Lietuviška fantastika

Šis trumpas apsakymas yra paimtas iš rinkinio "Geriausia lietuvių fantastika, 1998", kurį dar galima surasti knygynuose.
Taip pat galite nusipirkti ir 1999-ųjų lietuvių fantastikos rinkinį.

Dalia
Diana Butkienė

...Tekšt, tekšt, tratatata, tekšt... tratėjo šlapdriba į metalinę palangę.

- Dar neini namo? - virstelėjo durys ir pasirodė kupliu plaukų kuokštu pasipuošusi bendradarbės galva. - Jau šešios...

"Ir kada ji sugebėjo į kirpyklą nubėgti, - suirzusi pagalvojo Dalia. - Čia žmogus nespėji darbo padaryti, ką jau ten kirpyklos..." Ir piktai pažiūrėjusi į nepatikrintų sąskaitų krūvas papurtė galvą.

- Dar užsilaikysiu, turiu pabaigti.

- Kaip nori, - plaukų kuokštas dingo už durų.

"Nori... Tarytum kas mano norų paiso. Štai pareisiu namo ir ką? Kas nors paklaus, ko aš noriu? Kur gi ne... Paklaus, kas bus vakarienei ir svarbiausia - kada bus ta vakarienė. Na, dar, kodėl nesuadytos kojinės arba blogai išlyginta marškinių apykaklė. Arba kur nukišau visas nosines. Bet ką padarysi - tokia jau dalia. Jeigu nori, kad vyras nevaikščiotų alkanas ir apiplyšęs, o vaikai snargliuotom nosim, reikia stengtis. Jeigu nori... - ji piktai šnirpštelėjo. - Vienintelis dalykas, ko tikrai norėčiau, tai atsidurti kur nors toli toli, kad ir kitame pasaulyje, kur nėra tų idiotiškų sąskaitų, dar idiotiškesnių apykaklių ir visiškai idiotiškų kojinių. Ir to amžino skubėjimo... Kur tarp smaragdo žalumos medžių viršūnių žėri krištoliniai bokštai, atsispindintys indigo mėlynumo ežeruose, ir liejasi vien tik... muzika..." Dalia atsiduso ir vėl įsikniaubė į sąskaitas. Nagi greičiau...

Tekšt, tekšt, tratatata, tekšt....


Lengvai snyguriavo. Dalia ėjo apytamse gatve ir saugojosi, kad nepaslystų - maža to, kad

šlapdriba išbeldė jai galvą, betrūko, kad per tą slidumą koją išsisuktų... O labai dairytis nėra kada. Vyras ir vaikai jau turbūt alkani sėdi ir niršta, kur ji taip ilgai užtruko. O dar reikia į parduotuvę užbėgti... Greičiau, greičiau... O gal trumpinti kelią? Dalia suabejojusi pažvelgė į vienas už kito tamsoje surikiuotų namų eiles. Per kiemus būtų greičiau, išnirtų tiesiai prie parduotuvės. Bet jeigu kas užpuls? Et, velnias negriebs.

Tvirčiau suspaudusi rankinę, Dalia nėrė į namų tarpueilį. "Nors žibintus kokius pastatytų, - skubėjo. - O tai eini ir nežinai, kur nueisi. O gal tie valdininkai mano, kad patys gyventojai vakarais vienas kitam pašvies palikę degti kambariuose šviesas?" Bet kad tie šviesos lopinėliai, krintantys nuo langų ant žemės, tokie menki ir reti. "Na, kurgi ta parduotuvė? Jau seniai turėjo baigtis namai... Keista, net automobilių ūžesio negirdėti... Paklydau, ar ką?" Mintis sukėlė Daliai juoką. Puiku - dešimt metų gyvena šitame rajone ir paklydo... Gal pasukti į šalį?

