Gotfydas Vilhelmas Leibnicas
Leibnicas (Gottfried Wilhelm (von) Leibniz, 1646-1716) gimė Leipcige. Jo tėvas, etikos profesorius, mirė, kai jam buvo 6 m. 7 m. amžiaus pradėjo lankyti prestižinę Nikolai-Schule mokyklą. 15 m. amžiaus įstojo į Leipcigo un-tą, kur jam didelę įtaką padarė retorikos prof. Jakobas Tomazijas**) (1622-1684). Studijas universitete baigė 1663-iais, apgindamas bakalauro disertaciją Apie individualizacijos principą (Disputatio metaphysica de principio individui), kurioje buvo daugelio būsimų idėjų užuomazgos. 1663 m. persikėlė į Jenos u-tą (nes į čia jį traukė matematiko E. Veigelio (1625-1699) autoritetas), kur paskelbė veikalą juridinio išsilavinimo klausimais. Vėliau ją pastebėjo baronas ir Mainco archivyskupas K. Boineburgas, 1667 m. pasiūlęs tarnybą. Archivyskupui labai rūpėjo taika šv. Romos imperijoje. Leibnicas paniro į tuos reikalus, bet jam rūpėjo ir krikščionybės pagrindimas, kuris būtų vienodai priimtinas ir protestantams ir katalikams.
Prieš Lenkijos karaliaus rinkimus, Leibnicą įpareigojo lenkams parašyti memorandumą, turintį įtikinti, kad geriausia vokiečio kandidatūra. Atseit lietuvio Vlikovijaus lotyniškai parašytas ir Vilniuje išleistas memorandumas lenkams padarė stiprų įspūdį, bet karaliumi vistiek išsirinko lenką.
Didžiausią pavojų taikai tuo metu kėlė Liudvikas XIV. Leibnicas karaliui pasiūlė Egipto užkariavimo planą, nurodęs, kad tai labiau tinka monarcho didybei nei karas su nereikšmingomis Europos valstybėlėmis. Manoma, kad planas buvo taip gerai paruoštas, kad su juo susipažino Napoleonas, rengęs ekspediciją į Egiptą. 1672 m. plano paaiškinimui Leibnicą pakvietė į Paryžių, kur jis praleido 4 m. Jis neišvydo Liudviko, tačiau susipažino su tokiais filosofais ir mokslininkais, kaip Pjeras de Ferma (1601-1665), N. Malbranšas, Deni Papenu (1647-1712), A. Arno, Ch. Hiugensas. Jis sukūrė skaičiavimo mašiną, pranokusią Paskalio, nes galėjo traukti šaknis, kelti laipsniu, dauginti ir dalinti. 1673 m. jis nuvyko į Londoną, susitiko su R. Boiliu ir H. Oldenburgu, parodo savo mašinos veikimą Karališkai bendrijai, kuri vėliau jį išrinko nariu.
1673 m. Mainco archivyskupas mirė ir 1676 m., neturėdamas tinkamos vietos, Leibnicas įsidarbino bibliotekininku pas hercogą Braunšveigą. Pakeliui į Hanoverį, jis mėnesį praleido Amsterdame, kur perskaitė visus išleistus B. Spinozos veikalus. Jis susitiko su Spinoza ir aptarė jo idėjas. Tai buvo Leibnico tiesioginis bendravimas su filosofais jis likusį gyvenimą praleido Hanoveryje, išvykdamas į užsienį tik dėl Braunšveigo (Velfų) dinastijos tyrinėjimų. Tačiau jis įtikino Prūsijos karalių įkurti Berlyne mokslo akademiją ir tapo pirmuoju jos prezidentu. 1700 m. jam davė valstybės patarėjo pareigas ir barono titulą.
Vėliau Leibnicas dalyvavo liūdnai pagarsėjusiuose ginčuose su Niutono draugais dėl be galo mažų dydžių skaičiavimo (kitaip, diferencialinis ir integralinis skaičiavimas) atradimo pirmumo. Neabejotinai jiedu dirbo šioje srityje nepriklausomai vienas nuo kito. Niutonas pateikė fliuksijų metodą iki 1665 m., nors publikacija pasirodė tik po daugelio metų (1687). Vis tik tikėtina, kad Leibnicas ir I. Barrou atrado skaičiavimus vienu metu. Leibnico darbas buvo paskelbtas 1684 m. žurnale Acta eruditorum. Leibnicas buvo pirmasis, sukūręs patogią iki šiol naudojamą be galo mažų dydžių skaičiavimo simboliką.
