Gotfydas Vilhelmas Leibnicas (1646 m. liepos 1 d. - 1716 m. lapkričio 14 d.)

Leibnicas gimė Leipcige. Jo tėvas, etikos profesorius, mirė, kai jam buvo 6 m. 7 m. amžiaus pradėjo lankyti prestižinę "Nikolai-Schule" mokyklą. 15 m. amžiaus įstojo į Leipcigo un-tą, kur jam didelę įtaką padarė retorikos prof. Jakobas Tomazas (1622-1684). Studijas universitete baigė 1663-iais, apgindamas bakalauro disertaciją "Apie individualizacijos principą" (Disputatio metaphysica de principio individui), kurioje buvo daugelio būsimų idėjų užuomazgos. 1663 m. persikėlė į Jenos u-tą (ne į čia jį traukė matematiko E.Veigelio (1625- 1699) autoritetas), kur paskelbė veikalą juridinio išsilavinimo klausimais. Vėliau ją pastebėjo baronas ir Mainco archivyskupas K.Boineburgas, 1667 m. pasiūlęs tarnybą. Archivyskupui labai rūpėjo taika šv. Romos imperijoje. Leibnicas paniro į tuos reikalus, bet jam rūpėjo ir krikščionybės pagrindimas, kuris būtų vienodai priimtinas ir protestantams ir katalikams.

Prieš Lenkijos karaliaus rinkimus, Leibnicą įpareigojo lenkams parašyti memorandumą, turintį įtikinti, kad geriausia vokiečio kandidatūra. Atseit lietuvio Vlikovijaus lotyniškai parašytas ir Vilniuje išleistas memorandumas lenkams padarė stiprų įspūdį, bet karaliumi vistiek išsirinko lenką.

Didžiausią pavojų taikai tuo metu kėlė Liudvikas XIV. Leibnicas karaliui pasiūlė Egipto užkariavimo planą, nurodęs, kad tai labiau tinka monarcho didybei nei karas su nereikšmingomis Europos valstybėlėmis. Manoma, kad planas buvo taip gerai paruoštas, kad su juo susipažino Napoleonas, rengęs ekspediciją į Egiptą. 1672 m. plano paaiškinimui Leibnicą pakvietė į Paryžių, kur jis praleido 4 m. Jis neišvydo Liudviko, tačiau susipažino su tokiais filosofais ir mokslininkais, kaip Pjeras de Ferma (1601-1665), N.Malbranšas, Deni Papenu (1647-1712), A.Arno, Ch.Hiugensas. Jis sukūrė skaičiavimo mašiną, pranokusią Paskalio, nes galėjo traukti šaknis, kelti laipsniu, dauginti ir dalinti. 1673 m. jis nuvyko į Londoną, susitiko su R.Boiliu ir H.Oldenburgu, parodo savo mašinos veikimą Karališkai bendrijai, kuri vėliau jį išrinko nariu.

Gottfried von Leibniz

1673 m. Mainco archivyskupas mirė ir 1676 m., neturėdamas tinkamos vietos, Leibnicas įsidarbino bibliotekininku pas hercogą Braunšveigą. Pakeliui į Hanoverį, jis mėnesį praleido Amsterdame, kur perskaitė visus išleistus B. Spinozos veikalus. Jis susitiko su Spinoza ir aptarė jo idėjas. Tai buvo Leibnico tiesioginis bendravimas su filosofais – jis likusį gyvenimą praleido Hanoveryje, išvykdamas į užsienį tik dėl Braunšveigo (Velfų) dinastijos tyrinėjimų. Tačiau jis įtikino Prūsijos karalių įkurti Berlyne mokslo akademiją ir tapo pirmuoju jos prezidentu. 1700 m. jam davė valstybės patarėjo pareigas ir barono titulą.

Vėliau Leibnicas dalyvavo liūdnai pagarsėjusiuose ginčuose su Niutono draugais dėl be galo mažų dydžių skaičiavimo (kitaip, diferencialinis ir integralinis skaičiavimas) atradimo pirmumo. Neabejotinai jiedu dirbo šioje srityje nepriklausomai vienas nuo kito. Niutonas pateikė "fliuksijų" metodą iki 1665 m., nors publikacija pasirodė tik po daugelio metų (1687). Vis tik tikėtina, kad Leibnicas ir I.Barrou atrado skaičiavimus vienu metu. Leibnico darbas buvo paskelbtas 1684 m. žurnale "Acta eruditorum". Leibnicas buvo pirmasis, sukūręs patogią iki šiol naudojamą be galo mažų dydžių skaičiavimo simboliką.

Tuo metu nepripažino ir 20 a. labai vertinamų idėjų logikos srityje. Gyvenimo pabaigoje jį primiršo, kurfiurstė Sofija ir jos dukra, Prūsijos karalienė Sofija-Šarlotė mirė 1705 ir 1714 m. Hanoverio hercogas, matyt nemėgęs Leibnico, buvo pakviestas užimti Anglijos sostą (kaip Jurgis I).

Tiesa, Leibnicą labai vertino Rusijos caras Petras I su kuriuo susitiko net 4 kartus (1697, 1711,1712,1716 metais) ir kuris skyrė Leibnicą slaptuoju justicijos patarėju. Jis parengė St.Peterburgo mokslų akademijos projektą, realizuotą tik 1725 m.

Klaidingas Leibnico tarpų aiškinimas jam atnešė "Lovenix" pravardę, t.y. tikinčio į nieką. Sveikata blogėjo, nors tuo metu vyko įdomi polemika su anglu S.Klarku (1675-1729). Mirė 1716 m. lapkričio 14 d. ir niekas iš hercogo aplinkos jo nepalydėjo į paskutinę kelionę. Jo mirties nepastebėjo net Berlyno mokslo akademija. Bet po metų B.Fontanelis jo garbei Paryžiaus akademijos nariams pasakė puikią kalbą.

Svarbiausi Leibnico veikalai: Samprotavimas apie metafiziką, 1686, publikuota 1846 Nauja gamtos ir sąveikos tarp substancijų sistema…, 1695 Naujieji esė apie žmogaus protą…, 1704, išleista 1765 (nukreiptas prieš Dž.Loką) Teodicėja: Apie Dievo gerumą, žmogaus laisvę ir blogio priežastį, 1710 Monadologija (La monadologie, 1614, išspausdinta 1840.

Leibnicas į mechaniką įvedė kinetinės energijos sąvoką. Jis manė, kad pasyvios materijos, sudarytos iš nedalių atomų, idėja yra absurdiška. Inercija savaime yra jėga. Jei atomai užima vietą, tada jie dalūs, o jei neužima – negali būti materijos atomais. Vienintele substancija tegali būti aktyvi dalelė, paprasta, nemateriali, neegzistuojanti nei erdvėje, nei laike. Ją Leibnicas pavadino monada. Neturėdama sudedamųjų dalių, ji gali būti tik sutverta, o išnykti tik anihiliuodamasi. Monados negali veikti viena kitos. Jos visos vienodos ir skiriasi tik aktyvumo laipsniu. Yra visa monadų eilė – apačioje monados, turinčios medžiagos regimybę, o viršuje – Dievas, kaip aktyviausia monada.

Monadoms būdinga percepcija arba "veidrodinis atspindys". Kiekviena monada yra bet kurios kitos monados atspindys. Monados taip sutvertos, kad jų būsenos yra iš anksto nustatytoje harmonijoje (harmonia praestabilita). Sielos ir kūną sudarančių monadų ryšis yra vienas iš visuotinio atspindžio atvejų. Kiekvienos monados istorija – tai jos būsenų kaita pagal vidinį dėsnį.

Erdvė yra "galimų vienalaikių egzistencijų apraiška", o laikas - "nepastovių galimybių". Erbvė ir laikas savo esme abstrakcijos – jų tęstinumas yra apraiška tikrojo tęstinumo, būdingo realioms esybėms ir jų būsenų kaitai; jų begalinis dalumas yra realių esybių begalybė (begalinis skaičius). Kiekviena monada unikali tuo, kad jos "vieta" pasaulyje yra vieta tarp begalinio monadų kiekio, o jos savybės – tos vietos funkcijos savybės. Monada pasaulį atspindi būtent iš tos vietos,l tad neįmanoma, kad egzistuotų dvi "neatskiriamos" esybės, kurios nesutaptų. Iš čia ir seka garsusis neatskiriamųjų tapatybės dėsnis.

Šiuos samprotavimus Leibnicas taikė teiginių logikai. Kaip nėra sąveikos tarp monadų, tarp nėra sąlyginių samprotavimų – visi jie yra subjektinės-predikato formos. Ir kaip bet kuri monada savyje jau turi visas savo būsenas, taip bet kuris teisingas teiginys subjekte turi predikatą. Kiekvienas teisingas samprotavimas subjekte turi sudėtinį pavadinimą ir vieną ar daugiau to pavadinimo elementų predikate, pvz., "ABC yra A" arba "ABC yra AB". Kiekvienas klaidingas samprotavimas išreiškia akivaizdų absurdą, pvz., "ABC nėra A" arba "ABC nėra AB" ir pan. Šie klausimai susiję su Leibnico universalios kalbos, characteristica universalis, kuria būtų galima išreikšti visas tiesas ir kurios pavadinimai parodytų objektų sudėtį, paieškomis.

Arno bandė neigti, tvirtindamas, kad jei bet kurio individo sąvoka talpina visa, kas kada nors apsireikš būtimi, tai dingsta žmogaus pasirinkimo laisvė, o Dievas nebėra visagalis. Leibnicas atsakė, kad laisvą pasirinkimą Dievas sukūrė tverdamas Adomą, o tuo pačiu joje ir visas būsimas ir galimas būsenas. Reiškinių būtinybė yra ne absoliuti, o santykinė. O monadoms visada renkantis geriausią jų percepciją tenkinantį variantą, šis pasaulis yra geriausias iš visų įmanomų ir jame didžiausia įvairovė. Kadangi jį tvėrė geriausia, galingiausia ir protingiausia esybė, tai jis geriausias ir moraline prasme.

Gottfried von Leibniz

Leibnico sistema turi esminį prieštaravimą visuose jos lygiuose. Jis sakė, kad yra dviejų tipų tiesos: būtinos, kurias patikrinti galima naudojant prieštaravimo metodą ir atsitiktinės fakto tiesos, jų patikra remiasi pakankamumo principu. Bet kuri tiesa yra analitinė ir iš bet kurios vienos monados būsenos galima išvesti visos Visatos būseną. Tai padaryti pajėgus Dievas. Tačiau tarp predikatų nėra egzistencijos. Tai, kad Dievas egzistuoja, priklauso tik nuo tos sąvokos supratimo.


Ištrauka

Naujoji substancijų prigimties ir bendravimo, taip pat ryšio, esančio tarp sielos ir kūno sistema

2. Nors esu vienas iš daug dirbusių matematikoje, vis dėlto aš nuo pat jaunystės be paliovos mąsčiau apie filosofiją, nes man visada atrodė, kad joje, pasitelkus aiškius įrodymus, įmanoma nustatyti šį tą pastovaus. Aš jau buvau gan toli įsiskverbęs į scholastikos sritis, kai matematikai ir šiuolaikiniai autoriai privertė mane dar jauną palikti jas. Mane sužavėjo jų patrauklus būdas mechaniškai aiškinti gamtą, ir aš pagrįstai ėmiau niekinti metodą tų, kurie naudojasi tiktai formomis ir sugebėjimais, neteikiančiais jokio žinojimo. Tačiau vėliau, pamėginęs pagilinti pačios mechanikos principus, kad pagrįsčiau iš patirties žinomus gamtos dėsnius, apsižiūrėjau, jog neužtenka atsižvelgti vien į tįsią masę, bet reikia pasitelkti dar ir jėgos sąvoką, kuri yra gerai suprantama, nors ir priklauso metafizikos sričiai. Be to, man atrodė, kad nuomonė tų, kurie gyvulius paverčia grynomis mašinomis arba sumenkina iki jų, nors iš pažiūros ir galima, vis dėlto neįtikima ir netgi prieštarauja tikrajai padėčiai.

