Volteras*). Mikromegas
Filosofinė apysaka

Pirmoji dalis. Sirijaus gyventojo kelionė į Saturną

Volteras. Graviura / Voltaire Vienoje planetų, besisukančių aplink žvaigždę, kuri vadinama Sirijumi, gyveno toks gana protingas jaunuolis, su kuriuo turėjau garbę susipažinti jo paskutinės kelionės po mūsų nedidelį skruzdėlyną metu. Jo vardas yra Mikromegas 1) – vardas, vertas visų didžiūnų. Mikromego ūgis buvo 8 ljė: 8 ljė aš suprantu kaip 24 tūkstančius geometrinių žingsnių, kurių kiekvienas yra 5 pėdos.

Atsiras algebros žinovų, labai naudingų visuomenei žmonių, kurie iškart čiups plunksną ir paskaičiuos, kad pono Mikromego, Sirijaus gyventojo, ūgis siekia siekia 24 tūkstančius žingsnių, o kitais žodžiais – 120 tūkstančių pėdų, o tuo tarpu žemės gyventojo ūgis neviršija 5 pėdų, o mūsų planetos apimtis lygi 9 tūkstančiams mylių; vadinasi, sakys jie, visiškai akivaizdu, kad planeta, kurioje jis gimė, 21 milijoną 600 tūkstančius kartų didesnė už mūsų mažylę Žemę. Gamtoje šis reiškinys visai natūralus ir neypatingas. Kai kurių Vokietijos ir Italijos valdovų valdos, kurias galima apvažiuoti per kokį tai pusvalandį, palyginus jas su Turkijos, Moskovijos ar Kinijos imperijomis suteikia tik silpną palyginimą apie tuos nepaprastus skirtumus, būdingus, gamtos valia, visa kam.

Kadangi jo šviesybės plotis lygus mano nurodytam aukščiui, mūsų mezgėjai ir dailininkai nesistebės tuo, kad apimtis yra 50 tūkstančių pėdų, - bendrai imant, labai padori proporcija.

Mikromegas – vienas šviesiausių mūsų laikmečio protų; jis žino daugybę dalykų ir net turi išradimų; jam dar nebuvo sukakę ir 250 metų ir jis, jų įpročiu, dar tebesimokė savo planetos jėzuitų koledže, kai, tik savo sąmoningumo dėka, suformulavo ir įrodė per 50 teoremų, tai yra 18 daugiau, nei Blezas Paskalis, kuris, įrodęs 32 žaisdamas, kaip tvirtina jo sesuo2), po to tapo gana vidutiniu geometru ir labai prastu metafiziku. Link 450-ųjų, ties jaunystės slenksčiu, Mikromegas užsiėmėm trijų smulkių, neturinčių ir 100 pėdų į plotį ir neįžiūrimų per įprastą mikroskopą, vabzdžių anatominiu tyrinėjimu; jis apie juos parašė labai patrauklią knygą, sukėlusią, vienok, jam kai kurių nemalonumų. Jo šalies muftijus3), baisus priekabiautojas ir kartu stuobrys, knygoje įžvelgė įtartinų, pavojingų ir erezija kvepiančių teiginių ir ėmė aršiai persekioti autorių; kalbama buvo apie tai ar tapati Sirijaus blakių ir sraigių substancinė forma. Mikromegas gynėsi labai išradingai ir į savo pusę patraukė moteris; tąsymasis tęsėsi 220 metų ir galiausiai muftijus pasiekė, kad knygą valstybininkai uždraudė, nors jie jos ir neskaitė, o autoriui buvo uždrausta lankytis rūmuose 800 metų.

Jis nelabai sielvartavo dėl pašalinimo iš rūmų, nugrimzdusių į sumaištį ir rietenas. Sukūręs labai šmaikščią dainelę apie muftijų, kuri, beje, to visai netrikdė, Mikromegas išvyko į kelionę po svetimas planetas, kad, kaip sakoma, užbaigtų proto ir širdies mokymą. Keliavęs tik diližanais ir karietomis, be abejonės, labai stebėsis aukštųjų sferų gyventojų ekipažais, nes mes, ant mūsiškės purvo krūvelės, nesugebam įsivaizduoti kažką, kas netelpa į žemiškų įpročių ribas. Tačiau mūsų keliauninkas puikiai žinojo ir traukos dėsnius ei visas traukos ir atostūmio jėgas. Ir jas panaudojo taip išmintingai, kad, kartais apžergęs saulės spindulį, o kitąkart pasinaudojęs kokia nors kometa, kėlėsi su savo tarnais nuo planetos prie planetos, tarsi paukštis straksintis nuo šakos ant šakos. Taip per trumpą laiką išraižė visą Paukščių taką, ir neturiu teisės nutylėti, kad proskynose tarp žvaigždžių, kuriomis tasai nusėtas, Mikromegas taip ir neįžvelgė to nuostabaus empirinio dangaus, kuris, palei garsiojo vikaro Derchemo4) tvirtinimą, buvo šio aptiktas paprastų žiūronų pagalba. Visai nenoriu pasakyti, kad poną Derchemą apgavo rega, - o ne, apsaugok Viešpatie! Tačiau Mikromegas buvojo tose vietose, jis atidus stebėtojas, o aš siekiu niekam neprieštarauti.

Micromegas. Voltaire / Mikromegas. Volteras Gerokai paklajojęs, Mikromegas pasiekė Saturną. Ir kaip bebuvo įpratęs prie visokių keistenybių, vis tik matydamas šitos planetos ir jos gyventojų smulkumą, jis negalėjo sulaikyti pranašumo šypsenos, kuri kartais nevalingai papuošia net ir išminčių lūpas. Juk, galų gale, Saturnas viso labo tik 900 kartų didesnis už Žemę, o jo gyventojai tiesiog nykštukai, 1000 tuazų5) ar panašaus ūgio. Pradžioje jis kartu su palyda iš jų kiek pasijuokė, panašiai kaip italų muzikantas6), atvykęs į Prancūziją, juokiasi iš Liuli7) muzikos. Tačiau būdamas sveiko proto, jis greitai suprato, kad negalima laikyti juokingu mąstančią būtybę tik todėl, kad ji viso labo 6 tūkstančių pėdų ūgio. Iš pradžių apstulbinęs saturniečius, vėliau Mikromegas su jais susibičiuliavo. Ypač glaudi draugystė buvo du Saturno akademijos sekretoriumi, kaip reta protingu žmogumi, Kuris, tiesa, nieko neišrado, tačiau labai puikiai dėstė kitų išradimų esmę, neblogai eiliavo lengvus eilėraštukus ir atlikdavo sudėtingus paskaičiavimus. Skaitytojų palinksminimui čia pateikiu šaunų pokalbį tarp Mikromego ir pono sekretoriaus.