Tuo metu jis nepripažino ir 20 a. labai vertinamų idėjų logikos srityje. Gyvenimo pabaigoje jį primiršo, kurfiurstė Sofija ir jos dukra, Prūsijos karalienė Sofija-Šarlotė mirė 1705 ir 1714 m. Hanoverio hercogas, matyt nemėgęs Leibnico, buvo pakviestas užimti Anglijos sostą (kaip Jurgis I).
|
Leibnicas mirė staigiai 1716 m. lapkričio 14 d. Į jo laidotuves neatėjo nė vienas dvariškis. 1779 m. išėjo Ekharto parašyta Leibnico biografija, kurioje teigiama, kad prieš mirtį Leibnicui buvo pasiūlyta atlikti išpažintį, tačiau jis atsakė, kad jį paliktų ramybėje, nes niekam bloga nepadarė. Tačiau paskutinėmis valandomis prie Leibnico tebuvo du žmonės: jo vežėjas ir jo padėjėjas Johanas
Fogleris, kurio laiškas apie mokslininko mirtį teatrastas tik 20 a. jame minima, kad į pasiūlymą pakviesti
advokatą ir dvasininką, Leibnicas atsakė, kad tas reikalas palauks rytojaus. Tačiau netrukus jam pasidarė
visai blogai. Fosteris rašo: Aš jam ėmiau pasakoti apie Kristus nuopelnus ir ėmiau giedoti maldą. Jis
plačiai atmerkė akis ir pastebėjo mane. Kadangi jis tylėjo, paklausiau jo: Leibnico rankraščiuose surasta, kad 1675 m. spalio 29 d. jis pirmąkart panaudojo integralo ženklą, juo pakeitęs tuo metu naudojamą Kavaljeri žymėjimą [t.y. omn.l, t.y. omnes linea (eilučių suma) santrumpa]. 1697 m. jis užbaigė savo darbą apie aritmetinių veiksmų su dvejetainiais skaičiais taisykles. Jis jas laikė tokiomis puikiomis, kad atkakliai įtikinėjo į Kiniją vykstantį misionierių vienuolį paimti taisykles su savimi, kaip įtikinimą įrodymą apie Dievo egzistavimą. |
Tiesa, Leibnicą labai vertino Rusijos caras Petras I su kuriuo susitiko net 4 kartus (1697, 1711, 1712, 1716 metais) ir kuris skyrė Leibnicą slaptuoju justicijos patarėju. Jis parengė St. Peterburgo mokslų akademijos projektą, realizuotą tik 1725 m.
1682 m. įsteigė žurnalą Acta Eruditorum, jame paskelbęs daug straipsnių 5vairiomis temomis, prisidėjusį prie mokslo žinių skleidimo Europoje.
Sveikata blogėjo, nors tuo metu vyko įdomi polemika su anglu S. Klarku (1675-1729).
Mirė 1716 m. lapkričio 14 d. ir niekas iš hercogo aplinkos jo nepalydėjo į paskutinę kelionę.
Laidotuvėse dalyvavo tik jo sekretorius Eckhart'as, nebuvo ir dvasininko, nes bažnyčios ir žmonių dėl parcus deorum cultor et infrequens
(mažai ir retai pagarbinantis Dievą) buvo laikomas nereligingu, kas jam atnešė Lovenix pravardę, t.y. (žemutinių vokiečių dialektu) tikinčio į nieką
(į tai pats Leibnicas atsakė, iš tikro jis yra tikrintis niekuo, nes tiki tik tuo, ką žino).
Jo mirties nepastebėjo net Berlyno mokslo akademija. Bet po metų Beržerakas,
B. Fontenelis jo garbei Paryžiaus akademijos nariams pasakė puikią kalbą.
Mokslinė veikla
1666 m. jis parašė Apie kombinatorikos meną, Aplenkęs laiką beveik pora amžių, jis sumanė matematizuoti logiką, tai vadindamas bendrąja charakteristika, įtraukdamas visas logines operacijas, kurių savybes tiksliai numatė. Jo idealu buvo mokslo kalba, leidžianti samprotavimus pakeisti aritmetika ir algebra besiremiančiais skaičiavimais jis daugelį kartų grįždavo prie logikos matematizacijos, tačiau tos teorijos taip ir neužbaigė.
