Laiko dvelksmas
Kas nežino, kaip sunkiai skinasi kelią naujos idėjos?
Taip pat skaitykite Ar tai mokslas?
Šiuolaikinė fizika į tiesą panašus mitas?
Ar visad tai tik paramokslinės idėjos?
1582 m. Grigaliaus XIII1) įvesta kalendoriaus reforma sukėlė protestų bangą tarp protestantų. Tai, kad daugelis atsisakė eiti į bažnyčią paskirtomis dienomis, atrodo visai suprantama. Juk, jų nuomone, popiežius tiesiog pavogė 10 d. Siekiant pailiustruoti prieštaraujančių argumentaciją, pateiksime vieną pavyzdį atseit, kalendoriaus pakeitimas supainios paukščius, kurie nežinos, kada migruoti.
Kai 18 a. pradžioje Papenas pasiūlė laivuose naudoti garo mašinas, jį palaikė tiesiog šarlatanu. 1760 m. Ispanijos vyriausybė sumanė asenizuoti Madrido gatves gydytojai tvirtino, kad tai sukels daugybę negalavimų, o naudos nebus jokios. Italai skundėsi, kad austrų imperatorius Josifas II2) liepė sunumeruoti namus ir apšviesti Milano gatves. O galiausiai visus sukėlė idėja tiesti geležinkelius. Buvo išsakomi tokie tvirtinimai, kokie gali kilti tik karščiuojančioje galvoje. Bavarijos medicinos kolegija tvirtino, kad tai pakenks gyventojų sveikatai toks greitas keliavimas keleiviams sukels smegenų sutrenkimą. Buvo siūloma bėgius iš abiejų pusių užstatyti medinėmis sienomis, kad būtų apsisaugota nuo smalsuolių minių.
Ir tokie nesusipratimai nėra būdingi tik tamsiai miniai. Kai prancūzas F. Lebonas3) sukūrė apšvietimą dujomis, buvo sakoma, kad tokia lempa negali degti be dagties. B. Franklino žaibolaidis sukėlė vien tik Londono karališkosios draugijos juoką ir ji pasisakė netgi prieš pranešimo publikavimą. A. Lavuazjė vandens struktūros nustatymas sukėlė daugybę pasisakymų. Kolegų poziciją gerai parodė akademikas J. Boehmė, pareiškęs, kad medžiaga, kurią 2000 m. laikė neskaidoma, negali turėti sudėtingą struktūrą. Elektrą atradęs Galvanis pradžioje sulaukė tik pašaipų jį vadino varlių choreografu. Taip pat visuomenė pasipriešino ir Vienos ginekologo pareiškimui apie gimdymo karštinės priežastį kad ją sukelia patys gydytojai savo rankomis bei instrumentais. Tad suprantamas Gėtės Fauste perteikiamas sarkazmas.
Toks griežtas naujų idėjų atmetimas atrodo nesuprantamu ir neįtikėtinu. Nenuostabu, kad tame kai kurie įžvelgia akivaizdžią žmogaus kvailumo apraišką. Anot vokiečių psichiatro L. Levenfieldo4), atskirų mokslininkų ir mokslo įstaigų neigiamas požiūris į naujas teorijas ir techninius išradimus yra e kas kita, kaip šių mokslo atstovų intelektualinio skurdumo paliudijimas.
Konceptualusis epochos fonas
Bet kuris pažinimas yra, visų pirma, patirties konceptualizacija. Nauja informacija praleidžiama per subjekto sampratos prizmę. Netgi kažkas visiškai nauja priimama iš to, kas žinoma, pozicijų. Tai labai aiškiai pastebima patirties verbalizacijoje, t.y. naujų realijų įvardijime. Kai kuriose kalbose dramblys vadinamas jaučiu su iltimis. Jei žmogus žino, kas yra jautis ir kas yra iltys, jis gali įsivaizduoti tą gyvūną. Kitaip, jam tas gyvūnas visai neįgis realijos statuso. Bet net ir žinantiems jaučius, jie atrodo vienodi: vieniems jų jie yra pasigailėtini gyvūnai, vos velkantys kojas tempiant sunkų plūgą, o kiti aršuolius, pasirengusius pulti raudonu audeklu mosuojantį toreadorą. Kaip čia neprisiminsi Viduramžiais paplitusio pasakojimo, kaip (aklieji ar tamsoje) bandė suprasti, kas yra dramblys (kai vienas lietė tik straublį, kitas koją ir t.t.).