Dar kelias minutes paklaidžiojusi, nusprendė ko nors paklausti kelio. Bet kaip tyčia - nė vieno praeivio. Negi belsies į duris? Kad nors koks kioskas pasitaikytų. Kai taip, tai kas antrą žingsnį žengusi atsitrenksi, kai reikia, nerasi... Na ir sumautas gyvenimas. Ir pasaulis ne ką geresnis...

Pasukusi už kampo, lengviau atsikvėpė. Už poros žingsnių beveik prie pat žemės ryškiai plieskė du mažučiai langai. Ant vieno jų įmantriom raidėm buvo išvedžiota

Antikvariatas

Atsargiai nusileidusi laipteliais į apačią, Dalia atsidūrė prieš masyvias duris. Paėmusi už geležinės rankenos, imituojančios liūto galvą su įvertu į šnerves žiedu, truktelėjo į save. Melodingai sutilindžiavo varpelis.

Dalia stovėjo nedideliame kambarėlyje, prie pat prekystalio. Už jo kabojo sunkios tamsiai rudos užuolaidos.

"Įdomu, ką pagalvos pardavėjas, kai paklausiu, kokia čia gatvė? - šmėkštelėjo nejauki mintis. - Kaip aš jam paaiškinsiu, kad paklydau?"

- Ar tik nepaklydote, ponia? - pasigirdo už užuolaidų seniokiškas balsas. - Palaukit minutėlę, tuoj ateinu.

Daliai pakirto kojas. "Būna gi sutapimų, - pamanė. - O gal aš ne pirma ateinu čia klausti kelio?"

Iš už užuolaidų pasirodė senukas, besitaisantis virvute suraišiotus akinius, vis slystančius nuo nosies.

- Kuo galiu padėti? - pagaliau susitvarkė su nepaklusniais akiniais antikvaras.

- Kaip ir sakėte, paklydau, - sutrikusi šyptelėjo Dalia. - Ėjau tarp namų ir paklydau tamsoje. Kokia čia gatvė?

- Kad paklydot, ir taip aišku, - sukikeno seniokas. - Bet gal galiu dar kaip nors padėti? Žmonės šiaip sau nepaklysta. Turi būti kokia nors priežastis.

- Tiesiog skubėjau namo ir pasukau trumpesniu keliu. O ką? - suirzo Dalia ir pagalvojo: "Koks jo reikalas? Ko jis dabar kišasi kur nereikia?"

- Kartais, norėdamas padėti žmogui, turi būtinai įsikišti kur nereikia, ir klausinėti ko nereikia, - šyptelėjo antikvaras ir labai susikaupęs ėmė šluostyti dulkes nuo prekystalio.

"Kad aš daugiau sėdėčiau viršvalandžius, - graudžiai pagalvojo Dalia. - Prisidirbai, darbininkėle? Rytoj, matyt, reikės pas psichiatrą nueiti". Ir pamėgino įsivaizduoti, kaip ji dėstys gydytojui savo problemą: "Žinote, gydytojau, vakare eidama namo pasiklydau ir užėjau į kažkokį antikvariatą, kuriame dirba mintis skaitantis antikvaras..."

- Vadinasi, skubėjote? - atsikrenkštė senukas. - Užsilaikėte darbe, o namuose visa krūva darbų, reikia daryti vakarienę, pažiūrėti, ar suadytos kojinės, gerai išlygintos marškinių apykaklės. Vis bėgti, vis skubėti...

- Klausykit, - Dalia pajuto, kad ją tuoj ištiks isterijos priepuolis. - Aš tenoriu sužinoti, kokioje gatvėje dabar esu ir kaip man išeiti prie parduotuvės "Pas Juozapą".

- O rytoj vėl skubėti, vėl nespėti, vėl kur nors paklysti?

- O ką man daryti? - atšovė Dalia. - Gal žinote išeitį?

- Gal ir žinau, - keistai per akinių viršų pažvelgė antikvaras. - Kad žmogaus gyvenimas pasikeistų, reikia, kad į jį įeitų kas nors naujas. Kartais pakanka tiesiog įsigyti kokį nors naują daiktą...

"Ach štai kas, - lengviau atsikvėpė mintyse Dalia. - Tuoj pasiūlys ką nors nusipirkti. Bet įžanga - įspūdinga".

- Štai pasidairykite, - antikvaras mostelėjo lentynų, prikrautų senų paveikslų, apdulkėjusių ąsočių, vazų, žvakidžių ir servizų, link. - Gal kas nors pakeis jūsų gyvenimą.

"Na mat, aš irgi moku skaityti mintis", - pasišaipė sau Dalia ir garsiai tarė: - Ne, nemanau, kad koks nors daiktas, iš čia esančių, man galėtų padėti. Tai kaip patekti į parduotuvę "Pas Juozapą"?

- Sakote, iš čia esančių daiktų niekas nepadės? - nutęsė antikvaras. - Ką gi, eime į kitą salę. Ten tikrai rasite tai, ko jums reikia.

Ir net nepažiūrėjęs, ar Dalia seks paskui jį, išnyko už užuolaidėlių.

Dalia kiek pamindžiukavo, gūžtelėjo ir nuniro paskui senuką.

Ji stovėjo dar mažesniame kambarėlyje ir dairėsi. Žibalinės lempos, spingsinčios kažkur kampe, skleidžiamos šviesos prieblandoje skendėjo lentynos, blausiai švytėjo ant jų sustatyti stikliniai rutuliai, nuo mūro skliautų tįso dulkių pilni voratinkliai.

- Tuoj aš pataisysiu dagtį, kad būtų šviesiau, - pasigirdo antikvaro balsas. - Jūs jau atleiskit, kad nėra elektros ir tenka griebtis prieštvaninės žibalinės lempos. Bet pasauliai elektros tiesiog nepakelia - suserga, o gali ir žūti.

Plykstelėjo ryškesnė šviesa. Dalia nejučiom aiktelėjo: ant lentynų stovinčiuose didžiuliuose rutuliuose nagingas meistras buvo uždaręs nuostabius pasaulius - puikiai juos pavadino antikvaras, kitaip ir nesugalvosi. Kaip tik dabar ji stovėjo prieš ištisą žolynų karaliją: paparčių šešėliuose slėpėsi mažulyčiai namukai, pastatyti iš plonyčių žolių stiebelių, aplink juos raitėsi vijokliai, svarinantys savo žiedus virš vos įžiūrimų langelių. O kas ten šmurkštelėjo po akmeniu?.. Turbūt tai žibalinės lempos liepsnos atspindžio žaismas... Dalios akys krypo jau kitur. Štai čia geometrijos pasaulis: vyniojosi Mebijaus lapas, palengva plaukiojo kubai, cilindrai, vilkeliu sukosi piramidės, pastatytos ant smaigalio, o rutuliai, lyg žaidžiančių vaikų mėtomi, tai skriejo aukštyn, tai leidosi žemyn. Ir visas tas judėjimas alsuote alsavo geležine tvarka, atrodė, kad tarpusavyje nesusietos figūros iš tikrųjų yra dalelės vientiso organizmo, gyvenančio pagal išimčių nežinančius dėsnius...

- Aš juk sakiau, kad čia rasite tai, ko jums reikia, - krenkštelėjo patenkintas antikvaras. - Rinkitės, kuris pasaulis jums patinka.

- Nuostabu, - žavėjosi Dalia. - To dar nesu gyvenime mačiusi. Bet turbūt toks dirbinys labai brangus?

- Žiūrint ką laikysi brangiu. Kartais norėdamas gauti naują turi atsisakyti viso seno, - mįslingai kalbėjo antikvaras. - Bet jūs pirma išsirinkite, dėl kainos susitarsime.

Dalia pasidavė pagundai. Akys slydo rutuliais ir juose slypinčiais... ne, ne slypinčiais, o gyvenančiais pasauliais. Rausvas dykumos peizažas, blykčiojantys energijos sūkuriai, klampioje juodoje masėje spingsintys įvairiaspalviai taškeliai... Viskas nuostabu, bet... Ne tai, ne tai... Dalia ėmė jaudintis. Ji staiga pajuto, kad čia, kažkur visai čia pat, yra kaip tik tai, ko jai reikia. Ir... ji negalėjo patikėti savo akimis: viename rutulyje vos vos raibuliavo indigo mėlynumo ežeras, bangelėmis glamonėjantis smaragdo žalumo pakrantę, o tolumoje pro vešlias medžių viršūnes visomis vaivorykštės spalvomis Saulėje tviskėjo krištolo bokštai. Iš rutulio sklido vos vos girdima muzika - lengva, grakšti ir spindinti kaip tie kuorai...

- Šitas? - įsitempęs, kaip pasirodė Daliai, paklausė antikvaras.

- Taip, - prieš savo valią iškvėpė ji, jausdama, kaip viskas nebetenka prasmės, o ji pati kažkur smenga. - Tik nežinau, ar kaina...

- Jeigu tai jūsų pasaulis, viskas gerai. Jums tereikia panorėti ir jis bus jūsų.

- Bet kaina...

- Ooooo, tai tokia nereikšminga smulkmena... Jūs turėsite atiduoti viso labo tai, kas jums nebereikalinga.

- Ką?

- Šitą pasaulį. Kuriame gyvenate ir kuris jums vis tiek nepatinka. Vietoj jo jūs gausite pasaulį, kurio trokštate. Argi tai ne puikūs mainai?

- Nesuprantu...

- Gerai įsiklausykite į tai, ką pasakysiu. Rutuliuose, kuriuos matote, yra tikri pasauliai. Tai ne nagingo meistro dirbiniai, kaip jums atrodo. Tai tikri pasauliai. Kaip ir tas, kuriame dabar gyvenate...

- Jūs arba išprotėjęs, arba...

- Sakykime, teisingas antrasis variantas. Negi jūs netikite stebuklais?

- Gal ir tikiu... Bent jau norėčiau tikėti... Bet vis tiek nesuprantu. Aš ką - persikelsiu į tą rutulį? O šitas pasaulis irgi bus uždarytas?..

- Ne, jūs nebūsite rutulyje. Jūs būsite kitame pasaulyje. Ir šitas pasaulis liks ten, kur ir dabar yra. Tik... na, sakysim, aš į jį įgysiu tam tikras teises.

- O aš, būdama ten, atsiminsiu ankstesnį gyvenimą?

- Žinoma, ne. Kartu su savo pasauliu man atiduosite savo atsiminimus. Negi tokie jau brangūs jums atsiminimai apie sąskaitas, apykakles, nosines...

- Bet vaikai, vyras...

- Baikit. Juk jūs - protinga moteris. Negi manote, kad jie be jūsų neišsivers? Puikiausiai išsivers. Ir jūs pagaliau gausite tai, ko norite. Na, tai kaip?

- Bet kokia jums nauda iš viso to?

- Na, sakykime, mainų metu aš kai ką gaunu. Galima tai pavadinti energija... Tai kaip užmokestis už tarpininkavimą. Matote, aš nieko neslepiu. Sandoris turi būti sąžiningas. Tai ką nusprendėte?

- O ar galėsiu grįžti?

- Chmmm... aš dažnai apsilankau su savo prekėmis visuose pasauliuose...

Indigo mėlynumo bangos plūstelėjo artyn, muzika sustiprėjo.

- Sutinku.

Stipri lyg pavasarinis vėjas jėga ūžtelėjo į jos vidų. Dalia pajuto, kaip skeldėja kūną rakinę akmeniniai gniaužtai (ir kaip ji anksčiau jų nejautė), kaip iš jos išsiveržia energija, o ji, lyg koks tuščias kevalas, tuoj tuoj sueižės... Bet štai ją apliejo gaivus srautas. Ji ištiesė aukštyn rankas ir įsitempė visu kūnu stengdamasi nepraleisti nė vieno lašelio, juto, kaip viskas aplinkui byra, dūžta, skyla į miriadus smulkiausių dalelyčių, o ji pilnėja kažko įstabaus ir nenusakomo, grįžta jėgos ir visą apima nepažįstamas jausmas... Kažkur viršuje pulsavo didžiulė akis (tai iš jos veržiasi tas srautas, pamanė, Dalia, Dalia, kur tu įsipainiojai... Dalia? Kokia dalia?).

... Dzin, dilin, dilinnnnn... įkyriai tilindžiavo nematomi varpeliai.


Daliajiailadė krūptelėjo... Negi buvo užsnūdusi? Tai tiesiog nedovanotina! Įsiklausė. Ne, tik pasigirdo. Dar nebuvo. Dar tylu. Ji nieko nepraleido. Daliajiailadė apsidairė. Virš niūrių smaragdinių medžių tamsu, tamsiai mėlynos bangelės glebiai plekšnoja per krantą. Dar ne, bet jau greitai. Ji pasipurtė pašiurpiusi nuo ryto vėsumos, prisitraukė prie savęs kojas, apglėbė ilgomis rankomis jas per kelius ir prispaudė prie krūtinės, beveik visą veidą užimančią akį nukreipė į viršų - ten, iš kur turės pasirodyti JIS - šviesulys, dovanojantis jiems gyvenimą ir jo prasmę.

Lyg sunerimusios sujudėjo bangelės, lengvas vėjas perbėgo per žolę ir šviesos šuoras nušniokštė medžių viršūnėmis. Suspindo bokštai. "Vienas iš jų - mano, - didžiuodamasi pagalvojo Daliajiailadė, - o jame dabar uždarytas vyras ir vaikai. Jie lauks manęs sugrįžtančios su naujais garsais ir gėrėsis žiūrėdami, kaip aš lipdau..." Laikas. Iš toli atplaukė šį kartą jau tikras tilindžiavimas, pamažu peraugantis į muziką. "Nagi, dabar būk atidi, - tarė sau Daliajiailadė, - nepraleisk nė vieno garselio". Ir išskleidė pavėjui savo plaukus - kad tik daugiau garsų įstrigtų juose, kad vėliau ji galėtų toliau statyti ir puošti savąjį bokštą. Jeigu jau nori, kad jis žėrėtų visomis garsų spalvomis ir spalvų sąskambiais, kad būtų puikesnis už kitų bokštus, kad jame būtų patogu jos vyrui ir vaikams... Jeigu nori... "O kas kada klausė manęs, ko aš noriu, - Daliajiailadė liūdnai vikstelėjo uodegą, - gal aš norėčiau atsidurti kur nors kitame pasaulyje... Kur nėra tų įgrisusių spindinčių bokštų, kuriuos turi kiekvieną dieną lipdyti iš šviesulio dainuojamų dainų, nėra įsipykusio ežero... Kur viskas kitaip, kur viskas skendi amžinoje tyloje... Bet ką padarysi, tokia jau dalia... Ei, nežiopsok, susikaupk. Nagi, greičiau..."


Dzin, dilin, dilinnnn...

 
 

Fantastikos skiltis
Pusiaudienio pasaulis
Leonidas Kaganovas. Komutacija
Marija Galina. Kontrabandininkai
Lietuvos fantastikos klubų istorija
Anatolijus Šalinas. Futurija
Dmitrijus Volodichinas. Mieloji
Lao Še. Užrašai apie kačių miestą
Ambrozas Birsas. Prakeiktas sutvėrimas
E. ir I. Chaliai. Gyvenimas vietoje gyvenimo
Vladimiras Maryševas. Šalutinis poveikis
Igoris Proninas. Rusiška idėja
Alegorija "Kutai"
K.S.N.
Poezija ir skaitiniai
Vartiklio naujienos
NSO puslapis
Mitologijos puslapis