Jis sukūrė ir aritmometro versiją, kuri buvo tobulesnė už Paskalio skaičiuotuvą
(apie šį skaitykite >>>>>) galėjo
dauginti, dalinti, kelti laipsniu, traukti kvadratines ir kubines šaknis. Jo pasiūlytas dantytas velenėlis buvo visų vėlesnių aritmometrų iki pat
20 a. pagrindu. Jį pademonstravo 1673 m. Londone Karališkosios mokslo draugijos posėdyje tuo pačiu ten
sužinojo apie Niutono darbus be galo mažų dydžių ir begalinių eilučių srityse ir nusprendė ir pats tuo užsiimti. Savąjį
matematinės analizės variantą užbaigė 1675 m. kruopščiai permąstęs terminiją ir simboliką, kuri įsitvirtino (tik integralą 1690 m. įvedė
J. Bernulis, o Leibnicas jį pradžioje vadino tiesiog suma).
Be kitų pasiekimų, išvedė skaičiaus p išdėstymą:
Svarbiausi Leibnico veikalai:
Samprotavimas apie metafiziką, 1686, publikuota 1846;
Nauja gamtos ir sąveikos tarp substancijų sistema
, 1695;
Naujieji esė apie žmogaus protą
, 1704, išleista 1765 (nukreiptas prieš Dž. Loką);
Teodicėja: Apie Dievo gerumą, žmogaus laisvę ir blogio priežastį, 1710;
Monadologija (La monadologie, 1614, išspausdinta 1840.
Monadologija
Leibnicas sukūrė metafiziką, kurios centre yra klausimas, kas yra substancija, vadinamą substanciniu pliuralizmu (arba monadologija).
Leibnicas į mechaniką įvedė kinetinės energijos sąvoką. Jis manė, kad pasyvios materijos, sudarytos iš nedalių atomų, idėja yra absurdiška. Inercija savaime yra jėga. Jei atomai užima vietą, tada jie dalūs, o jei neužima negali būti materijos atomais. Vienintele substancija tegali būti aktyvi dalelė, paprasta, nemateriali, neegzistuojanti nei erdvėje, nei laike. Ją Leibnicas pavadino monada. Neturėdama sudedamųjų dalių, ji gali būti tik sutverta, o išnykti tik anihiliuodamasi. Paprastas monadas Dievas sukuria per vieną akimirką ir bet kuri jų gali būti sunaikinta tik visa iš karto. Jos negali keisti savo vidinės būsenos veikiant išorinėms priežastims, išskyrus Dievą. Monados negali veikti viena kitos. Jos visos vienodos ir skiriasi tik aktyvumo laipsniu. Yra visa monadų eilė apačioje monados, turinčios medžiagos regimybę, o viršuje Dievas, kaip aktyviausia monada. Monados sudaro protu suvokiamą pasaulį, iš kurio išvestiniu yra reiškinių pasaulis (fizinis kosmosas).
Monadoms būdinga percepcija arba veidrodinis atspindys. Kiekviena monada yra bet kurios kitos monados atspindys. Monados taip sutvertos, kad jų būsenos yra iš anksto nustatytoje harmonijoje (harmonia praestabilita). Sielos ir kūną sudarančių monadų ryšis yra vienas iš visuotinio atspindžio atvejų. Kiekvienos monados istorija tai jos būsenų kaita pagal vidinį dėsnį.
Erdvė yra galimų vienalaikių egzistencijų apraiška, o laikas - nepastovių galimybių. Erdvė ir laikas savo esme abstrakcijos jų tęstinumas yra apraiška tikrojo tęstinumo, būdingo realioms esybėms ir jų būsenų kaitai; jų begalinis dalumas yra realių esybių begalybė (begalinis skaičius). Kiekviena monada unikali tuo, kad jos vieta pasaulyje yra vieta tarp begalinio monadų kiekio, o jos savybės tos vietos funkcijos savybės. Monada pasaulį atspindi būtent iš tos vietos, tad neįmanoma, kad egzistuotų dvi neatskiriamos esybės, kurios nesutaptų. Iš čia ir seka garsusis neatskiriamųjų tapatybės dėsnis.