Antra dalis. Sirijaus gyventojo pokalbis su Saturno gyventoju

Kai jo šviesybė prigulė, sekretorius pasilenkė prie jo:
- Reikia pripažinti, - tarė Mikromegas, - kad gamta labai įvairi.
- Taip, - pasakė saturnietis, - gamta, tai klombos, kurių gėlės...
- Meskite savo tą klombą, - nutraukė jį Mikromegas.
- Gamta, - vėl pradėjo sekretorius, - tai susibėgimas blondinių ir brunečių, kurių apdarai...
- Rūpi man čia tos jūsų brunetės! – šūktelėjo Sirijaus gyventojas.
- Ji - tai galerija portretų, kurių veidai...
- Na ne, - paprieštaravo keliautojas, - sakau tau dar kartą: - gamta – tai gamta. Kam ieškoti jai palyginimų?
- Kas jums būtų suteiktas malonumas, - atsakė sekretorius.
- O aš visai nenoriu, kad man suteikinėtų malonumą, -atsakė keliautojas. – Noriu, kad mane apšviestumėte. Pradžioje papasakokite, kiek jutimų organų turi jūsų planetos žmonės?
- 72, - pasakė akademikas, - ir mes nuolat skundžiamės, kad jų trūksta. Mūsų vaizduotė nuskrieja už mūsų galimybių. Tam, mums suteikti 72 jutimai, ir vienas žiedas, ir 5 mėnuliai, tačiau mes visąlaik jaučiame savo ribotumą; mūsų smalsumui ir nemažam aistrų, sukeltų 72 jutimų, kiekiui, randame dar laiko nuobodžiauti.
- Mielai jumis tikiu, - pasakė Mikromegas. – Mes, Sirijaus gyventojai, apdovanoti beveik tūkstančiu jutimų, ir vis tik mumyse gyvas kažkoks neaiškus siekis, nenusakomas nerimas, kuris nepaliaujamai mums primena, kokie mes menki ir kad yra būtybių, gerokai tobulesnių už mus. Man teko daug keliauti: mačiau mirtinguosius, gerokai nusileidžiančius mums, mačiau nemažai ir gerokai už mus pranašesnių, tačiau niekad nemačiau tokių, kurių troškimai būtų riboti tikrų poreikių, o poreikiai jų patenkinimo galimybe. Kada nors aš, galbūt, pakliūsiu į planetą, kur viešpataus tikra harmonija, tačiau kol kas man niekas neparodė, kur tokia planeta yra.

Čia Sirijaus ir Saturno gyventojai leidosi į įvairiausius spėliojimus, tačiau po ilgų svarstymų, tiek suktų kiek ir neapibrėžtų, nusprendė, kad reikia grįžti prie dalyko esmės.
- Koks gyvenimo tarpsnis jums duotas? – paklausė atvykėlis iš Sirijaus.
- O, visai niekingas, - atsakė mažasis saturnietis.
- Štai ir mes, kaip ir jūs, amžinai skundžiamės gyvenimo trumpumu, - pasakė milžinas. – Toks, matyt, visuotinis gamtos dėsnis.
- Deja, - atsiduso saturnietis. – Mes gyvenam tik 500 pilnų Saulės apsisukimų (mūsų matais tai sudaro apie 15 tūkstančių metų); kaip matote, mes mirštam beveik tą pačią akimirką kaip ir atsirandame pasaulyje; mūsų egzistavimas tėra tik taškas, mūsų amžius – akimirka, mūsų planeta – atomas. Vos pradeda įgyti kokias nors žinias kaip, aplenkdama patirtį, ateina mirtis. Todėl aš ir nedrįstu kurti planų ateičiai, jaučiuosi vandens lašu beribiame vandenyne. Man gėda, ypač prieš jus, už šį juokingą įvaizdį, kokiu atrodau šiame pasaulyje.
- Jei nebūtumėte filosofu, - paprieštaravo Mikromegas, - pabijočiau jus nuliūdinti, pranešęs, kad mes gyvename 700 kartų ilgiau už jus; tačiau jūs pernelyg gerai žinote, kad kai ateina laikas atiduoti kūną stichijoms ir atgaminti prigimtį kita forma, kitais žodžiais – mirti, kai ateina ta virsmo valanda, jau visiškai vis viena, ar gyvenote amžinybę r tik vieną dieną. Buvojau vietose, kurių gyventojai tūkstančius kartų ilgaamžiniškesni už mus, tačiau jie inkščia lygiai taip pat, kaip ir mes. Yra, vienok, visur ir sveikai mąstančių žmonių, mokančių susitaikyti su savo dalia ir dėkoti Visatos sutvėrėjui. Jis šiame pasaulyje sukūrė daugybę skirtingumų ir kartu kažkokią nepaprastą vienovę. Pavyzdžiui, visos mąstančios būtybės skiriasi ir tuo pat metu yra panašios mąstymo ir troškimų dovana. Materija visuotina, tačiau kiekvienoje planetoje turi ypatingas savybes. Kiek jų, jūsų paskaičiavimais, turi Saturno materija?
- Jei kalbate apie tas savybes, be kurių ši planeta negalėtų, mūsų nuomone, egzistuoti dabartiniu pavidalu, tai jų suskaičiuosime 300: ilgumas, neskvarbumas, judrumas, sunkis, dalumas ir kt.
- Akivaizdu, - pasakė ateivis iš Sirijaus, - šis nedidelis kiekis dera su sutvėrėjo ketinimais jūsų nedidelio pasaulėlio atžvilgiu. Mane verčia žavėtis jo išmintis: visur regiu ne tik skirtumus, bet ir sutapimus. Jūsų planeta mažytė, jos gyventojai taipogi. Turime mažai jutimų, jūsų materija turi mažai savybių – viskas numatymo rankų darbas. O atidžiai išnagrinėjus, kokios spalvos jūsų saulė?
- Balta su stipriu geltoniu, - atsakė saturnietis, o jei išskaidysime vieną jos spindulių, tai jame aptiksime 7 spalvas.
- Mūsų saulė raudonoka, - pastebėjo Sirijaus gyventojas, - o pirminių spalvų turime 39. Saulės, prie kurių buvau priartėjęs, taip skiriasi viena nuo kitos, kaip jūsų planetos gyventojų veidai.

Jis uždavė dar daug panašių klausimų ir, galiausiai, pasidomėjo, kiek Saturne iš esmės skirtingų substancijų. Pasirodė, kad jų suskaičiuojama ne daugiau 30; kaip kad: dievas, erdvė, materija, būtybės, turinčios tūrį ir jaučiančios, būtybės, turinčios tūrį, jaučiančios ir mąstančios, mąstančios būtybės, neturinčios tūrio, skvarbios būtybės, nesvarbios ir kitokios. Sirijaus gyventojas, savo tėvynėje žinojęs 300 tokių substancijų, o kelionių metu atradęs dar 3 tūkstančius, nepaprastai nustebino Saturno filosofą. Pranešę vienas kitam nedaug to, ką žinojo, draugai nusprendė atlikti nedidelę filosofinę kelionę.

