Kaip evoliucija mus atvedė į beprotybę

Psichinis negalavimas, bet koks dvasinis sutrikimas – tai pavojus ir pretekstas nerimui. Neretai jie iš žmogaus atima galimybę valdytis, gali atrodyti kažkokiu prakeiksmu ar kažkuo mistiniu. Taip yra, kadangi žmonės prastai suvokia savo kilmės ištakas, o biologinis psichinių susirgimų pagrindas neretai neaiškus ir patiems psichiatrams. Pasvarstymai apie dopamino ir serotonino receptorius skamba kaip užkeikimai, tačiau iš esmės nieko neduoda, o naujus atradimus šioje srityje dauguma gydytojų tiesiog ignoruoja. Ir vis tik psichiatrija pamažu tampa moksline...

Žmogus užsiciklininęs dėl kalbos – iškalbinga, įmantri kalba iki šiol tebelaikoma protingumo požymiu. Daugelis psichiatrijos testų psichinę būklę vertina būtent pagal kalbos funkcijas, pagal tai, kaip žmogus susitvarko su žodine medžiaga. Bet ar mažakalbis arba nerišliai kalbantis yra mažiau išsivystęs?! Jei vaiko kalba neaiški, jį veda pas logopedą, o jei blogai piešia, niekas jam neskiria papildomų piešimo pamokų.

Daugelis mano, kad vidinį (psichinį) gyvenimą turi tik žmonės, tačiau vargu ar tai tiesa (skaitykite Protingi gyvūnai). Protas ir psichika neatsirado stebuklingu būdu per paskutinę mutaciją, mus pavertusią Homo sapiens. Žmogus su kitais gyvūnais sudaro įvairių protingumo būsenų kontinuumą – tą mintį knygoje „Ar esam pakankamai protingi spręsti apie gyvūnų protą?“ (2016) aktyviai gvildena Fransas de Vaalis1). Labai jau egoistiška būtų manyti, kad esam vienintele protaujančia rūšimi Žemėje!?

Gyvūnai irgi rodo pažintinę ir kūrybinę veiklą. Gal ir ne taip stipriai išreikštą kaip žmonių – juk, pvz., šimpanzė neparašys sonetų. Štai ir šimpanzės moka skaičiuoti, kaip ir balandžiai ar net viščiukai (žr. Skaičiuojantys gyvūnai >>>). Jų skirtumai nuo žmonių labiau ne kokybiniai, o kiekybiniai. Tik štai žmonėms sunkoka pranikti į gyvūnų umveltą2), suprasti jų išgyvenimus (skaitykite Ką reiškia būti šikšnosparniu?). Tačiau galime stebėti jų elgseną ir ieškoti atitikimų tarp žmonių psichikos sutrikimų ir gyvūnų elgsenos nukrypimų.

Bet ir čia sunkumą kelia pati žmonių diagnostikos koncepcija. Gydytojas diagnozę skelbia remdamasis trimis informacijos šaltiniais: paciento išsakyta nuomone apie savijautą, paciento stebėsenos ir jo elgesio analizės bei specialių tyrimų rezultatų (neurovizilizuojančių (KT, MRT), neurofunkcinių (EEG) ir biocheminių).

Dabar tuos šaltinius pabandom pritaikyti savo augintiniams. Gyvūnai nekalba. Mums sunku suprasti, ką jie jaučia, juk mums įprasta (kalbine) forma jie neišsako savo pojūčių. Mes apie jų išgyvenimus sprendžiame iš elgsenos – tik dažniau elgsenos analizė daugiau pasako apie mus pačius nei gyvūnus. Jų elgseną galime analizuoti iš dviejų požiūrio taškų: statistinio pasiskirstymo (kaip elgiasi kiti tomis pačiomis sąlygomis) ir funkcinio adaptyvaus elgesio (kiek tasai elgesys naudingas, t.y. padeda pasiekti tam tikrą tikslą, leidžia išgyventi, išplisti). Tada nukrypimais laikytini reti, naudos neteikiantys atvejai.
Matthew Flinders paminklas Matthew Flinders su juo Australijos pakrantę apiplaukusia kate