Įdomus praeitame amžiuje atliktas eksperimentas, kai įvairiems dailininkams pasiūlė
nupiešti gyvūną (Afrikos skruzdėdą, kuris afrikietiškai vadinamas aardvark, žemės kiaule),
kurio tie nebuvo matę - vien tik pagal Britų enciklopedijos gana išsamų aprašymą. Ne tik
nebuvo vienodų piešinių, bet ir skyrėsi jie taip smarkiai, kad net neturėjo rūšiai būdingų bruožų.
Tai galioja ne tik egzotiniams tolimų kraštų gyvūnams, bet ir įprastiniams daiktams - pavyzdžiui, skrybėlėms. Ar visi vienodai ją įsivaizduoja?
Kartais žodis, turintis aiškią kultūrinę prasmę, perėjęs per kitokios patirties prizmę, įgauna visai kitokį, net fantastinį, turinį. Plinijus aprašė blemijų gentį. Manyta, kad kalbama apie būtybes be galvos, kurių akys ir burna yra krūtinėje. Tuo tarpu tai paprasto nesusipratimo, netikslaus perskaitymo, rezultatas. Begalviais (acefalais) vadinti, pvz., eretikai, kurių vadovas liko nežinomas arba turkmėnų gentys be vado, apie save sakę: Mes tauta be galvos. Daugelis civilizuotų senovės tautų barbarus vadino pusžmogiais", kinai mėgo kartoti, kad jie į pasaulį žvelgia abiem akimis, lotynai - viena, o visi kiti aplamai akli. Tokios metaforos, išgirstos mažiau civilizuotų kaimynų, galėjo jiems kelti fantastinius vaizdinius. Taip musulmonų legendose atsirado šikai ir nesnasai, primenantys pusiau perkirstus žmones (su viena ranka, koja ir akimi), t.y. pusžmogiai. Zulusų padavimuose jų ištisos gentys: vienoje legendoje jie oloje randa zulusų merginą ir pamano, kad tai du žmonės, tačiau atidžiau apžiūrėję, sušunka: Ji puiki, tačiau kam jai dvi kojos?.
Ne veltui rašytojai-fantastai siekia kažkaip pažaboti skaitytojų vaizduotę, priartinti prie tos prasmės, kurią įdeda į idėjas ir reiškinius. Viename interviu amerikietė L. Budžold pastebėjo, kad jos nuotykių apie M. Forkasigane serija prasideda nelabai originaliu ekskursu į MF astrogeografiją, aiškinančią šuolius tarp žvaigždžių per erdvėlaikio tunelius, pasiremiant perėjų ir tunelių bei tiltų kalnuose vaizdiniais, tačiau tarytum išplėstais iki nepaprastų matmenų. Taip pat galima paimti realias lokalias kautynes, vykusias tokiose siaurose vietose ir jas ekstrapoliuoti (dažnai, tiesiog supaprastinus) į romano siužetą. Jei skaitytojui nebus duoti atraminiai taškai, padedantys suvokti vienokius ar kitokius dalykus, gali atsirasti atstumas ir jis gali tiesiog nesuvirškinti skaitalo.
O kas gi žymima sąvoka naujas?
Matyt, tai, ko anksčiau nebuvo, kažkas atsirandantis ir neturintis prototipo. Kitaip, palyginimas
naujo su tuo, kas buvo iki tol. O tada iškyla kiekybinis veiksnys - nauja yra tokiu lygiu, kiek tai
skiriasi nuo sena. Tačiau kur ta riba, skirianti protingą naujovę nuo iškrentančios?
Gal tai viso labo subjektyvus dalykas - ko negali vienas, pasiekiama kitam? Taip, tačiau ne visai. Aišku, individualių galimybių diapazonas labai platus, tačiau ne begalinis. Jas nusako konkretus laikmetis - ir kiekvieno individo koncepcinę struktūrą sudaro apibendrinta sąvokų, nuostatų ir stereotipų sistema, įgaunama jam gimstant ir besivystanti per visą gyvenimą. Tai savotiškas visuomeninis akiratis, uždedantis ribas naujovių suvokimui. Galima vaizdžiai pasakyti, kad tai laiko dvelksmas, laikmečio fonas.
Pasinaudokime kita metafora. Pagal Fridmano visatos modelį, Visata turi horizontą - tai atstumas, kurį spėjo nueiti šviesa nuo Didžiojo sprogimo iki šios akimirkos (tai apie 15 mlrd. šviesmečių). Šio horizonto ypatybė ta, kad už jo jokių šviesos šaltinių mes negalėsime stebėti. Taigi, mums už to horizonto niekas neegzistuoja?!