Trečia dalis. Bendra Sirijaus ir Saturno gyventojų kelionė

Mūsų filosofai, apsirūpinę nemaža matematinių instrumentų atsarga, jau rengėsi savo pėdas sukti link Saturno kai, išgirdusi apie tai, apsireiškė saturniečio meilužė ir, liedama ašaras, ėmė jam priekaištauti. Toji žavi brunetė, viso labo tik 660 tuazų ūgio, kitomis grožybėmis puikiai kompensavo savo figūros miniatiūriškumą.

- O žiaurusis! – šūkčiojo ji. – Pusantro tūkstančio metų neatsidaviau tau ir štai, kai pagaliau pasidaviau ir tavo glamonėse praleidau viso labo šimtą metų, tu mane palieki ir vyksti į kelionę su milžinu iš kito pasaulio! Ką gi, varyk, tu naujų pojūčių ieškotojas, tau nežinoma, kas yra meilė. Būtum tikras saturnietis, liktum man ištikimas. Kur tave trauka? Ko ieškai? Mūsų penki mėnuliai – ir tai sėslesni nei tu, mūsų Saturno žiedas – ir tas pastovesnis. Viskas baigta; daugiau nieko nepamilsiu.

Filosofas ją pabučiavo ir pravirko kartu su ja, nors ir buvo filosofas nuo galvos iki pėdų; o dama, atsigavusi iš nuomario, nuėjo guostis kokiam nors vietiniam frantui.

Tuo tarpu mūsų smalsūs draugai leidosi į kelią; pradžioje jie šoktelėjo ant Saturno žiedo, kuris pasirodė ganėtinai plokščias, kaip teisingai nuspėjo kažkuris garsus mūsų mažytės planetos gyventojas8). Tada jie ėmė kraustytis nuo palydovo ant palydovo; netoliese paskutiniojo praskrido kometa ir jie, pasikrovę mokslinių prietaisų, liuoktelėjo ant jos kartu su savo tarnais. Maždaug po 160 milijonų ljė jis pasiekė Jupiterio palydovus. Peršokę į patį Jupiterį, jie ten pagyveno visus metus ir tuo metu praniko į daugybę įdomiausių paslapčių, kurios dabar jau būtų paskelbtos, jei ne ponai inkvizitoriai, palaikę kai kuriuos teiginius rizikingais. Ir vis tik aš skaičiau rankraštį pašlovintojo arkivyskupo de **** bibliotekoje, leidusio man naudotis jo knygomis taip ir nuoširdžiai ir maloniai, kad nerandu tinkamų pagyrimo žodžių.

Tačiau grįžkim pas mūsų keliauninkus. Palikę Jupiterį, jie kirto maždaug 100 milijonų ljė erdvę ir, susilygino su Marsu, kuris, kaip žinoma, 5 kartus mažesnis už mūsų mažytę Žemę; jiems pasisekė rasti du šiai planetai priklausančius mėnulius, pasprukusius nuo mūsų astronomų akies. Neabejoju, kad tėvas Kastelis9) neigs – ir netgi gudriai – šių mėnulių egzistavimą, tačiau aš nurodysiu tuos, kas apie visus ir viską sprendžia pagal analogiją. Tie gerieji filosofai supranta, kaip sunku būtų Marsui, taip nutolusiam nuo Saulės, apsieiti su mažiau nei du mėnuliai. Kaip bebūtų, visa tai mūsų draugams pasirodė taip nežymu, kad jie suabejojo, ar ras ten nakvynę, ir nusprendė tęsti kelionę, tarsi du keleiviai, kurie paniekinę bjaurią kaimo smuklę, vyksta toliau iki artimiausio miesto. Tačiau netrukus Sirijaus gyventojas ir jo bendrakeleivis greitai dėl to pasigailėjo. Jie gana ilgai stūmėsi visiškoje tuštumoje, kol galiausiai pastebėjo silpną mirguliavimą. Tai buvo Žemė; ji pasirodė pasigailėtina tiems, kurie neseniai paliko Jupiterį. Tačiau baimindamiesi gailėtis vėl, keliauninkai nusprendė apsistoti joje. Jie įsitaisė ant kometos uodegos, o tada, pastebėję Šiaurės pašvaistę, pasinaudojo ja, kad pasiektų Žemę ir 1737 m. liepos 5 d. pagal naują kalendorių nutūpė šiauriniame Baltijos jūros krante.

Ketvirta dalis. Kas su mumis nutiko Žemės rutulyje

Micromegas. Voltaire / Mikromegas. Volteras Kiek pailsėję po kelionės, jie suvalgė pusryčiams dvi kalnus, gana skaniai paruoštus tarnų. Tada jie nusprendė patyrinėti mažytę planetą, kurioje atsidūrė. Pradžioje iš šiaurės jie nuvyko į pietus. Šprastas Sirijaus gyventojo, o taip pat ir jo tarnų, žingsnis lygus apie 30 tūkstančių pėdų; nykštukas iš Saturno vos spėjo paskui juos ir sunkiai šniokštė, nes jam prireikdavo padaryti vos ne 12 žingsnių, kai jo bendrakeleivis padarydavo vos vieną; įsivaizduokite (jei leistini tokie palyginimai) smulkutį kambarinį šuniuką bėgantį paskui prūsų karališkosios gvardijos kapitoną.

Kadangi svetimtaučiai žygiavo gana sparčiai, jie visą žemę apėjo per 36 val.; tiesa, Saulė, - arba greičiau Žemė – panašų apsisukimą padaro per parą, bet juk savaime aišku, kad žymiai patogiau suktis aplink nuosavą ašį nei žingsniuoti savo kojomis. Taigi, netrukus jie grįžo į pradinį tašką aplenkę jūrą, vadinamą Viduržemio ir vos pastebimą, ir kitą mažą tvenkinį, kuris, vadinamas Didžiuoju vandenynu, skalauja nedidelį kurmiarausį – Žemę. Nykštukui tas vandenynas buvo iki kelių, o Mikromegas vos suvilgė pėdas. Vaikštinėdami pirmyn ir atgal, dešinėn ir kairėn, bandydami nustatyti, ar gyvenama planeta, jie pasilenkė, prigulė ant pilvo visur graibstė rankomis. Tačiau čia būtybės pernelyg smulkios jų akims ir rankoms, todėl niekas jiems nesukėlė minties, kad mes ir mūsų gentainiai – žmonės turime teisę gyventi šioje planetoje. Nykštukas, kuris kartas spręsdavo labai skubotai, iš pradžių nusprendė, kad Žemė negyvenama. Pagrindine prielaida jam buvo tai, kad jis nieko nemato. Mikromegas mandagiai jam leido suprasti, tad ta prielaida nepakankamai įtikinama.

