Rėjus Bredberis. Vos ne pasaulio pabaiga

Kai priekyje pasirodė Rok-Džankšenas (Arizona, Rock junction), 1961 m. rugpjūčio 22 d. vidurdienį Vilis Borsingeris sumažino savo daug mačiusios mašinos greitį ir neskubiai prašneko su draugužiu Samueliu Fitsu:
- Taip, Samueli, sere, šis miestukas kaip reikiant. Po dviejų mėnesių ten, Peni Dredfulo rūdyne, man ir muzikos automatas vietos užeigoje pasirodys bažnytiniais vargonais. Ne miesto mums negalima, be jo mes vienąkart prabustumėm gabalu virtos jautienos arba bejausmiu akmeniu. Na o miestui, aišku, taip pat negalima be mūsų.
- Kaip tai?
- Taigi, mes atnešame į miestą tai, ko jame nėra, - upes, naktį dykumoje, kalnus, žvaigždes ir panašiai.

„Ir tikrai, - mąstė Vilis, žvelgdamas į kelią priekyje, - išsiųskite žmogų į kur nors toliau, į negyvenamą vietą, ir jis iškart iki kraštų užsipildys tyla. Šalavijų ir kalnų lino savašynų, dūzgiančių tarsi saulės įšildytas avilys, tyla; išdžiūvusių upių vagų, besislepiančių konjonų dugne, tyla. Žmogus tai sugeria į save. Tereikia jam mieste atverti burną – ir jis visa tai iškvepia“.

- Ech, bet ir mėgstu dribti į seną krėslą kirpykloje, - prisipažino Vilis, - o mesto gyventojai stoja į eilę po kalendoriais ir nuogomis merginomis ir spokso į mane. Klauso, kaip aš gromuliuoju savąją uolų filosofiją, ir miražų, ir Laiko, kuriam tik toks rūpestis, kad tūnoti ten, kalnuose ir laukti, kil išsinešdins Žmogus. Aš iškvepiu – ir dykuma nusileidžia ant jų lengvomis dulkėmis. Grožis! Aš aš pilstau ir pilstau, lengvai, maloniai, apie šį bei tą...

Jis įsivaizdavo, kad sužimba klausytojų akys. Kada nors jie sukauks ir plūstels į kalnus, metę savo šeimas ir civilizaciją, išgalvojusią žadintuvą.

- Malonu jausti, kad esi reikalingas, - tarė Vilis, - mudu su tavim, Samueli, pirmos būtinybės reikmenys šiems miestiečiams... pervažiavimas, Rok-Dženkšenas.

Ir sulig garvežio švilpuku ir garo kamuoliais jie įriedėjo į miestą, pasitikdami nuostabą ir susižavėjimą.

Nenuvažiavęs miestu ir šimto pėdų, Vilis staigiai pristabdė. Iš po ratlankių pasipylė pridžiūvusio purvo grumstai. Mažina sustingo, prisispaudusi prie žemės.

- Kažkas ne taip, - ištarė Vilis, dairydamasis į šalis savo skvarbiomis akimis ir uosdamas savo plačia nosimi. – Matai? Jauti?
- Tiksliai, - atsakė Samuelis susirūpinęs. – O kas?

Vilis prisimerkė:
- Ar kada matei, kad indėnas prie tabako parduotuvėlės būtų dangiškai žydras?
- Niekad.
- Ten, pažiūrėk. Ar matei kada raudoną šuns būdą, oranžinę daržinę, alyvinę karvelidę? Ten, ten ir ten.

Jie lėtai pristojo ir stovėjo ant pagirgždančių paminų.

- Samueli, - sušnabždėjo Vilis, - visa ši velniava, kiekviena skiedra, laiptelis, meduolis, tvora, gesinimo kranas, karutis šiukšlėms, vis prakeiktas miestas – pažvelk į jį – jis nudažytas prieš valandą!
- Na, ne! – nesutiko Samuelis Fitsas.