Vargu bau. Simplicijus komentaruose Aristotelio Fizikai su nuoroda į Eudemą mini mintinį eksperimentą, kurį sumąstė Architas Tarentietis. Tarkim, atsiduriu ant Visatos krašto, t.y. ant nejudančių žvaigždžių sferos - ar galiu už jos iškišti ranką ar lazdą? Aišku kad taip, nes priešingas atsakymas tiesiog kvailas. Nes tai, kad yra anapus, arba kūnas, arba vieta. Ir taip, kur bebūtų pakraštys, jį galima pasiekti ir nutolinti vis toliau ir toliau. Faktiškai, Visata tampa bekraštė. Ir anapus jos horizonto, kažkas turi vykti - tik apie tai mes neturime galimybių sužinoti.
Konceptualinio epochos fono apribojimus galime palyginti su Visatos horizonto samprata. Jis tįsta laike, tačiau kiekvieną akimirką ribojamas to lygio, kurį pasiekė žmonių pasaulio suvokimas.
Dar 18 a. Europoje buvo paplitusi raganų medžioklė. Paskutinės bausmės įvykdytos 1754 m. Bavarijoje, 1785 m. Glaruse, 1793 m. Poznanėje. O raganų persekiojimą reguliuojantys įstatymai atšaukti, pvz., Bavarijoje, tik 1813 m. Martianas Liuteris raganų atžvilgiu buvo griežtas: Aš jų visai nesigailiu, sudeginčiau jas visas. Seras M. Gelas korė raganas Sufolke, remdamasis Šv. Raštais ir visų tautų ir laikų išminčiais. Anglijos karaliaus Jakovo akivaizdoje kankino daktarą Fianą už tai, kad jis organizavo visą raganų laivyną ir rėčių pagalba sukėlė audrą, kai karaliaus kariuomenė iš Danijos grįžo į tėvynę. Bet kokie tvirtinimai tokių procesų naudai buvo priimami kaip savaime suprantami, o prieštaraujantys atmetami kaip netikri ar suklastoti.
Viduramžių akiratį geriausiai paliudija gyvūnų teismai, kuriuose kartu su dvasininkais dalyvavo ir juristai. Procesuose buvo laikomasi visų tų pačių taisyklių, kaip teisiant ir žmones: juos kaltino prokurorai ir gynė advokatai. Bazelyje degino gaidžius, kurie, atseit, dėjo kiaušinius (pagal seną prietarą, jie galėjo dėti kiaušinius, tačiau šie nešė nelaimes). 1499 m. mirties bausmė už nužudymą skirta kiaulei. Kai kurios gyvūnų rūšys (pelės, žiurkės, kurmiai, vikšrai, gyvatės, rupūžės ir pan.) stodavo prieš Bažnyčios teismą - manyta, kad jais atsikratyti galima tik Bažnyčios prakeiksmu ir atskyrimu nuo Bažnyčios.
Galima tokius teismus laikyti kvailumo viršūne ir aiškiu žmogaus ribotumo įrodymu, tačiau juose dalyvavo labai išsilavinę ir iškilūs to meto žmonės, kuriems raganų persekiojimas ar bausmės gyvūnams ar negyviems daiktams organiškai įsiliejo į buities simbolių hierarchiją. Griežtas procedūrų laikymasis jiems buvo teisingumo įsikūnijimas.
Bažnyčios istorija mini stebuklą, įvykusį uždarant Nikėjos susirinkimą. Kol posėdžiavo Bažnyčios tėvai, numirė du jų kolegos, Chrisanfas ir Misonijus. Siekdami visuotinio pritarimo, protokolus nunešė į kapines ir paliko ant kapų, su prašymu juos pasirašyti. Ir nutiko stebuklas - kitą dieną protokolus rado pasirašytus, tačiau su įdomiu prierašu: "Mes, Chrisanfas ir Misonijus, sutikdami su visais šventojo visuotinio Nikėjos soboro tėvais, nors esame ir atskirti nuo kūno, pasirašome šiuos protokolus savo rankomis". Va tik lieka klausimas, kaip jie sugebėjo judinti rankas, kai buvo atsiskyrę nuo kūno?
Naujo elemento įsiliejimas į konceptualinį foną gali apriboti prietarų veikimą. Taip geležis, imta visuotinai naudoti gerokai vėliau nei atsirado legendos apie džinus ir elfus, jiems kelia mirtiną pavojų. Jiems jos paminėjimas sukelia jiems grėsmę. Ji nuveja burtininkus ir atima jų galias. Būdami akmens amžiaus tvariniai, jie dreba priešais metalą ir jo vengia. Ir ne veltui paplito paprotys ant durų prikalti pasagą.