3. Iš pradžių, nusimetęs Aristotelio jungą, ėmiausi tuštumos ir atomų, nes tai teikia daugiausia peno vaizduotei, tačiau atsisakiau šito, kai po ilgų apmąstymų susigriebiau, kad neįmanoma rasti tikros vienybės pradų vien tiktai materijoje, arba tame, kas pasyvu, nes viskas joje yra viso labo tiktai begalinių dalių rinkinys, arba sankaupa. Kadangi daugiui realumą gali suteikti tik tikri vienetai, kurių kilmė visai kitokia ir kurie yra visai kas kita negu taškai, apie kuriuos galima teigti, kad tolydybė negali susidėti iš jų, tai, norėdamas rasti tuos realius vienetus, aš buvau priverstas griebtis formalaus atomo, nes materialioji būtis negali būti kartu ir materiali, ir visiškai nedali, arba pasižymėti tikra vienybe. Tad reikėjo vėl prisiminti ir tarsi išteisinti substancines formas <…> Taigi, aš įsitikinau, kad jų prigimtį sudaro jėga ir kad iš šito atsiranda kažkas panašaus į sąmonę ir siekimą, ir todėl jas reikia suprasti panašiai, kaip mes suprantame sielų sąvoką. Tačiau kaip nereikia griebtis sielos norint paaiškinti gyvūnų kūno sandaros smulkmenas, lygiai taip pat, aš maniau, nereikia griebtis šių formų norint išspręsti atskiras gamtos problemas, nors jos būtinos nustatant tikruosius visuotinius pradus. Aristotelis jas vadina pirmosiomis entelechijomis. Aš jas vadinu turbūt suprantamiau – pirminėmis jėgomis, kurioms būdingas ne tiktai veiksmas arba galimybės realizavimas,, bet ir pirmapradė veikla.

4. Aš supratau, kad šios formos ir sielos turi būti nedalios kaip ir mūsų dvasia; kiek prisimenu, tokios nuomonės apie gyvulių sielas buvo šv.Tomas. Tačiau šitai sukėlė naujų keblumų, susijusių su sielų ir formų kilme ir tįsumu. Mat kadangi kiekviena substancija, pasižyminti tikra vienybe, negali turėti nei pradžios, nei pabaigos, nebent tik per stebuklą, tai išeina, kad jos gali atsirasti tik sukurtos ir baigtis tik sunaikintos. Taigi aš buvau priverstas pripažinti, kad pagrindinės substancijų formos, išskyrus tas sielas, kurias dievas dar teiksis sukurti, buvo sukurtos drauge su pasauliu ir nuo tol visą laiką egzistuoja. <…>

5. Vis dėlto aš maniau, kad nereikia be atodairos painioti su jomis dvasių ir protingosios sielos, kurios yra aukštesnio lygmens ir pasižymi kur kas didesniu tobulumu negu formos, panardintos į materiją; palyginti su pastarosiomis, jos yra tarsi mažos dievybės, sukurtos pagal dievo paveikslą ir nutviekstos dieviškosios šviesos spindulių. Todėl dievas valdo dvasias, kaip valdovas valdo savo pavaldinius ar kaip tėvas rūpinasi savo vaikais, tuo tarpu su kitomis substancijomis jis elgiasi taip, kaip inžinierius su mašina. Taigi dvasios turi savo atskirus dėsnius, kurie jas iškelia virš materijoje vykstančių pasikeitimų, ir galima sakyti, kad visa kita sukurta tiktai dėl jų, ir patys pasikeitimai pritaikyti teikti laimę geriesiems ir bausti bloguosius.

Installation
Frank Shubert (g.1966) instaliacija "Monadologija"

Kitos biografijos:
Platonas ir Aristotelis
Tacitas ir Gajus Suetonijus
Ankstyvasis misticizmas: Filonas Aleksandrietis
Simonas Samarietis - pirmojo gnostiko mokymas;
Mošė Maimonidas - viduramžių žydų racionalistas
Blezas Paskalis: mokslinis mąstymas ir krikščioniškas tikėjimas


Kitos nuorodos:
Benediktas Spinoza
Monada arba sielos grūdas
Spiritualizmas ir paranormaliojo mokslo šaknys
Betarpiško pažinimo problema 17 a. filosofijoje
Hėgelio dvasios fenomenologijos akademinis aspektas
Georgijus Gurdžijevas. Ketvirtasis kelias
Empirinis teorinio gamtos pažinimo pagrindimas
Šiuolaikinė fizika – į tiesą panašus mitas?
Dviejų filosofinės logikos paradigmų kova
Intuicijos ribojimas matematikoje 19-me amžiuje
21 a. mokslo idėjos ir švietimas
Senoji Indijos istorija
Trumpa graikų filosofijos istorija;
Svetimų minčių problema
Tezės: Šmeliovo paskaita
Filosofijos puslapis
Mitologijos puslapis
NSO puslapis