Bet štai jie buvo prieš juos ir aplink juos – orkestro duobė, baptistų bažnyčia, gaisrinė, prieglauda, geležinkelio stotis, vietos kalėjimas, veterinarijos klinika, - ir visie tie namukai, kotedžai, šiltnamiai, terasos, iškabos, pašto dėžutės, telegrafo stulpai, šiukšlinės – visi buvo geltoni, žali, raudoni, tarsi pernokę javai, kaip supuvęs obuolys, kaip cirko numeris. Nuo vandens talpų iki stogų pastatas atrodė taip, tarsi dievas būtų ką tik jį nulipdęs, nudažęs ir pastatęs išdžiūti.

Ir tai buvo ne viskas – ten, kur paprastai auga piktžolės, dabar spietėsi kopūstai, svogūnų laiškai bei salotos, būriai smalsių saulėgrąžų nukreipė žvilgsnius į saulėtą dangų, drėgnos ir švelnios našlaitės lindėjo pavėsyje tarsi maži šuniukai ir žvelgė virš nušienautų vejų, žalių tarsi plakatas „Aplankykite Airiją!“ ir viso to pribaigimui pradūmėbūrelis vaikiščių. Jų veidai buvo švariai nuplauti, plaukai sušukuoti, marškiniai, kelnės, sportbačiai blizgėjo tarsi pirmas sniegas.

- Miestas, - ištarė Vilis, - išprotėjo. Mįslė. Mįslės visur... Samueli, koks čia tironas atėjo į valdžią? Kokį išleido įsakymą, kad privertė berniūkščius būti švariais, nudažyti kiekvieną būdelę, kiekvieną snapučių vazoną? Jauti kvapą? Visuose namuose nauji apmušalai! Šie žmonės pasiruošė Paskutiniam teismui, sakau tau. Žmogus netampa geručiu per vieną naktį. Dedu lažybų visą auksą, kurį išploviau per praeitą mėnesį, kad visos palėpės, visi rūsiai išlaižyti tarsi laive. Kertu lažymų, kad miestą apėmė Kažkas.
- Kodėl? Juk čia rojus, tuon cherubinai užgiedos, - užginčijo Samuelis, - iš kur ištraukei Pakutinį teismą? Kertam lažybų; ir pasiimsiu tavo pinigėlius.

Automobilis pasuko už kampo, skirdamas orą, pilną kalkių ir sakų kvapų. Samuelis išmetė kramtomos gumos įpakavimą. Tai, kas po to nutiko, jį kiek nustebino. Seniokas nauju kombinezonu, blizgančiais tarsi veidrodis batais, pagriebė suglamžytą popierėlį ir pagrasino kumščiu tolstančiai mašinai. Sameulis atsisuko.

- Paskutinis teismas, - ištarė prislėgtu balsu. – Na gerai... Lažybos tebegalioja.

Jie atidarė pilnos žmonių kirpyklos duris. Nusikirpę ir sušukuoti, nuskusti, rožiniai, žmonės laukė eilėje, kad vėl atsiložtų krėsle, aplink kuriuos trys kirpėjai darbavosi skustuvais ir šukomis. Gausmas buvo tarsi arklių turguje, nes tiek klientai, tiek kirpėjai kalbėjo vienu metu.

Įėjus Viliui ir Samueliui, kalbos akimirksniu liovėsi, tarsi žengvami per slenkstį jie būtų pylę iš vamzdžio.

- Semas... Vilis...

Kai kurie sėdintys atsistojo, o stovėję prisėdo, lėtai tebespoksodami

- Samueli, - sumurmėjo Vilis, - aš jaučiuosiu maro užkratu.

Tada garsiai tarė:
- Sveiki! Štai apsireiškiau baigti paskaitą apie „Amerikos Didžiosios dykumos įdomią florą ir fauną“ ir ...
- Nereikia!

Antonelis, vyriausias kirpėjas, iš nevilties metėsi prie Vilio, sugriebė jį už rankos ir delnu, tarsi gaubtuvėliu žvakę, uždengė jam burną.

