|
Romenas Jarovas. Vėjas nuo viršūnių Apie autorių >>>>> Kajutė dydžiu priminė traukinio kupė: tik viršutinių gultų aukštyje buvo lubos, o vietoje vieno centrinio lango du iliuminatoriai beveik prie pat vandens. Romadinui nusibodo sėdėti ankštoje kamaroje, kur nuo variklio artumo dvokė įkaitusiu tepalu ir metalu. Jis atsistojo ir išėjo į denį. Tamsus miškas, vanduo teliūskuoja prie pat jo pakraščio, apipildama kai kurių medžių šaknis. Nuo tada, kai išvyko iš miesto, nei dūmelio, nei trobelės, nei prieplaukos. Upė, negalinti nesukelti minčių apie stichijos jėgų galią, ir kelias per ją, kaip kelias per Visatą nei galo, nei pradžios, nei buveinių, nei mašinų, nei žmonių... Variklio triukšmas dingo akimirksniu, ir kateris iškart ėmė sūpuotis ant bangų. Iš kabinos išlindo motoristas tepaluotais languotais marškiniais. - Takelį matai? Tiesiai juo po pusantros valandos būsi vietoje. Romadinas įsižiūrėjo. Ne, prošvaistės toje priartėjusioje tamsiai žalioje sienoje nesimatė. - Kaip atskiri takelį? nustebęs paklausė. Motoristas neatsakė. Jis žiūrėjo į artėjantį krantą bei šūkčiojo berniukui pagalbininkui, prižiūrinčiam vairą. - Tu pas Zotovą? paklausė. Na taip, daugiau nėra pas ką. Štai perduok jam, kad man papildomą kartą nesitrenkti. Jis Romadinui padavė pintinę. Per pintas sieneles Romadinas išvydo oro balioną ir laišką. Kažkoks keistas siuntinys. - Gerai, - pasakė, - perduosiu. Romadinas iš kajutės išnešė savo dėžes, kuprines. Kateris sustojo, berniokas prisitraukė valtį, pririštą užpakalyje, ir persikraustė į ją. Romadinas ėmė padavinėti įrangą. Berniokas pakibdavo virš vandens, laikydamasis ranka už virvės, dėžės traukė jį žemyn. - Negi negalima padaryti prieplaukos? Romadinas pasisuko į motoristą. - Čia kadaise buvo prieplauka, - atsakė motoristas. Laikui bėgant, sunyko. Paskutinį stulpą nuplovė pavasarį. O ir kam ji reikalinga! Kartą į dvi savaites atvežam benzino, produktų bei paštą. Romadinas gūžtelėjo pečiais ir atsargiai įlipo į valtį. Berniokas kibo į irklus; po kelių minučių valtis įsibedė į krantą. Romadinas į sausą vietą pernešė dvi metalines dėžes, dėklą su kinokamera. Takas vedė per tankų eglyną. Kerpių kilimas, su šaknimis išversti medžiai, prietema. Jis ėjo lėtai, dažnai ilsėdavosi ir stotį pasiekė tik po 3 val., pavakaryje. Medinis dviaukštis namas stovėjo miško laukymėje. Jį supo aukšta tvora ir smailių lentų. Ant stogo kėpsojo radijo siųstuvo antena. Prie storo vartelių stulpo buvo prikalta lentelė su užrašu cheminiu pieštuku: "Mokslų akademija. Entomologijos institutas. Kovos su ligomis, jų židiniais sektorius. Eglyno skyrius". Ant kito stulpo kabojo tamsiai mėlyna pašto dėžutė tokia pat, kaip prie bet kurio namo mieste. Takeliu, pabarstytu smėliu, Romadinas patraukė prie prieangio, tačiau nespėjo prieiti, kaip atsidarė durys, išėjo 35 m. amžiaus vyriškis, auliniais batais, languotu švarku. Jis atrodė labai tvarkingas švariai nusiskutęs, nusikirpęs ir svetingai šypsojosi. Matyt, nedažnai čia užsuka svečiai. Jis nelaukė, kol prieis Romadinas, nubėgo iš prieangio, padėjo nuo pečių nusiimti naštą. Romadinas atsisėdo tiesiai ant laiptelių. - Pavelas Michailovičius Zotovas, - vyras ištiesė ranką. - Stoties