Vienok, bet kuri epocha nėra vienalytė - vienos mokslo šakos veržiasi į ateitį, o kitos sustingsta ir nesivysto. O tarp jų visa eilė tarpinių formų. Judesiai sukelia "įtrūkimus", pro kuriuos prasiveržia "svetimas" elementas. Taip Atgimimo epochos mokslininkai skausmingai palietė krikščioniškąją tradiciją. Mat europietiškame supratime buvo stipri ir Antikos dvasia, kurios požiūriu, visų reiškinių esmėje yra matematiniai principai. Juos išsiaiškinus, galima suprasti būties egzistavimo formas.
Tas dvejų, atrodytų, nesuderinamų plastų sąveika buvo išsigelbėjimas Europos mokslui. Taip, Dievas sukūrė pasaulį ir jame viešpatauja dieviškasis sumanymas. Tačiau tasai planas pagrįstas matematiniais santykiais - juk neveltui Šv. Rašte sakoma, kad viskas sutverta pagal matą, skaičių ir svorį. Štai kodėl matematika - ta kalba, kuria parašyta gamtos knyga.
Ypač aiškiai tai išsakė J. Kepleris. Traktate apie pasaulinę harmoniją jis pabrėžia, kad Dievas sukūrė pasaulį remdamasis savo kūrybinėmis idėjomis, kurios yra archetipinės formos, žmogaus suvokiamos kaip matematiniai santykiai. Juos suprasti galime todėl, kad patys esame sutverti Dievo pagal jo atvaizdą (taigi, ir dvasinį). Tad fizikoje perteikiamos dieviškos idėjos, o ji ne kas kita, o tarnavimas Dievui.
Dar vaizdesnis J. Bernulio pavyzdys. 1676 m. vasarą jis iš Bazelio išvyko į ilgą kelionė po Europą, kurios metu aplankė ir Prancūziją bei Italiją. Ten jam teko ne tik užsidirbti pragyvenimui (kaip namų mokytojas), bet ir tirti tautų papročius bei lavintis kalbose. 1680 m. pavasarį grįžęs į Šveicariją, jis paskelbė veikalą apie kometas, kuriame neigė, kad tai "oro reiškiniai" ir tvirtino jas esant dangaus kūnais, judančiais ir turinčiais savas trajektorijas. Aišku, tai sukėlė aštrią dvasininkų reakciją - juk jų nuomone, kometos yra Dievo pykčio apraiškos. Bernulis rado gudrią išeitį - kometos dangumi juda pagal Dievo valią (ir tada pasirodo tada, kai tasai panorsta parodyti savo nepasitenkinimą). Antrame leidime J, Bernulis tai išvystė dar toliau - jis atskyrė kometos branduolį ir uodegą. Branduolys yra įprastas dangaus kūnas paklūstantis dangaus mechanikos dėsniams, o uodega būtent ir įkūnija Dievo pyktį, kuris proporcingas uodegos dydžiui.
Konceptuali įtampa
20 a. 3 dešimtm. psichologas M. Kokanda tyrinėjo sunkumus, kuriuos patiria asmenys, besistengiantys atstatyti sakiniuose praleistas dalis. Tiriamiesiems buvo duodami dviejų tipų uždaviniai: a) sakiniai, išreiškiantys vieną mintį; b) "išsiskiriantys" sakiniai, kuriuose reikėjo suderinti tam tikrą idėją ir konceptualų pagrindą.
Pirmo tipo uždaviniuose praleista vieta tarsi "uždaro" sakinį (nors tai ir nereiškia, kad galimas tik vienas variantas, pvz., "Negaliu nusipirkti knygos, nes ..." - kurį galima užbaigti tiek "neturiu pinigų", tiek "nenoriu"). Toks "uždarymas" ateina į galvą beveik iškart, kaip velniūkštis iš tabokinės, tad su tokio tipo užduotimis susitvarkoma lengvai.
Sudėtingesnis antrasis variantas. Paimkime "Krosnis buvo karšta .... turėjau nedaug anglių". Buvo juntamas abiejų dalių nesuderinamumas - juk, kad krosnis būtų karšta, ją reikia gerai pakūrenti, o to negalima, kai trūksta anglių. Gabūs tiriamieji tarpą užpildydavo jungtuku "nors", kas tėra kalbiniu prieštaravimų suminkštinimu. Taip nebandoma jį išspręsti - tiesiog konstatuojamas netikėtas efektas.