- Vili, - sušnibždėjo jis baimingai, per petį žvilgčiodamas į klientus, - pažadėk man iškart nusipirkti adatą ir siūlą ir užsisiųti burną. Tylėk, draugužu, jei tau brangi gyvybė.

Vilį ir Samuelį nutempė į priekį. Du jau nuskustieji be jokio prašymo užleido jiems vietas. Dribdami į krėslą aukso ieškotojai išvydo save musių apterštame veidrodyje.

- Štai, Samueli, pažvelk, palygink!
- Taip, - atsakė Samuelis mirksėdamas. – mes vieninteliai cisame Rok-Džankšene, kam iš tikro reikia nusikirpti ir nusiskusti.

- Svetimi, - Antonelis pasdino juos į krėslus tarsi ruožtųsi operuoti. – Net neįsivaizduojate, kokie jūs svetimi.
- Na mūsų čia nebuvo vos pora mėnesių...

Karštas rankšluostis uždengė Vilio veidą. Jis dusliai šūktelėjo ir nutilo. Garuojančioje tamsoje jis girdėjo tylų atsargų Antonelio balsą:
- Mes jus sutvarkysime, kad taptumėt kaip visi. Nepasakysi, kad tai pavojinga – būt tokios išvaizdos kaip jūs – ne. Tačiau kalbelės, kurias jūs amžinai čia užvedate... tai gali suerzinti žmones tokiais laikais.
- Kokiais laikais, po velnių! – Vilis nusitraukė deginantį rankšluostį. Ašarojančiomis akimis įsisiurbė į Antonelį. – kas nutiko Rok-Džunksene?
- Ne tik Rok-Džunksene, - Antonelis užburiančiai apžiūrinėjo kažkokį vaizdą tolumoje, už horizonto. – Fenikse, Taksone, Denveryje. Visuose Amerikos miestuose! Aš su žmona ruošiamės kitą savaitę vykti į Čikagą. Įsivaizduoji, visa Čikaga išdažyta, svari, naujutėlė! Rytų perlas, taip ją dabar vadina. Pitsburgas, Cincinatis, Bufalas – visur tas pat. Ir viskas todėl... Na, kelkis, įjung televizorių ten, prie sienos.

Vilis atidavė Antoneliui rankšlusotį, priėjo prie televizoriaus, įjungė jį, įsiklausė, kaip sugaudė jo viduje, pasukiojo rankenėles ir palaukė. Ekrane lėtai krito baltas sniegas.

Vilis jautė, kad visi stebi, kaip jis škalėje judina rodyklėlę.

- Po velnių! – galiausiai tarė. – Pas jus sugedo televizija ir radijas.
- Ne, - tiek teatsakė Antonelis.

Vilis vėl atsisėdo į krėslą ir užsimerkė. Antonelis, sunkiai alsuodamas, palinko prie jo.

- Klausyk! – pratarė jis. – Įsivaizduok šeštadienio rytą prieš 4 savaites. Televizoriuose moterys ir vaikai žiūri klounus ir fokusininkus. Kosmetikos salonuose moterys žiūri madas. Kirpyklose ir ūkinių prekių parduotuvėse vyrai žiūri upėtakių žūklę ir beisbolą. Visi visame civilizuotame pasaulyje kažką žiūri. Nei balso, nei judėjimo – visi vien tik juodai baltuose ekranuose. Ir čia per patį to žiūrėjimo įkarštį... – Antonelis nutilo, kad kilstelėtų rankšluoščio kraštą. – Saulės dėmės!

Vilį sutraukė mėšlungis.

- Pačios didžiausios dėmės nuo Adomo ir Ievos laikų, - kalbėjo Antonelis. – Visas prakeiktas pasaulis užlietas elektra. Televizijos ekranai išsijungė tarsi pagal komandą, nieko neliko, nieko ir ir dar kartą nieko!