- Pats pagalvok, - pasakė jis, - štai tu, pavyzdžiui, savo akimis neišskiri kai kurių 15-o ryškumo žvaigždžių, o aš jas matau aiškiai; negi iš to darysite išvadą, kad tos žvaigždės neegzistuoja?
- Aš viską kruopščiai išnaršiau, - paprieštaravo nykštukas.
- Tačiau tavo silpnas lietimo jautrumas, - tebespaudė pirmasis.
- Tačiau ši planeta taip kvailai sutvarkyta, - vėl paprieštaravo nykštukas, - čia viskas tokios netaisyklingos, tokios netikusios formos ir visur klesti tokia betvarkė! Pažiūrėkite į tuos upeliūkščius, iš kurių joks neteka tiesiai, į tuos kreivų formų tvenkinius, kurių nepavadinsi nei apvaliais, nei kvadratiniais, nei ovaliniais, į tuos aštrius akmenukus, kuriais nusėta planeta, ir kurie subraižė man kojas (jis kalbėjo apie kalnus). Atkreipkite dėmesį ir į viso rutulio formą: jis taip suplotas ties ašigaliais ir kaip netikusiai sukasi aplink Saulę, kad klimatos poliarinėse srityse netinkamas gyvenimui. Aš įsitikinęs, kad planeta negyvenama bent jau todėl, kad jokios nors kiek mąstančios būtybės nesutiks gyventi tokiomis sąlygomis.
- Na ir kas? – pasakė Mikromegas. – Gal protingai mąstančių čia iš tikro nėra, tačiau vis tik negalima atmesti tikimybės, kad visa tai sukurta tuščiai. Jus stebina čionykščių formų netaisyklingumas todėl, kad Jupiteryje ir Saturne viskas ištempta į ilgį. Tačiau, galbūt, kaip tik dėl šios priežasties čia ir viešpatauja tam tikras chaosas! Ar nesakiau tau, kad mano kelionių metu visur pastebėjau neįtikinamą įvairovę?

Saturnietis nedelsdamas rado prieštaravimus siriečio argumentams. Jų ginčas, matyt, taip ir būtų nepasibaigęs, jei, laimei, Mikromegas įsikarščiavęs nebūtų nutraukęs savo deimantinio vėrinio. Akmenukai nusirito ant žemės - gražūs akmenukai, vieni didesni, kiti mažesni, 400 svarų svorio, ir – patys mažiausi – 50-ies. Nykštukas surinko kelis ir, pasižiūrėjęs iš arti, pastebėjo, kad deimantai, meistriškai nušlifuoti, yra puikūs mikroskopai. Tada jis priglaudė prie akies vieną tų mažų mikroskopų, 160 pėdų skersmens, o Mikromegas pasirinko kitą, 250 pėdų skersmens. Jie buvo puikūs; tačiau iš pradžių keliautojai nieko nepastebėjo, nes prie mikroskopų reikėjo priprasti. Galiausiai saturnietis įžvelgė kažką vos pastebima nardant Baltijos bangose; tai buvo banginis. Labai vikriai jį pagriebęs mažuoju pirštu ir perdėjęs ant nykščio nago, nykštukas savo laimikį parodė Mikromegui, kuris antrąkart nusikvatojo, smagindamasis mažosios planetos gyventojų menkumu. Saturnietis, dabar įsitikinęs, kad mūsų Žemė gyvenama, nedelsiant įsivaizdavo, kad ji apgyvendinta vien tik banginių, o kadangi jis buvo didelis rezonierius, tai panoro nustatyti, kaip juda toks niekingas atomas ir ar turi jis kokių įsivaizdavimų, valią ir laisvę. Labai nusiminęs Mikromegas kruopščiai apžiūrėjo žvėrelį ir padarė išvadą, kad siela tokiame kūne niekaip nesutilps. Keliautojai jau buvo benusprendžią, kad Žemės gyventojai neturi galimybės mąstyti, kaip netikėtai tų pačių mikroskopų dėka jie aptiko kažkokį daiktą, gerokai didesnį nei banginis, kuris irgi plaukė Baltijos jūra. Žinoma, kad tuo metu visa mokslininkų virtinė grįžinėjo iš Poliarinio rato, kur jie atlikinėjo stebėjimus, kurių anksčiau niekas nebuvo sumąstęs. Laikraščiuose rašė, kad lygtai jų laivas sudužo prie Botnijos įlankos ir kad jie vos ne vos išsigelbėjo; tačiau užkulisinės šio nutikimo pusės iki šiol niekas nežinojo. Dabar aš tyra širdimi papasakosiu jums, kaip viskas įvyko, nieko nuo savęs nepridėdamas, o istorikui tai padaryti ne taip ir paprasta.

Penkta dalis. Abiejų keliautojų atradimai ir pasvarstymai

Mikromegas atsargiai ištiesė ranką link daiktelio, tada atitraukė, bijodamas prašauti pro šalį, vėl ištiesė ir dviem pirštais, tai suspausdamas, tai atleisdamas, vikriai pakėlė laivą su visais mokslinčiais ir, saturniečio pavyzdžiu, pasidėjo sau ant nago, tuo pačiu stengdamasis jo nesutraiškyti.

- Šis gyvūnas visai kitokios rūšies! – sušuko nykštukas iš Saturno, o milžinas iš Sirijaus perdėjo tariamą gyvūną sau ant delno.

Micromegas. Voltaire. Monnet / Mikromegas. Volteras Tuo tarpu laivo keleiviai ir ekipažas, nusprendę, kad uraganas juos pagriebė ir išmetė ant kažkokios uolos, sukėlė sumaištį; jūreiviai išrideno vyno statines, nuleidinėjo jas už borto, ant Mikromego delno, o vėliau ir patys nušoko ten; geometrai susirinko savo sekstantus, kvadrantus ir Laplandijos merginas ir nusileido ant milžino pirštų. Jie sukėlė tokį erzelį, kad galiausiai Mikromegas pajuto kažkokį dilgčiojimą. Mat jam per visą pėdą į rodomąjį pirštą įkalė geležinį strypą. Pajutęs tą dųrį, jis nusprendė, kad žvėriūkštis ant delno kažką į jį dūrė, tačiau toliau šio spėjimo nėjo. Mikroskopas, su kuriuo jis vargiai beįžvelgė banginį ir laivą, pasirodė esąs bejėgis, kai reikalas palietė tokią smulkmę kaip žmogus. Visai nenoriu įžeisti kieno nors savigarbos, tačiau vis tik priverstas prašyti išdidžiųjų kartu su mani atlikti kai kuriuos nedidelius paskaičiavimus: priėmus, kad žmogaus ūgis apie 5 pėdos, tai Žemėje jis nėra stambesnis nei gyvūnas , kurio ūgis 1 / 600000 colio, ant rutulio, kurio skersmuo 10 pėdų. Dabar įsivaizduokite būtybę, ant kurios delno telpa Žemė ir kurios stotas savo proporcijomis primena mūsiškes, - juk visai įmanoma, kad tokių būtybių pasaulyje daug; o dabar, prašau, įsivaizduokite, ką jis pamanytų apie mūsų kautynes, kai pergalė yra dviejų kaimelių, kuriuos čia pat tenka gražinti priešui, užėmimas.