direktorius? apsidžiaugė Romadinas. - Galite laikyti direktoriumi, o norite kiemsargiu. Vis tiek aš čia vienas, - tarė Zotovas. O iš kur mane pažįstate? jis staiga sunerimo. Romadinas iš kišenės išsėmė du sąvaržėle sukabintus lapus, padavė. Pirmame, firminiame lape, buvo užrašyta " Gyvosios gamtos mechanizmų ir sistemų panaudojimų moksle ir technikoje instituto direktoriui dr. Milaševskiui. Mokslų akademijos nutarimu siunčiame jūsų žiniai ištrauką iš mokslinio bendradarbio, Eglyno stoties direktoriaus dr. Zotovo ataskaitos". Lapo kampe plačiu braižu buvo parašyta: Dr. Tikovui. Tavo nuomonė? Milaševskis". - Tikovas, konstruktorių skyriaus, kuriame dirbu, vadovas, - paaiškino Romadinas. Zotovas atvertė kitą lapo pusę: Zotovas nuleido lapus ir įdėmiai pažvelgė į Romadiną ir lėtai tarstelėjo: - Insecta klasė vabzdžiai, Pterygota poklasis sparnuotieji; Elitroptera pogrupis dengtasparniai, - pasakė Zotovas. Tačiau koks gi pokalbis prieangyje. Einam į namą, įsikursite, pailsėsite, nusiprausite. Štai statinė ant stulpo matote. Saulė joje įšildo vandenį. Vasarą čia karšta. O tada imsimės reikalo. Jie pakilo į prieangį, peržengė slenkstį ir atsidūrė koridoriuje, nusitęsusiame per visą namą. Pro langą priešingame gale krito šviesa. Iš kairės ir dešinės buvo po dvi duris, iškart už įėjimo laiptai į antrą aukštą. Grindys buvo geltonos, naujų lentų, saulės dėmės jose dar nelabai išryškėjo. Zotovas atidarė pirmas duris dešinėje, praleido Romadiną, o pats nuėjo paliktų daiktų. Kambarys buvo erdvus, su dviem langais ir aukšta krosnimi kampe. Tarp langų stovėjo stalas, padengtas klijuote. Romadinas atidarė langą, apsižvalgė. Pakvipo šviežiomis skiedromis jų krūvos gulėjo už lango, - drėgnu spygliuočių mišku. - Štai, dar ir pintinė, - tarė Romadinas. Motoristas prašė perduoti. Zotovas pagriebė laišką, jį atplėšė. Skaitė, judindamas lūpas, nežymiai trypdamas koja, ir buvo matoma, kad niekas, išskyrus tą laišką, jam šią akimirką neegzistuoja. - Įdomu, - jis padėjo laišką ant stalo. Gerai, nueisiu atnešti prietaisų. Romadinas nespėjo paklausti: "Kas nors svarbaus?" O kol Zotovo nebuvo, nusprendė, kad klausti nemandagu. Durys atsidarė nuo spyrio koja; susikūprinęs įėjo Zotovas, rankose nešdamas dvi dėžes, kurias pastatė ant grindų. - Sunkios, - jis atsikvėpė. Kaip tu jas atitempei? Čia labai svarbūs prietaisai? Jie į viršų užnešė inventorių, buteliukus su chemikalais. - Didelis namas, - stebėjosi Romadinas. Kas tokiame užkampyje ėmėsi jį statyti dėl,
kalbant atvirai, ne pirmos svarbumo darbų krypties?>BR>
- Jį statė meteorologinei stočiai, - pasakė Zotovas. O kas liečia pagrindines ir antraeiles
darbų kryptis, tai nuspręsti iš anksto negalima. Tai, ką šiandien žino vos keli žmonės, siauros
