Dmitrijus Ignatovas. Tesėjo laivas  

Apie autorių

Dmitrijus Ignatovas (g. 1986 m.) – rusų fantastas iš Voronežo; dizaineris ir Web svetainių kūrėjas. Rašo scenarijus trumpametražiniams filmams. Parašė apsakymų romaną „Didysis atraktorius“ (2020), parengė satyrinį „Tai jūsų FIDO“.

Mano tėvas numirė prieš du metus. Sunku nurodyti tiksliau, nors jo mirties akimirka, be jokių abejonių, buvo. Mirties akimirka amžiams bėgant buvo nustatinėjama skirtingai. Pradžioje mirtį siejo tiesiog su kvėpavimo nutrūkimu. Vėliau – sustojus širdžiai. Galiausiai, kai medicina galutinai apsisprendė su žmogaus sielos buveine, ją susiejo su smegenų veiklos nutrūkimu. Tačiau net ir šiuo atveju liko spragų, juk smegenys gali funkcionuoti tik iš dalies. Ir atvirkščiai, net esant visiškai neveiksnioms smegenims, kūną galima išlaikyti gyvu ne ypatingai sudėtingų medicininių prietaisų pagalba. Formaliai žmogus dar nemirė, tačiau jo nelaimingus giminaičius dar kankina nepakeliamai sudėtingas klausimas: palaikyti ar nutraukti tą „gyvenimą“.

Beje, tai nebuvo mano tėvo atvejis. Jis mirė prieš du metus. Kažkurią akimirką jo kūno paskutinė ląstelė liovėsi gyvavusi. Tai statistinis, matematinis, medicininis, biologinis faktas! Jis mirė.

Sunku pripažinti, tačiau ta akimirka netapo tragedija nė vienam mūsų šeimos nariui. Prieš tą akimirką nebuvo jokio liūdinančio laukimo. Ta akimirka netapo liūdnu palengvėjimu, kaip dažnai būna su ilgai sergančiais ir lėtai mirštančiais žmonėmis; ar širdį draskančiu sukrėtimu, kaip būna netikėtos, nelauktos mirties atveju. Mes jos tiesiog nepastebėjome...

Labai gerai prisimenu tą vakarą. Tėvas iš darbo grįžo kaip įprasta apie septintą vakaro. Jis neskubėdamas sėdo prie stalo ir mes ėmėme vakarieniauti. Kalbėtis apie darbo reikalus nebuvo priimta prie stalo. Jis su mama aptarinėjo kažkokias naujienas. Tėvas atsainiai pasidomėjo, kaip praleidau dieną. Aš taip pat atsainiai atsakiau. Po to jis tęsė pokalbį su mama. Neatsimenu tiksliai, apie ką jie tiksliai kalbėjosi. Pamenu, kad mane nuo pat vakarienės pradžios rūpėjo tik vienas klausimas. Jis tūnojo mano smegenyse, tarsi įkaitinta adata, tačiau nesiryžau jo ištarti, tarsi bandydamas ištaikyti tinkamą akimirką.

Galiausiai, kai mama nurinko lėkštes ir pradėjo jas plauti virtuvėje, jo tylėjimas man pasirodė per ilgas ir aš paklausiau:
- Tėti, tu buvai pas gydytoją?
- Taip, - atsakė jis kažkaip pernelyg atsainiai.

Antroji klausimo dalis man buvo sunkesnė už pirmąją.
- Ir kada tai įvyks? – galiausiai išspaudžiau iš savęs.

Tėvas stengėsi nieko neparodyti, tačiau akimirką pastebėjau, kad jis nežymiai virptelėjo. Lyg tyčia jis padarė trumpą pauzę, gurkštelėjo arbatos iš puodelio, o tada atsakė:
- Tai jau įvyko!
- Įvyko?! – nustebau. – Kada?
- Užvakar. Per išeigines. Gal dar praeitą savaitę. Gydytojas negali pasakyti tiksliai, tačiau dabar procesas pilnai pasibaigęs… - tėvo žodžiai pradėjo plaukti į kažkokią tuštumą, skambėdami galvoje tarsi aidas.
- Tai … garantuotai?
- Absoliučiai, - jis man pažvelgė tiesiai į akis. – O ką? Tu paskutiniu metu pastebėjai ką nors keista?
- Nea... tėt...