Jei šis kūrinys pateks į rankas kokiam dičkių-grenadierių kapitonui, jis, be jokių abejonių, iškart lieps savo kuopos kareivių kiverius padaryti bent jau dviem pėdom aukštesnius. Tačiau perspėju tą kapitoną, kad, kaip besistengtų, ir jis, ir jo grenadieriai vis tik liks nykstamai mažais dydžiais.

Kokį nepaprastą pastabumą privalėjo turėti siriečių filosofas, kad pastebėtų atomus, apie kuriuos ką tik kalbėjau! Kai Levenchukas ir Gartsekeris pirmąkart pamatė, arba palaikė, kad mato, tas ląsteles, kurios mus sudaro, jie padarė ne mažiau nuostabų atradimą. Kokį džiaugsmą patyrė Mikromegas, žvelgdamas į tai, kaip judu smulkučiai padarėliai, apžiūrėdamas visus jų pasisukinėjimus, stebėdamas visus jų judesius! Kaip jis šūkčiojo! Su kokiu džiugesiu įgrūdo mikroskopą į rankas savo palydovui!

- Aš juos matau, - kalbėjo jie vienu metu.
- Pažiūrėk, kaip jie tampo sunkumus, kaip pasilenkia ir vėl išsitiesia!

Kartu jų rankos virpėjo ir iš džiaugsmo, kad atrado tokias nepaprastas būtybes, ir iš baimės jų netekti. Saturnietis, kurio visiškas netikėjimas pasikeitė perdėtu tikėjimu, nusprendė, kad jis stebi jų dauginimąsi.
- Aha! – sušuko jis. – Pagavau gamtą nusikaltimo vietoje.

Tačiau jis klaidingai suprato tai, ką mato, o tai labai dažnas atvejis; ir joks mikroskopas čia nepadės.

Šešta dalis. Kas jiems nutiko su žmonėmis

Mikromegas, atidesnis stebėtojas už nykštuką, neginčijamai nustatė, kad atomai kalbasi tarpusavyje. Jis paminėjo tai savo palydovui, tačiau tasai, gėdydamasis savo suklydimo dėl dauginimosi, už nieką nenorėjo patikėti, kad panašūs sutvėrimai gali keistis mintimis. Jis, kaip ir sirietis, puikiai mokėjo kalbas; negirdėdamas, kaip kalta tie atomai, jis, aišku, laikė, kad jie visai nekalba. Be to, kokius kalbos padargus galėjo turėti tos mikroskopinės būtybės, o ir apie ką jos galėjo kalbėtis tarpusavyje? Norint kalbėti, reikia nors kiek mąstyti, o norint mąstyti, reikia turėti kažką panašaus į sielą. Tačiau prielaida, kad tokios rūšies vabzdžiai turi sielą, jam atrodė kvaila.

- Tačiau, - kalbėjo sirietis, - ką tik tvirtinote, kad jie užsiima meile; reiškia, pagal tave, galima užsiimti meile nemąstant ir nieko nesakant arba, bent jau, nebandant vienas kito suprasti? Laikote, vadinasi, kad sprendimus už ir prieš sunkiau priimti, nei padaryti vaiką?
- Ir viena, ir kita man atrodo didele mįsle; nedrįstu daugiau nei tikėti, nei neigti, - prisipažino nykštukas. – Daugiau neturiu hipotezių, reikia pabandyti apžiūrėti šiuos vabzdžius, o apsvarstysime vėliau.

- Štai šitai teisinga, - atsakė Mikromegas ir iškart čiupo žirkles ir apsikarpė nagus; iš nykščio nago pasidarė kažką panašaus į didelį ruporą didelės duobės formos, kurio siaurąjį galą įsistatė į ausį, o plačiuoju uždengė laivą kartu su visu jo ekipažu.

Net silpniausias garsas buvo pagaunamas apvalainų nago gijų ir taip, savo išradimo dėka, Mikromegas aiškiai girdėjo vabzdžių dūzgimą. Po kelių valandų jis jau ėmė išskirti atskirus žodžius, ir pagaliau jam pavyko suprasti, kad vabalėliai kalba prancūziškai. Nykštukui, nors ir sunkiau, tai irgi pavyko. Keliautojų nuostaba augo kiekvieną minutę. Vabalėlių kalba buvo visai protinga, ir toji gamtos išdaiga mūsų draugams atrodė nesuprantama. Jūs tikriausiai suprantate, kaip jie troško greičiau pradėti pokalbį su ta smulkme, tačiau nykštukas baiminosi, kad jo griaudžiantis balsas, o ypač Mikromego balsas, neapkurtintų vabalėlių anksčiau, nei tie spės ką nors suprasti. Reikėjo jį susilpninti. Jie į burną įsidėjo kažką panašaus į mažus dantų šepetėlius, kurių aštrūs galai siekė laivą. Laikydamas nykštuką sau ant kelių, o laivą su ekipažu ant nago, Sirijaus gyventojas palenkė galvą. Prisilaikydamas šios ir kitų atsargumo priemonių, jis tyliu balsu pradėjo savo kalbą:
- Nematomieji vabzdžiai, kuriuos sutvėrėjas panoro sutverti nykstamai mažų dydžių gelmėje! Aš šlovinu jį, kad leido man atskleisti paslaptis, kurios atrodė nepasiekiamos. Galbūt, mūsų rūmuose jums neskirtų dėmesio; tačiau aš nieko neniekinu ir netgi siūlau jums savo globą.

Jei kas nors ir buvo priblokšti, tarsi trenkus griaustiniui, tai žmonės, išgirdę Mikromego balsą. Jie negalėjo suprasti, iš kur jis sklinda. Laivo kunigas ėmė melstis ir keikti šėtoną, jūreiviai ėmė plūstis, filosofai – kurti sistemas; tačiau jokios sitemos taip ir nepaaiškino jiems, kas su jais kalba. Tada saturnietis, kurio balsas buvo tylesnis už Mikromego, papasakojo, su kokiomis būtybėmis jie turi reikalą. Jis papasakojo jiems apie kelionę iš Saturno ir apie tai, kas yra ponas Mikromegas, tada pareiškė savo užuojautą dėl to, kad jie tokie maži, paklausė, ar visada jie buvo tokioje pasigailėtinoje būklėje, artimoje visiškai nebūčiai, ką jie veikia planetoje, kurios šeimininkais, akivaizdu, yra banginiai, ar jie laimingi, ar dauginasi, ar turi sielą – ir uždavė dar šimtinę panašių klausimų.