Jis kalbėjo tarsi visus tuos įvykius matytų iš tolo, tarsi pasakotų apie Arkties kraštovaizdį. Jis muilino Vilio fizionomiją net nepažvelgdamas į ją... Vilis pažvelgė į kitą kampą, į dūzgiantį ekraną, kur tarsi per amžiną žiemą krito ir krito sniegas. Rodės, kad jis girdi tylų visų esančių kirpykloje širdžių plakimą.

Antonelis tęsė savo tiradą:
- Mums prireikė visos prakeiktos pirmos dienos, kad suprastume, kas nutiko. Praėjus dviem valandoms nuo tos Saulės audros pradžios, visi Jungtinių valstijų televizijos meistrai buvo kelyje. Visi manė, kad sugedo tik jo televizorius. Radijas irgi išėjo iš rikiuotės; ir tik vakarop, kai berniukai-laikraščių išnešiotojai, kaip senais laikais, sušmiravo gatvėse, šūkaudami antraštes, mes supratome, kad istorija su Saulės dėmėmis gali tęstis iki pasaulio pabaigos.

Per kirpyklą nusirito gausmas. Antonelio ranka, laikanti skustuvą, suvirpėjo. Jis buvo priverstas liautis.

- Visa ta tuštuma, tas baltas sniegas, kuris krito ir krito ekranuose, - o pasakysiu jums, privarėme iš baimės! Tarsi draugužis, kuris ką tik plepėjo svetainėje, staiga užsičiaupė ir guli išbalęs, o tu žinai, kad jis mirė, ir pats pradedi šiurpti.

Tą pirmą vakarą visi rovė į kiną. Filmus rodė šiaip sau kokius, tačiau niekas į tai nekreipė dėmesio – tai buvo tarsi labdaringas naujametinis balius. Pirmąjį katastrofos vakarą vaistinė pardavė 200 porcijų vanilinių ledų ir 300 sodos vandens su šokoladu. Tačiau gi negalima kasdien pirkti bilietus į kiną ir gerti sodos vandenį. Kas toliau? Pakviesti žmonos giminaičius pokeriui ar kanastai?

- Dar galima, - įsiterpė Vilis, - atsidaužyti sau smegenis.
- Teisingai. Žmonėms reikėjo išsikrapštyti iš savo prakeiktų namų. Plavinėti po savas svetaines buvo tas pat, kas švilpauti einant pro kapines. Visa toji tyla....

Vilis nežymiai kilstelėjo.

- Beje, apie tylą...
- Trečią vakarą, - greitakalbe bėrė Antonelis, - mes vis dar tebebuvom stabo ištikti. Nuo visiško proto pasimaišymo mus išgelbėjo moteris. Kažkur čia, šiame mieste, moteris išėjo iš namų ir po minutės grįžo. Vienoje rankoje ji laikė teptuką. O kitoje...
- Kibirą su dažais, - spėjo Vilis.

Visi nusišypsojo, pamatę, kaip greitai jis susivokė.

- Jei šie psichologai kada nors ims reikalauti aukso medalių, vieną jų turi duoti kiekvienai moteriai kiekviename miesteliūkštyje, kad išgelbėjo pasaulį. Toms moteris, kurios paklusdamos instinktui, auštant išėjo ir atnešė mums stebuklingą išgijimą...

Visi sau įsivaizdavo visa tai. Tėvai, neatitraukdami akių žvelgiantys į tuščią ekraną; paniurę sūnūs, priblokšti televizorių netekties, laukiantys, kada tas prietaisas vėl suklyks: „Smūgis! Įvartis!” Ir štai kartą pavakariais, atsigalę iš sąstingio, jie pamato puikias moteris, pilnas ryžto ir pagarbos, stovinčias prieš jas su teptukais ir dažais. Ir palaiminga šviesa nušvito jų akyse ir apšvietė veidus...

