|
Aleksandras Romanovas. Darbas ne žmogaus jėgoms
Žvilgtelėjau į ant sienos prisegtus popieriaus lapus. Žvilgsnį nukreipiau į didžiausių iš jų. Šįkart Liudmilos portretas pavyko geriau nei prieš tai. Plaukai buvo tokiais, kokie ir turi būti rudi ir ilgi, plaikstėsi žemyn, sudarydami blizgančius ugninius žiedus, kurie gulė ant jos žavių pečių, beveik visiškai užklodami. Akys buvo ilgos ir siauros, jų kampeliuose kaupėsi raukšlelės, aukštą kaktą slėpė tanki sruoga, o putlių rausvų lūpų kampučiai pastebimai rietėsi į viršų. Smakras pavyko tiesiog nuostabiai, nei didesnis, nei mažesnis už įprastą, o nežymi duobutė viduryje atrodė kaip tikra duobutė, o ne taip, kaip kituose jos portretuose: ten ji atrodė kaip nesėkmingai padaryta įduba. Patenkintas atsilošiau. Tada pagalvojau, kad laikas eiti į vakarinę apžiūrą, atsistojau, pasirąžiau, delnu paliečiau kombinezono kišenę, ten užčiuopiau Liudmilos pakabuką, nuo grindų pasiėmiau krepšį ir užsimečiau jį ant peties. Pirmajame bloke viskas buvo kaip paprastai tyliai gaudė varikliai, į grandinė sujungti krumpliaračiai paklusniai sukosi, kondicionieriai buvo normoje. O ko jiems nebūti?! Jie dirba vos mėnesį, o rytoj baigiasi mano pamaina, - ir sudie blokai, sudie kondicionieriai, sudie ilgi bekraštės stoties koridoriai. Mat ką sugalvojo čionai palikti budinčius. Ką žmogui čia veikti?! Išprotėti gali iš nuobodulio. Pro kajutės langą arba juodas dangus, arba pilkai gelsvas A-4 planetos fragmentas. Ir tu sėdi čia ir galvoji, ar į juodybę spoksoti, ar kraterius skaičiuoti. O ko juos skaičiuoti?! Jau seniai viskas suskaičiuota, užfiksuota ir išsaugota: 8 stambūs šiaurės pusrutulyje ir 3 pietiniame. Su tokiu darbu puikiai susidorotų ir robotas, mąsčiau aš, žingsniuodamas į kitą bloką. Ką čia saugoti?! Na, telikiai, na
urano... Galima pagalvoti, kad kas nors juos nugvelbs. Atskris ir nusitemps planetą. Virvute. Idiotizmas!
Kitame bloke viskas buvo lygiai taip pat kaip ankstesniajame ramu, šviesu ir be sutrikimų. Diagnostinis ekranas raminančiai mirkčiojo žaliais indikatoriais, - aš perbėgau klavišais ir peržvelgiau duomenis. Tada paspaudžiau bendrojo surinkimo mygtuką, išjungiau ekraną ir nuėjau į pagrindinę salę apžiūrėti savo berniūkščių. Ėjau ilgai, pakeliui patikrindamas dar kitus 8-is blokus, o kai galiausiai nusigavau iki salės, ten jau nebuvo įmanoma prasibrauti. Po kojomis, palei sienas, ore prie pat lubų jau susirinko visi mano kibernetiniai pagalbininkai. Man pasirodžius, jie iškart atsisuko į mano pusę, sugaudė ir sveikindami sumostagavo manipuliatoriais. Atsargiai peržengiau valytojus, patraukiau į šoną besirengiantį užsikarti man ant galvos ore kybantį skrudintuvą, pamojavau ranka prie sienos besigrūdantiems prižiūrėtojams ir tikrintojams. Šiaip jų pavadinimai gerokai ilgesni, tačiau niekada nesistengiau jų įsiminti, o jie puikiai atsiliepdavo ir kreipiantis į skrudintuvus ir kt. Atsistojau patalpos viduryje, plačiau išskėčiau kojas ir rėžiau kalbą. - Šiandien su jumis dirbu paskutinę dieną, - iškilmingai pareiškiau. Ir man. žinoma, labai sunku su jumis skirtis. Prie visų jūsų aš pripratau. Tačiau mano budėjimas baigiasi; manęs laukia žmona. Klausykite mane pakeisiančio. Nepaveskite, o tai paskui sakys, kad Andrėjus nemoka, Andrėjus nesugeba to. Jau užteks. Prisiklausiau! Nu, nu! dar pagrasinau pirštu palubėje sklandančiam skrudintuvui. Tu man žiūrėk, išdykėli! Jis išleido į išorę rankenas ir pamojavo jomis man. Staiga prieš akis ėmė plaukti vaizdas, skruostu nuriedėjo ašara, - pamaniau, kad man dar neteko susigraudinti priešais mašinas, tad parodžiau joms kumštį ir pasukau link išėjimo. * * * Laivas prisišvartavo sėkmingai: švariai, be žvangėjimo ir