Kažkuris mėgėjas plepėti, drąsesnis už kitus, ir įskaudintas, kad buvo suabejota, kad jis turi sielą, nukreipė į kalbantįjį savo kvadranto dioptrijas, atliko reikiamas skaičiavimus ir taip atsakė:
- Pone, jei įsivaizduoji, kad tavo ūgis yra tūkstantis tuazų, tai gali...
- Tūkstantis tuazų! – suriko nykštukas. – O dangau! Iš kur jis žino mano ūgį! Tūkstantis tuazų! Jis nė coliu neapsiriko. Kaip! Šis atomas mane išmatavo! Jis geometras ir žino mano dydžius, o aš, kuris jį regiu tik per mikroskopą, apie jų dydį net neturiu supratimo.
- Taip, aš tave išmatavau, - pasakė fizikas, - ir tuojau išmatuosiu tavo palydovą milžiną.

Pasiūlymas buvo priimtas. Jo šviesybė išsitiesė ant žemės visu ūgiu, nes, jam stovint, jo galva buvo virš debesų. Mūsų filosofai jam sugrūdo aukštą stiebą į tą vietą, kurią daktaras Sviftas nesikuklintų pavadinti tikru vardu, tačiau aš to neleisiu sau padaryti iš didelės pagarbos ponioms. Tada surištų trikampių sistemos pagalba jie padarė išvadą, kad jų stebimas objektas iš tikro yra jaunuolis, kurio ūgis 120 tūkstančių pėdų.

Tada Mikromegas ištarė tokius žodžius:
- Dabar aiškiau, nei kada nors, matau, kad apie nieką negalima spręsti pagal regimą dydį. O dieve, padovanojęs protą tokių niekingų dydžių padarams! Nykstamai mažas tavo akyse lygus begalo dideliam; jei tik įmanomos būtybės, dar mažesnės už šias, tai ir jos gali turėti protą, didesnį tų nuostabių tavo tvarinių, mano matytų danguje, kurių viena pėda uždengtų visą šią planetą.

Viens filosofų jam atsakė, kad gali neabejoti dėl dar mažesnių protingų būtybių egzistavimo. Jis jam papasakojo apie bites, - ne Vergilijaus pasakas, o tai, ką atrado Svamerdamas10)Septinta dalis. Pokalbis su žmonėmis

- O protingieji atomai, apie kuriuos Amžinajai Esybei buvo malonu apreiški savo galią ir išmintį! Jūs neabejotinai savo planetoje mėgaujatės gryniausiais džiaugsmais, nes jumyse tiek mažai kūno ir tiek daug dvasios, kad, matyt, jūsų gyvenimas nuaustas vien tik iš meilės ir apmąstymų, o tai ir yra tikrasis dvasinis gyvenimas. Čia, žinoma, ir randasi toji tikrosios laimės buveinė, kurios iki šiol taip bergždžiai ieškojau.

Išklausė tokią kalbą, filosofai susimėtė; ir vienas jų, labiau tiesmukai nei kiti, nuoširdžiai prisipažino, kad, išskyrus vos keletą žmonių, beje, labai mažai gerbiamų, Žemės gyventojai – tai bepročių, piktadarių ir nelaimėlių būrys.

- Sprendžiant pagal mūsų blogus darbus, mumyse daugiau nei reikia materijos, jei tik blogis yra materijos savybė, - pasakė jis, - arba perdaug dvasios, jei ji yra sielos savybė. Ar žinote, pavyzdžiui, kad šią akimirką, kai kalbuosi su jumis, šimtas tūkstančių mūsų veislės bepročių11), nešiojantys skrybėles, pjaunasi ne dėl gyvenimo, o dėl mirties su šimtu tūkstančių tokių pat gyvulių su aprėdais; ir taip vyksta beveik visoje žemėje nuo neatmenamų laikų?

Sirijaus gyventojas pasibaisėjęs paklausė, kokia priežastis tokių žiaurių nesutarimų tarp tokių dvasingų būtybių.

- Reikalas dėl kelių purvo gabalų tokio dydžio, kaip jūsų kulnas, - atsakė filosofas. Be to nė vienas tų kvailių, žudančių vienas kitą, negaus nė kruopelytės to purvo. Kalbama tik apie tai, ar ji teks kažin kokiam žmogėnui, kurį vadina sultonu, arba kitam, kurį, neaišku kodėl, vadina cezariu. Nei tas, nei kitas akyse niekad nematė ir nepamatys to ginčytino žemės gabalėlio; ir beveik nė vienas gyvulių, abipusiškai naikinančių vienas kitą, niekada neregėjo gyvulio, dėl kurio ėjo į skerdyklą.

- O nedorėliai! – sušuko pasipiktinęs Sirijaus gyventojas. – neįsivaizduojama, iš kur pas juos tiek nevaržomo pykčio! Aš netgi panorau dabar žingtelėti tris žingsnius ir trim kulno smūgiais sutraiškyti tą skruzdėlyną, kuriame gyvena pasigailėtini žudikai.

- Nesivarginkite, - atsakė jam. – Jie patys pakankamai stengiasi dėl savo susinaikinimo. Žinokite, kad po desėtko metų neliks ir šimtosios tų nelaimingųjų dalies. Net jei jie ir nekariautų, badas, sunkus darbas ir nesivaldymas pribaigtų beveik visus juos. Be to, bausti reiktų visai ne juos, o tą kupetėlę namisėdų-barbarų, kurie, neišeidami iš savo kabinetų ir užsiimdami tik virškinimu, duoda įsakymus milijonų žmonių žudynėms, o vėliau rengia padėkos maldas dievui.

Micromegas. Voltaire. Mikromegas. Volteras Keliautojas pajuto užuojautą mažajai žmonių giminei, pateikusiai jam tokius kontrastus.

- Kadangi jūs atstovaujate protingąją mažumą, - tarė jis savo pašnekovams, - ir, matyt, nieko dėl pinigų nežudote, prašau, pasakykite man, kuo užsiimate?

- Mes darinėjame muses, - pasakė filosofas, - matuojame atkarpas, sudedam skaičius; susitarėme dėl dviejų-trijų problemų, suprantamų mums, ir be galo ginčijamės apie du-tris tūkstančius mums neaiškių klausimų.

Tad abu keliautojai nedelsiant panoro sužinoti, dėl ko sutaria tie mąstantys atomai.

- Koks, jūsų nuomone, atstumas nuo Šuns žvaigždyno iki didžiosios Dvynių žvaigždės? – jų paklausė Mikromegas.
- 32 su puse laipsnio, - atsakė visi kartu.
- O nuo jūsų iki Mėnulio?
- Suapvalinus 60 žemės spindulių.
- Kiek sveria jūsų oras?

