Taip, aš mirštu iš bado  

X skęsta, suvokia tai, ir nieko nedaro, nors pora stiprių grybšnių jį iškeltų į paviršių. Jis lėtai grimzta į dugną. Tik dukters, tai išvydusios ir puolusios jį gelbėti, vaizdas jį pažadina iš apatijos. Vėliau šeimai jis pasakys: „Nežinau, kas nutiko – tiesiog nenorėjau plaukti“. Kas jam nutiko, kad jis liovėsi net rūpintis savo gyvybe?

Pirmąkart tokį elgesį 1981 m. aprašė neurologas iš Paryžiaus Dominique Laplane*), kuris tai pavadino „PAP sindromu“ (iš pranc. perte d‘auto-activation psychique - psichinės psichoaktyvacijos netekimas; dar vadinamas atimchorminiu sindromu arba psichine akinezija). Naujadarą „atimchormija“ 1922 m. įvedė M. Dide (1873-1944) and P. Guiraud (1882-1974), sudurdami du graikiškus žodžius thumos ir hormao, reiškiančius „nuotaiką, jutimus“ ir „paskatą, impulsą, apetitą“. Įdomu, kad beveik tuo pat metu terminą ėmė naudoti dar du: psichologas W. MacDougall (1871-1938) savo „chormijos teorijoje“ ir neurologas K. von Monakovas (1853-1930), juo žymėjęs kiekvienos gyvos būtybės skatinančią tendenciją. Ir visi jie buvo veikiami A. Bergsono „vitalinio impulso“ (elan vital) idėjos (1907). Tačiau istoriniame kontekste šis neologizmas naudotas tam tikro psichinio sutrikimo, vėliau imto vadinti šizofrenija (1908 m. įvesto vokiečių psichiatro Bleuler’io), elgesio apibūdinimui.
Vėliau tyrinėtojai nustatė, kad tam tikrų smegenų sričių pažeidimai sukelia pacientams motyvacijos dingimą, o taip pat sugebėjimą daryti sprendimus. Jie tarsi tampa savo gyvenimo stebėtojais, o ne aktyviais jo dalyviais. Jį reikia skirti nuo depresijos, nes depresijai būtinas liūdesys ar neigiamos mintys, o akinezės atveju išvis nėra jokių minčių, - nei teigiamų, nei neigiamų.

D. Laplane Prancūzijos neurologų draugijai La Salpetriere ligoninėje pranešė apie du atvejus, kuriuos jis priskyrė blyškiojo branduolio (globus pallidus) pažeidimui. Vienas atvejis buvo susijęs su vapsvos įkandimu, o kitas – apsinuodijus smalkėmis. MRI tuo metu dar nebuvo, o kompiuterinė tomografija (CT) negalėjo nustatyti tikslios pažeidimo vietos. Jis su kolegomis paskelbė trejetą straipsnių, po kurių A. Ali-Cherif’as su kitais išplėtė dar 3 atvejų aprašymus (visus dėl apsinuodijimo smalkėmis) irgi siejant su blyškiuoju branduoliu.

Praėjus kelioms savaitėms po nutikimo vandenyje, X visiškai pasikeitė. Buvęs gana aktyvus ir energingas vyras darėsi vis labiau pasyvus ir apatiškas. Jis ištisas dienas praleisdavo lovoje nejausdamas nei nuobodulio, nei nekantravimo. Jo šeima nuolat jam primindavo apie pagrindinius dalykus: „Pavalgyk. Apsirenk. Nueik į dušą“.

Tai būdinga „PAP sindromui“. Tokie pacientai nekuria jokių planų ateičiai. Niekas jų daugiau nedomina. Jie net numirtų iš bado, jei niekas jais nepasirūpintų. Neįtikėtina, tačiau jie jaučia alkį ir skausmą – tiesiog į tai nereaguoja. Jiems reikia išorinių stimulų, kad juos išjudintų. Tada jie gali atlikti gana sudėtingus darbus, kaip kad darė anksčiau. Jie dažniausiai nekalba, tačiau paklausti, atsako visai racionaliai apie savo keistą elgesį. Gaila, kad tos išorinės paskatos turi tik trumpalaikį poveikį.

60-metis gerbiamas prancūzas profesorius buvo stebimas dėl „susidomėjimo dingimo“. Jam prieš 3 mėn. tebuvo diagnozuotas praeinantis išemijos priepuolis ir nebuvo jokių rizikos dėl kraujagyslių požymių. Neurologiniai tyrimai buvo normalūs, išskyrus tam tikrą judesių sulėtėjimą ir prastą spontanišką verbalinį kalbėjimą. Pats jis niekuo nesiskundė, tačiau šeima ir kolegos pastebėjo neįprastą veiklos ir motyvacijos sumažėjimą. Anksčiau buvęs hiperaktyvus, dirbti pradėdavęs 3 val. ryto, turėjęs daugybę pomėgių (darbus sode, skaitymą, maisto ruošimą ir kt.) - tada kažkas staigiai pasikeitė per kelias savaites, o tada per 7 m. niekas nesikeitė. Pats savo būseną apibūdino taip: „Netekau stimulo, energijos. Nieko nenoriu. Rytais turiu prisiversti keltis, darau, nes privalau, be malonimo ar entuziazmo. Neturiu apetito, nėra poreikio valgyti; valgau tik iš principo“. Jis tebedėstė, tačiau tai darė tik kaip rutiną. Eidavo į susirinkimus, tačiau nerodė iniciatyvos kalbėti. Ir pas neurologą per tuos 7 m. nė karto neuždavė klausimo, niekad niekuo nenusiskundė, bet ir nerodė jokių depresijos požymių. Galėjo ilgiausiai tylėdamas sėdėti priešais gydytoją, kol tas ko nors paklausdavo. Paklaustas, ką mano, atsakydavo „Nieko, jokių minčių“. Ir kartu buvo pastebimas aukštas intelektualinis lygis, normali dėmesio koncentracija, orientavimasis ir judėjimas erdvėje suvokimas, gera atmintis. Vieninteliu sutrikimu tebuvo Viskonsino kortelių rūšiavimo testo atlikimas – profesorius pirmojo kriterijaus neatrasdavo net po 50 bandymų.
MRI rodė daugelį smulkių išeminių židinių ties pagumburio branduoliu (PVN). Jokių smegenų žievės atrofijos požymių ar baltosios medžiagos kaktos skiltyje pokyčių.

