jai 42 m., o 90-erių vyras „atrodė liesas ir stiprus tarsi seno ąžuolo gabalas“. Ir jei „Metušelache“ po pirmos mutacijos vidutinis amžius yra 300 m., tai vėliau (kaip B. Šo teigia pratarmėje) „jis gali būti neribotas“, kol galiausiai neištiks fatalus nutikimas.

Yra ir daugiau panašumų. Daugelyje utopijų atvykėlis užimamas ir apmokomas šeimininkų. „Metušelacho“ Senieji atvykėliams ir trumpaamžių pasaulio duoda vadovus. Vienu vadovų „Būsimoje rasėje“ yra Zy, matyt įkvėpęs „Metušelacho“ Zū. Utopijose dėvimi senovės graikų ar Viduramžių stilių drabužiai: „Naujienose iš niekur“ „drabužiai buvo kažkur tarp senovės klasikinio kostiumo ir paprastesnių 14 a. drabužių stilių“. „Laiko mašinoje“ elojus „apsirengęs purpurine tunika, per talija sujuosta odiniu diržu. [Ant kojų] sandalai arba koturnai⁵⁾ …; jo kojos apnuogintos iki kelių, o galva neuždengta“. „Metušelache“ jaunuolių ir merginų drabužiai „primena 4 a. pr.m.e. graikiškus, laisvus“. H. Velso elojai gyvena save puošdami gėlėmis, šokdami, dainuodami, maudydamiesi upėse, valgydami vaisius ir miegodami. Taip elgiasi ir „Metušelache“ jaunuoliai. Dauguma „Naujienų iš niekur“ vaikų neina į mokyklą, tačiau skaityti išmoksta 4 m. amžiaus iš susidomėjimo šalia esančiomis knygomis; norintys mokosi svetimų kalbų bendraudami su užsieniečiais ir senovės kalbų mokosi tik jei susidomi. Taip ir „Metušelache“ vaikai neina į mokyklą, o kas keisčiausia, kad jie jie jau gimsta kalbantys savo protėvių kalbą paveldėtos atminties dėka. „Naujienose iš niekur“ nėra vyriausybės įprasta prasme – visus klausimus sprendžia kažkas panašaus į miesto tarybą (senieji parlamento pastatai naudojami mėšlo saugojimui). „Metušelache“ numanomas ilgaamžių vyriausybės nebuvimas, išskyrus globėjus, prižiūrinčius juos lankančius trumpaamžius. Ir „Metušelacho“ Senieji turi nemažai panašumų su O. Stepldono „Paskutiniųjų ir pirmųjų žmonių“ (1930) 18-o etapo žmonėmis.

Nepaprasta Senųjų gyvenimo 31920-aisiais metais ypatybe yra gimimas iš didelių kiaušinių, kuriame kūdikis auga iki pat paaugliškų metų, kas būtų „maždaug 17 m. mūsų laikais“. Tik ką išsiritusi mergaitė iškart kalba angliškai, kiaušinyje pakartojusi savo rasės patirtį. Ji kiaušinyje augo dvejus metus, „per 15 mėn. praeidama vystymąsi, kuris kadaise žmonėms truko 20 m.“ (tik štai B. Šo nepaaiškina, kaip žmogaus įsčiose padėtas kiaušinis maitinasi ir smarkiai padidėja veikiamas saulės – ir neaišku, ar neperėmė B. Šo šios idėjos iš E. Berouzo „Marso princesės“).

Jaunasis Pigmalionas sukuria pora automatų, taip parodydamas, kad automatas nėra iš tikro gyvas, nes neturi sielos (gyvybinės jėgos). „Būsimoje rasėje“ irgi yra automatų, esančių tarnais: „Keturi automatai (mechaniniai įrenginiai, … atitinkantys įprastus namų ūkio tikslus) tarsi vaiduokliai stovėjo kiekviename sienos kampe“, jie suprato kalbą, pakluso įsakymams ir „atrodė turį protą“. S. Batlerio „Sėkmę ar gudrybė“ teigiama, kad automatai gali būti sukurti kaip mašinos su dirbtine gyvybe. H. Velso „Daktaro Moro saloje“ (1896) pristatomi kažkas panašaus į automatus – gyvūnai, chirurginiu būdu paversti žmonėmis, tačiau, matyt, be sielų, nes jie regresuoja atgal į gyvūnus. B. Šo automatai rodo žudantį egoizmą ir egoistinę aistrą, bet ne siekį morališkai tobulėti, kuri teikia Gyvybinė jėga – juose nėra jokių sielų! Senųjų nurodymu automatai sunaikinami.

Biblijoje žmonės negali žiūrėti į Dievo veidą, o „Metušelache“ žmonės negali žiūrėti į Senojo, Gyvybinės jėgos indo, veidą. Ši idėja, atrodo, irgi įkvėptas vrilo iš „Būsimosios rasės“, universalaus kvazielektrinio skysčio, galinčio arba sugriauti tarsi žaibas, arba gydyti ligas ir atgaivinti gyvybę – jis naudojamas skrydžiams, sprogimams arba hipnozei. Nukreipta į monstrą, lipantį iš ežero, ji paverčia monstrą dulkėmis ir pelenais ir kremuoja lavoną į saują dulkių. Vrilas valdomas valios jėga. Bet ir H. Velso „Pasaulių kare“ (1898) marsiečiai naudoja panašius šiluminius, viską deginančius spindulius. B. Šo „Sudaužytų širdžių name“ (1917), parašytame netrukus prieš „Metušelachą“, kapitonas Šotoveris bando sukurti „psichinį spindulį, susprogdinsiančią visas sprogias medžiagas pagal Mahatmos valią“. Dar nurodoma, kad Šotoveris gali „vien žvilgsniu … [matyti] tiesą žmogaus širdyje“. Ilgaamžių veidai „Metušelache“ irgi tarsi skleidžia kažką, kas priverčia trumpaamžius patirti paralyžiuojančią „pagarbą“ ir „atimą drąsą“.

Žmogus, pagal B. Šo, - tai gyvybės sukurtas instrumentas, skirtas instinktyvių gyvybės tikslų pratęsimui, tad čia reikia ieškoti jo egzistavimo priežasčių. „Proto akis“, padedanti žmogui vystytis, leidžia jam veikti to tikslo siekimui („būti gamtos jėga“). Pagal B. Šo teoriją: „Visi organizmai turi tam tikrą sąmonės, atminties ir valios lygį. Jei jie stengsis pakankamai ilgai ir atkakliai vystyti akį, nosį, virškinimo traktą ar įgimtą gebėjimą važiuoti dviračiu, jiems galiausiai pavyks, viena karta perduos kitai … mažytį organinės modifikacijos likutį, … kuris pamažu kaupiasi, kol staiga nesukuria reikiamo organo ar instinkto“. Gyvybinė jėga „per eonus … sukurs kažką sudėtingiau nei Žmogus, t. y. Antžmogį; tada … Angelą, Arkangelą ir, galiausiai, visagalį ir visažinį Dieną“. Tame procese „Vyras yra jos priemone dauginti protą, o moteris – jos priemone to proto perdavimui kitai kartai.“

„Būsimoje rasėje“ moterys yra agresyvios meilėje: „Jos siekia privilegijos, čia [Žemėje] uzurpuotos vyrų, skelbti meilę ir meilinti, … būti meilinančiomis, ne meilinamomis“. Panašiai „Žvilgsnyje atgal“ „moterys pakilo į savo atsakomybės aukštumas kaip būsimo pasaulio saugotojos“, ir todėl merginos „kalba apie savo meilę“. B. Šo perėmė tą tradiciją. Jo kūrybinėje evoliucijoje moteriškumas laikomas kažkuo primityvesniu ir fundamentalesniu, civilizaciją priimant kaip vyro bandymu padaryti save kažkuo daugiau nei vien moters paskirties instrumentu. Kadangi moteris turi didesnę gyvybinės jėgos paveldą, jai paprastai pavyksta sugrąžinti vyrą prie jo konkrečių biologinių reprodukcijos ir maitinimo funkcijų. Vyrai gali turėti savas svajones ir idealus, tačiau moteris labai dažnai atitraukia jį nuo jų. Išimtimi tėra filosofas-išminčius, turintis ypatingą gyvybės potencialą ir yra specialiai sukurtas gyvenimo pakėlimui į aukštesnius lygius, žmonijai suteikiant naują tiesos supratimą, naują politinės sąjungos koncepciją ir moralinius įsipareigojimus, naują grožio sampratą arba naujus tarpusavio santykius. „Žmoguje ir Antžmogyje“ tai lakoniškai pateikia Don Chuanas: „jis siekia apmąstydamas atskleisti vidinę pasaulio valią, išradinėdamas – rasti tos valios įvykdymo priemones, o veikdamas – išpildyti tą valią rastomis priemonėmis“. Susidūrimas tarp moterų ir genijaus kyla dėl tiesioginio gyvybinės jėgos paveldėjimo, kurį turi kiekviena pusė. Išminčiaus gyvenimo tikslas – pakelti gyvenimą į anksčiau nepasiekiamas aukštumas; moters – apsaugoti ir palaikyti jau pasiektą lygį. Moteris privalo ištekėti, nes rasė žus be jos pastangų, tačiau kai ji sutinka išminčių, taip pat turintį potencialą pagerinti rasę, ji randa „tikslą, tokį pat nuasmenintą, kiek ir neįveikiamą, kaip ir jos pačios“.

Pagal B. Šo, viena priemonių yra menas. Didis menininkas (poetas, filosofas, moralistas, šventasis, dailininkas, skulptorius ar muzikantas) – yra tuo tuo gyvybinės jėgos tikslo pasiekimo instrumentu. Tai, kad B. Šo užsipuldavo romantinį meną, nukreiptą vien tik grožio išraiškai, rodo jo nepasitenkinimą dėl meno tikslų iškraipymo. Pvz., Don Chuanas pareiškia, kad „romantinis grožio garbinimas, laimės paieškos ir moterų garbinimas nebuvo verti ir sudilusio grašio [tampant] gyvenimo filosofija“. Tai tik palaikyti meną pasiektame lygyje, o ne kelti jį aukštyn.

¹⁾ Erazmas Darvinas (Erasmus Robert Darwin, 1731-1802) – anglų gydytojas, gamtininkas, išradėjas ir poetas; Č. Darvino senelis. Įsteigė Derbio Filosofų draugiją; vienas Mėnulio draugijos kūrėjų. Vertė K. Linėjaus darbus. Reikšmingiausias jo darbas – „Zoonomija“ (1794), skirtas žmogaus kūno patologijai, anatomijai, psichologijai ir funkcionavimui. Jame pateikiamos ir ankstyvosios evoliucijos idėjos, išsakomos mintys, kad visi gyvi organizmai kilo iš vienos gyvos ląstelės, kurią įkvėpė „didžiojo pirminė priežastis“; numatoma natūraliosios atrankos idėja, teigiant, kad stipriausi ir aktyviausi individai dauginasi gausiau ir perduoda savo savybes palikuonims. Knyga pasmerkta popiežiaus kurijos ir įtraukta į draudžiamų knygų sąrašą.

²⁾ Megaterijas (iš gr. mega - „didelis“ ir therion - „žvėris“) – pliocene ir pleistocene Pietų ir Šiaurės Amerikoje gyvenusi didžiųjų tinginių rūšis. Išnyko atsikrausčius žmonėms, nes dėl savo lėtumo buvo bejėgiai prieš žmones su mėtomomis ietimis.

³⁾ Edvardas Belamis (Edward Bellamy, 1850-1898) – amerikiečių rašytojas, žurnalistas ir politikos aktyvistas (socialistinės pakraipos), garsus utopija „Žvilgsnis atgal: 2000–1887“ (1888), paskatinusios daugybės „Nacionalistinių klubų“ steigimąsi. Jos tęsiniu buvo utopija „Lygybė“ (1897).

⁴⁾ Viljamas Hudsonas (William Henry Hudson, 1841-1922) – argentiniečių rašytojas, gamtininkas ir ornitologas. Ypač mėgo Patagoniją. Didžiausią žinomumą atnešė romanas „Žalieji dvarai“ (1904). Pastoralinė utopija „Krištolinis amžius“ (1887) pasižymi ekologiniu misticizmu; joje yra ir apokaliptinis motyvas – dėl savo išdidumo viešpataujant gamtai šiuolaikinė visuomenė subyra, o po katastrofos maža išlikusi grupelė atkuria geriau subalansuotą kultūrą.

⁵⁾ Koturnai (lot. cothurnus) - suvarstomas odinis ar audeklinis batas su aulu iki pusės blauzdos ar iki kelio, bet atviras ties kojų pirštais; juos avėjo Senovės Graikijos, etruskų ir Senovės Romos medžiotojai, raiteliai, valdžios vyrai ar aktoriai, kurie koturnus laikė didingu tauriu apavu, o juos avėdavo labai storu padu, kad jų ūgis būtų didesnis. Nuo to įpročio žodžiu cothurnus vadindavo ir pačias tragedijas.