krypties specialistai, rytoj gali tapti visa pramonės sritimi. Na štai ir jūs gi atvykote. - Na, nerimauti jums, manau, neverta. Visi jie jau senai sveiki. Blogiau buvo kita ėmė sirgti lapuočiai medžiai. Jų čia nedaug, tačiau yra. Lapai paruduodavo pradžioje tarp gyslų, tada visa plokštuma, - trūkinėjo ir subyrėdavo. Medis žūdavo. Tada pirmąkart ir susidūriau su aukštuminukais. Jie apspisdavo mirštančius medžius. Norėdamas nustatyti, ar jie kenkėjai, nusprendžiau atlikti gana paprastą eksperimentą. Į medį įšvirkščiama kokio nors radioaktyvaus izotopo aš turėjau fosforo o tada reikia sugauti vabzdžių ir nustatyti, kurie maitinosi lapais. Įsivaizduokite mano nuostabą, tarė, pabrėždamas kiekvieną žodį, Zotovas, - radiogramos neparodė, kad ben vienas vabzdys būtų maitinęsis lapais. Pats savo akimis mačiau medį, po kurį ropojo aukštumininkai, - tokio kiekio stambių vabzdžių negalima nepastebėti mačiau, kaip dūlėsiais virsta jo lapai. Sėdėjau ten, pamenu iki šalčių kol neišnyko visi aukštumininkai, ilgindamas ekspozicijos laiką nuo kelių dienų iki kelių savaičių, naudojau fluorescencinius ekranus nieko. Nė vienoje juostelėje nepavyko gauti jokio atvaizdo. Tai buvo nepaprasta. Apie tai parašiau į entomologų žurnalą. Man atsakė, kad, matyt, nebuvo laikytasi būtinų sąlygų. Nusprendžiau kovoti ir nusiunčiau ataskaitą apie tą faktą ir aukštumininkų aprašymą. Man atsakė buvęs mano viršininkas, kad jis mane žino kaip gerą eksperimentatorių, yra įsitikinęs, kad įvyko nesusipratimas, ir jis neapiformins mano ataskaitos kaip reikia, kad niekam nepakliūtų į akis. Buvau 11 m. jaunesnis, kaštas, impulsyvus ir nusprendžiau įrodyti, kad neklydau. - Įrodei? * * * - Manau, dirbsim taip, - ryte prie arbatos pasiūlė Zotovas. Dabar eisime į mišką, ten pasižiūrėsite į aukštumininkus natūraliomis sąlygomis. Pagausim kelis. Tada preparuosime, o rytoj galėsite parengti savo aparatūrą. Romadinas nešėsi lengvą kuprinytę, kurioje buvo lupa, peilis, semtukas, marintuvėlis - stiklainis su nuodais ir sugeriamuoju popieriumi, susukta drobulė. Vienoje rankoje jis laikė pats tuo stebėjosi graibštą, o kitoje nedidelį kastuvą. Zotovas priėjo prie didelio, aukšto medžio, paėmė iš Romadino drobulę, patiesė ant žemės ir stipriai trinktelėjo per kamieną basliu. Keletas vabalų, dydžiu ir išvaizda primenančių karkvabalius, nukrito ant drobulės. Jie nusileido lėtai, išskleistais sparnais panašu, kad planiravo. Romanas ėmė daužyti kamieną kastuvu. Vis daugiau aukštumininkų krito ant drobulės. Pagaliau Zotovo baslys lūžo. Dalį vabzdžių jie įleido į morilką, dalį į didelį stiklainį ir patraukė atgal. Zotovas atidarė kambarį antrame aukšte, praleido Romadiną, o tada užėjo. Kai Romadinas apžvelgė ją , jam pasirodė, kad jis tuščias tik lentynos palei sienas ir spinta su preparatais ir prietaisais. Tada jis žingtelėjo kiek į šalį nuo durų ir išvydo akvariumą didelį, didesnį nei įprasta, beveik žmogaus ūgio. Stiklai buvo švarūs ir skaidrūs todėl anksčiau Romadinas ir manė, kad kambarys tuščias. - Insektarijus? paklausė nustebės. Iš kur? Insektarijaus dugne gulėjo keli sutręšusio medžio gabalai, lapai, samanos, paparčiai. Zotovas priėjo su atrištu maišu, pakėlė marlinį uždangalą ir užvertė maišą. Iš jo, išskleidę sparnus, lėtai išsklendė vabzdžiai. Jie krito, tačiau tiksliai taip, kaip krenta vėjo genamas lapas: tai kyla, tai vėl leidžiasi. Pamažu aukštumininkai sutūpė dugne ir sustingo, paslėpę sparnus po chitino plokštelėmis. - Kaip dažnai turi mojuoti sparnai, kad užtikrintų tokį ramų, galima sakyti, net vangų nusileidimą? Romadinas priėjo prie stalo. Staigiais tiksliais judesiais Zotovas perskrodė vabzdžio krūtinę. Adata bakstelėjo smulkų, vos įžiūrimą siūlelį. - Štai visi tie raumenys, susiję su sparnais. Norite, aš išskrosiu bitę ir parodysiu, ką ji turi? Virvė palyginus su šiuo siūleliu. Jau temo, kai darbas buvo baigtas. Stiklainiuose, sustatytuose palei sieną, buvo užkonservuota aukštumininkų letenos, galva, kvėpavimo organai. - T kolekciją pasiimsite su savimi, - tarė Zotovas. Ryte suderinsite aparatūrą, o aš dar