Matyt, užduotis buvo pateikta gana paviršutiniškai, todėl jie laikė savo misiją atlikta, kai sakinys tapdavo prasmingu, nors pats prasminis konfliktas likdavo neišspręstas. Tai "normali" studento reakcija, kai siekiama minimizuoti pastangas atsakymo suradimui. Tad jie ir nesistengė labiau įsigilinti į prasmines sakinio gelmes be atskiro paraginimo. O juk galėjo tekti rasti teiginių nesuderinamumo paaiškinimą. Tarkim, tokiu paaiškinimu galėjo būti nepaprastas krosnies efektyvumas, kai jos įkaitinimui pakanka mažo anglių kiekio. Tokią naują konceptualią prasmę perteikia sakinys: "Ši krosnis buvo karšta, nors naudoja nedaug anglių". Čia, be jungtuko "nors", atsiranda įvardis "ši", nurodanti individualų objektą ir pakeičiamas veiksmažodis "naudoja", kuris anglių turėjimo faktą pakeičia jų naudojamumu. Kartu visiškai pasikeičia sakinio prasmė - iš nuostabos dėl prieštaravimų jis virsta motyvacija.
Iš tikro, prieštaravimas "krosnis karštis - anglies sunaudojimas" niekur nedingsta, lieka konteksto ašimi. Pasikeičia tik krosnies savybė, susijusi su įšilimu, tačiau maisto ruošimui tai jokios įtakos neturi. Iš esmės, tokio prieštaravimo įveikime nėra nieko nauja - jį naudojo visi novatoriai, kuriems pavyko savo idėjas įterpti į konceptualų epochos foną. Apie kažką tokio numanė jau Sokratas. Vienas kaltinimų jam buvo, kad jis klaidina žmones, aiškindamas, kad žino tik tai, kad nieko nežino. Bet juk Delfų orakulas paskelbė, kad Sokratas yra išmintingiausias iš helenų. Tad - arba neteisus orakulas, arba gudrauja išminčius, stengdamasis atspėti kažką, kas nelabai aišku kitiems, tačiau labai svarbu jam pačiam.
Kaip reagavo Sokratas? Jis pareiškė, kad teisūs abu. Juk jis suprato bent tai, ko kiti helenai nesuvokė. Tiesa, nuo bausmės tai Sokrato neišgelbėjo. Metodologinis skepticizmas kėsinosi sugriauti daugelį amžių susiklosčiusias Atėnų sampratas. Ypač aiškinant, kad nieko užtikrintai žinoti neįmanoma. Sokratas vertė abejoti paviršutinišku santykiu su daiktais. Jis suprato, kad po jų išore glūdi ypatingos prasmės, kurios ir sudaro tikrąją jų būtį. Ir tai buvo tuo metu, kai visi kiti buvo šešėlių nelaisvėje, manydami, kad tiesioginis jutimas ir yra pasaulio esmė. Keista tik, kad Delfų orakulas pripažino jš išmintingiausiu - teisingiau būtų jš laikyti vieninteliu išminčiumi. Sokratas bandė surasti plyšį tarp konceptualaus fono ir metodologinio skepticizmo, tačiau jam tai nepavyko.
Vengrų psichologas L. Sekėjus bandomiesiems pateikė nesudėtingą užduotį. Ant nuožulnios
plokštumos nedidelį vežimėlį prilaikė siūlu, kurį, permestą per viršutinį kraštą, žemyn tempė
nedidelis netalinis svarstelis, dalinai paniręs į vandenį stikliniame inde. Greta buvo kitas indas
su įmerkta pipete. Reikėjo priversti aukštyn pavažiuoti vežimėlį, nieko neliečiant ir naudojantis tik pipete.
Daugeliui šis uždavinys buvo neišsprendžiamas. Jie suprato, kad reikia žemyn nuleisti svarstelį, tačiau nesuprato, kaip tai padaryti valdant tik vandens lygį. Tačiau situacija visiškai pasikeitė, kai metalinį svarstelį pakeitė mediniu svoriu. Bandomieji iškart pasiūlė išsiurbti dalį vandens, kad medinis svoris nusileistų žemiau. Ir įdomiausia, kad po to ir "metalinis" variantas daugeliui bandomųjų tapo aiškus.