- O dieve, tai išplito tarsi miško gaisras! – tebekalbėjo Antonelis. Iš namo į namą, iš miesto į miestą. Nei vienos iš ankstesnių psichozių su šia „Pasidaryk pats“, kuri mūsų miestą sudraskė į skutus, o vėliau iš naujo suklijavo. Visur vyrai tepė dažus ant visko, kas bent 10 sekundžių stovėjo nejudėdamas; korėsi į varpines, ropojo ant tvorų, šimtais dribo nuo stogų ir pastolių. Moterys dažė spintas ir spinteles. Vaikai dažė automobiliukus, vagonėlius ir aitvarus. Jei jie nebūtų užsiėmę veikla, galima būtų apjuosti miestą siena, pervardinti sanatorija nakvišiams.
Ir tas pats kituose miestuose, kur žmonės pamiršo, kaip reikia judinti žandikaulius pašnekesiui. Sakau tau, vyrai davėsi tarsi sapne, beprasmiais ratais, kol žmonos jiems neįbruko teptuko ir neparodė artimiausios nedažytos sienos.
- Panašu, kad su tuo reikalu baigėte, - pastebėjo Vilis.
- Per pirmą savaitę parduotuvės triskart pildė atsargas.

Antonelis pažvelgė pro langą.

- Aišku, dažų pakanka tol, kol į galvą nešauna nudažyti gyvatrovę ir kiekvieną žolytę. Dabar, kai palėpės ir rūsiau irgi jau išvalyti, gaisras persemetė į kita – moterys vėl konservuoja vaisus, marinuoja pomidorus, verda braškių ir aviečių uogienes. Lentynos sandėliukuose tiesiog lūžta. Bažnyčia irgi įsisuko pilna jėga. Vėl atsirado kėgliai, vakarėliai su alumi, mėgėjų boksas. Muzikos parduotuvės per 4 savaites pardavė 500 bandžų, 212 havajiškų gitarų, 460 okarinų ir armonikų. Aš mokausi groti trombonu. O štai Bredberio pasaulis Makas – fleita. Orkestro pasirodymai antradieniais ir šeštadieniais. Rankų darbo ledainės! Bertas Taisonas vien per savaitę pardavė 200. Vili, 28 dienos, Dvidešint aštuonios dienos, kurios sukrėtė pasaulį!

Vilis Borsingellis ir Samuelis Fitsas sėdėjo ir stengėsi įsivaizduoti tą sukrėtimą, tą pribloškiantį smūgį.

- 28 dienas kirpykla lūžta nuo vyrų, besiskutančių dukart per dieną, vien tam, kad apžiūrėtų lankytojus – o gal staiga kuris nors ką nors pasakys, - pasakojo Antonelis, pradėjęs skusti Vilį. – Atsimenate, buvo laikai, dar iki televizoriaus, kai kirpėjai buvo laikomi plepėjimo specais. Na, tai dabar mums prireikė savaitės, kad išimtume, nuvalytume rūdis. Dabar plepam už dešimt. Kokybės jokios, užtak kiekybė bauginanti! Girdėjote gausmą, kai įėjote? Tai nurims, kai tik priprasime prie Didžiosios užmaršties...
- Visi tai taip vadina?
- Kurį laiką taip atrodė daugeliui.

Vilis Borsingeris tyliai nusijuokė ir palingavo galva:
- Dabar suprantu, kodėl nepanorai, kad pradėčiau savo litaniją, kai įžengiau į čia.

„Žinoma, - galvojo Vilis, - kaip aš iškart nepastebėjau? Viso labo vos prieš 4 savaites dykuma užklupo šį miestą ir jį kaip reikiant pakratė ir įbaugino. Dėl tų Saulės dėmių visi Vakarų pasaulio miestai sukaupė tylos dešimčiai metų į priekį. Ir čia pasirodau aš su plepalais apie dykumas, apie naktis be mėnulio, kai spindi tik žvaigždės bei šiurena smiltys, vėjo gainiojamos išdžiūvusiomis upės vagomis. Visa tai galėjo nutikti, jei Antonelis nebūtų laiku manęs užčiaupęs. Aiškiai matau, kaip mane, smaluotą ir išvoliotą plunksnose, išgena iš miesto“.

