Empirinis teorinio gamtos pažinimo pagrindimas. Vartiklis

Empirinis teorinio gamtos pažinimo pagrindimas
(naudojant kosmologijos pavyzdį)

„Jei tai, kas laikytina tikra, priklauso nuo mūsų teorijos, kam galime tikrovę laikyti mūsų filosofijos pagrindu?“
S. Hawking. Juodosios skylės ir jaunos visatos

Aptariant šiuolaikinės kosmologijos pagrindimą būtina atskirti dvi sritis: a) Planko mastelio (10^-35 m) dydžių; b) iki Planko mastelių dydžių. Pirmiesiems buvo laikyta, kad teoriniai modeliai nėra pagrįsti empiriškai – jų negalime patikrinti, nes neturime pakankamų energijos išteklių (tarkim, bet kurį kvantinės gravitacijos (KG) teiginį). Su naujuoju CERN hadronų kolideriu siejama viltis, kad pavyks jame gautos dalelės iš tetradiapazono (kai susiduria dvi dalelės su 10¹² eV bendra energija) pakaks, kad būtų patvirtintos ar atmestos kai kurios KG hipotezės. Iki tol laikė, kad šio greitintuvu gautos energijos nepakaks KG įvertinimui – tam reiktų 10²⁸ eV. Ir ieškojo netiesioginių patvirtinimų. Dabar, atseit, padėtis pasikeitė: teorijos vystymosi be eksperimento periodas baigėsi, nes atsirado kai kurių modelių patikros galimybė. Pvz., patvirtinus supersimetriją, kuri seka iš superstygų teorijos (ST), gali patvirtinti ar paneigti stygų teoriją. Jei pavyktų atrasti el. daleles, superpartnerius, tai būtų svarbus patikinimas, kas superstygų teorija juda teisinga kryptimi.

Dar vieną pasirinkimą tarp konkuruojančių KG teorijų (stygų ir kilpų) gali nulemti tai, kad jos numato skirtingas prognozes dėl Lorenco invariantiškumo ir specialiosios reliatyvumo teorijos (SRT). ST teigia, kad Lorenco invariantiškumas yra tiksli pasaulio, kuriame gyvename simetrija, galiojanti visais masteliais, ir nesanti tik ten, kur pasireiškia erdvėlaikio iškreivinimo efektai. Kilpų teorijos požiūriu toji simetrija egzistuoja tik srityje virš Planko mastelio.

Kas dėl iki Planko mastelio dydžių teorinių modelių, tai čia visuotinai laikoma, kad bent vienas jų, standartinis kosmologinis modelis, neblogai pagrįstas empiriškai. Yra sunkumų, modelis kol kas fragmentiškas, kiekvienas fragmentas turi savą pagrįstumo lygį, o jų vis dar nepavyksta tinkamai „susiūti“, - bet bent jau kosmologai laiko, kad jis paremtas faktais. O kaip iš tikro? Tai klausimas epistemologijai ir mokslo metodologijai.

Teorinio empirinių duomenų apkrautumo sąvoką įvedė N.R. Hansonas (1924-1967, žuvęs lėktuvo avarijos metu), o ją ypač pabrėžė 7-8 dešimtm. postpozityvistinė filosofija. Pozityvizmo požiūriu metafiziniai teiginiai yra beprasmiai, nes negali būti nei verifikuoti, nei falsifikuoti. Pozityvizmas siekė duoti mokslui tvirtą faktų pagrindą. Tam reikia pažinimo sistemoje rasti stebėjimo pasiūlymus, t,y. be teorinių priemaišų. Tik jie galėjo būti patikima teorinio pažinimo baze. Tačiau po ilgų aptarimų paaiškėjo, kad tokių pasiūlymų moksle nėra. Net pats paprasčiausias stebėjimo pasiūlymas, toks, kaip „Vilsono kameroje matomas elektrono pėdsakas“ jau apima teorinį terminą „elektronas“.

Beje, Hansono pasiūlytą terminą kritikavo P. Fejerabendas, kurį laikė nevykusiu ir neatspindintį problemos gelmės. Anot jo, jis gali skaitytojui sukelti netikrus įsivaizdavimus, tarsi yra kažkoks vaisių sunkvežimis, į kurį papildomai prikrauname teorinių interpretacijų. O iš tikro, ryšis tarp faktų ir teorijų gerokai intymesnio pobūdžio: teorijos randasi visur, jos persmelkia viską.

Iš tikro, pagrindinė problema ne tiesiog duomenų apkrautume, ne tame, kad „nuogų“ duomenų moksle nėra, nes visi jie jau teoriškai interpretuoti – ji tame, kad į empirinių duomenų interpretaciją įtraukiamos ir tos teorijos, kurios yra empirinio pagrindimo objektu. Tai postpozityvizmas užfiksuotas teiginyje apie empirinių duomenų paradigminę priklausomybę. Nėra duomenų, nepriklausomų nuo viešpataujančios teorinės paradigmos. Panaudojant amerikiečio mokslo filosofo Klifordo Hukerio^*) terminiją, paradigmos yra „viduje globalios“, t.y. savimi apibrėžia visa, tame tarpe ir empirinius duomenis. Eksperimentai vykdomi „pagal“ fundamentalią teoriją, jų rezultatai interpretuojami tos pačios teorijos. Tai kaip galima laikyti teoriją empiriškai pagrįsta, jei pati dalyvauja tame pagrindime?

Postpozityvizme egzistavo dvi kryptys. Vienos jų atstovai bandė pagrįsti mokslo ypatingą epistomologinį statusą, t.y. jo sugebėjimą gauti objektyvias žinias apie pasaulį (K. Poperis, I. Lakatošas). Kiti (T. Kunas, P. Fejerebandas, N. Hansonas) neigė tokį statusą. Bet nepriklausomai nuo krypties, laikyta, kad mokslas pažinime neturi patikimos empirinės bazės. Taip, P. Fejerebandas tvirtino, kad nėra jokių priežasčių atskirti teorijas ir stebėjimus. Faktiškai jis neigė faktų egzistavimą, laikydamas, kad tėra tik teorijos.

^*) Klifordas Hukeris (Cliff Hooker) – Newcastle un-to (Australija) filosofijos profesorius. Svarbi jo knyga – „Realistinė mokslo teorija“ (1987).

Norwood Russell Hansonas

Norwood Russell Hanson (1924-1967) – mokslo filosofas, pradininkas idėjos, kad stebėjimas yra apkrautas teorija, t.y., kad stebėjimo kalba ir kalbos teorija yra stipriai persipynę, o taip pat stipriai persipynęs istorinis ir šiuolaikinis supratimas. Jo pagrindinis dėmesys buvo supratimui ir atradimo logikos vystymui. Norwood Russell Hanson

Hansono gyvenimas buvo spalvingas. Jis mokėsi groti trimitu kartu su legendiniu William Vacchiano, tačiau jo muzikinę karjerą nutraukė karas, kai jis tapo naikintuvo pilotu, užsitarnavęs „karštuolio“ reputaciją (ką iliustravo jo skrydis pro Aukso vartų tiltą). Atskraidęs per 2000 valandų, grįžo į civilį gyvenimą, pradėjęs studijuoti Čikagos, Kolumbijos, o vėliau ir Oksfordo ir Kembridžo universitetuose. Jis pasiliko Londone, kur liko dėstyti ir rašyti.

1957 m. Hansonas grįžo į JAV, kur Indianos un-te įsteigė Mokslo istorijos ir filosofijos katedrą. 1963 m. persikėlė į Jeilio un-tą. Tačiau jis ir toliau tebeskraidė – ir 1967 m. tirštame rūke padarė avariją. Ji nutraukė jo įvairiapusį gyvenimą – nuo bokso iki iliustracijų Homero “Iliadai”, nuo dalyvavimo Harley-Davidson stovyklose iki liudijimo JAV Senatui, - ir nebaigtas rašyti 10 knygų, tarp kurių buvo ir knygą apie aerodinamikos teorijos istoriją.

Jo žinomiausias kūrinys yra „Atradimo šablonai“ (1958), kuriame jis teigia, kad tai, ką mes matome ir jaučiame, nėra tai, ką gauna mūsų jutimai, o yra nufiltruota jutiminė informacija, kai filtru yra išankstinės koncepcijos – vėliau pavadintos „teminis pagrindas“. Jis nurodė optines iliuzijas, tokias kaip žinomos „senosios paryžietės“, kurią galima įvairiai pamatyti (kaip jauną moterį arba kaip senę). Hansonas skyrė tai, „kaip matom“, nuo to, „ką matom“. Tas skirtumas jam tapo suvokimo ir prasmės teorijų pagrindu. Jis siekė paaiškinti, kaip padaromi moksliniai atradimai – ir tam panaudojo Čarlzo Pirso sampratą.

Kita Hansono knyga yra „Pozitrono koncepcija“ (1963). Jis yra ištikimas kvantinės mechanikos Kopenhagos interpretacijos šalininkas, kai klausimas „Kur buvo dalelė prieš tai, kai nustačiau jos padėtį?“ laikomas beprasmiu. Jį traukė paradoksai ir su jais susijusios neapibrėžtumo, neapsprendžiamumo ir nepilnumo koncepcijos; jis ieškojo pažinimo modelių, kurie galėtų apimti tuos elementus, o ne tiesiog paaiškinti juos.

Po jo mirties išleistomis knygomis yra „Kodėl aš netikiu ir kitos esė“ (1971), „Žvaigždynai ir teiginiai“ (1973). Taip pat plačiai žinoma jo esė „Agnostinė dilema“. Taipogi Hansonas atmetė ir tradicinį mokslo istorijos ir mokslo filosofijos atskyrimą.

Jo idėjas panaudojo Tomas Kunas, rašydamas „Mokslo revoliucijų struktūrą“ (1962), kuriame, kaip ir Hansonas, kritikavo empirizmą. Juo pasirėmė ir Robertas Nozikas knygoje „Politinė filosofija, anarchija, valstybė ir utopija“ (1974), kai siekė suprasti politinius klausimus remiantis nepolitiniais terminais.