kartą nueisiu į mišką atnešti vabzdžių. Kiek laiko reikės išryškinti juostai? Norėtųsi pamatyti, kas išėjo. * * * Romadinas vėl prabudo anksti, tačiau jau nebuvo vakarykščio nekantrumo, pojūčio, kad šiandien viską, ko reikia, atskleis ir sužinos. Šiandien jis žinojo, kad būtent čia jokių atradimų nebus, o reikia spėti padaryti, kas svarbiausia, ir, jei pavyks, dar truputį. Tada jo sąžinė bus švari. "Mes susirinkome, - Romadinas prisiminė direktoriaus žodžius kažkuriame seminare,- kad kurtume konstrukcijas, įprastais inžineriniais būdais nesukuriamas". Tada Romadinas, ką tik atėjęs iš paprasto konstruktorių biuro, kur be inžinierinių žinių nieko nereikėjo, direktoriaus žodžiuose įžvelgė tik gražią frazę. Čia, gūdžiame miške, jis pirmąkart pajuto savo reikalo sunkumus. Aukštumininkas toks panašus į tūkstančius kitų vabzdžių ir kaip tose gyslelių susipynimuose įžvekgti sukrečiantį perspektyvų mechanizmą, - jei tai pavyks? Po pusryčių Romadinas patraukė į salę, pradėjo išpainioti laidus, bandyti kamerą, prijunginėti akumuliatorius, rinktis filmavimo vietas. Zotovas atėjo su juo, nutrynė insektorijaus stiklus šlapiu skudurėliu, stebėjo Romadino veiksmus. - Taip, jei aš būčiau turėjęs tokį įtaisą, - tarstelėjo, - manau, tau nebūtų reikėję atvykti.
- Tikrai nori, kad išryškinčiau juostą? perklausė Romadinas. Darbas užtruko iki vėlaus vakaro. Romadinas įdėjo juostą į projektorių, akimi peržvelgė baltą paviršių. Krosnis aukšta, plati labai tiko tam tikslui. Vėl suspragsėjo variklis pradėjo bėgti kadrai,. Romadinis žiūrėjo ir jo nuostaba augo. Iš pradžių jis peržiūrėjo visą filmą, tada pakadriui, tada sustingo pasimetęs, nežinodamas, ką dar galima padaryti, tada staiga išbėgo pro duris ir pabeldė į Zotovo duris. Maža to, kad šis žmogus dega noru pažiūrėti filmą, jis dalyvavo filmuojant, jis čia gyvena daugelį metų ir kaip nors sugebės paaiškinti, ką jis pamatėė. Anapus durų niekas neatsakė. Romadinas pabeldė dar kartą. Tyla. Jis atidarė duris. Kambarys buvo tuščias. Jis nubėgo žemyn laiptais, pasižiūrėjo pas save. Nieko. Nubėgo koridoriumi, atidarinėdamas duris, braukydamas degtukus. Čia laikomi maisto produktai, ten kažkokie prietaisai, senos knygos, trečiame kabanti spyna išorėje. Kur pradingo Zotovas? Romadinas išbėgo į lauką, nušviestą mėnesienos. Pamatė tamsų ošiantį mišką, suprato, kad už tvoros nenubėgs, ir pasisuko link namo, kad tasai pasimatytų visas, nuo apačios iki viršaus. Ir tada pamatė Zotovą. Jis ėjo namo atbraila, viena koja vienu šlaitu, kita kitu. O rankos išskėstos tarsi sparnai. Jis nuėjo iki stogo krašto, sustojo akimirkai, žengė ir nulėkė žemyn. Kai Romadinas pribėgo, Zotovas gulėjo ant drožlių ir pjuvenų krūvos. Tai, matyt, jį išgelbėjo nuo stiprių susižeidimų, tačiau akys buvo užmerktos. Romadinas pasimetė. Jis neturėjo jokios patirties suteikiant pirmąją pagalbą. Jis priglaudė ausį prie Zotovo krūtinės širdis plakė normaliai.; įsiklausė į kvėpavimą lygus; apčiupinėjo kojas, rankas, šonkaulius atrodo, niekas nelūžę. Tačiau Zotovas nešaukė ir neatsimerkė. Reikėjo kažką daryti. Romadinas nubėgo į namą, atidarė spintą su preparatais. Kolba su spiritu buvo vietoje. Paėmė ją, surado šaukštą, grįžo pas Zotovą, kilstelėjo galvą ir supylė šaukštą spirito. Barbariškas būdas padėjo. Zotovas atsimerkė. - Padėk nueiti iki kambario, - paprašė silpnu balsu. Romadinas jį nuvedė, paguldė į lovą. - Ar peržiūrėjai filmą iki galo? paklausė Zotovas. Romadinas nuėjo į salę. Jis nieko nepajėgė suprasti. Laiškas gulėjo ant spintelės, jame, tikriausiai, nebuvo nieko slapta, jei Zotovas taip nerūpestingai jį numetė. Zotovas paėmė lapelį. "Brangus Pavelai Michailovičiau, jūs užkrėtėte mane tik nežinau, kaip išsakyti, kuo. Ne meile vabalams jiems aš abejingas, o entuziazmu. Prieš jūsų ilgalaikę kantrybę aš lenkiuosi. Kaip ir žadėjau, susitikau su tuo žmogumi, kurį minėjau, - meteorologinės senbuviu kalnuose. Vabalą atpažino iškart. Taip, matė. Kalnuose, viršūnėse, kai dar buvo jaunas ir galėjo ten kopinėti. Tai buvo... Jis pasirausė atmintyje, prisiminė kai kurias asmenines detales ir pasakė 'prieš 22 metus'. Atlikau ir tai, ką dar prašėte, iš plėvelės pagaminau nedidelį balioną, pripildžiau jį helio, į pintinėlę įdėjau gabalėlį radioaktyvaus fosforo, kurio man davei, ir paprašiau vieną iš lakūnų išmesti virš kalnagūbrio. Jis taip ir padarė. Vėliau balionas grįžo. Įdėtas fosforas tapo neutralus, o greta ji buvo keli vabalai. Visa tai siunčiu..." Romadinas padėjo laišką į šalį, atsistojo susimąstęs. Aukštumininkai gyvena čia, o taip pat kalnuose, lediniuose šlaituose. Dvi visiškai nepanašios gyvavimo sritys. Kuo ten gali maitintis? Kodėl pasirodo kas 11 m.? Vargšas Zotovas... Kodėl skraido nemojuodami sparnais? Laukti, kol Zotovas viską paaiškins? Ne, dabar, nieko nelaukiant, kol dar koks klausimas ateis į galvą, pačiam pradėti ieškoti atsakymo. Jis priėjo prie stiklo dėžės, nutraukę marlę. Vabzdžiai lėtai išsiskraidė po kambarį. Romadinas nuėjo į kampą, atsisėdo ant taburetės. Vabzdžių skrydžių trajektorija baigėsi kažkur virš jo. Nesuprantamas jausmas apėmė Romadiną jis negalėjo paaiškinti, geras ar blogas Tačiau tarsi kažko jam truko, kažkas išnyko įprastame pasaulio suvokime. Kas būtent? Tai nebuvo panašu į dusulį ir aštraus skausmo priepuolį jis negalėjo palyginti tos būsenos su nieku, ką buvo patyręs anksčiau, nei tuo, ką galėjo įsivaizduoti. Tačiau taip sėdėti buvo nepakeliama. Romadinas atsistojo, perėjo per kambarį, automatiškai nuo lentynos paėmė kosmoso spindulių skaitliuką, pastovėjo, vėl atsisėdo. Jis neatkreipė dėmesio, kokioje padėtyje stovi strėlytė prie lentynos buvo tamsu tačiau dabar, prisėdęs, žvilgtelėjo. Strėlytė stovėjo ties nuliu. Romadinas tiksliai prisiminė, kad prie lentynos ji rodė kažkokį skaičių, Jis vėl nuėjo į kambario vidurį. Strėlytė susvyravo, sugrįžo vėl stovėjo ties nuliu. Romadinas pažvelgė aukštyn. Vabzdžiai kabojo virš tos vietos, kur jis sėdėjo. Juk tai ekranas, blokuojantis kosmoso radiaciją. Štai iš kur atsiranda neįprastas pojūtis, kai žmogus visiškai sveikas, tačiau jį apima kažkoks nesuprantamas nerimas tarsi kažko trūktų. Nėra įprastų kosmoso spinduliavimo dozių, ir, akivaizdu, be jų neišsiversi. To niekas nežino, nes dar niekas nebuvo tokiomis sąlygomis, kai kosmoso dalelių kelyje pasitaiko ekranas. Galbūt, tik meteorologai. Kas žino, kaip jie elgėsi su šitais vabzdžiais; greičiausiai rinko kolekciją. Štai šitie vabzdžiai, talsi kabantys palubėje, sugeria spinduliavimo energiją, jie veržiasi į ten, kur jos daugiau. Po jais pasėdėjau 5 min., o Zotovas, tikriausiai, gerokai ilgiau, užsilaikydamas valios pastangomis. Ir galiausiai, kaip skęstantysis per vandens sluoksnį, Zotovas puolė ant stogo, kad virš savęs nejaustų jokio ekrano. Dabar Saulės aktyvumo metai, padidėjusi radiacija, vabzdžiai veržiasi aukštyn, tačiau jiems trukdo lubos ir jie susirenka virš žmogaus, kuris juk irgi yra radioaktyvumo šaltinis. Retas prietaisas gali tai nustatyti, tačiau vabzdžių jautrumas turi būti nepaprastas. Viskas savo vietoje viskas, išskyrus viena: kodėl jie neplasnoja? * * * Romadino niekas ryte neprižadino, jis nubudo gerokai vėliau, nei įprasta., pasirąžė, pažvelgė į laikrodį. Po 4 val. jis turėjo būti prie upės. Romadinas greitai apsirengė ir užlipo į viršų. Romadinas užėjo į salę. Joje buvo Zotovas. Išbalęs, jis rinko stiklainius su preparatais, užpiltus kolodijumi, ir dėjo į specialų stiklinį indą. Jo rankos drebėjo. - Sveiki, - tarė jis. Šiandien išvažiuojate, tad noriu paruošti preparatus...
- O dabar? - Bet ryšis tarp viso to... - Tad, jei visa tai žinojote, - pakėlė balsą Romadinas, - tai kodėl iškart nepasakėte? - Pasidalinsiu su jumis, - prakalbo Zotovas po trumpų užkandžių, - vienu samprotavimu, atėjusiu į galvą tik dabar. Daug metų užtrukau, kad nustatyčiau tik vieną faktą, o tau visa, ką tuo klausimu žinau, išdėsčiau per tris dienas. Bet turėsi savus 11 m.,kad suprastum veikimo mechanizmą... Ir kur tas mechanizmas randasi, - elitrose, ataugose šonuose, ar dar kur? Visa, ką galima suvokti įprasto žmogaus suvokimo priemonėmis, jau suvokta; reikia kitokios pasaulio sampratos. Tai suprasite gana greitai, nes norite iš gamtos imti pavyzdžius savo mašinoms, nes būsite tik apgailėtinais mėgdžiotojais, nešinantys ištakų, tol, kol neišsiugdysite sugebėjimo suvokti neįtikėtinas, nesuvokiamas idėjas, o ne tipinių sprendimų variantus. Svarstome galimybę susitikti su kitomis civilizacijomis, turinčiomis visai kitokį mąstymą, tačiau kartais net nereikia kilti į dangų, pakanka pasilenkti, kad pamatytum savo, žemišką kosmosą. Ir galima pradėti nuo jo. Tavo tikslas, lyginant su tuo, paprastesnis, tačiau apsižvalgykime plačiau, nei reikia vieno klausimo sprendimui. Žmonijos istorijoje tai visada atvesdavo prie gerų rezultatų. Ir einam, viskas suruošta, o kalbėti jau nėra apie ką. Tylėdami nuėjo prie upės. - Ir keista dabar man, - tarė Zotovas, - ir nežinau, ką toliau daryti. Juk įpratau ieškoti, o rasti ne... iš toli atsklido variklio gausmas. Kateris pasirodė, sulėtino greitį, sustojo, sūpavo ant bangų. Vis tas pats vaikinukas valtimi prisiyrė prie kranto. Romadinas ir Zotovas į ją sunešė įrangą. Pastovėjo papurtydami sugniaužtus kumščius. Romadinas pagalvojo, kad šį žmogų reiks įdarbinti institute ir toje sumaištyje nereiktų to užmiršti. Beje, reikalai,tikriausiai, vis tiek privers. Pagaliau jis įšoko į valtį. Po minutės iš katerio kamino vėl pūptelėjo melsvas dūmelis. Romadinas, atsirėmęs į bortą, mojavo Zotovui ranka tol, kol tas nedingo iš akiračio. Tankus tamsus miškas augo abiejose upės pusėse. Tačiau Romadinui dar ilgai atrodė, kad regi aukštą girių mokslininko figūrą. Papildomi skaitiniai: | |
- Atsirado nenumatytų aplinkybių, - atsakė Zotovas. Visų pirma, buvo sunku perduoti
suvestines. Tai buvo Saulės žybsnių metai, radijo ryšys be perstojo trūkinėjo. Be to, visi trys
čia buvę bendradarbiai vienu metu susirgo. Juos išvežė, o naujus atvežti nesiryžo. Aš čia ir
pakliuvau pirmiausia kaip kovos su ligomis ir jų židiniais skyriaus darbuotojas. Atsėdėjau čia
iki gilaus rudens, nuvykstu į miestą ir sužinau, kad stotį čia nuspręsta likviduoti. Ach taip! Na,
sakau, įrangą išsivešite, o su namu kas bus? Naujas, geras, kambarių daug, juk negali stovėti
tuščias. Atiduokite entomologais kaip stebėjimo punktą. Gerai, sako, vis tiek kažkas turi
prižiūrėti, kad nesugriūtų. Gainiokite savo vabalus, kol neatimsime.
Jis išėjo į mišką rinkti vabalų. Grįžo gana greitai, išleido vabalus iš maišo į insektarijų,
uždengė iš viršaus marle, vieną langą uždengė antklode, kitą dviem paklodėmis, trečią
sluoksniu iš dešimties laikraščių, ketvirtam paėmė antklodę nuo Romadino lovos. Didžiojoje
salėje pasidarė tamsu. Zotovas atsistojo už Romadino nugaros. Iš insektarijaus sklido silpnas
bruzdesys: vabalai tiesė sparnus. Įsižiebė neoninė lemputė, pažymėdama laiką, ir
sinchroniškai su ja suburzgė kino kamera. Lempos įsižiebdavo ir užgesdavo, kambarys
aptemdavo ir vėl jį užliedavo šviesa staigus, numirėliškas Romadinas matė Zotovą, stovintį
kampe; jam pasirodė, kad Zotovo veidas išblyškęs, tačiau tai galėjo būti nuo apšvietimo, o
mintis buvo momentinė, tokia pat trumpa, kaip blyksnis. Kamera veikė tik tris minutes. Kai
variklio trakšėjimas nutilo, salėje įsivyravo visiška tyla.
- 11 m. nenorite, - lėtai prakalbo Zotovas. Atsitiktinumas apvertė mano gyvenimą,
privertė įsikurti taigoje, metų metus laukti, ir nerasti, ir neturėti galimybės niekam pasakyti,
todėl, kad sakyti nėra ko. Vienintelį kartą buvau neįprasto fakto, kuriuo niekas nenori tikėt,
liudininku. O argi aš būčiau patikėjęs? Kelių specializacijų mokslo žurnaluose ieškojau
pranešimo apie tai. Juk jei, be manęs, kas nors dar būtų pamatęs tą patį, jis galėjo būti
atkaklesnis arba tiesiog atgaminti eksperimentą laboratorijoje ir tada abejonių nebūtų.
Tačiau jokių publikacijų ta tema neradau. Kai šią vasarą aukštuminukai vėl pasirodė,
nedelsdamas atlikau tą patį bandymą su radioaktyviu fosforu ir viskas pasitvirtino. Ėmiau
anatomiuoti vabalus, aptikau, ka raumenų mazgas nepaprastai mažas, ir pasiunčiau žinutę.
Tai buvo smulkmenų kaupimo taktika. Neskelbti iškart apie didelį keistumą, o vieną po kitos
siųsti pranešimus apie smulkius, labai nenutolusius nuo įprastų, faktus. Tada dar nežinojau
sąryšio tarp radiacijos sugėrimo ir mažos raumenų masės.