nesklandumų. Aš, nenumatytam atvejui, būdamas skafandre, atjungiau avarinę sistemą, grįžau į šliuzą ir pradėjau persirenginėti. Su Sergejumi susitikome tiksliai koridoriaus viduryje, jis paspaudė man ranką ir paklausė, kaip praėjo budėjimas. Pasakė, kad jis, kaip visada, vėluoja, todėl viską šiandien darysime sparčiau. Sparčiau tai sparčiau, pagalvojau. Aš tik už. Tada su juo perėjome koridoriais, jis trypė kojomis ir kalbėjo apie tai, kaip jį pribaigė tasai nesvarumas, ir kaip čia pas mane bazėje gerai, lengva ir patogu. Ne tai, kaip jo dujų kameroje, kur ne tik kojų neištiesi, bet ir neapsiversi. Sergejus apžiūrėjo blokus, nusikopijavo informaciją į planšetę, tada paprašė surinkti visus pagalbininkus į skalbyklą ir pats nuskubėjo prie pagrindinio reaktoriaus. Aišku, kad jis skuba, pagalvojau, aišku, kad man baigiasi pamaina ir visus vaikinus reikia surinkti perkrovimui, tačiau kiek kartų prašiau jo jos nevadinti skalbykla. Žodis, toks, nemalonus. Bjaurus žodelis. Padaviau signalą bendram susirinkimui į perkrovimo kambarį ir neskubėdamas nužingsniavau koridoriumi. Iš šoninių durų, vedančių į reaktoriaus skyrių, išniro Sergejus. Aš net išraudau iš pasitenkinimo. - Reikia, gi, - tęsė jis pakeltu tonu. Nė vieno sutrikimo, juk veikia mano sistema, ką? Aš užsikirtau, suvokęs, kad leptelėjau per daug... Jis apsimetė, kad nieko nepastebėjo. Mes, tuo tarpu, išėjome į reikalingą sektorių. Koridorius prie perkrovimo patalpą buvo platesnis nei kitur ir baigėsi aukšta kamera su viduje įrengtu valdymo pultu. Koridoriuje jau susirinko visi mano pagalbininkai, raudonai apipavidalintas praėjimas į perkrovyklą buvo atviras. Sergejus žvaliai pribėgo prie kameros, spragtelėjo spyną, skaidrios durys pasitraukė į šoną, - ir jis sparčiai įsitaisė krėsle. Peržvelgiau savo pagalbininkus. Jie stovėjo ir kabojo palei sieną. Parodžiau pirštu durų link, - ir jie vienas paskui kitą patraukė pro praėjimą. Jie ėjo pro mane, dideli ir maži, apvalaini ir plokšti, o aš mąsčiau, kokie jie bus po išvalymo? Juk vėl reiks juos konfigūruoti ir derinti... Ir akimis palydėjau paskutinį pro praėjimą įvažiavusį automatą. Už stiklo stovėjęs Sergejus pamojavo man ranka. Aš pamojavau atsakydamas ir jau beveik buvau besisuką, kad eičiau atgal, kad susivokiau, kad jis rodo man į raudoną portalo arką. - Man irgi? vien lūpomis paklausiau ir jis linktelėjo. O kam? Jis tik gūžtelėjo pečiais ir juokingai išplėtė akis. Aš nusijuokiau ir parodžiau jam liežuvį, tada apsisukau ir jau ruošiausi nueiti, kaip artimiausia pertvara sugaudė ir nusileido, atkirsdama pasitraukimo kelią. Aš pasukau atgal. Sergejus jau nesišypsojo. Jis pastebėjo mano žvilgsnį ir pirštais pavaizdavo žygiuojančias kojas. - Kur eiti? Kam eiti? Man irgi į ten? garsiai paklausiau. Aš gi ne mechanizmas. Ką tu, iš tikro? Aš įsakmiai pabeldžiau ranka į pertvarą. Sergėjus veide pavaizdavo gailestį, tada aukštyn užvertė akis ir trūktelėjo pečiais. Jis ištiesė ranką į šoną ir sujudino pirštais, spaudinėdamas mygtukus šoninėje panelėje. Dešinėje manęs atsivėrė anga ir iš jos išlindo platus tamsus vamzdis, panašus į vakuuminio siurblio šlangą. Ji sparčiai suvirpėjo; ir aš net nespėjau nustebti, kaip iš jos išsiveržė liepsna ir smogė man į veidą. Išsižiojau, kad surėkčiau iš skausmo, tačiau išsiveržė tik gailus cyptelėjimas. Pagalvojau, kad reiktų pasilenkti į šoną, - ir koks jis niekšas, tas Sergejus, - tačiau liepsna užgeso ir šlanga dingo sienoje. Spraga užsivėrė. Stovėjau nei gyvas, nei miręs, skausmo nejaučiau, - ir aplamai nieko nejaučiau, išskyrus per nugarą tekančius lašus ir
sudegusios mėsos kvapą. Atsargiai pakėliau ranką ir perbraukiau ja per galvą. Paviršius buvo lygus ir kažkodėl vėsus.
