18-19 a. filosofiniai atspindžiai moksle:
Kanto refleksija niutoniškame moksle

Siūlome prieš tai perskaityti Intuicijos ribojimas matematikoje 19-me amžiuje 

17 a. susiformavus naujai pažinimo rūšiai, mokslui, filosofija jame ėmė ieškoti medžiagos savo apmąstymams. Kaip anksčiau ji orientavosi į religiją, taip dabar pradėjo užsiimti „mokslatyra“. Ji siekė atskleisti mokslo ištakas, vystymąsi, teisingumo kriterijus. Tai reiškia, ji pradėjo teikti mokslui pažinimo metodą. Šių pastangų pradininku laikomas F. Bekonas, kurio idėjas pratęsė T. Hobsas ir kt. Tada tąją tradiciją perėmė vokiečiai, kurie vietoje mokslo kaip individualaus pažinimo vertinimo perėjo prie jo kaip dominuojančios visuomeninės dvasinės kultūros supratimo.

I. Kantas mokslą priėmė kaip teorinio pažinimo pavyzdį. Jis siekė apmąstyti mokslinio pažinimo esmę, išsiplėsdamas iki mąstymo ir aplamai būties pagrindų nustatymo. I. Kantas iš Naujųjų amžių paėmė sampratą apie mokslo objektą, mechaninį makroobjektą, judantį nedideliu greičiu, o taip pat apie erdvę ir laiką kaip tuščias judančių kūnų terpes. Jis priėmė ir fenomenologinį Niutono požiūrį. Ir jis atkreipė dėmesį į eksperimentinį mokslo pobūdį.

Viena „Grynojo proto kritikos“ sukūrimo priežasčių – lemiamo eksperimento vaidmens pripažinimas. Kanto apmąstymai apie a priori pažinimą, daiktą savyje, matyt, susiklostė jau anksčiau – apmąstant Volfo sistemą apie realių ir loginių pagrindų santykius, apie Jumo išvadas apie patirties ir loginį pažinimą, apie Aristotelio pažinimo skirstymą į a priori ir a posteriori; tačiau visa tai buvo supinta su eksperimento vertinimu. Būtent daikto kitimas eksperimente pastūmėjo Kantą minčiai apie pažinimo objektą kaip galimos patirties objektą, kai pats daiktas santykyje su galimos patirties objektu atrodo tarsi esančiu už patirties ribų daiktu pats savyje. Tai paskatino ir kitų sąvokų pasirodymą, tokių kaip „duotybė“.

Taigi, kaip, pagal Kantą, mums „duodami“ daiktai? Pradžioje gauname padrikus pajautimus pasyvaus suvokimo dėka, tačiau juos reikia apjungti, sintetinti. Kas tą atlieka? Ne erdvė ir ne laikas, nes pojūčiai tik apjungiami erdvėje ir laike. Juos jungia kurianti vaizduotės galia. Taip, pvz., mes gauname tvirtumo, spalvos, kvapo, formos pojūčius; vaizduotė juos tarsi jungia, tarsi „kuria“ (sąmonėje) daiktą ir pojūčių. O kas anksčiau – suvokimas ar sukūrimas? Jei mes jau suvokėm daiktą, kam jį kurti? Iš kitos pusės, kaip galim jį suvokti, jei pojūčiai dar neapjungti, daiktas dar „nesukurtas“?

Tokią tveriančią jėgą galima pamatyti ir matematikos objektuose, nors čia nėra pojūčių kaip tokių ir turimas tik grynas suvokimas. Kalbama apie objekto sudarymą (mintyse, o tada popieriuje). Keista, tačiau jį suvokiam kaip „duotą“, kai jį apmąstom, „kuriam“. Kartu gaunam žinias apie jį: „Negalim apmąstyti linijos nenubrėžę jos mintyse, negalim apmąstyti apskritimo, nenubrėžę jo, negalim įsivaizduoti trijų erdvės matavimų, iš vieno taško neišvedę trijų viena kitai statmenų linijų...“

Šiuo aveju gaunam žinias (mąstom) apie liniją ir kt., kai ją aprašom, t. y. kuriam. Sąvoka atitinka daiktą, duotą suvokimu, tačiau jis duotas tada, kai jį kuriam.

Bet gal tokia „duotybė“ tik matematiniams objektams, kuriems net ir pojūčių nėra? Tačiau vėliau įsitikiname, kad kuriančioji galia taikoma visiems daiktams. Taip „šuns sąvoka reiškia taisyklę, pagal kurią mano vaizduotė gali nupiešti keturkojo gyvūno bendrąjį vaizdą“. Ir „jei aš verčiu … empirinį kokio nors namo suvokimą į pojūtį, tai … aš tarytum piešiu erdvėje namo kontūrus atitinkamai tam sintetiniam daugio apibendrinimui“.

O vaizduotė priklauso protui, nors ir ne visai teisėtai. Mat protui priklauso ne tik sąvokos ir kategorijos, bet ir pati kuriančioji vaizduotės galia, kuri, kaip sintezė, akla: „būtent sintezė yra tai, kas, tiesą sakant, iš elementų sukuria pažinimą ir sujungia juos į atitinkamą turinį. Sintezė aplamai, kaip vėliau pamatysime, yra išimtinis vaizduotės, aklos, nors ir būtinos dvasios, veiksmas“. O protas negali būti aklas – tai juslumas aklas.

Taigi išvada: veiklia, daiktą tveria protas (kūrybinė vaizduotės galia); tačiau protas užsiima ne savo darbu, nes sintezuoja (kuria) jutimų daiktą: „daugybinio ryšis aplamai niekada negali patekti į mus per jausmus ir, taigi, negali būti grynoje juslinio suvokimo formoje. Nes jis yra įsivaizdavimo sugebėjimo spontaniškas aktas, o kadangi tą sugebėjimą skirtingai po pajautos reikia vadinti protu, tai bet kuris ryšis – suvokiam mes jį ar ne, bus jis daugybinio ryšiu suvokime ar skirtingose sąvokose, ir ar bus suvokimas jusliniu ar nejusliniu – yra proto veiksmas, kurį vadinam bendru sintezės pavadinimu, kad tuo pažymėtumėm, kad nieko negalime sau įsivaizduoti susietu objekte, ko prieš tai patys nesusiejom“. Pirma daiktas sukuriamas, o jau tada gali būti suvokiamas kaip duotas: suvokiamas, kai duotas, ar duotas, kai sukurtas?

Taigi, su duotybe reikalai nėra paprasti. Tad iš to, o vėliau ir Fichtė bei Marburgo mokyklos atstovai, padarė išvadą, kad jokios „duotybės“ nėra, ją pakeičia „užduotumas“ arba, kaip pas Fichtę, praktinis veikimas. Tačiau pas Kantą būtent „duotybė“ pusiau su „sukuriamumu“. Pažinimo objekto suvokimas (Kantas vėliau jį pavadins „konstravimu“) - eksperimentatoriaus atlikto veiksmo suvokimo rezultatas, Eksperimento metu jis su daiktu atlieka įvairius veiksmus, keičia jį; tie pakeitimai vyksta pagal proto nustatytą planą kai daiktas tarytum mintyse konstruojamas, kuriamas (kaip kad mes brėžėme tiesę).

Kol kas kalbėjome apie vienetinių objektų konstravimą, sukūrimą. Bet Kantas kalba ir apie sudėtingesnį konstravimą. Bet pirma stabtelėkime ties pačiu eksperimentu.

Eksperimentas atsirado kartu su mokslo tapsmu. Jo metu ne tik nustatomas ryšis tarp subjekto ir objekto, bet ir ypatingas subjektų-eksperimentatorių ryšys. Kaip žmogus negali gyventi be bendruomenės, mokslininkas negali eksperimentuoti vienas, nepranešdamas rezultatų kitiems tyrinėtojams. Paskelbimai ir aptarimai vyksta mokslų akademijų susirinkimuose (įvestuose 17 a.) bei laiškais. Susirašinėjimas prasideda pirmaisiais 17 a. dešimtmečiais nematomame koledže (La Republique des Lettres) ir tęsiasi vėliau; atsiranda ypatinga laiško forma, ją galima būtų pavadinti „moksliniu laišku“, kuriame rašoma ne tik apie gyvenimą, bet ir aprašomi bandymai, jų rezultatai bei su juo susiję problemos.

Kartu pasirodo, kad moksliniuose laiškuose su tema įvyksta nepaprasti pasikeitimai, kurių nebūtų be to laiško. Juk kai vienas mokslininkas aiškina kitam, ką yra padaręs, pranešimas įgauna naują prasmę. Juk autorius negali tikėtis gyvos reakcijos, jam reikia įsivaizduoti adresatą. Toliau žodinis aprašymas palydimas piešiniais, grafikais, brėžiniais, schemomis, t.y. žodį palaipsniui ima pakeisti grafinis, geometrinis atvaizdavimas. Ir galiausiai tai, kas svarbiausia: realus aprašomas objektas virsta idealiu, idealizuotu objektu, nesutampančiu su esančiu tikrovėje (ovz., objekto susitraukimas į tašką, o erdvės – į tuštumą). Sunkiausia tampa paaiškinti, kodėl popieriuje nubraižyti grafikai ir grynai matematiškai atlikti skaičiavimai galiausiai sutampa su realiąja tikrove. Neturėtų sutapti – o vis tik sutampa!

Taip pabūklo sviedinio trajektorijos paskaičiavimas rodo, kad jis turi nukristi taške B – ir jis nukrenta būtent ten. Taigi, mintyse atliktas eksperimentas (su idealiu objektu) galiausiai aprašo realaus objekto elgseną. Kodėl yra taip? Minties eksperimente realiųjų objektų savybės ekstrapoliuojamos į begalybę (iš kūnų pašalinkite tęstinumą, formą ir svorį, ir jei virs taškais; iš erdvės pašalinkite viską, kas trukdo judėjimui, ir ji virs tuštuma). Tuo tarpu realusis eksperimentas – tai begalybės charakteristikų projekcija (t.y. visuotinumo į baigtinį objektą).

Susirašinėjimas 17 a. viduryje labai gyvas: susirašinėja Spinoza ir Leibnicas, Paskalis ir Ferma, Arno ir Volfas ir daugelis kitų. Susidaro netgi savotiški susirašinėjimo „centrai“: M. Mersenas Prancūzijoje ir H. Oldenburgas Anglijoje. Kartus su laiškais vystosi ir mintinis eksperimentas, be kurio neįmanomas realus eksperimentas.

Pagal tai, kuris laikomas pirminiu, skiriamos pakraipos – jei realusis – materializmo (pvz., K. Marksas, kuriam eksperimentas (visų pirma, realusis), tapo vientisos praktinės žmonių veiklos dalimi); jei mintinis – idealizmo (pvz., I. KantasPasirodo, kad sukonstruoti galima ... patį konstravimo būdą. Tai atsiranda, kai, pvz., įsivaizduojam tokį keistą skaičių kaip kad skaičius aplamai. Šiuo atveju mes negalim įsivaizduoti šio skaičiaus išvaizdos (kaip, kad galima, tarkim, skaičių 3 ar 5); turim susikoncentruoti ties tokiu veiksmu, kaip nuolatinis vieneto pridėjimas – prie vieneto, tada dviejų ir t.t. Taip gauname ne skaičių aplamai (jo negalima perteikti), o įsivaizdavimą apie tokio neatvaizduojamo objekto gavimo būdą arba apie metodą, kaip sako Kantas. Jį jisai ir vadina „schema“.

Kritikai sąvoką „schema“ priima skeptiškai, nors joje, matyt, slepiasi Kanto apriorizmo „paslaptis ir ištakos“: „Jei aš apmąstau tik skaičių aplamai, būtų tai 5 ar 100, tai toks mąstymas, greičiau jau, yra metodo įsivaizdavimas, kaip viename vaizdinyje įsivaizduoti daugybę (pvz., tūkstantį) pagal kai kurią sąvoką, nei pats tas vaizdinys, kurį, šiuo atveju [kai apmąstau tūkstantį], vargu ar galiu aprėpti ir palyginti su sąvoka. Tą sampratą apie visuotinį būdą, kokį vaizduotė pateikia sąvokai jo vaizdinį, vadinu šios sąvokos schema“. Pagal Kantą, vaizdinys yra vaizduotės empirinio sugebėjimo produktu, o juslinių sąvokų schema (kaip figūrų erdvėje) yra grynosios vaizduotės a priori sugebėjimo produktas ir tarsi monograma. Toliau Kantas aiškina: „Tikrovėje mūsų grynųjų juslinių sąvokų pagrindą sudaro ne daiktų vaizdai, o schemos. Sąvokai apie trikampį neatitiktų joks trikampio vaizdas. Iš tikro, vaizdas visada apsiribotų tik šios sąvokos dalimi ir niekada nepasiektų sąvokos visuotinumo, kurio dėka sąvoka pritaikoma visiems trikampiams – statiesiems, smailiakampiams ir pan. Trikampio schema negali niekur egzistuoti, o tik mąstyme, ir reiškia vaizduotės sintezės taisyklę grynųjų figūrų erdvėje atžvilgiu“.

Čia kalbama apie bendrą objekto sudarymo būdą - apibendrintojo objekto sukūrimo būdą. Tačiau kas jis yra? Tai tas būdas, kuriuo mintyse kuriame objektą, nepriklausomai nuo jo specifinių charakteristikų, pvz., žinant, kad trikampis turi tris kraštines ir tris kampus, ir, nepriklausomai nuo to, smailūs ar buki jie, atsižvelgiame tik į tuos du požymius – kampus ir kraštines – ir juos sujungiame mintyse. Jei įsivaizduotume kokį nors konkretų objektą, jis būtų apribotas visumos dalimi; kad taikytume absoliučiai visiems trikampiams, paprasčiausiai turime aprašyti trijų kampų sujungimo trimis kraštinėmis būdą. Šiuo atveju mes atgaminame savąjį atgaminimo būdą – ir tai ne vaizdas, o veiksmas (konstravimas).

Pasirodo, kad veikimo būdą galime atgaminti ne tik matematinių objektų atžvilgiu, bet ur bet kokių daiktų atžvilgiu. Taip mintyse atgaminu – pagal esminius bruožus, t.y. schematiškai – namą, nesvarbu, su šiaudų ar čerpių stogu, dviaukštį ar vieno aukšto ir t.t.; kaip apibendrintas jis būna tik tada, kai mintyse jį susikuriu kaip priebėgą nuo blogo oro. O schematiškumas čia reiškia kaip tik tai, kad statau stogą, sienas, langus, duris – nesvarbu, kokius. Schematizmas reiškia schematišką jo pastatymo būdą pagal esmingiausius jo bruožus. Tad klausimas liečia ne tiek objektą, kiek to objekto schematišką atgaminimo būdą. Ir čia glūdi a priori mįslės įminimas. Juk a priori yra apibendrintas ir būtinas, t.y. anapus pažinimo esantis pažinimas, o pažinimą įgaunam tada, kai kuriam daiktą. Tačiau kalbant apie apibendrintą daiktą, tai ne kas kita, kaip paties kūrimo būdo sukūrimas, o šis tegali būti tik mintyse.

Tad Kantui mintinis eksperimentas (kūrimas) yra ne iš empirikos ir todėl jis yra bendrasis veiksmas. Mąstymas tampa tikrovės demiurgu, o žmogus – aktyviai veikiančia būtybe.

Nors Kantas rėmėsi tarytum ir realiais eksperimentais – bent jau viskas tam pašvęsta „2-ojo leidimo pratarmėje“, iš esmės, jį žymiai labiau domino mintinis eksperimentas, kurį laikė esminiu mąstymo veiksmu. Ir būtent todėl, kad realusis eksperimentas sąryšyje su mintiniu slypi tarytum padūmavusioje tolumoje, Kantas laikė, kad chemos paslapties mums niekada nepavyks išvilioti iš gamtos ir ją įminti. IR tikrai, be mintinio daikto pakeitimo ryšium su jo realiu pakeitimu, pirmasis iškyla kaip paslaptingas ir visai nesusijęs su empirika mąstymo sugebėjimas pateikti žinias apie apibendrintą formą. Vis tik šis mąstymo sugebėjimas susijęs su realiais veiksmais.

Naujesnieji tyrinėtojai Kanto filosofijoje išskiria reprezentatyvius ir konstrukcinius tyrinėjimo metodus; pirmaisiais laikomas pažinimo pateikimas per kažką kita, pvz., daiktą savaime per apraišką. Tuo tarpu konstrukcinis būdas vyksta konstruojant pažinimo objektą – ir jis laikomas vaisingesniu, nes į pažinimo procesą įtraukia subjekto aktyvumą. Pvz., amerikietis T. Rokmoras knygoje „Kantas ir idealizmas“ sako, kad Kanto įtaka diskusijoms apie reprezentaciolizmą ir konstruktyvizmą nenuginčijama. Jis tvirtina, kad, nors pats Kantas lyg ir nenaudojo termino „konstruktyvizmas“, ši koncepcija glūdi „Grynojo proto kritikoje“. Konstrukcionizmu Rokforas supranta požiūrį, žinomą kaip „Koperniko perversmas“, t.y. ne žinių atitikimo daiktams procesas, o daiktų (reiškinių) žinioms: „Šis perversmas susijęs su mokslinių modelių perkėlimu į metafiziką“. „Konstravimas – tai pripažinimas, kad būtinos pažinimo sąlygos tame, kad pažįstantis subjektas sukuria savo pažinimo objektą kaip būtiną pažinimo sąlygą“. Tai reiškia, kad „daiktuose pažįstam tai, ką patys sukonstravome“.

Vokiečių filosofas ir psichologas E. von Glazersfeldas taip pat laiko, kad pažinimas Kanto sistemoje kuriamas konstravimo bazėje, tačiau ši nuomonė sustiprina agnosticizmo ir skepticizmo pozicijas: „Tas pasaulis, kurį konstruojam, pagal Kantą, neattinka už jūsų egzistuojančio pasaulio“.

O rusų filosofo V.A. Lektorskio nuomonė apie konstravimą kaip „idealų eksperimentą“ laikant, kad „pažinimo daiktų konstravimas, taip pat ir Kanto, būdingas Naujajam amžiui ir nulemtas viešpataujančia mokslo padėtimi tos epochos dvasinėje aplinkoje“.

Vieną žmonių veiklos rūšį Kantas pripažįsta tik netiesiogiai, ryšyje su daiktu savyje. Ją galima nagrinėti kaip kažką nepažinų. Kiek ji yra už pažinimo ribų, tiek ji nepažini. Bet galimas dar vienas aiškinimas. Daiktas savyje yra ne pažinimo, o visai kito, neteorinio santykio su juo dalykas: „Ir štai po to, kai spekuliatyviajam protui nepavyksta nė kiek pajudėti pirmyn šioje viršjusliškumo [daikto savyje] srityje, mes vis dar turime bandymą nustatymui, ar negali protas savo praktiniame pritaikyme rasti duomenų transcendentinio proto sąvokos apibrėžimui – besąlyginės sąvokos ir, pagal metafizikos siekį, būtent taip išeiti už bet kokios įmanomos patirties ribų dėka mūsų, bet jau tik praktiškai įmanomų a priori žinių“.

Žinoma, kad praktinio sfera pas Kantą – tai moralės sfera. Bet ne tik tai. „Grynojo proto kritikoje“ yra dat ir techninio-praktinio sąvoka, išreiškianti bet kokį sugebėjimą (rankomis pagaminti kokį nors daiktą). Pasirodo, kad Kantas susimąsto ties tuo, ar negalima transcendentinėms sąvokoms priskirti objektyvaus reikšmingumo. Beje, kadangi kalbama apie už patirties ribų išeinančius dalykus, ar jis mintija apie objektyvumą to žodžio prasme: „Tačiau tam, kad kokiai nors sąvokai priskirtume objektyvų reikšmingumą (realią galimybę, kai pirmoji galimybė tebuvo logine), reikia kažko daugiau. Tačiau to ‚daugiau‘ nebūtinai reikia ieškoti teoriniame pažinime, tai gali rastis ir praktiniuose pažinimo šaltiniuose“.

Tad Kantas pripažįsta daiktams savaime ne teorinį, o tam tikrą praktinį santykį. Kame jisai? Vienas paaiškinimų tas, kad pažinimui galima priešpastatyti supratimą, kai daikto savybės neįtraukiamos į mąstymą, o stoja prieš mąstantį subjektą kaip priklausančios savarankiškam nuo pažinimo egzistuojančiam objektui. Tada tenka pripažinti: subjektas ko-egzistuoja greta tokio objekto. Šiuo atveju protas yra ne pažinimo protu, o supratimo protu.. kas ne tas pat, nes supratimas savyje apima ne-supratimą, atsižvelgiant į tai, kad daiktas nepilnai įkeliamas į mąstymą ir išlaiko savo šališkumą pažinaus proto atžvilgiu. Jame lieka kažkas nesuprantama (nepatenkančio į sąvoką). Kantas tai pripažįsta, tuo pat metu teigdamas, kad pažinimas formuojamas nuostatoje į tą nesuprantamą (daiktą savaime): mes formuojame pažinimą ne santykyje su daiktais, nes mes juos žinom, o su daiktais, kadangi jų nežinome.

Galima daryti prielaidą, kad su daiktu, neįtrauktu į pažinimą, pažįstantis subjektas susijęs ne vienintele savybe – mąstymu, o visa savo būtimi. O žmogiškoji būtis sudaroma iš teorinio, moralinio, estetinio ir kitų požiūrių į pasaulį. Visų jų visumą ir galima laikyti praktiniu santykiu. Toks aiškinimas, aišku, yra randasi „Grynojo proto kritikos“ paraštėse, tačiau visai įmanomas. Ir jeigu galimos patirties daiktas suprantamas kaip objekto lūžis per dvasinės-praktinės veiklos (mintinio eksperimento) ir mąstymo prizmę, tai daiktas savyje turi būti suvokiamas kaip galimo visuminio praktinio žmogaus santykio su autonominiu daiktu. Teorija Kantui tampa atvirkštine praktikos puse plačiąja prasme.

Toliau skaitykite Fichtės mokymas apie mokslą

I. Kanto etika
Nekenčiu kalkuliatoriaus!
Kvantinio pasaulio katinai
Gotfydas Vilhelmas Leibnicas
Fichtės mokymas apie mokslą
3-iojo tūkstantmečio mokslas
Intuicijos problema pas Puankarė
Matematinė kalba ir simbolika
I. Kantas apie organines formas
Neapibrėžtumas, tikimybė ir prognozė
N. Hansonas. Atradimo modelis: stebėjimas
Intuicijos ribojimas matematikoje 19-me amžiuje
Kantoro aibių teorija ir tikrosios begalybės intuicija
Mokslo ribotumas: Dievas, Giodelis ir gravitacija
Kvantinė mechanika: Triumfas ar mokslo ribotumas?
Empirinis teorinio gamtos pažinimo pagrindimas
B. Paskalis: mokslinis mąstymas ir krikščionybė
Šiuolaikinė fizika – į tiesą panašus mitas?
Betarpiško pažinimo problema 17 a. filosofijoje
Dviejų filosofinės logikos paradigmų kova
Kibernetikos istorijos etiudai, V. Nalimovas
Faneroskopija prieš fenomenologiją
Būtis neišverčiamumo veidrodyje
Nėra paprastos visuotinės teorijos
Matematikos filosofinės problemos
Mokslo filosofas Tomas Kunas
Bendroji reliatyvumo teorija
Pjeras Simonas Laplasas
Naujoji Visatos forma
Benediktas Spinoza
Agnosticizmas
Filosofija
Vartiklis