Jis tikėjosi šituo juos pagauti, tačiau jie pasakė, kad oras sveria beveik 900 kartų mažiau, nei švariausias tokio pat tūrio vanduo, ir 90 tūkstančių kartų mažiau už gryną auksą. Nykštukas-saturnietis, priblokštas jų atsakymų, jau buvo pasirengęs laikyti stebukladariais tuos žmones, kuriuos vos prieš pusvalandį laikė neturint sielos.

- Jei taip gerai pažįstate išorinį pasaulį, - pagaliau jiems tarė Mikromegas, - tada, be abejonės, dar geriau pažįstate savo vidinį pasaulį. Pasakykite man, kas yra jūsų siela ir kaip jumyse gimsta sąvokos.

Filosofai, kaip ir anksčiau, prakalbo, pertraukdami vienas kitą, tačiau tuo klausimu kiekvienas laikėsi savo nuomonės. Seniausias citavo Aristotelį, kitas minėjo Dekartą, trečias - Malbranšą12), tas – Leibnicą, kitas – Loką. Sukežęs peripatetikas tarė labai garsiai ir įsitikinęs:
- Siela yra entelechija13) ir ta priežastimi, dėl kurios turi galimybę būti tokia, kokia yra. Būtent tai tvirtina Aristotelis 633-me Luvro leidimo puslapyje. Entelechijair t.t.
- Nepergeriausiai moku graikų kalbą, - tarstelėjo milžinas.
- Iš aš, - atsakė filosofuojantis vabalėlis.
- Tai kam tada cituojate graikiškai patį AAristotelį? – nusistebėjo sirietis.
- Tam, - atsakė mokslinčius, - kad cituoti reikia tai, ko visai nesupranti, kalba, kurią blogiausiai moki.

Žodį perėmė Dekarto šalininkas ir pareiškė:
- Siela yra gryna dvasia, kurią motinos įsčiose perėmė visas metafizines idėjas14), tačiau, palikdama jas, privalėjo eiti į mokyklą ir iš naujo siekti tai, ką taip gerai žinojo ir ko daugiau nesužinos.
- Vargu ar vertėjo tavo sielai būti tokiai mokytai motinos įsčiose, - atsakė aštuonmylis gyvūnas, - kad taptum neišmanėliu iki to meto, kai ima želti barzda. Tačiau kaip tu suprati "dvasią"?
- Kodėl manės to klausiate? – atsakė mėgėjas paplepėti. – Apie tai neturiu nė mažiausio supratimo; yra požiūris, kad ji ne materiali.
- Bet ar bent žinai, kas yra materija?
- Dar to nežinoti! – atsakė žmogėnas. - Štai, pavyzdžiui, šis akmuo: jis pilkas ir tokios va formos, turi tris matavimus, sveria ir yra skaidomas.
- Na gerai! – pasakė Sirijaus gyventojas. – Šis daiktas atrodo tau dalomas, sveriantis ir pilkas, bet ar nepaaiškinsi man, kas jis iš tikro yra? Išvardijai man kai kurias jo savybes, bet ar žinai, kame esmė?
- Ne, - atsakė tasai.
- Vadinasi, visai nežinai, kas yra materija.

Ir Mikromegas kreipėsi į kitą filosofą, kurį laikė ant nykščio, ir paklausė, kas ta siela ir kame pasireiškia jos veikla.
- Niekur, - atsakė Malbranšo pasekėjas. – Už mane viską atlieka dievas; viską matau jame, apmąstau viską jame, tai vis tvarko žemės reikalus, o aš į nieką nesikišu.
- Na tai tas pats, kaip visai neegzistuoti, - paprieštaravo išmintingasis sirietis. – O tu, mano drauge, - jis kreipėsi į Leibnico mokinį15), kuris stovėjo ten pat, - ką pasakysi apie sielą?
- Siela, - atsakė filosofas, - tai rodyklė, parodanti valandas tuo metu, kai kūnas jas muša, arba, jei norite, siela muša valandas tuo metu, kai kūnas jas rodo; arba dar kitaip, mano siela – visatos veidrodis, o mano kūnas – aprėminimas; visa tai visiškai aišku.

Tada Mikromegas uždavė tą patį klausimą kukliam Loko gerbėjui16) ir tas pareiškė:
- Nežinau, kaip aš mąstau, tačiau žinau, kad mąstau ne kitaip, o tik per savo jutimus. Visai neabejoju tuo, kad yra nematerialios ir mąstančios substancijos, tačiau labai abejoju, kad dievui buvo ne pagal jėgas materijai priskirti mąstymą. Gerbiu amžinąją Visagalybę, man nepridera ją riboti; nieko netvirtinu ir tenkinuosi tvirtinimu, kad pasaulyje gerokai daugiau galimo nei mums atrodo.

Sirijaus gyventojas nusišypsojo; jis palaikė, kad šis išminčius ne kvailesnis už kitus; nykštukas-saturnietis būtų apkabinęs Loko pasekėją, jei nebūtų tokios disproporcijos jų ūgiuose. Tačiau ten buvo, nelaimei, dar viekas mikroskopinis vabzdys keturkampe kepurėle17); jis ir užčiaupė burnas visiems kitiems filosofams-vabalėliams. Pasakęs, kad jam žinomos visos būties paslaptys, nes jos išdėstytos šventojo Tomo Akviniečio18) "Sumoje", jis iš viršaus nužvelgė abu dangaus gyventojus ir jiems pareiškė, kad jų pačių personos, jų mėnuliai, saulės ir žvaigždės – visa tai sukurta vien tik žmogaus naudai. Nuo tų žodžių abu mūsų keliautojai suvirto vienas ant kito, springdami nuo nesulaikomo kvatojimo, kuris, anot Homero, yra dievų nuosavybė; jų pečiai ir pilvai taip kratėsi nuo juoko traukulių, kad laivas, kurį sirietis visa dar laikė ant nykščio, nukrito į vieną saturniečio kelnių kišenių. Tačiau po ilgų paieškų mūsų draugužiai surado visą ekipažą, nukėlė jį į ankstesnę vietą ir viską tinkamai sutvarkė. Ir tada Sirijaus gyventojas vėl kreipėsi į mažuosius vabalėlius. Jis kalbėjo jiems labai pagarbiai, nors sielos gelmėje buvo be galo nusivylęs, kad tos nykstamai mažos būtybės turi be galo didelį pasipūtimą. Jis pažadėjo jiems sukurti puikiausią filosofinį veikalą ir jį perrašyti smulkiausia rašysena, kad jie galėtų jį perskaityti; iš to veikalo jie sužinos dalykų esmę. Ir tikrai jis jiems įteikė tą veikalą prieš išvykdamas; ir tasai buvo pristatytas į Paryžių, Mokslo akademiją. Tačiau kai sekretorius atvertė jį, jis nieko, be balto popieriaus lapų, jame nerado.

- Taip ir maniau! – pasakė jis.


Paaiškinimai

Pirmąkart apysaka išleista ne anksčiau 1752 m. kovo mėn.; ji išspausdinta Londone nenurodžius leidimo metų, tačiau su Voltero vardu. Nežinoma ir kada rašytojas ją rašė.