O kas vyksta tokių pacientų „galvose“? Apie ką jie mąsto? Paklausti, atsako „Nieko“. Ir tikrai, tokie pacientai paprastai savo dvasinę būseną apibūdina kaip „tuščią“.

Įdomu, kad jie psichologiškai nesijaučia blogai nuo tokio inertiškumo. Jie beveik nepajėgūs rodyti emocijas. Jie vertina situaciją, tačiau racionaliai, o ne emociškai.

Kai kuriems pacientams pasireiškia „apsėdimo“ simptomai – beprasmiai, pasikartojantys veiksmai, tokie, kaip šviesos ar televizoriaus įjungimas ir išjungimas ir pan. Gulėdamas lovoje, vienas pacientų nesiliovė skaičiuoti lubų lenteles. Kartais pacientai erzina žmones verbaliniais veiksmais, pvz., nuolat kartodami kvailus žodžius. Visų šių veiksmų priežastis nežinoma, tačiau, matyt, smegenys bando užpildyti mentalinę tuštumą.

Naudodami magnetinio rezonanso skenavimą (MRI), tyrinėtojai pradėjo atskleisti šio reiškinio paslaptis. Visais atvejais aptikta, kad yra paveiktos giliai smegenyse esantys pamato mazgai (basal ganglia). Sutrikimai kito nuo deguonies stygiaus užsikišus kraujagyslėms iki apsinuodijimo anglies viendeginiu. Taip X smegenyse buvo rasti du stambūs krešuliai, kurių didesnysis, buvęs kairiame smegenų pusrutulyje, spaudė pamato mazgą [ daugiau apie smegenų struktūrą žr. >>>>> ].

Pamato mazgai yra ilgos, plonos struktūros, turinčios stiprų ryšį su kanalais, kuriais jutimo organų informacija atnešama į motorinius centrus (siunčiančius impulsus į raumenis). Jie taip pat susiję su kaktos skiltimi, kurioje vyksta uždavinių sprendimas, planavimas bei sprendimų priėmimas. MRI rodo, kad daugelio pacientų kaktos skiltis nefunkcionuoja normaliai – atliekant mąstymo užduotis ji mažiau aktyvi nei sveikų žmonių.

Asmenys, kuriems buvo pažeista kaktos skiltis, turėjo panašių simptomų. Jie irgi buvo abejingi planuojant ateitį. Taigi, čia valios centras. O pamato mazgai nusprendžia, ar reikia aktyvinti kaktos skilties veiklą – tai tarsi jungiklis, ją įgungiantis ar išjungiantis.

Bet kodėl PAP sindromą turintys pacientai vis tiek reaguoja į išorinius stimulus, pvz., šeimos narių paskatinimus? Ogi todėl, kad yra ir kitų kelių, paveikiančių motyvaciją. Pvz., kaktos skiltį gali tiesiogiai skatinti kai kurios smegenų žievės sritys, tame tarpe ir kalbos centrai.

PAP sindromas yra pakankamai retas, tad dėl jo daryta nedaug tyrimų (nors verta atkreipti dėmesį į prancūzo Michel Habib’o tyrinėjimus Marselyje).Neaišku, ar yra galinčių padėti vaistų. Todėl tokiems pacientams kol kas sunku padėti.
Nors gali būti, kad PAP sindromas plačiau paplitęs nei pranešama, nes gali būti, kad jis ne visad atpažįstamas arba lydimas kitų („aiškesnių“) sutrikimų – ir dažnai paprasčiausiai apibūdinamas kaip „apatija“. Paskutiniu metu daromos pastangos apatijos atskyrimui nuo depresijos, nes jų simptomai panašūs.

Daugiau:


*) Dominique Laplane - prancūzų neurolojas ir profesorius Pitie-Salpetriere universitetinėje ligoninėje. Jis parašė dvi knygas provokuojančiais pavadinimais: „Ar laimė tik kvaliams?“ (1979, apie etiką) ir „Skrydis virš bokalo“ (1987, apie laisvės galimybes).

Brain in case of PAP syndrome

Lietimo iliuzijos
Tik pusė pasaulio
Draugas ar priešas?
Mikrobiotechnologija
Kas sukelia šizofreniją?
Socialinės tvarkos problema
Tingios akies įdarbinimas
Kas blogai su tuo piešiniu?
Psichiatro-paciento santykiai
Smegenys ir sprendimų priėmimas
6 būdai paspartinti smegenų veiklą
Akis-smegenys: Užsipildanti spraga
Mazochizmas - antropologinė paslaptis
Ar skaudėjo dantims mūsų senoliams?
Tai matėte ne kartą...
Faktas ar frenologija
Saulė sukelia čiaudulį
Senasis mano kūnas
Smegenys yra tampomi
Narcisizmas psichoanalizėje
Įgimta ar paveldėta?
Kelio suradimas
Pakeisti draugai
Laiko dvelksmas
Vartiklis