Šiuos samprotavimus Leibnicas taikė teiginių logikai. Kaip nėra sąveikos tarp monadų,
tarp nėra sąlyginių samprotavimų visi jie yra subjektinės-predikato formos. Ir kaip bet kuri
monada savyje jau turi visas savo būsenas, taip bet kuris teisingas teiginys subjekte turi
predikatą. Kiekvienas teisingas samprotavimas subjekte turi sudėtinį pavadinimą ir vieną ar
daugiau to pavadinimo elementų predikate, pvz., ABC yra A arba ABC yra AB. Kiekvienas
klaidingas samprotavimas išreiškia akivaizdų absurdą, pvz., ABC nėra A arba ABC nėra AB
ir pan. Šie klausimai susiję su Leibnico universalios kalbos, characteristica universalis,
kuria būtų galima išreikšti visas tiesas ir kurios pavadinimai parodytų objektų sudėtį, paieškomis.
Arno bandė neigti, tvirtindamas, kad jei bet kurio individo sąvoka talpina visa, kas kada nors apsireikš būtimi, tai dingsta žmogaus pasirinkimo laisvė, o Dievas nebėra visagalis. Leibnicas atsakė, kad laisvą pasirinkimą Dievas sukūrė tverdamas Adomą, o tuo pačiu joje ir visas būsimas ir galimas būsenas. Reiškinių būtinybė yra ne absoliuti, o santykinė. O monadoms visada renkantis geriausią jų percepciją tenkinantį variantą, šis pasaulis yra geriausias iš visų įmanomų ir jame didžiausia įvairovė. Kadangi jį tvėrė geriausia, galingiausia ir protingiausia esybė, tai jis geriausias ir moraline prasme.
Leibnico sistema turi esminį prieštaravimą visuose jos lygiuose. Jis sakė, kad yra dviejų tipų tiesos: būtinos, kurias patikrinti galima naudojant prieštaravimo metodą ir atsitiktinės fakto tiesos, jų patikra remiasi pakankamumo principu. Bet kuri tiesa yra analitinė ir iš bet kurios vienos monados būsenos galima išvesti visos Visatos būseną. Tai padaryti pajėgus Dievas. Tačiau tarp predikatų nėra egzistencijos. Tai, kad Dievas egzistuoja, priklauso tik nuo tos sąvokos supratimo.
Leibnico
pažįstami turėjo priežodį kad jis sugeba mąstyti tik horizontalioje padėtyje taip pastebimas buvo tas jo įprotis.
Ir ant jo antkapio tėra tik du žodžiai Leibnico genijui.
|
Ištrauka Naujoji substancijų prigimties ir bendravimo, taip pat ryšio, esančio tarp sielos ir kūno sistema 2. Nors esu vienas iš daug dirbusių matematikoje, vis dėlto aš nuo pat jaunystės be paliovos mąsčiau apie filosofiją, nes man visada atrodė, kad joje, pasitelkus aiškius įrodymus, įmanoma nustatyti šį tą pastovaus. Aš jau buvau gan toli įsiskverbęs į scholastikos sritis, kai matematikai ir šiuolaikiniai autoriai privertė mane dar jauną palikti jas. Mane sužavėjo jų patrauklus būdas mechaniškai aiškinti gamtą, ir aš pagrįstai ėmiau niekinti metodą tų, kurie naudojasi tiktai formomis ir sugebėjimais, neteikiančiais jokio žinojimo. Tačiau vėliau, pamėginęs pagilinti pačios mechanikos principus, kad pagrįsčiau iš patirties žinomus gamtos dėsnius, apsižiūrėjau, jog neužtenka atsižvelgti vien į tįsią masę, bet reikia pasitelkti dar ir jėgos sąvoką, kuri yra gerai suprantama, nors ir priklauso metafizikos sričiai. Be to, man atrodė, kad nuomonė tų, kurie gyvulius paverčia grynomis mašinomis arba sumenkina iki jų, nors iš pažiūros ir galima, vis dėlto neįtikima ir netgi prieštarauja tikrajai padėčiai. 