*) Volteras (Voltaire, tikr. Francois-Marie Arouet, 1694-1778) – prancūzų filosofas švietėjas, rašytojas, satyrikas, publicistas. Pseudonomas Voltaireyra Arouet le j(eune) (Aruė jaunesnysis) anagrama. Už raštus, kuriais kritikavo karalių ir jo režimą, 1716 m. buvo įkalintas Bastilijoje, o 1717 m. ištremtas. Po sėkmės susilaukusios tragedijos „Edipas“ premjeros tapo mėgstamu rūmų poetu. 1726 m. vėl privertas emigruoti į Angliją – dėl „Filosofinių laiškų“ (1734). 1733 m. dešimčiai metų pasitraukė į Lotaringiją, kur parašė reikšmingiausius savo veikalus.
Vėlyvuoju laikotarpiu Volteras sukūrė keletą filosofinių apsakymų: „Kandidas“ (1759), „Memnonas“, „Zadigas“ (1747), „Atviraširdis“. Nepripažino metafizikos ir misticizmo, buvo artimas empirizmui. Buvo kandus religijos kritikas, nors pasisakė už religinę toleranciją (1763 m. esė); tačiau buvo ir prieš ateizmą. Buvo palankus induizmui, tačiau iš visų švietėjų buvo griežčiausiai nusistatęs prieš judaizmą („nors nereikia jų [žydų] persekioti ir žudyti“ - Filosofijos žodynas).

1) Mikromegas - veikėjo vardas sudarytas iš dviejų graikiškų žodžių "mikro" – mažas ir "megas" – didelis.

2) ... kaip tvirtina jo sesuo - omenyje turima Žilberta Perjė (1620-1687), 1684 m. išleidusi savo brolio, didžiojo prancūzų matematiko, fiziko ir filosofo Blezo Paskalio (1623-1662) „Gyvenimo aprašymą“.

3) - Muftijus - aukščiausio rango dvasininkas musulmonų kraštuose. Muftijaus vardu Volteras įvardija bažnytinę cenzūrą,

4) Viljamas Derchemas (William Derham, 1657-1735) – anglų teologas, Dievo egzistavimą „įrodinėjęs“ nuorodomis į gamtos stebuklus.

5) Tuazas - senovinis ilgio matas (apie 2 m).

6) ... kaip italų muzikantas - užuomina į aštrius ginčus dėl muzikinio teatro vystymosi kelių, kilusius 1752 m. pradžioje į Paryžių atvykus italų operos trupei. Italų operos-buff šalininkais tapo nemažai iškilių laikmečio asmenų – Ruso,  Didro,  Dalamberas ir kt.

7) Žanas-Batistas Liuli (Lully Jean-Baptiste, 1633-1687) – prancūzų kompozitorius, klasikinio „aukštosios“ operos žanro įkūrėjas.

8) ... kažkuris garsus mūsų mažytės planetos gyventojas - užuomina į garsaus olandų mokslininko Kristiano Hiuigenso (1629-1695) darbus.

9) Šarlis-Irene Kastelis (Charles-Irenee Castel, 1658-1743) – prancūzų jėzuitas, pasisakęs daugelyje to meto leidinių, tame tarpe ir reakcingame žurnale „Trevu užrašai“.

10) Janas Svamerdanas (Jan Swammerdam, 1637-1680) – olandų natūralistas, originalios vabzdžių klasifikacijos sukūrėjas.

11) ... šimtas tūkstančių mūsų veislės bepročių - užuomina į 1736-39 m. rusų-turkų karą, kur sąjungoje su Rusija buvo Austrija.

12) Nikola Malbranšas (Nicolas Malebranche, 1638-1715) – prancūzų dvasininkas ir filosofas-racionalistas. Savo veikaluose bandė sujungti šv. Augustino ir Dekarto idėjas, kad pademonstruotų aktyvų Dievo vaidmenį kiekviename pasaulio aspekte. Geriausiai žinomas savo regėjimo Dievuje, oksacionalizmo ir ontologijos doktrinomis. Anot jo, visos idėjos yra pas Dievą, yra nesukurtos ir nepriklausomos nuo riboto proto. Kai jas pasiekiam mąstydami, gauname objektyvią tiesą.
Jis, greta filosofijos, užsiėmė ir mokslu ir prisidėjo prie fizikos vystymo. 1699 m. Akademijai pateikė tezes apie šviesos ir spalvų prigimtį, aiškindamas, kad skirtingas spalvas matome dėl skirtingo jų dažnio. Taip pat rašė apie judėjimo dėsnius, šią temą aptardamas su Leibnicu. Taip pat rašė ir apie matematiką, nors joje nepadarė svarbių atradimų, tačiau prisidėjo prie Dekarto ir Leibnico darbų populiarinimo.

13) Entelechija - Aristotelio terminas, išreiškiantis tos savybės, kuri įdėta materijoje kaip potenciali galimybė, pasireiškimą.

14) ... perėmė visas metafizines idėjas - Voltero ironija Dekarto mokymo apie, atseit, žmogui įgimtas erdvės ir laiko idėjas atžvilgiu.

15) ... į Leibnico mokinį - toliau bus dėstoma G. Leibnico "nustatytos harmonijos" teorija.

16) Loko gerbėjui - dėstoma anglų filosofo Džono Loko (1632-1704) substancijų klasifikacija ir jo patirties teorija, kurios pagrindas yra jutimai.

17) vabzdys keturkampe kepuryte - t.y., dvasininkas.

18) Tomas Akvinietis (1225-1274) – Viduramžių filosofas scholastas, tomizmo pradininkas; Volteras pamini jo pagrindinį veikalą "Teologijos suma" (1263-1273).

Papildomi skaitiniai:
Fantastikos skyrius
Baikonūro tremtyje
H. Velso pranašystės
V. Lobovas. Įsimylėję
Mėnulio urvų pabaisos
Pranašai ir jų pranašystės
Atgalinė kelionė prie pasakų
Ant sparnų bei dievų valia
A. Čechovas. Skraidančios salos
Ar pametėsit į visatos pakraštį?
T. Stardžonas. Biznis iš baimės
Gogolis. Vakarai vienkiemyje prie Dikankos
Edgaras Alanas Po. Kažkokio Hanso Pfaalio nepaprasti nutikimai
Rėjus Bredberis. Vos ne pasaulio pabaiga
Aleksandras Kacura. Pasaulis nuostabus
A. Abramovas. Baltieji pradeda...
A. ir B. Strugackiai. Smėlio karštinė
Ch. Šaichovas. Deimanto spindesys
Francis Godwin. Žmogus Mėnulyje
Lino Aldani. Žuvys į Venerą
Mėnulis: Pirmoji raketa
Polas Ešas. Kontaktas
R. Jangas. Žydra dirva
Civilizacijos kaina
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė