Kuo būtent abejojo Dekartas?  

Apie Dekarto su jo „abejojimo metodu“ vietą filosofijos istorijoje nėra ko abejoti. Jis atlieka perėjimo iš scholastinio mąstymo būdo į mokslinį vaidmenį. Jam priskiriama nuoseklus ir griežtas loginių „faktų“ ir normų, kuriems jau nereikalingas Bažnyčios autoritetų patvirtinimas, įvedimas į mokslo pagrindus. Antroje 19 a. pusėje madingu pirmtakų nagrinėjimo būdu tapo psichologizmas. Prieš jį stojo fenomenologija ir loginės analizės mokyklos – jos pasauliui pristatė „naująjį Dekartą", kaip šiuolaikinio, 20 a. pradžios, mokslo pradininką.

Čia paimsime Hiuserlio pasiūlytą kelią ir panagrinėsime Dekarto egzistavimo problemą kaip tiesos ir melo vietos ir būdo sukūrimą.

Huserlis teisėtai dekartizme įžvelgia psichologizmo recidyvą. Reikia įdėmiai išnagrinėti ego, susidariusį ne tik iš to, kas liko, bet ir tai, kas pašalinta.

Tarus, kad Dekartas abejoja viskuo, tai bus visiškai tikslus ir kartu nieko nereiškiantis atsakymas. Pažiūrėkime jo minčių eigą „Apmąstymuose...“. Dekarto terminija persunkta destruktyvia leksika, siekiu „griauti“: „Tačiau, kadangi, kai pasikasama po pamatais, savaime griūva viskas, kas ant jų pastatyta, noriu iškart imti pačius principus, kuriais remiasi visa, kuo kadaise tikėjau“.

Tikslas – sugriauti pamatus, kad suirtų tai, kas ant jų iškelta? Arba: apžiūrėti pamatus, patikrinti jų patvarumą - ar išlaikys tai, kas ant jų pastatyta (ir dar taip pastatyta, kad pastate panaudotos ir patikimos, ir klaidinančios „plytos“, tiesa sumišusi su melu)? Kol kas nesvarbu, kuris šių klausimų bus prioritetiniu.Kol kas, kad pasiektume pamatus, reikia prasibrauti pro statinį iki principų, pradų, leidžiančių visa kam būti.

Pradžioje Dekartas kalba apie nuomones (opiniomum), kurios remiasi jutimais (sensus). Kadangi nuomonės būna ir klaidingos, reikia ieškoti kažko patikimesnio. Metodo intuicija sudaryta iš prasibrovimo iki to, kas sudaro tų nuomonių „teisingumą“ ar „klaidingumą“. Juk gal radę suklydimo šaltinį pašalinsime ir patį suklydimą? Tai tarsi sugedusios mašinos sutrikimo priežasties paieška, kad radus gedimą būtų pataisyta mašina. Taip turėtų būti aiškinamas tikslas1).
Visažinystė

Dekarto nuostata yra, kad nuomonėse privalo būti „tiesos“, kitaip net neverta būtų pradėti nagrinėjimą. Iš kur kyla tokia nuostata – pvz., o kodėl ne melas, arba, kad neverta ieškoti nei tiesos, nei melo? 2)

Toks ir bus Dekarto kelias: ieškoti tos vietos/būdo (graik. topoi to techne), kurioje arba kyla tiesa, arba patvirtinama (jei neatsiranda, o jau randasi): arba gedimo pašalinimo kelias, arba jo neišvengiamumo, nulemto pačios konstrukcijos, supratimas. Nuomones veda prie jutimų, jutimai – prie kūnų (ir būtent pačių kūnų, o ne jų suvokimo).

Toliau Dekartas pereina nuo kūnų prie kūnų elementų. Sapną liečiančiame argumente Dekartas panaudoja tapybos metaforą: „Ir todėl nors visi tie daiktai - akys, galva, rankos ir kūnas bendrai – visa tai privalo būti ne įsivaizduojama, o realu, iš tikro egzistuojančiais. Juk iš tikro ir dailininkai, net tada, kai siekia pavaizduoti sirenas ir satyrus neįprasčiausiu pavidalu ir galintys jiems suteikti kiekvienu atskiru atveju visiškai naujas savybes, daugiausia sukeičia skirtingų gyvūnų dalis; ir jei sukuria kažką tiek nauja, ko niekas nematė anksčiau, tai tai labai dirbtina ir nerealu, - vis tik jie privalo bent jau panaudoti realias spalvas, iš kurių tai sudaryta. Ir būtent todėl, nors visi šie daiktai – akys, galva, rankos ir pan. – ir būtų tik įsivaizduojami, būtina pripažinti, kad yra kažkas gerokai paprasčiau ir universaliau, kas iš tikro egzistuoja ir iš ko, tarsi dailininko dažų, mūsų sąmonėje kyla teisingi ar klaidingi įsivaizdavimai apie daiktus“.