3. Iš pradžių, nusimetęs Aristotelio jungą, ėmiausi tuštumos ir atomų, nes tai teikia daugiausia peno vaizduotei, tačiau atsisakiau šito, kai po ilgų apmąstymų susigriebiau, kad neįmanoma rasti tikros vienybės pradų vien tiktai materijoje, arba tame, kas pasyvu, nes viskas joje yra viso labo tiktai begalinių dalių rinkinys, arba sankaupa. Kadangi daugiui realumą gali suteikti tik tikri vienetai, kurių kilmė visai kitokia ir kurie yra visai kas kita negu taškai, apie kuriuos galima teigti, kad tolydybė negali susidėti iš jų, tai, norėdamas rasti tuos realius vienetus, aš buvau priverstas griebtis formalaus atomo, nes materialioji būtis negali būti kartu ir materiali, ir visiškai nedali, arba pasižymėti tikra vienybe. Tad reikėjo vėl prisiminti ir tarsi išteisinti substancines formas < > Taigi, aš įsitikinau, kad jų prigimtį sudaro jėga ir kad iš šito atsiranda kažkas panašaus į sąmonę ir siekimą, ir todėl jas reikia suprasti panašiai, kaip mes suprantame sielų sąvoką. Tačiau kaip nereikia griebtis sielos norint paaiškinti gyvūnų kūno sandaros smulkmenas, lygiai taip pat, aš maniau, nereikia griebtis šių formų norint išspręsti atskiras gamtos problemas, nors jos būtinos nustatant tikruosius visuotinius pradus. Aristotelis jas vadina pirmosiomis entelechijomis. Aš jas vadinu turbūt suprantamiau pirminėmis jėgomis, kurioms būdingas ne tiktai veiksmas arba galimybės realizavimas,, bet ir pirmapradė veikla.
|
*) Karlas Liudovičius (Carl Gunther Ludovici, 1707-1778) vokiečių filosofas, leksikografas, ekonomistas. Jis suredagavo didžiąją dalį 18 a. vokiečių enciklopedijos. Per paskaitas jis perteikė Ch. Volfo ir G. Leibnico mokymus.
**) Jakovas Tomazijus (Jacobus Thomasius, 1622-1684) vokiečių teisininkas, filosofas, Leipcigo un-to profesorius (nuo 1656 m.) ir rektorius (1669), dėstė retoriką G. Leibnicui. Vadovavo šv. Nikolajaus ir šv. Tomo mokykloms, jose atlikdamas reformas, sumažinant graikų klasikų skaitinių mainais pasiūlant Nyderlandų dramaturgo K. Schoono dramas bibliniais siužetais. Jo filosofiniai požiūriai buvo eklektiški; jis rašė daugeliu temų, tame tarpe ir apie moterų švietimą. Ko gero žinoma kaip pirmasis užsipuolęs Spinozos Teologinį-politinį traktatą (išleistą po Spinozos miirties 1677 m.).
Kitos biografijos:
Platonas ir Aristotelis
Tacitas ir Gajus Suetonijus
Ankstyvasis misticizmas: Filonas Aleksandrietis
Simonas Samarietis - pirmojo gnostiko mokymas;
Mošė Maimonidas - viduramžių žydų racionalistas
Blezas Paskalis: mokslinis mąstymas ir krikščioniškas tikėjimas
Benediktas Spinoza
Kitos nuorodos:
Monada arba sielos grūdas
Spiritualizmas ir paranormaliojo mokslo šaknys
Betarpiško pažinimo problema 17 a. filosofijoje
Hėgelio dvasios fenomenologijos akademinis aspektas
Georgijus Gurdžijevas. Ketvirtasis kelias
Empirinis teorinio gamtos pažinimo pagrindimas
Šiuolaikinė fizika į tiesą panašus mitas?
Dviejų filosofinės logikos paradigmų kova
Intuicijos ribojimas matematikoje 19-me amžiuje
21 a. mokslo idėjos ir švietimas
Kuo būtent abejojo Dekartas?
Senoji Indijos istorija
Trumpa graikų filosofijos istorija;
Svetimų minčių problema
Tezės: Šmeliovo paskaita
Filosofijos skyrius
Mitologijos skiltis
NSO puslapis