Vertingu informacijos šaltiniu yra beždžionių elgsena; primatai leidžia pažvelgti į mūsų praeitį. Pvz., trauminiai įvykiai gali šimpanzei sukelti sindromą, panašų į potrauminį stresinį sutrikimą (PTSS), bei elgseną, primenančią depresiją. PTSS turi aiškią reflektorinę prigimtį, kaip kad ir fobijos bei kiti nerimą sukeliantys negalavimai (panikos antpuoliai). Jį paleidžia konkretus stimulas ir pirmasis atvejis paprastai susijęs su tuo stimulu. Tad jei gyvūnų nervų sistema pajėgi sukurti refleksinius lankus3), mokytis iš išorės ateinančios informacijos, tai sukuria galimybę vystytis psichiniam negalavimui. Kuo sudėtingesnė nervų sistema, tuo didesnė rizika susirgti psichine liga. Plaktukai sulūžta retai, o išmanūs telefonai ir kompiuteriai „kimba“ ir „gliukina“ labai dažnai. Tai gal psichikos sutrikimų priežastis mūsų psichikos sudėtingume?!

Biologai aprašė atskyrimo nuo motinos neigiamą poveikį makakų-rezusų jaunikliams: „našlaičiai“ blogai tvarkėsi su socialiniais ryšiais, be to jie prastai rūpinosi savo palikuonimis. Panašūs pokyčiai stebimi vaikui, ankstyvoje vaikystėje negavusiam pakankamo emocinio bendravimo. Panašios problemos neblogai ištirtos su vaikų namuose augusiais vaikais. Britų primotologė Džeinė Gudol4) aprašė šimpanzių porą, motiną su dukra, kurie per trumpą laiką užmušė šešetą vaikiukų. Tai nebūdinga patelėms. Tai buvo tarsi šimpanzių „Kruvinieji Banderos5) “. Kai kurie tyrinėtojai net sukūrė specialias skales „šimpanzėms-psichopatams“. Atrodo, kad ir socialume gali glūdėti psichinių susirgimų raktas.

Bet verta pasižiūrėti ir į mūsų namų augintinius. Diana Frank6) iš Monrealio aprašė neįprasto šunų elgesio atvejų – obsesyvinio-kompulsyvaus sutrikimo (OCPD) ekvivalentą pasireiškiantį tos pačios letenos vietos aplaižymu, galiausiai sukeliančiu dermatitą. Veterinarai tai laiko bandymu sumažinti neigiamus išgyvenimus. Panašiai aiškina ir ritualus (pasikartojančius veiksmus) turint OCPD. Tas letenos aplaižymas sumažėja pritaikius antidepresantus. Jie, derinant su specialia dresūra, padeda ir neadekvačiam šunų elgesiui palikus juos vienus namuose (kai graužia apavą ir baldus, loja ir net palieka „siurprizus“ balučių ir krūvelių pavidalu).

Katėms, kurių ir šiaip elgesys ne visad suprantamas, su amžiumi išsivysto simptomai, panašūs į Alzheimerio ligą7) – jos gali imti blogai orientuotis, garsiai kniaukti naktimis, nustoti save prižiūrėti. Kartais joms pasikeičia ir socialinis elgesys (ima dažniau reikalauti dėmesio), keičiasi apetitas (padidėja ar sumažėja). Tokių simptomų turi 90% kačių, kurių amžius 16-19 m. Jų priežastimi veterinarai laiko kraujotakos problemas ir metabolinius organizmo pokyčius; gydo C ir E vitaminais, polisočiosiomis rūgštimis, L-karnitinu ir kitais preparatais, išplečiančiais kraujagysles ir skatinančiais acetilholino, kuris susijęs su neuronų sugebėjimu susikurti naujus ryšius, gamybą, mat įsiminimo procesas susijęs su naujų neuronų ryšių susidarymu. Taigi ir katės gydomos panašiai kaip žmonės.

Netikęs palikimas ir vargas dėl proto

Taigi, radome analogijų tarp gyvūnų ir žmogaus, o dabar paieškokime evoliucinių psichinių susirgimų priežasčių. Homo sapiens gyvuoja jau dešimtis tūkstančių metų ir jis neatsirado tuščioje vietoje. Evoliucionuodami mes įgijome ypatybių, leidusių sėkmingiau išgyventi ankstesnėmis sąlygomis. Tačiau dabar sąlygos pasikeitė, o evoliucija nesuspėjo paskui jų kitimą. Tad, atsidūrę šiuolaikinėje civilizacijoje, tebeturim pirmykščio žmogaus organizmą. Daug ką paaiškina „senų draugų“ hipotezė: anksčiau mūsų imunitetas aktyviai kovėsi su bakterijomis ir parazitais, o dabar, išnykus tokiam poreikiui, „nuobodžiaujantis“ imunitetas nusitaikė į savus audinius ir organus.

Tokio neatitikimo pavyzdžiu gali būti ir išaugęs krūties vėžio atvejų kiekis – mat moterys dabar rečiau gimdo, taigi jos turi daugiau menstruacinių ciklų. Iki kontraceptikų epochos jos turėjo apie 70 ciklų, o dabar jų išaugo iki 350. Dabar moters organizmas 5 kartus rečiau patiria hormoninius persitvarkymus, kas ir atsiliepia jos sveikatai.
Amslenas su gorila Koko Gorila Koko gyveno San-Francisko zoologijos sode ir buvo nepaprastu gyvūnų išmanumo pavyzdžiu. Žmonės sugebėjo su ja rasti bendrą kalbą amslenu (gestų kalba JAV kurčiųjų bendruomenėse)
[skaitykite apie „kalbą“ su gyvūnais >>>>>]

Tai kaip ten yra su „pirmykščio žmogaus smegenimis“ ir šiuolaikinėmis sąlygomis?! Žinoma, kad užteršimas šviesa neigiamai paveikia žmones. O juk išaugo ir socialinės ir kognityviosios apkrovos, atsirado daugiau poreikių komfortui ir savęs realizavimui,... ir taip visuomenė mus stumtelėjo link neurozių, nerimo ir depresijos.

Psichiniai negalavimai - poligeniniai susirgimai: juos gali įtakoti kelios dešimtys genų. Tokio negalavimo pavyzdžiu yra šizofrenija, kuriai poligeninė prigimtis leidžia slėptis nuo išbrokavimo per natūralią atranką. Bet gal šizofrenijos „gyvybingumui“ yra ir kitas paaiškinimas. Ją sukeliančios mutacijos gali suteikti pranašumą – turima duomenų, kad PRKCA geno variantas, pagerinantis vizualią atmintį, susijęs su padidėjusia PTSS rizika – tad gerindami atmintį, kartu rizikuojame įgyti negalavimą. Ir šizofreniją sukeliančios mutacijos dažniausiai aptinkamos tuose genuose, kuriais labiausiai skiriamės nuo neandertaliečio. Žmogus vystėsi kaip rūšis ir evoliucija mūsų genuose fiksavo sėkmingiausius pakitimus – ir galiausiai įgyti pranašumai privedė prie šizofrenijos. Tokia hipotezė dera su populiaria 20 a. pabaigos idėja, kad šizofrenija kilo kaip kalbos atsiradimo šalutinis efektas.

Praktikuojantys psichiatrai žino, kad sergantys šizofrenija, vaikystėje kartais išsivystymu lenkė bendraamžius – ką gerai iliustruoja Nobelio premijos laureato Džono Nešo atvejis. Jis jaunystėje, parodęs neįtikėtinus sugebėjimus, padarė proveržį žaidimų teorijoje, o vėliau jam išsivystė paranojinė šizofrenija, su kuria vėliau jam pavyko susitvarkyti. Tai liečia ir psichozę išgyvenusių žmonių giminaičius, kuriems irgi geriau sekėsi mokslai (ką paaiškina genetinis bendrumas). Tačiau yra ir priešingų atvejų: daliai giminaičių pastebimi kognityvios srities sutrikimai, mažinantys gebėjimą produktyviai apdoroti informaciją.

Tokias prieštaringas išvadas galima sutaikyti. Egzistuoja tam tikras normatyvinis mūsų psichinių apraiškų „koridorius“, apibrėžiamas tų apraiškų dažniu ir funkcionalumu (kaip ir pas gyvūnus). Kuo apraiška dažnesnė, tuo labiau laikoma „norma“. Kartais mąstyme ir veiksmuose įvyksta nukrypimai ir tada išeinama iš statistinės normos ribų. Žmogus ima generuoti naują informaciją, naują pažinimo variantą, kurio anksčiau nebuvo. Formulė E=mc2 - tai naujos žinios, tačiau ji skiriasi nuo idėjos „Mane seka saugumas“, nes turi potencialų produktyvumą, pritaikomumą realiame pasaulyje. Tačiau genetinio varianto unikalumas ir originalumas dar nereiškia jo naudingumo. Nežymūs genetiniai pokyčiai, žmogų padarantys unikaliu ir mąstančiu nestandartiškai, įvykus nesėkmingai kombinacijai, gali atvesti į šizofreniją. Tie patys genetiniai variantai, suteikiantys pranašumą, gali būti ir žalingi.

Galima išskirti tris esminius veiksnius esančius psichinių sutrikimų evoliuciniu pagrindu. Pirma, smegenų ir psichikos sudėtingumas – kuo sistema sudėtingesnė, tuo tikėtinesni jos sutrikimai. Antra, mūsų rūšies gyvenimo sąlygų pasikeitimas lemia, kad psichika turi tvarkytis su tuo, kam ji nėra prisitaikiusi (tai nulemia ir paplitusias ligas, pvz., hipertoniją, cukrinį diabetą, ...). Trečia, genetinių pagrindų nevienareikšmiškumas sukuria tam tikrus psichikos pažeidžiamumus. Psichiniai sutrikimai – tai mūsų rūšies sėkmės šešėlis, demono šnabždesys (prie pažinimo obels Ievai).


Trumpos biografijos ir paaiškinimai

1) Fransas de Vaalis (Franciscus Bernardus Maria "Frans" de Waal, g. 1948 m.) – Nyderlandų primatologas ir etologas. Jis analizuoja sudėtingą primatų socialinių santykių sistemą, apimant poravimąsi, susitaikymą po agresijos protrūkių, reakciją į stresą, apsimestinį bendravimą ir kt. 2012 m. kartu su Dž. Pokorny gavo Ig Nobelio premiją anatomijos srityje už atradimą, kad šimpanzės savo gentainius gali atpažinti ne tik pagal veidų nuotraukas, bet ir pagal lytinių organų srities nuotraukas. Kelių knygų autorius: „Šimpanzių politika“ (1982), „Mūsų vidinė beždžionė“ (2005) ir kt.

2) Umveltas (vok. umwelt - aplinka) – biosemotikoje ir kitur sąvoka, žyminti biologinių rūšių komunikavimo biologinį pagrindą. Tai gyvos būtybės suvokiamas pasaulio vaizdas prižklausomai nuo jo turimų sensorinių galimybių. Ją įvedė J. Ikskiulis (J. von Uexkull, 1864-1944), o vėliau išplėtojo T. Sebeokas. Dėl biologinių ypatybių gyvūnai (įskaitant žmogų), net toje pačioje supančioje aplinkoje, gali turėti skirtingus umveltus (t.y. pasaulio suvokimus ir veiksmus) – tiek visa rūšis, tiek atskiri rūšies individai. Taip pat galima laikyti, kad umveltą sudaro ženklai, kurie gaunami per jutimų organus, ir jų savaip interpretuoti (tad umveltas – tarsi gyvūno subjektyvus pasaulis).

3) Refleksinis lankas – nervų signalų nueitas kelias nuo receptoriaus iki atsakomojo organo realizuojant refleksą. Jį sudaro neuronų grandinė.

4) Džeinė Gudol (Jane Morris Goodall, g. 1934 m.) – britų primatologė, etologė ir antropologė, JTO taikos pasiuntinė (2002). Plačiai žinomas 60 m. trunkančiu šimpanzių socialinių ir šeimos ryšių tyrinėjimu, pradėtu 1960 m. Tanzanijos Gombe-Strymo nac. parke. 1991 m. įsteigė tarptautinę vaikų organizaciją „Roots & Shoots“, besirūpinančią pagalba žmonėms ir gyvūnams bei užsiimančią aplinkosauga. Ir todėl, be kita ko, rašo knygas ir vaikams (paprastai apie gyvūnus).

5) Kruvinieji Banderos (Bloody Benders) - serijinių žudikų, 1870 m. iš Vokietijos persikėlusių į JAV (Kanzasą), šeima. Ji įsteigė nedidelį viešbutuką, į kurį kvietė skelbimais apie prof. Keitę, aiškiaregę, ekstrasensę ir mediumę. Susidomėjusisu klientus pasodindavo užuolaida perskirtame kambaryje nugara į užuolaidą, už kurios slėpėsi vienas iš Banderų vyriškis. Keitei atitraukus jo dėmesį, vyriškis suskaldydavo kaukolę plaktuku, o paskui perpjaudavo kaklą. Sutemus, lavoną palaidodavo sode. Įtarus, jie 1873 m. pabėgo – ir jų tolimesnis likimas nežinomas. Jų istorija pateikta filme „Banderos“ (2019).

6) Diana Frank (Diane Frank) – veterinarijos mokslininkė, Monrealio un-to profesorė (nuo 2001 m.). Užsiima veterinariniu biheviorizmu.

7) Alzheimerio liga - neurodegeneracinė liga, silpnaprotystės forma, pasižyminti kognityvinių funkcijų prastėjimu, kasdienės veiklos pasyvėjimu, susijusiais elgsenos pokyčiais, neuropsichiatriniais simptomais (ypač vyresniame amžiuje). Jos tikslios priežastys ir mechanizmas dar nėra žinomi. Išgydymo priemonių ar profilaktikos būdų nėra, skiriamas gydymas tik palengvina simptomus, sulėtina ligos progresavimą ar padeda psichologiškai. Labiausiai trikdantis ligos simptomas yra trumpalaikės atminties praradimas (amnezija).Vėlesni pablogėjimai apima kalbos sritį (afazija), gebėjimą atlikti tikslius judesius (apraksija), atpažinimą (agnozija). Ši liga nutraukia ryšius tarp priekinės ir galinės smegenų skilčių bei galūnių sistemos, o dėl to pablogėja susijusi protinė veikla, pvz., apsisprendimas ir planavimas. Ligą pirmąkart 1901 m. diagnozavo vokiečių psichiatras Aloizas Alzheimeris (1864-1915). Kinijoje Alzheimerio ligą bandoma gydyti ginkmedžio preparatais, tačiau jų tiesioginis teigiamas poveikis neįrodytas.

Froido kelias
Neandertalietis
Pakeisti draugai
Senasis mano kūnas
Smegenys yra tampomi
Kas gi sukelia šizofreniją?
Jaunystės eliksyro paieškos
Kuo skiriasi žmogus ir gyvūnas?
Smegenys ir sprendimų priėmimas
6 būdai paspartinti smegenų veiklą
Valia laimėti. Žudantys smegenys
Genetikai žmogų kildina iš Afrikos
Kamieninės ląstelės sukelia vėžį
Savižudybė kaip dezintegracija
Smegenų imuniniai elektrikai
Tingios akies įdarbinimas
Kadaise nebuvome vieni
Stomatologijos istorija
Taip, aš mirštu iš bado
Mikrobiotechnologija
Draugas ar priešas?
Laiko dvelksmas
Lietimo iliuzijos
Kreacionizmas
Vartiklis