Taigi, kas bebūtų pavaizduota, tam panaudojamos „realios [teisingos - veri] spalvos“. Tai būtent nurodo, kad tiesos ir suklydimo sukūrimo vieta/būdas negali būti klaidingas; pats tas vieta/būdas teisingesnis už tą, kas juo sukuriama („kažkas gerokai paprasčiau ir universaliau, kas iš tikro egzistuoja ir .... iš ko kyla teisingi ar klaidingi įsivaizdavimai apie daiktus“). Ir jei turėčiau teisingą nuomonę, ji mažiau skirtųsi nuo klaidingos nei pačios nuomonės turėjimo tiesos. Kitaip sakant, čia įvyksta perėjimas nuo jutimo turinio prie jo egzistavimo kaip labiau pamatinio. Tai absoliučiai ontologinis kelias. Svarbu ne tai, kas egzistuoja, ne kažkas egzistuojančio, o tai, kad tatai egzistuoja, pats egzistavimas. Jame daugiau tiesos nei jo turinyje (Heidegeris čia pasakytų, kad vyksta perėjimas nuo esaties prie būties).

Tačiau pats egzistavimas, kai tik mes į jį įdėmiai pasižiūrime, suskyla į elementus, iš kurių susideda tiek teisingi, tiek klaidingi jutimai. Mes susiduriame su tam tikru „kubelių rinkiniu“, pradedant kūnais ir apimančiu standartinį Aristotelio kategorijų sąrašą3). Prieš mus – instrumentai darbui su egzistavimo tema, perimti iš scholastinės tradicijos. Jie per daug formalūs, kad imtume ginčytis, ar jie teisingi, ar ne (pvz., ar teisingos kategorijos „kiekis kaip toks“, „kūnas kaip toks“), bet jų formalumas netinka ir tam, kad juose įžvelgtume patį tiesos kūrimąsi: būtinas pats egzistavimas, o ne jo analizės būdai. Tai panašu į situaciją, kai pradedantis odontologas, žvelgdamas į nė kartą jo nenaudotus instrumentus, bando iš jų išvaizdos nuspręsti, kam jie naudojami (tikrovėje viskas visiškai atvirkščiai: pagal susirgimus kuriami jų tvarkymui labiausiai tinkami instrumentai). Tad matyt Dekartas rinkosi turimą, teisėtą, instrumentarijų. Tai tarsi situacija, kai gydymui turime tik aspiriną, todėl visus susirgimus klasifikuojame kaip peršalimą, laikydami, kad kitų negalavimų tiesiog nėra.

Ir tada Dekartas sako, kad kuo paprastesni tie instrumentai-elementai, tuo mažiau juose suklydimų – ką reiktų suprasti taip: kuo formalesni, tuo mažiau turi turinio ir tuo labiau tautologiški. Pateikiamas pavyzdys iš matematikos ir geometrijos, tačiau mes suprantam, kur jų jėga: jose dirbtinai įvedamos taisyklės (šiuolaikinė „aksiomatinė teorija“). Dekartas pateikia pavyzdį (pamėgtą ir Huserlio - pradedant pirmuoju „Loginių tyrinėjimų“ tomu): „Miegu ar ne – du plius trys visad bus penki, o kvadratus turės ne daugiau nei 4 kraštines. Atrodo, kad dėl tokių akivaizdžių tiesų niekaip negalima suabejoti jų klaidingumu“4).

Dekartas šio pavyzdžio netgi neparodo abejotinu, nes matyt čia kalbama apie dalykus, kurie visiškai išsemia savo egzistavimą tuo, ką jie reiškia (yra apibrėžimai). Tai tarsi pripažinti abėcėlės raides – neklystant dėl jų esant bet kokioms sąlygoms (raidės negali būti klaidingos, iš jų galima tik klaidingai sudaryti žodžius). Suvokimas Dekartui neatšaukiamas – tame pavyzdyje tai, ką , lygu tam, ką žinau būtent taip. Kvadrate nėra nieko daugiau be to, kad jis turi 4 kraštines sudarančias stačius kampus.

Todėl elementai negali būti tiesos ir melo kuriančiu pagrindu ten, kur turint X, turiu ir Y – tik savo prasme egzistuojančias sąvokas, kai prasmių iškraipymai ir gedimai negalimi. Jos arba aplamai visos neteisingos, arba visos teisingos. Iš esmės, jos nėra elementai, nes visiškai apibrėžia to, kas iš jų gali būti surinkta, tipą.

Toliau Dekartas pereina prie Dievo (Deum). Dievas vienintelis, kuris žino (gali žinoti), teisingi ar klaidingi visi tie elementai. Mus domina antrasis variantas, o tiksliau – apgaulingas pirmojo pakeitimas antruoju. Dievas – tai, kuris patvirtina visa ko egzistavimą pačiu egzistavimu. Tik Dievas įgalus įveikti prieš tai pateiktos metaforos jėgą, nes jis sutvėrė viską: jei aš klystu ir laikau teisinga, tačiau mechanizmas tas pats, tai jei Dievas sutvėrė patį tą mechanizmą, kodėl jam jo nesutvėrus taip, kad ten, kur ieškome tiesos ir melo pagrindo, nebūtų iš karto melas, apgaulė, suklydimas?

Taip gali būti ir Dekartas tai drąsiai priima, tačiau jo drąsa glūdi tame pačiame neišsakytame teiginyje, kad tiesos mechanizmas turi ontologinį pranašumą prieš suklydimą. Šiame samprotavime tiesos mechanizmas perkeliamas į aptarimo dalyką – Dievą, t.y. pats egzistavimas (tame tarpe ir Dievo) sutelkiamas į vieną tašką. Dievas, kuris gali apgaudinėti egzistavimą, ir pats egzistuoja – priešingu atveju argumentas pats save pašalintų; tegu jis egzistuoja ir kitaip nei likusi pasaulio dalis (Spinoza pasakytų: natura naturata nėra natura naturans), o iki Dekarto sakė, kad, kad teiginys „Dievas yra“ pats savaime akivaizdus, jei suprantama, kas yra „Dievas“ ir kas „yra“ (beveik kaip kvadratas ir keturios jo kraštinės, Tomo Akviniečio argumentacija5) – gramatinė-loginė, o Jis yra taip, kad nesuvedamas į jokią rūšį, tačiau kiekviena rūšis, atvirkščiai, suvedama į Jį). Dekartas sako: „Yra, tikriausiai, žmonių, kurie greičiau ims neigti visagalį Dievą, nei patikės, kad daiktai netikri. Tačiau mes jiems neprieštarausime ir priimsim, kad visa, kas pasakyta apie Dievą - išmislas“.

Dekarto nedomina egzistavimo hierarchija, nes kokia ji bebūtų, klausimo esmė pats egzistavimas; o kodėl žmonės, tikintys ar netikintys Dievu – tai žmonės, dabar besidomintys kitu klausimu? Jei (sekant Tomu) imti, kad Dievas – egzistavimo sinonimas, ir Jis apgaudinėja savo tvėrimu, tai pati jo natura naturata - tai tokia natura, kuri tikra, ir todėl reikia atsisakyti egzistavimo hierarchijos ir skirtumo tarp Dievo ir pasaulio egzistavimų. O tiksliau: jei Dievas mus apgaudinėja, tai Jis žino, kad apgaudinėja, nes jis visa ko Kūrėjas, o visa pas tą, Kuris apgaudinėja ir pats to nežino, nesukurtų egzistavimui, nes būti tiesa tai būti išbaigta.

Tad klausimo esme tampa ne tai, kas egzistuoja, o pats egzistavimas6), apimant ir tai, kas egzistuoja, kurio atžvilgiu formuojama bet kuri nuomonė, kaip ir pati toji nuomonė, jei ji yra. Tą samprotavimą Dekartas užbaigia: „Aš, tikriausiai, niekada savęs neišmokysiu su jais [bendrai pripažintais požiūriais] ir jais remtis, kol juos matysiu tokiais, kokie jie yra tikrovėje, t.y. tam tikra prasme abejotinais, kaip ką tik buvo parodyta, bet kartu tokiais panašiais į tiesą, kad, ko gero, būtų protingiau jais tikėti nei atmesti“.

Tad prieš mus abejonė ir panašumas į tiesą kaip visa ko, kas egzistuoja, egzistavimo sąlyga - ta prasme, kad kažkas iškyla tikrovėje jau abejotinu ir kartu panašiu į tiesą, tačiau nekreipiu dėmesio į tai, „kaip yra tikrovėje“. To, kas egzistuoja, perrinkimas niekuo nepadeda egzistavimo analizei ir tiesos bei melo kūrimo vietos bei pačios tiesos vietos paieškoms. Tokia vieta tokiame pasaulyje yra perteklinė. Daiktai mums apsireiškia kaip abejotini, tačiau mes to [tarsi] nematome.

„Abejojimo metodas“ – tai ne atsisakymas nuo egzistavimo, o jo priėjimo tokiu, kokiu jis yra. Ir čia išsiskiria Dekarto ir Huserlio keliai, nes Huserlis prie „koks jis yra“ prieina kitu būdu.

Galim daryti išvadą, kad Dekartas abejojo tuo, kad pasaulis nėra neabejotinas (arba, kad esatis būtyje randasi abejotinu pavidalu).


Pastabos:

1) Dekartas pats pagrindžia mašinos gedimo metaforą: „Ir būtent todėl, nors visi šie daiktai – akys, galva, rankos ir pan. – ir būtų tik įsivaizduojami, būtina pripažinti, kad yra kažkas gerokai paprasčiau ir universaliau, kas iš tikro egzistuoja ir iš ko, tarsi dailininko dažų, mūsų sąmonėje kyla teisingi ar klaidingi įsivaizdavimai apie daiktus“. Lotyniškai „kyla“ išreikšta kaip „effinguntur“ – ir nors ji dažnai verstas kaip „kuriama“ (pvz., angl. „former“), tačiau iš tikro nereiškia „kūrimo“. To žodžio tikslesnė prasmė yra „pavaizduojama, iškyla, išreiškiama, atkuriama“.

2) Čia galima spėti esant jėzuitiško išsilavinimo įtakos, pvz., Frančeskas Suareras laikė, kad „esatis nominaliąja prasme ir daiktas – viena ir reiškia tą patį, besiskiria tik vardų etimologija. Iš tikro, apie daiktą kalbama apčiuopiamumo požiūriu, nes kažkas kieta ir tvirta, t.y. neišgalvota, ir todėl vadinama realiu apčiuopimu; o esatis minėta prasme numanoma tai, kas turi realią esatį. Taigi, esatis ir daiktas reiškia visiškai tą patį dalyką“.

3) Palyg.: „Prie tokių paprasčiausių tiesų priklauso, kaip atrodo, kūno prigimtis aplamai ir jo tąsa, kaip ir daiktų tąsos forma, o tada – jų kiekis ar dydis bei skaičius, kaip ir vieta, kurioje jie randasi, laikas, kuriame jie gyvuoja, ir pan.“.

4) Pas Hiuserlį: „Taip pat nereikia painioti tikro sprendimo kaip teisingo, sutinkančio su tiesa sprendimo akto su šio sprendimo tiesa arba tikru to sprendimo turiniu. Mano sprendimas, kad 2x2=4 neabejotinai priežastingai apibrėžtas, tačiau ne pati 2x2=4 tiesa“.
Čia Huserlis seka Dekartu, nors Dekartas gerokai radikalesnis, nes laiko, kad visa gali pasirodyti ne tuo, o Huserlis sako: „Jul jei pasaulis išsijungia, tai iš tikro nereiškia, pvz., kad išsijungia natūrinių skaičių seka ir su tuo susijusi aritmetika. Tuo tarpu mes neisime šiuo keliu, ir mūsų tikslas ne šia kryptimi...“.

5) Žr. „Teologijos suma“, 1 dalis: „Taigi teigiu, kad pasakymas ‚Dievas yra‘ savaime yra akivaizdus, nes predikatas tapatus subjektui ... Tačiau, kadangi nežinom, kas yra Dievas, šis pasakymas nėra savaime akivaizdus mums ir reikalauja įrodymo per tai, kas mums labiau akivaizdu, pačiau mažiau akivaizdu iš prigimties, būtent per [Dievo kaip priežasties veikimo] pasekmes“.

6) Tikslesnis būtų Heidegerio skirstymas: būtis ir esatis,

Apie ontologiją
Dekarto "Ego cogito"
Pozityvizmo švytuoklė
Cinizmas kaip amatas
R. Descartes. Cogito ergo sum
N. Hansonas. Atradimo modelis: stebėjimas
Aš nekuriu hipotezių... Niutonas ir Dekartas
B. Paskalis: mokslinis mąstymas ir krikščioniškumas
Betarpiško pažinimo problema 17 a. filosofijoje
Dviejų filosofinės logikos paradigmų kova
Ką marksizmo klasikai manė apie lietuvius?
Būtis neišverčiamumo veidrodyje
Pašalinės mintys ir jų traktavimai
Deleuze ir Whitehead sąryšis
Laisva valia ir determinizmas
Vitgenšteino kopėčios
Vieni du su milžine
Tomas Akvinietis
Agnosticizmas
Kinikai
Filosofijos skiltis
Vartiklis