Iš kur atsiranda toks skirtumas? Iš esmės, čia vėl toji sandūra: konceptualus laukas - nauja idėja. Bandomuosius suglumino tai, kad metalinį svarelį galima nuleisti išsiurbiant vandenį. Iš tikro, metalinis ir medinis svoris tik iš pirmo žvilgsnio atrodo esą skirtingi objektai (vienas skęsta, kitas plaukia) skirtingai sąveikaujantys su vandeniu.
Tačiau kodėl dalis bandomųjų užduotį išsprendė? Apklausa parodė, kad jie atsiribojo nuo sveiko proto ir dėmesį sutelkė į hidrostatinį Archimedo principą. Plūdrumas nėra neatskiriama kūno savybė, o tėra apsprendžiama jo svorio ir išstumto vandens svorio santykiu.
O kodėl dalis bandomųjų išsprendė "metalinį" variantą, kai jiems pasidavė "medinis"? Šio proceso metu buvo tikslinamas, "šlifuojamas" konceptualinis fonas. Ir nors jie nesuprato priežasties, tačiau suvokė, kad siūlas skirtas ne svorio laikymui, o vežimėlio padėties reguliavimui. Vanduo vis tiek kelia kūnus, net ir tuos, kurie skęsta. Ir vežimėlio padėtis priklauso nuo vandens lygio inde.
Jei idėja prieštarauja fonui ir lieka neaišku, ką su ja daryti, ji lieka bevaisė (ir vėliau apie jas pasako - ji nepararė jokios įtakos žmonijos vystymuisi). Tokie atvejai nėra retenybė (M. Nostradamas ar R. Bartolinis yra labiau išimtys, o ne taisyklės). Neretai mokslininkai nukenčia, kai bando įrodinėti savo atradimų naujumą. Kartais naudinga (tegu ir nenuoširdžiai) teigti, kad jie beveik kyla iš pirmtakų darbų. Tokiu atveju sušvelninamas pasipriešinimas jiems. Taip A. Kekulė 1858 m. straipsnio, pirmąkart pateikusio valentingumo principus, gale specialiai pabrėžė, kad šiems samprotavimams teikia tik pavaldžią reikšmę. A. Butlerovas savo pranešimą apie cheminės sudėties teoriją (1861 m.) užbaigė pareikšdamas, kad visai nemano skelbti naują teoriją ir tikisi, kad išreiškia daugelio chemikų idėjas. Tuo tarpu daug bendro turintis A. Kuperio straipsnis apie valentingumą buvo užmirštas, nes autorius elgėsi pernelyg iššaukiančiai.
Asirų-babiloniečių dantiraštį iššifravo 27 m. amžiaus mokytojas G. F. Grotefendas, kurio
vieninteliu pomėgiu buvo rebusų sprendimas. Jis susilažino su Getingeno bibliotekos
sekretoriumi, kad iššifruos tą raštą, jei gaus kokius nors teksto pavyzdžius. Jis nežinojo, kokia
kalba parašyti tekstai, koks rašto pobūdis (garsinis, skiemeninis ar ideografinis), kokia
kryptimi reikia jį skaityti. Jis buvo germanistas ir nesusipažinęs su jokia Rytų kalba. Kaip jam pavyko?
Pirmiausia, įprotis dirbti metodiškai, pasirengimas laipsniškai sistemiškai spręsti uždavinį. Antra, sveikas garbės jausmas ir noras laimėti lažybas. Trečia, jis nebuvo visai pašalinis asmuo toje srityje (dar 1799 m. jis išleido knygą "Apie pasigrafiją arba universalų raštą").
G. Grotefenduui pavyko atskleisti dešimties ženklų prasmę - ir tai buvo raktas į senąją persų kalbą ir kitus dantiraščius. Tačiau šis pasiekimas neatnešė jam akademinių pagyrų. Lygtai Getingeno universiteto Mokslo taryba ir sutiko išklausyti pranešimą. Tačiau kaip galėjo pasisakyti ne Akademijos narys? Teko pranešimą skaityti prof. O. Tichsenui. Be to susidomėjimas šituo atradimu buvo toks mažas, kad pranešimo klausymas išsiskaitė į tris posėdžius - 1802 m. rugsėjo-lapkričio mėn. O Tichsenui pabandžius išspausdinti pilną pranešimo tekstą, pasipriešino Getingeno universitetas, kuris negalėjo leisti, kad tokį darbą publikuotų ne orientologas. Tuo tarpu savas galėjo skleisti bet kokius kliedesius (bet tik savo vardu).
Tačiau įsivaizdavimas apie mokslinį reiklumą neretai pervertinimas. Kartais moksliniai sluoksniai būna taip panirusi į moksliškai atrodančius kliedėjimus, kad kritiškumu nusileidžia net sveikam protui. Istorijoje tokių pavyzdžių nors vežimu vežk. Ir ne tik tolimoje praeityje. Štai 20 a. 7 dešimtm. Dž. Mac-Konelas iš JAV mokslo žurnaluose paskelbė seriją straipsnių apie bandymus su plokščiosiomis kirmėlėmis. Jos buvo veikiamos šviesa derinant su elektros šoku. Buvo laikoma, kad taip jose susiformuoja sąlyginiai refleksai. Tada tokias kirmėles supjaustydavo smulkiais gabaliukais ir sušerdavo jų nemokytiems gentainiams. Buvo tvirtinama, kad paragavę mokytų gentainių, kirmėlės irgi imdavo elgtis taip, tarytum atsimintų suvalgytus refleksus. Tokie straipsniai šmėkščiojo kelis metus, tačiau vėliau paaiškėjo, kad plokščiosioms kirmėlėms nepaprastai sunku (jei aplamai įmanoma) sukelti asociaciją tarp šviesos ir elektros šoko.
Tačiau tai dar ne istorijos pabaiga. Dar toliau nuėjo Dž. Mac-Konelo mokinys A. Džekobsonas iš Kalifornijos. Jis mokė žiurkes ateiti prie šėryklos po šviesos žybsnio ar trakštelėjimo, tada nužudydavo tuos gyvūnėlius, iš jų smegenų išskirdavo RNR ir įšvirkšdavo į virškinimo traktą nemokytiems gentainiams. Buvo teigiama, kad paragavę mokytų individų RNR, žiurkės įgydavo polinkį reaguoti į atitinkamą signalą. maža to, A. Džekobsonas teigė, kad jam pavyko tokius žiurkių įpročius perduoti žiurkėnams.
Tačiau aukščiausio mokslinio pasitikėjimo lygį kolegos parodė anglų psichologui S. Bertui, tyrinėjusiam protinius dvynių, kilusių iš vienos kiaušialąstės, sugebėjimus. Išoriškai idėja atrodė labai įtikinama - pvz., broliai-korsikiečiai A. Diuma, atskirti nuo pat gimimo, vienu metu jautė ir skausmą, ir malonumus, nors juos skyrė dideli atstumai.
Buvo laikoma, kad S. Bertas 20 m. tyrė tokius dvynius ir įrodė, kad nėra didelių koreliacijų tarp jų protinių sugebėjimų ir ekonominių gyvenimo sąlygų. Ir tik po S. Berto mirties paaiškėjo, kad dauguma jo rezultatų buvo suklastoti.Jis pats rašė pagiriamuosius straipsnius ir juos spausdino išgalvotais vardais. Atrodytų, kad S. Berto nuvainikavimas turėjo sukelti pasipiktinimą mokslo sluoksniuose. Nieko panašaus! Kolegos ėmėsi ieškoti pateisinimų tokiam jo poelgiui - ir tie pateisinimai neretai atrodė netgi labiau dviprasmiški, nei S. Berto rezultatai. Galiausiai kai kurie vyresni kolegos prisipažino, kad jo straipsniai visad kėlė abejones, tačiau atvirai jas išreikšti nebuvo įmanoma - taip slėgė jo autoritetas.
Supernaujų idėjų autoriai neretai kenčia nuo vidinės vienatvės, nerasdami bendros kalbos su aplinkiniais. Neretai jie aplamai liaujasi bendrauti, sudarydami ne šio pasaulio žmonių įvaizdį. Tai dar nereiškia, kad jie gyvena kaip atsiskyrėliai. Tarp jų yra ir tokių, kurie gyvena linksmą, nerūpestingą, o kartais ir paleistuvingą gyvenimą, pilną nuotykių ir gyvo bendravimo. netgi artimieji kartais neturi nė mažiausio supratimo, kokis mintys knibžda jų galvose ir kiek jos aplenkia žmonijos išsivystymą. Tad priežodį Nebūsi pranašu tėvynėje reikia išplėsti, apimant ne tik erdvinę, bet ir laikinę tėvynę, kurios dvelksmas nuolat degina subjektą ir neleidžia jo supernaujai idėjai tapti visuomenės turtu.
1) Grigalius XIII (tikr. Ugo Boncompagni, 1502-1585) - Romos popiežius (1572- 1585), 1582 m. reformavęs Julijaus kalendorių, suderindamas jį su astronominiais duomenimis (Grigaliaus kalendorius). Įsteigė nuolatines nunciatūras, pritarė misionieriškai veiklai Ispanijos ir Portugalijos kolonijose, rėmė jėzuitų misijas. 1570 m. įkūrė jėzuitų kolegiją Vilniuje, pertvarkė ligi tol galiojusią kanonų teisę, rūpinosi popiežiaus valstybės žemės ūkiu ir manufaktūromis. 1581 m. tarpininkavo tarp caro Ivano IV ir LDK Stepono Batoro dėl taikos ir koalicijos prieš Osmanų imperiją sudarymo.
2) Juozapas II (Josef Benedikt Anton Michael Adam, 1741-1790)
Romos imperatorius (nuo 1765 m.) ir Habsburgų monarchas (nuo 1780 m.), iškilus valstybės veikėjas, reformatorius, ryškus
švietėjiško absoliutizmo atstovas. Buvo menų globėju. Jis sušvelnino cenzūrą, panaikino 700 vienuolynų,
konfiskuodamas jų turtus, garantavo lygias teises visoms krikščionių bažnyčioms bei sektoms, 17811785 m.
panaikino baudžiavą ir apribojo dvarininkų jurisdikciją, skelbė visų luomų teisinę lygybę. 1784 m. vokiečių kalbą paskelbė
visiems privaloma valstybine kalba, atliko gyventojų surašymą. Šioms reformoms labai priešinosi bajorija, dvasininkai ir
nevokiškoji Austrijos gyventojų dalis, ypač vengrai.
1789 m. organizavo Pesto (dabart. Budapešto dalies) gatvių apšvietimą įrengiant aliejinius žibintus.
O štai prie Pranciškaus Juozapo I (1830-1916, imperatorius nuo 1848 m.)
Vienos gatvėse dujiniai šviestuvai 1843 m. įrengti. 1881 m. imperatorius nusprendė statytis Hermio vilą (pradžioje vadintą
Villa Waldruh), kuri buvo baigta 1886 m. Kelias, vedantis į vilą - pirmoji gatvė su elektriniu apšvietimu. Be to viloje
buvo įrengtas pirmasis Vienoje telefonas. Tačiau pats imperatorius į rūmus neįsivedė telefono ir sunkiai sutiko įvesti
elektrą ir vandentiekį jis iki gyvenimo pabaigos naudojosi mobilia kaučiukine vonia, į kurią vanduo būdavo pilamas kibirais.
3) Filipas Lebonas (Phillipe Le Bon, 1767-1804) prancūzų inžinierius (tiltų ir kelių), tačiau domėjosi ir garo mašinomis. 1799 m., ruošiant medieną laivynui, jam kilo termolempos idėja; ji skleidė šviesą degindama dujas tik turėjo trūkumą, nes skleidė nemalonų kvapą. Jis iš Brachy miestelio persikėlė į Paryžių ir išsiėmė patentą. 1801 m. jis dujinį apšvietimą turėjo savo name ir sode, ir galiausiai 1820-ais dujomis pradėtos apšvietinėti Paryžiaus gatvės.
4) Leopoldas Levenfeldas (Leopold Loewenfeld, 1847-1923) vokiečių psichiatras, Z. Froido draugas, bet kritikavęs jį dėl baimių neurozių supratimo. Laikomas seksopatologijos pradininku. Jo noras dėstytojauti neišsipildė, tikriausiai, dėl judaizmo tikėjimo. Užsiėmė sapnais ir jų aiškinimu tai išdėstė straipsnyje Apie sapnus (1901). Pagrindė ir praktikavo motyvuotos įtaigos sapne metodą.
Taip pat skaitykite:
Ar tai mokslas?
Piterio principas
Žvejybos matematika
Įvykių prisiminimas laike
Atsiradimai ir paaiškinimai
Robertas Kochas ir Lietuva
Objektyvizmas (Ayn Rand)
P. Fejerabendas prieš mokslą
Ar didžiausia problema - atšilimas?
Durkheimo, Parsonso ir Giddenso modeliai
Šiuolaikinė fizika į tiesą panašus mitas?
Alternatyvios žmogaus kilties teorijos
Ar visad tai tik paramokslinės idėjos?
J. Habermasas: Nuosaiki proto kritika
Kamieninės ląstelės sukelia vėžį
E.Weinberger. Karmos pėdsakai
Svetimų minčių problema
Raganų medžiotojas
V. Vernadskio noosfera
Volteras. Mikromegas
Kodėl dangus žydras?
Nyčė: Valia mirčiai
Vartiklis
Skaitiniai
Vartiklis