Tikriausiai tą akimirką mano žvilgsnis sakė daug daugiau, nei aš pati galėjau išreikšti žodžiais, nes tėvas sunkiai atsiduso, atsistojo ir pavaikščiojo po kambarį. Atrodo, kad ir jis apmąstė, kaip geriau apie tai išsireikšti.

- Laikai, kad tapau „kažkuo kitu“? Dabar tau bus sunku mane vadinti „tėčiu“? tai skaudina, - jis perėjo į savotišką ataką, kas buvo tiek panašu į jį, kad trumpai net nusiraminau.
- Aš... Ne.
- Tada, kas?! – tėvas, kuo jis bebūtų, padarė pauzę. – Gal tau labiau patiktų, jei sumeluočiau?
- Tu niekad man nemelavai.
- Aš visad stengiausi tau sakyti tik tiesą. Net kai ji tau nepatiko... Praeitais metais sąžiningai pasakiau, kad man nepatinka tavo vaikinas. Nanopiliulė

Nelaukti pavyzdžiai iš mano gyvenimo visada buvo tėčio arkliukai.
- Taip, bet... jis nebuvo mano vaikinu... tėt...
- Nesvarbu. Jis buvo invalidu.
- Žmogumi su apribotomis galimybėmis, - patikslinau.
- Tebūnie! Neįgaliu! Jis neturėjo kojos, o vietoje jos naudojosi tuo elektroniniu daikteliu...
- Kibernetiniu protezu, - ne pirmą kartą pataisiau jį.

Reikia pasakyti, kad tėvas puikiai gaudėsi šiuolaikinėse technologijose, tačiau dažnai tyčia prisiimdavo „senio“ vaidmenį, kurio jaunystėje „nieko tokio nebuvo“. Dažniausiai jis tokiu keistu būdu klausytojui išsakydavo kokią nors savo mintį, tačiau kartu niekieno neklausė.

- Jis ją pakraudavo su USB tarsi kokį išmanųjį telefoną! – Tėvas staiga nutilo ir iškvėpė, tarsi norėdamas nurimti priimdamas šį valios sprendimą, o tada atsisėdo į krėslą ir tęsė jau ramiau. – Be tikros kojos... ar jis liko pilnaverčiu žmogumi?

Šiuo paradoksaliu klausimu jis netikėtai įginė mane į aklavietę kartu su visu mano korektiškumu:
- Žinoma... bet...
- Bet?
- Tai visai kas kita.
- Kita? – tėvas kandžiai išsišiepė. – Be abejo! Ląstelinio nanoprotezavimo technologija tai „visai kas kita“ lyginant su prisukimu prie kūno spyruoklę su varikliuku, varomu baterijomis. Ar jau senai mano šiuolaikiška ir pažangi dukra tapo tokia retrograde?

Aš iš anksto žinojau, ką tėvas, arba tasai, į ką jis virto, pasakys toliau. Tokie pokalbiai ne kartą vyko mūsų šeimoje dar iki to, kai jis ryžosi praeiti visą ta procedūrą. Ne. Tikriausiai, ne pasiryžo, o tiesiog liovėsi klausyti prieštaravimų.

Po velnių! Aš vis dar laikau, kad tai daugiausia yra marketingas. Dauguma argumentų iki šiol skamba kaip spalvingų bukletų, kuriais neseniai buvo užverstos visos ligoninės, reklaminiai šūkiai.

„Ląstelinis nanoprotezavimas.
Medicinos Šventasis Gralis surastas! Nemirtingumo raktas jau yra jumyse. Jūsų ląstelėse! Mes tik suteikiame jūsų organizmui teisingą kryptį ir panaudodami natūralų, gamtos suteiktą ląstelių dalijomosi mechanizmą leidžiam jums tapti geresniais. Tik viena injekcija ir po 17 mėnesių visos jūsų kūno ląstelės bus pakeistos į tobulas biologines mašinas. Infekcinės ligos, vidaus organų disfunkcijos ir net senėjimas – visa tai jau praeityje. Jau tūkstančiai žmonių praėjo šią procedūrą be jokių šalutinių poveikių. Prisijunkite prie jų! Vienintelis dalykas, kuriuo jums reikia rūpintis, - tai eiti per gatvę degant žaliai šviesai.“

- Na, užteks jau, tėti, - nutraukiau. – Aš visa tai iš tavęs girdėjau jau daug kartų.
- „Tėti“? Nejaugi aš vis dar „tėtis“? – niūriai nekreipdamas dėmesio tęsė jis. Tada kuriam tai laikui nutilo. Matėsi, kad jis nusivylęs, tačiau aš žinojau, kad jis dabar pabandys kažką padaryti taip, kad aš jausčiausi kalta. - Atleisk... Gal tau būtų buvę kiek paprasčiau, jei tavasis seniokas būtų sukiužęs tavo akyse... Išėjęs iš proto, o gal ėmęs daryti po savimi, o galiausiai ir padvėsęs...
- Tėti, liaukis!
- Atleisk, kad aš nenoriu dvėsti.
- Na, pakaks! – beveik ėmiau rėkti. – Užteks iš manęs daryti pabaisą!
- Na jau! O ar ne tu manyje matai pabaisą?! Tėvelis Frankenšteinas? Tai juk taip nenatūralu!

Žmogus, kuris kadaise tikrai buvo mano tėvu, ėmė mane erzinti labiau, nei kada nors anksčiau. Stengdamasi ne tiek laikytis savo, kiek įgelti jam, aš tvirtai ir garsiai išrėžiau:
- Taip! Tai nenatūralu!

Panašu, kad tai padarė per didelį efektą. Tėvas nutilo, jo veidas tapo susimąstęs ir kažkoks pilkas. Jis lėtai atsistojo, perėjo per kambarį ir, atitraukęs užuolaidą, žiūrėjo pro langą.

- O šiandien šilta, - mąsliai tarė jis. – Kaira net nepanoro eiti į namus. Štai ji... Miega ant verandos laiptų. Ją mums su motina padovanojo, kai ji buvo metų amžiaus.... Tu dar nebuvai gimusi, tačiau motina jau nešiojo tave. Mes manėm, kad bus šaunu, jei mūsų mažoji mergaitė nuo vaikystės bendraus su gyvūnais. Jūs augsit, žasit kartu, susidraugausut. Taip ir buvo... – Tėvas minutei nutilo ir vėl pervėrė mane skvarbiu žvilgsniu. – dabar tau 27-eri. Kaip galvoji, ar įprastas vokiečių aviganis būtų tiek išgyvenęs?
- Tu nori pasakyti?..
- Nenatūralu! – linktelėjo galva tėvas. – Na, atleisk! Gal tau būtų paprasčiau užkasti kiemo pakraštyje.

Jis užtraukė užuolaidą ir atsiėdo į savo krėslą. Iš jo veido ir povyzos matėsi, kad jis pavargo nuo šio pokalbio, kuris abiems buvo labai nelengvas.

- Tėti, atleisk... Neturėjau teisės tave smerkti, ir aplamai, tai tavo asmeninis reikalas... ir aš bjauriai prikalbėjau...

Jis patogiai įsitaisęs krėsle sėdėjo tiesiai prieš mane. Tokiu aš jį mačiau daugybę kartų. Nuo vaikystės pažįstamas veidas, girdėtas balsas, žinomi judesiai. Tačiau vis tik sąmonėje, tarsi įkyri musė, sukosi išdavikiška mintis – „tai ne jis“. Visą savo panašumą ši nauja būtybė gavo iš mano „tikrojo tėčio“, kurio čia jau daugiau nėra. Čia daugiau nėra jokios jo dalelės. Man buvo gėda, tačiau niekaip neįstengiau atsikratyti šios bjaurios minties. Tesėjo laivas

- Nieko tokio! – jis pavargusiai numojo ranka, kuri praktiškai iškart nusileido ant atkaltės, - Žinai, senovės graikai turi mitą apie laivą, kuriuo Tesėjas*) grįžo iš Kretos įveikęs Minotaurą. Tą laivą ilgus metus atėniečiai saugojo bandydami išlaikyti pirminę išvaizdą. Tačiau kartais taisydani jie vis tiek keitė senas lentas į naujas. Iki tol, kol senų lentų visai neliko. Ir tada graikams kilo klausimas: ar tai tas pats laivas, kuriuo plaukė Tesėjas ir kurį jie taip kruopščiai saugojo, ar jau kitas? Paradoksas...

Tėvas atsilošė ir palaimingai užsimerkė. Atrodė, kad jis jau miega, o sapne jam praplaukia autrų ištaršytas graikų laivas juoda bure.

- Ir ką jie nusprendė?
- Nieko... – atsakė tėvas, neatsimerkdamas. – O jie ir negalėjo atsakyti į tą klausimą. Matai, klausimas apie tai, ką jis pats galvoja apie tai.
- O ką galvoji tu?
- Apie laivą?
- Apie save. Ir mus. Tu juk pagalvojai, kas bus toliau? Tau neteks pakasti Kairos kiemo pakraštyje. Tačiau tau teks matyti, kaip susensta ir miršta mama. O tada aš...

Tėvas kiek kilstelėjo ir atidžiai pažvelgė į mane:
- Aišku, aš apie viską pagalvojau. Mes viską jau seniai aptarėme su tavo mama ir kartu priėmėme teisingą sprendimą. Tad man jau neteks ir jos pakasti kiemo pakraštyje.
- Mama... irgi?

Tėvas linktelėjo:
- Ji - pirmasis mūsų šeimos narys praėjęs procedūrą... neskaičiuojant šuns.
- Ir ji ... tylėjo?.. Kaip ji galėjo tai slėpti nuo manęs?!
- Gal jai tiesiog nesinorėjo tokio nemalonaus pokalbio... Kaip manai?
- Taigi, tu buvai tik antras.
- Ne, - jo akyse sužibo ugnelė, kuri man pasirodė kažkokia nežmogiškai pikta lemiančia. – Aš buvau tik trečias...


*) Tesėjas - graikų mitologijoje Atikos didvyris, Atėnų karalius ir valstybės įkūrėjas, Egėjo arba Poseidono ir Aitros sūnus. Užaugęs Trozenoje į Atėnus nusprendė keliauti sausuma: pakeliui atliko daug žygdarbių, užmušė keletą plėšikų ir piktadarių. Atėnuose Medėja mėgino pražudyti Tesėją paprašiusi pagauti maratoniečių bulių, tačiau Tesėjas tai įvykdė. Vėliau ji mėgino nunuodyti Tesėją, tačiau paskutinę sekundę Egėjas atpažino savo sūnų pagal sandalus, skydą ir kardą, todėl išmušė Tesėjui iš rankos apnuodyto vyno taurę. Kretoje jam pavyko užmušti Minotaurą su Ariadnės, davusios jam siūlų kamuolį, pagalba. Tačiau grįžtant į Atėnus, jis Ariadnę „pamiršo“ miegančią Nakso saloje. Kadangi, skirtingai nuo ankstesnio susitarimo, Tesėjas nepakeitė savo laivo burių į baltas, kurios turėjo reikšti pergalę, jo tėvas Egėjas nusižudė nušokdamas į jūrą.

Papildomi skaitiniai:
Fantastikos skiltis
V. Rybakovas. Dailininkas
Robertas Aberneti. Atžala
Laukinės gamtos šauksmas
A.Smirnovas. Sena legenda
Kosmoso musės ir musytės
Jaroslavas Kudlakas. Simbiozė
Nikas Sredinas. Galvoti – reikia!
P. Podzorovas. Apie grybų naudą
A. ir B. Strugackiai. Smėlio karštinė
A. Klarkas. Informacijos nutekėjimas
S. Lukjanenko. Kurčias telefonas
Žozefas Anri Roni. Žemės žūtis
Antanas Gasparavičius. Tunelis
„Pikų septyniukės“ sugrįžimas
S. Lemas. Mokomasis skrydis
Džonas Antoni. Hipnoglifas
Marsiečio nuotykiai Rygoje
N. Lebedeva. Sena ferma
V. Baalis. Eksperimentas
Janušas A.Zaidelis. Riba
Poezija; skaitiniai
Vartiklis