Pabandžiau apčiuopti plaukus jų nebuvo. Ten aplamai nieko nebuvo, be lygaus ir kieto kiaušo. Sutraškėjo garsiakalbis ir Sergejaus balsas tarė: Jis priėjo prie manęs, paėmė už galvos ir ją palenkė. Aš paklusniai stovėjau, jausdamas, kaip jis liečia mane pirštais, o tada pamačiau, kaip jis įkišo ranką į mano kišenę, iš t busen ištraukė Liudmilos pakabuką, suspaudė jį pirštais ir tasai atsidarė, o iš ten į Sergejaus delną įkrito mikroschema. - Ir šįsyk teko išlydyti tavo galvos saugiklį, - pratarė jis. Tačiau vis tik taip įvyksta viskas greičiau, nei ilgai tave įkalbinėti. Aš stovėjau ir nieko nesupratau. Lyg norėjau pasijudinti, tačiau negalėjau. Tiesiog stovėjau kaip stabas ir klausiau, ką jis ten burba. - Štai, taip kiekvieną kartą vis taip, - burbėjo Sergejus, pūškuodamas. Ir ko tau vis reikia, a? Visi dirba ir darbuojasi ramiai. Be nusimušimų. Be kaprizų. Vienas tu toks, keistenybes kreti. Ir praeitą karą... Ir užpraeitą... Tik viena tave pateisina viskas tavo ūkyje idealu. Na nieko, aš tau programą atnaujinau, - gal kitą kartą viskas bus be siurprizų. Jis priėjo ir paėmė mane už rankos: Sergejus nuėjo, vesdamas mane už rankos. Aš tylėdamas ėjau paskui jį. Būčiau bandęs ištrūkti, bet negalėjau. Net paprasčiausiai pasijudinti, išskyrus kojų kilnojimą, ir tai nepavyko. - Na taip, brolau, - nutęsė Sergejus. Paimti tave su savimi ir parodyti vaikinams. Tai bent jie apsidžiaugtų. Jie tokio dalyko gyvenime nebuvo matę. Jis įsivedė mane į patalpą ir pastatė veidu į sieną. - Viską ištrinsiu! Viską! Kad daugiau kvailysčių nekrėstum, - grasinančiai pasakė jis, paėmė planšetę ir ėmė per ekraną baksnoti pirštais. - Nors, ko gero, rudaplaukę Liudmilą tau paliksiu, - murmėjo Sergejus. O ir visa kita, ko gero. Tu gi vienintelis toks pas mane. Be sutrikimų. Jis dūrė pirštu į savo ekraną, ir mane iškart užliejo tamsa. * * * Aš atsimerkiau ir pasirąžiau. Pažvelgiau į ant sienos kabantį portretą. Na, taip, pagalvojau, šįkart jis pavyko visai gerai. Ne taip, kaip ankstesniais kartais. Dabar atliksiu paskutinį apėjimą ir rytoj jau namo. Ryt atskris Sergejus ir, duok Dieve, atveš man pamainą. Ir išskrisiu. Jau užtenka, užsisėdėjau jau čia. Mat ką sumąstė palikti žmogų vieną visam mėnesiui tokioje skylėje. Saugoti planetą. Man ir veikti čia nėra labai ką. Čia ir robotas puikiai susitvarkytų!
Fantastikos skyrius | |