- Antoneli, - ištarė garsiai, - dėkoju.
- Nėra už ką, - atsakė Antonelis. Jis paėmė šukas ir žirkles. – Ką, trumpai iš šonų, užpakalyje ilgesnius?
- Ilgesnius iš šonų, - atsakė Vilis Borsingeris vėl užsimerkdamas, - trumpesnius užpakalyje.

Po valandos Vilis ir Samuelis vėl įsiropštė į savo mašiną, kurį kažkas – jie taip niekada ir nesužinojo kas – nuplovė ir išvalė, kol jie buvo kirpykloje.

- Paskutinio teismo diena! – Samuelis ištiesė maišelį su aukso smiltimis. – Tikrų tikriausia.
- Baik! – Vilis susimąstęs paėmė vairą. – Žinai ką, pavarom su tais pinigais į Feniksą, Taksoną, Kanzas- Sitį. Kodėl gi ne? Dabar mes čia nereikalinga prabanga. Mūsų neprireiks tol, kol tie televizoriai nepradės trakšėti, rodyti šokius ir dainas. Jau aš tai žinau, kas jei mes liksime, tai būtinai nenulaikysime gerklių, o tie, pesliai, aštriadančiai ir dykuma išnirs ir pridarys mums bėdų.

- Rytų perlas, taip jis pasakė. Gali įsivaizduoti, - toji senutė purvina Čikaga visa išdažyta ir šviežia, kaip naujagimis auštant. Tiesiog privalom pamatyti Čikagą!

Jis užvedė mašiną ir apžvelgė miestą.

- Žmogus gyvybingas, - pasakė jis, - žmogus viską pakelia. Gaila, kad nematėme tos didžiosios permainos. Tai turėjo būti baisus laikas, audrų ir išbandymų. Samueli, aš kažko tai neprisimenu, o tu? Ką mes žiūrėdavome per televizorių?
- Kartą mačiau, kaip moteris grūmėsi su lokiu...
- Kas laimėjo?
- Velniai žino. Atrodo, kad ji...

Tuo metu mašina truktelėjo iš vietos, nusiveždama Vilį Borsingerį ir Samuelį Fitsą. Abu nuvo nukirpti, sušukuoti ir pakvėpinti, jų skruostai nuskusti iki raudonio, nagai spindėjo. Jie pravažiavo po nugenėtais ką tik palaistytais medžiais, pro žydinčias pievas, pro geltonus, alyvinius, violetinius, rožinius ir salotinius namus, keliu, kuriame nekilo nė dulkelė.

- Pirmyn, į Rytų perlą!

Iššoko kudlotas, iškvėpintas šunėkas, krimstelėjo padangą ir lojo iš paskos tol, kol jie nedingo iš akių.

Papildomi skaitiniai:
Fantastikos skyrius
Paslaptingosios zonos
Bredberis prieš Azimovą
Dž. Antoni. Hipnoglifas
Janušas A. Zaidelis. Riba
R. Jarovas. Vėjas nuo viršūnių
D. Bilenkinas. Gyvybės dykuma
A. ir B. Strugackiai. Smėlio karštinė
V. Nazarovas. Žaidimas mirtingiesiems
A. Azimovas. O dabar užveržkite veržlę B27
P. Kopylova. Raudonos burės ir pilka mašina
R. Silverbergas. Pamatyti nematomą žmogų
Valerijus Gvozdėjus. Žvaigždžių lopšys
Vladimiras Maryševas. Šalutinis poveikis
Leonidas Kaganovas. Komutacija
Jaroslavas Zyka. Nuosprendis
Pavelas Michnenko. Etiketas
M. Jako. Protingumo testas
Aklieji bei aiškiaregiai
L. Aldani. Korokas
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė