A. V. Karginas. Labai svarbūs žaidimai

Aišku, nesinorėjo kilti iš pamėgto krėslo, atidėti į šalį Cezario „Užrašus", keisti ties alkūnėmis pratrintą chalatą į uniformą. Tegu ir įprastą bei dažnai dėvimą netgi esant atsargoje, tačiau Katino laiškas – dievai žino, už ką jam prilipo ta pravardė, gelsvos akys, minkšti judesiai gal buvo prielaida, - tad štai, laiškas, gautas vakar, buvo įsakymas, daugiau nei įsakymas – seno draugo prašymas atvykti kuo greičiau, o tai galėjo reikšti tik viena: vykti nedelsiant. Kepurė rado savo įprastą įrantą ant kaktos. Neatsisveikino netgi su Berenike, negi žadinsi ją. Ji rytoj, nubudus, nuliūs. Juk kartu jiedu planavo įskiepyti „cinerariją" „amerikietiškai gražuolei", po pusryčių žaisti „juokdarį", peržiūrėti pašto ženklus... Generolas neištvėrė, žvilgtelėjo į dukros miegamąjį. Rausvoje naktinės lemputės šviesoje jos veidas, Ramuma šiaip blyškus, atrodė sveikai. Senelis pastovėjo minutėlę, mergaitė nekosčiojo. Geras ženklas. Jis pastūmė krėslą su ratukais arčiau lovelės ir išėjo. Prie veidrodžio paliko raštelį Martai: „Išvykau skubiu reikalu. Gailio nuoviro rytoj nevirti. Paskambinsiu".

Iškvietimas susijęs su Svetimu, tai aišku. Juk Katinas dabar svarbi figūra – vyriausiasis karinis-techninis ekspertas Ženevoje. Generolas skaitė laikraščius, žinojo: Svetimas pavojingas skrydžiams prie Žemės, jo persikėlimų ir šiaip elgesio nenuspėjamumas neramina pasaulį, pasyvaus laukimo šalininkai netenka pozicijų Jungtinėse Tautose.

... Perdžiūvęs kaip mumija seneliukas pėdino priešais jį, į šypseną išrietęs pamėlusias lūpas. Jiedu apsikabino.

- Nesimatėme... – Katinas pasodino jį ant kietos sofutės, o pats ėmė regzti kilpas po oda išmuštą kabinetą.
- Aštuonis metus. Lygiai aštuoni bus rugsėjį.
- Taip, po paskutinių žaidimų, - Katinas dabar stovėjo priešais generolą. Jis ir iš tikro sulyso, tačiau akys tebedegė gelsva ugnele. – Tu taip skubiai pasitraukei į atsargą, kad vos spėjome atsisveikinti.
- Ne laike reikalas, drauguži. Man buvo nelengva. Po keturiasdešimties tarnybos metų.

Generolas nutilo. Nereikia išsilieti.
- O tu laikaisi kaip šaunuolis, - girgždėjo Katinas. – Girdėjau, neišlendi iš savo užkampio. Niekur nosies nekiši. Net laidos susitikime nepasirodei.
- Nenoriu tampyti savo nervų. Man, žinai, dvejus metus po išėjimo sapnavosi tai kosmodromas, tai štabo koridoriai. O be to, aš rūpinuos anūke.
- Marijos dukterimi? Kaip ji? Puikiai prisimenu, kokias picas ji gamino. Apsivalgymas. - Jie su vyru treti metai Plutone. O dukterį paliko man. Na ir Marta, žinoma, su mumis.
- Marta? Dieve mano! Jai du šimtai metų.
- Ji tavo amžininkė. Ir tik metais vyresnė už mane.
- Vadinasi, užsiėmęs su anūke. Įsivaizduoju. Seno kareivos spartietiškas auklėjimas. Jodinėjimas. Plaukiojimas. Saikas...
- Ne-ne, viskas ne taip. Mergaitė serga nuo gimimo. Ji nevaikšto, o iš čia ir kitos nelaimės: silpni plaučiai, anemija. Trys stuburo operacijos, ir viskas veltui, - generolas suprato, kad neleistinai išsikalba. Jis įdėmiai pažvelgė į Katiną. Kas užjaučiančiai palenkę pliką galvą, žvelgė rimtai.
- Auga laukinuke, vaikų bijosi. O labai supratinga, mąstanti mažytė. Ir fantazuotoja... Be manęs su Marta neturi draugų. Ir žinai, juokinga pagalvoti, bet ir man be jos nieko nereikia.
- Mesk, taip negalima. Senas kareivis. Patyręs specialistas. Negali laidoti savęs. Ypač dabar, kai reikalingas.
- Štai-štai. Eik prie reikalo. Jei manęs taip prireikė, reikalas, matyt, rimtas. Svetimas?

Katinas įsitaisė greta ant sofutės:
- Ką žinai apie Svetimą?
- Tik tai, kas žinoma visiems. Klajoja po Saulės sistemą, apsisaugojęs nuo bet kokių zonduojančių priemonių, į signalus nereaguoja. Sprendžiant pagal chaotišką judėjimą, be ekipažo.
- Galiu pridurti, kad per paskutines tris dienas padėtis dar pablogėjo. Vakar, pavyzdžiui, du Mėnulio transporto laivai vos išsisuko nuo jo – Svetimas išniro per 10 km nuo jų ir iškart išnyko. Be to, aptikta... Beje, negaliu tau pasakyti daugiau, kol neišgirsiu atsakymo į pasiūlymą, - Katinas atsistojo, skambiai žvangtelėjęs ordinais. Generolas irgi atsistojo.
- Tarptautinė taryba ir Specialioji komisija mane įgaliojo, - Katinas bėrė greitakalbe ir niūrokai, - pasiūlyti tau tapti nariu Ypatingojo komiteto, įkurto minėtos tarybos siekiant išeiti iš aklavietės klausime dėl objekto, kilusio ne Saulės sistemoje, informacinių priemonių vadinamu Svetimu, dėl kontakto su ekipažu, jei toks yra, ir dėl galimų Žemės apsaugos priemonių. Man taip pat patikėta pranešti, kad tavo sutikimas ir ypatingai konfidencialus informacijos, prie kurios prieina komiteto nariai, pobūdis vers vien tarnybinėms reikmėms riboti ryšį su išoriniu pasaulio to organo veikimo laikotarpiu.
- Ar turiu laiko pagalvoti?
- Iki aštuonių nulis-nulis.
- Ir aišku, jokių paaiškinimų iki atsakant?
- Jokių.
- Kur galiu praleisti naktį?

Katinas ištiesė ranką prie skambučio:
- Palydėkite generolą...

Jis užsikirto ir atleido budintį karininką.
- Atleisk, drauguži. Tuoj paplauksiu nuo to Svetimo. Einam pas mane. Išsivirsim kavos, pakalbėsim. Tau galima kavą? Man – ne. Bet velniai griebtų. Kodėl negaliu išgerti puodelio su senu draugu, kurio nemačiau 8 metus? Ar gali man tai paaiškinti? Aš negaliu...

Štai ir generolas negalėjo paaiškinti, kodėl jis taip greitai ir lengvai sutiko. Sutiko į atkampų sielos kampelį nugrūsti kasrytinę rožių priežiūrą, barnius su Marta – ar duoti Berenikei žemuogių, vakarinį ritualą su kliaseriais ir linksmas svajones su anūke apie „Žydrąjį Mauricijų". Pakeisti tą gyvenimą nervingais pasitarimais, nejaukią atsakomybę, griežta disciplina. Prabudo ir garsiai pasisakė visus tuos metus snaudęs poreikis įsakinėti ir paklusti, apgalvoti kelis ėjimus į priekį ir akimirksniu keisti jų tvarką kito, aukštesniojo plano naudai, pasiųsti veikti tūkstančius paklusnių karių, tokių pat paklusnių mechanizmų, raketų armadas, valdyti ją judėjimą, kad apsuptum, nuslopintum, priblokštum, išblaškytum, sunaikintum priešą... Beje, priešo generolas per visą savo daugiametę tarnybą taip ir nesutiko. Nė karto nepasiuntė raketos į tikrą tikslą. Tik žaidimai, žaidimai, žaidimai.

Pasirašęs dokumentus, generolas tarė:
- Prieš supažindinant mane su dalyko esme, privalau žvilgtelėti į Berenikę. Tai tetruks dvi minutes. Galima iš čia?
- Varyk, - Katinas linktelėjo link ekrano ir išėjo.

Ji ką tik prabudo, net nesuprato kad diedukas į ją žiūri iš ekrano, o ne stovi greta, kaip paprastai:
- Oi, seneli, man toks... O tu kur?

Generolas šypsojosi.

- Man toks sapnas prisisapnavo, toksai... Atėjo žmogus – toks mažas berniukas su įvairiaspalvėmis akimis ir liepė eiti žaisti. Jis turėjo kamuolį. O tada, aš tau papasakosiu...
- Tu man viską papasakosi, - neištvėrė generolas, - viską-viską! Aš atvažiuosiu, aš greitai... – Ir nuėjo link išėjimo. – Mano mergaite, neleisiu tavęs skriausti. Jokiems svetimiems, niekam neleisiu...

Pakeliui Katinas papasakojo apie paskutinį ir svarbiausią nutikimą. Išvakarėse skubiame Tarptautinės tarybos posėdyje, o skubus jis buvo todėl, kad patrulinės raketos ir palydovai aptiko stiprų nežinomos rūšies spinduliavimą, siauru spinduliu sklindantį iš Svetimo ir nukreiptą į Žemę; tad štai tame posėdyje Taryba nusprendė priversti Svetimą palikti Saulės sistemos ribas.

- Ką reiškia „priversti"? – paklausė generolas.
Nerimas - Terminas neatskleistas. Juridinis akcijos apiforminimas ir techninis jo įvykdymas patikėtas būtent komitetui, kurio nariu sutikai tapti. Jo įgaliojimai neriboti. Į jį įeis svarbiausi viso pasaulio diplomatai, juristai, mokslininkai ... ir kariškiai, - Katino balsas skambėjo džiugiai. – Visa intelektualinė Žemės galia! Žiedas…
- Nuleisk garą, drauguži! Esi ne spaudos konferencijoje. Ir tavęs klauso ne milijardai brolių- žemiečių, o tik vienas, kaip pasakei, kariškis, nors ir ne pats svarbiausias. Mažiau emocijų, tu juk ne diplomatas ir ne teisininkas. Tad savais žodžiais sakyk tai, kas jėzuitų kalba yra „priversti Svetimą palikti Saulės sistemos". Svetimas ne moksleivis, kurį gali paimti už ausies ir išvesti iš klasės.
- Nemanyk, kad toks sprendimas gimė lengvai ir iš karto. Jis buvo priimtas po ilgų ir sunkių ginčų ir tik spaudžiant paskutiniams dramatiškiems įvykiams. Aišku, jei žinotumėm tiksliai, kad jis be ekipažo...
- Na o tu, - Katiną pertraukė generolas, - tu kurioje pusėje?
- Aš laikau, kad žmonija gali už save pastovėti! Turi teisę, o kartu ir gynybos priemones. Niekas nevers tave pleškinti be reikalo. Sąvokos „priversti" turinys bus atskleistas bendrai, remiantis politikų patirtimi, mokslininkų žiniomis ir, aišku, karinių Žemės potencialu.

Generolas tylėjo.

- Ir tavo, kaip pilnateisis komiteto narys galėsi įtakoti įvykių eigą. Tavo patirtis, strateginis valdymo menas suvaidino, aišku, savo vaidmenį renkantis tavo kandidatūrą, tačiau svarbiausia, ko gero, kuo vadovavosi Taryba, - tavo, kaip kruopščiai apmąstančio savo veiksmus ir visiškai nuo nieko nepriklausomo, reputacija, o ir šiaip sugebėjimas taikliai šaudyti.
- Štai, pagaliau – generolas pakėlė galvą. – Tiesiog norėjau išgirsti šį žodį: šaudyti. Dabar jį išgirdau.

Kaip chirurgas į pacientą – jam norėjosi taip manyti – jis žvelgė į kybančią erdvėje masyvią beformę masę, ištrauktą optikos ir perkeltą į čia, Stebėjimo ir ryšių centrą. Reikia būti bejausmiu, mąstė generolas, tik taip gali išvengti klaidos. Bukokos rusvo rudoko maišo ataugos tingiai judėjo, kairysis jo šonas skaisčiai spindėjo atspindėdamas Saulės spindulius. Kas ten, už tos uždangos, neįveikiamos Žemės spinduliams? Ką perrėš skalpelis? Kvaila analogija! Jis nesiruošia gydyti pabaisos. Jis papjaus ją. Kur durs peilis? Seniokas fiziškai jautė to subjekto priešiškumą. Štai jisai pasisuka, pasuka raganosio snukį į medžiotoją. Jis atsirėmė koja į akmenį; jo ranka pajuto ieties sunkį. O Nimrodai, galingasai žvėrių medžiokli, apgink savuosius, apsaugok juos, silpnus.

Paskutiniame posėdyje karštai ir aistringai kalbėjo pietietis. Dabar nusikalstama delsti. Svetimas dar niekad nebuvo priartėjęs taip arti. Gali būti, kad jo spinduliavimas jau kenkia Žemės broliams ir seserims. Jau pasėjo juose mirties ar išsigimimo sėklas. Tarybos sprendimas privalo būti vykdomas nedelsiant. Po demonstracinio sprogimo Svetimas dar labiau priartėjo prie Žemės. Sprogimas neturi būti demonstracinis, jis turi sunaikinti taikinį.

Kitas, šviesiaakis dručkis, kalbėjo ramiau. Svarbiausia – išvengti nepataisomo karštakošiško žingsnio. Smogus pagal ekspertų pasiūlytą schemą iš tikro panaikinsime šios akimirkos pavojų, kurį kelia tasai laivas, tačiau sukursime kitus, daug didesnius – keršto ir sąžinės graužimo.

Žodžių ir emocijų srautuose, taupiai dėstė trečias, mes palaidojome pačią klausimo esmę: ar galima įvykdyti Tarybos sprendimą priversti pasitraukti Svetimą jo nesunaikinant. Iki šiol vieninteliu argumentuotu atsakymu į šį klausimą buvo neigiamas atsakymas. Taigi, Svetimas turėtų būti sunaikintas. Nereikia užmiršti, kad mes esam vykdomasis organas. Iš mūsų laukia ne sprendimo, mūsų pareiga – vykdyti sprendimą, jau priimtą ir patvirtintą žmonijos jos įgalioto organo, Tarptautinės tarybos, vardu.

Šį, paskutinį, generolas klausė, ko gero, su didžiausiu įdomumu. Iš tikro, visas tas žodžių liūnas, savaites užtvindęs posėdžių sales, eterį, spaudą, tik apsunkina paprastą ir šventą darbą – apginti namus, židinį, paukščiukus, ką ten daugiau. O sąžinės graužatis – ar ji sulyginama su tuo, ką patirs žmonės, vyrai, kariai, jei leis tam maišui...

Ne, tvirtai, jam ne vieta tuose susirinkimuose, kalbėjo jis Katinui, vieninteliam žmogui, pilnai suprantantį generolą.

- Palik, drauguži. Tegu kalba. Jie neturi kitos išeities, - atsakydavo draugas.
- Tu teisus. Geriau užsiimkime reikalais. Įnešim aiškumą į antrąjį ešeloną – juk neatmetu atsakomojo smūgio galimybės. Pažiūrėk čia, - jis tempė draugą prie modeliavimo žemėlapio ir jie paniro į variantų svarstymą, atnaujino dangų dalinių ir eskadrų numeriais, megatonų skaičiais, paskalavo burnas smagiais žodžiais – įspėjimas, manevravimas, ešelonizavimas. Jie Svetimą sunaikino šimtus kartų, ir tiek pat kartų tam neliko galimybės atsikirsti.

Ir vis tik atėjo diena, kai atidėlioti jau nebuvo galima. Paskutinis energingas nuomonių susikirtimas ir ... Balsavimas perskėlė komitetą pusiau. Visi žvelgė į generolą – jo balsas tapo lemiamu. „Dieve mano, - galvojo generolas, - galbūt ir teisūs tie mieli taikūs žmonės. Juk apčiuopiamos žalos Svetimas nesukėlė, dar nesukėlė... Ar perdaug neskubam?" Jo rankos spaudė krėslo atkaltes, ir staiga jis savo oda, savo kūnu prisiminė, pajuto svertus apimančius delnus, puikias nepakartojamas rankinio taikymo svertų formas. „Užfiksuota! Šauk!" – įsižiebė smegenyse.

- Šauk! – ištarė garsiai.
- Ką? – pasilenkė Katinas, pridėjęs delną prie ausies.
- Ką? – į generolo pusę palinko kiti.
- Aš „už" – ištarė tasai lūžtančiu balsu. – Už sunaikinimą. – ir dar spėjo išvysti pasitenkinimo grimasą Katino veide.

Kalbos nuėjo į praeitį. Tyrinėjimai parodė: jis pažeidžiamas. Rasti diapazonai, paskaičiuotos trajektorijos. Spinduliai pragręš langus apsauginiame sluoksnyje, ir į tuos lankus pasipils raketų spiečiai, kad susitiktų viename taške ir, susijungę, įžiebtų mažą baltą saulę tamsaus beformio luito vietoje. Tuo pat metu bus sukurtas stiprus ekranas, milijardus kartų susilpninsiąs radiacinį poveikį sričiai aplink Žemę, atspindėsiantis spinduliavimą į negyvenamo kosmoso tolius. Generolas dirbo.

Operacijos išvakarėse jiedu su Katinu tikrino pozicijas. Įrengimų vadų raportus. Kairė ranka šone, dešinė prie smilkinio. Dalykiškas operatorių zujimas. Vėsus jonizuotas bunkerio kvapas. Ideali pultų eilė.

- Pasiruošimas per parą!

Muzika, muzika. Rytoj jis bus čia, su mumis.

Žmogiškasis genijus nenugalimas.

- Ach, Katinėli, - kalbėjo jis naktį, nuvydamas ašaras staigiu galvos judesiu, - vadinasi, ne veltui gyventa. Juk buvo metas, prieš aštuonis metus, kai galvojau: keturiasdešimt metų apgaulės. Tarnavimo mašinai, kuriai, kaip visi supranta, nelemta būti įjungtai darbui. Ir laimei, žinoma. Bet argi tai ne tragedija? Sužinoti, kad visas tas ginklo grožis ir beribė galia, strateginių teorijų išmintis, kovinės draugystės idealai - visa tai nereikalinga.
- Tu tikras kovotojas, drauguži, visada tai sakiau. Kovotojas su plačia širdimi. Prigulk, tau reikia išsimiegoti. Rytoj svarbi diena.
- Taip, taip! Tikslas, tikras tikslas. Ir dėl švento reikalo. Be to mes, kariškiai, niekas. Juokdariai su uniformomis. O dabar aišku: aš reikalingas. Katinas. be mūsų negali - nei žmonės, nei žvėrys, nei rožės...

Atėjo diena "D". Atėjo momentas "Č". Šimtai pirštų palietė klavišus ir mygtukus, apglėbė poliruotas rankenas, prisilietė prie svirtelių, jungiklių ir ratukų. Generolas sėdėjo krėsle ir sąmonės krašteliu gaudė bėgančius skaitmenis kairiajame ekrano kampe.

- Minutinis pasiruošimas!

Tai ekrano kampe. O visą likusią jo erdvę užėmė Svetimas. Pūtė fliusus, rangė ataugas, demonstravo bjaurų, nepadorų pasitenkinimą.

20, 19, 18,... nesibaiminkite, vaikai mano. Tai tarsi žaidimas. Sąlyginis priešininkas. Tu manevruose... Žaidimas, sakau jums.

10, 9, 8, ... Jis gražins jį į pirmapradį chaosą. Jis, Žemės karys.

3, 2, 1. Ekranas tapo tuščias. Žaidimas baigėsi.

Generolas nesivargino pranešti apie sugrįžimą. "Tegu tai būna siurprizas Berenikei", - jis galvojo, įsivaizduodamas, kaip ji išties ranką prie dulsvo, kiek grublėto ordino metalo - naujo ordino, jam įteikto šį nuostabų rytą.

Po paskutinio posūkio jis ėjo po tiesuma, susipurvindamas batus drėgna kvapnia žeme, nulenkdamas įkyrias lazdyno šakeles, slysčiodamas stačiame takelyje. Rūkas gulė sluoksniais, jo kupra atrodė tarsi plauktų. Jis žingsniavo, užvertęs galvą, ir drėgni lapai plakė skruostus ir lūpas. Iš plataus žydro dangaus spindulius siuntė gimtoji žvaigždė. Tik šitame krašte jis ras ramybę, jūreivis pagaliau pasiekė namus, medžiotojas nusileido nuo kalvų...

Vargu ar per tokią drėgmę Marta išvežė anūkę į sodą. Jis patyliukais, slėpdamasis už rožių krūmų, prislinko prie prieangio. Durys praviros. Jau kėlė koją ant laiptelio, tačiau susigriebė - pabandyk primindžioti, ir Marta kaip mat sumals į šipulius. Įkišo kojas į valytuvą. Jo garsas, paprastai tylus, pasirodė tarsi griaudintis. Jis susiraukė. Siurprizas gali neišdegti. Ir tikrai, iš už kampo iššliaužė Marta, trinktelėjo batais su prilipusiu purvu, ir buvo beatverianti burną. Generolas ryžtingai prispaudė pirštą prie lūpų ir atsargiai užlipo laiptais. Holas, svetainė, o kur anūkė? Na, žinoma, kaip jis galėjo užmiršti! Dabar trys, popiečio miegas. Jis sustoja prie lovelės kojūgalio ir nusiima kepurę, parodydamas rusvą apvadą - senos draugės- kepurės priminimą, skiriamąjį nepriekaištingai tarnaujančiojo ženklą.

Anūkė prabunda ir žvelgia į jį.
- Aš grįžau, mano vaike! - Generolas tiesia rankas. - Tau nereiks daugiau bijoti.
- Ko, senio? - ji atsisėda ir senelis mato, kad jos veidelis, kaip dažnai būna po miego, paraudo ir jau neatrodo toks siauras.
- Ogi, nieko! Niekas tau nebaisu, drauguže. Kelkis! Argi nesidžiaugi, kad grįžau?
- Džiaugiuos, labai džiaugiuos. Tik susapnavau, kad Enikas daugiau neatskris. O kaip tu manai, ar atskris?
- Enikas? Koks Enikas?
- Aš gi sakiau tau, jis toks juokingas, įvairiaspalvėmis akimis. Jis nusileido iš dangaus. Mes žaidėme kamuoliu.
- Kamuoliu? - Generolas išbalo. - Vargšė mano mažytė.
- Na taip, aš jam dar pasakiau, kad negaliu su kamuoliu, kad vaikščioti negaliu, o jis pasakė, kad tai niekai, kad visi gali. Ir ėmėm žaisti ir bėgioti... O, juk tu nieko nežinai! O kas čia pas tave? - Ir lengvai pašokusi lovytėje, ji prisiglaudė prie senelio ir sugriebė gruoblėtą metalinį skrituliuką ant jo krūtinės.
Space ships

- Aš gi sakiau, Tosikai, tavo jaunų civilizacijų priežiūra nė grašio neverta. Ketvirta nesėkmė iš eilės! Nenusibodo? Nori dar pabandyti?

Jis nutylėjo. Žinoma, norėjo, tačiau tegu išsikrauna Enikas.
- Chane mes išvalėme hidrosferą, padarėme vandenį žvalumo, ilgaamžiškumo šaltiniu, o jie... Atsimeni, kaip nešiau kojas nuo vietinių? Laime tu pamaitinai gausybę, įdiegei racionalaus ūkininkavimo įgūdžius. Ir kas? Grįžai į laivą apmėtytas akmenimis. Gerai, kad nors čia, Aume, neleidau tavęs žemyn. Iškart sumečiau, kad gero iš jų nesitikėk. Kaip matai, už paralitikų išgydymą jie trinktelėjo iš visų pabūklų. Ne, kažką tu supainiojai. Visada sakiau, mažus vaikus reikia mylėti tokius, kokie jie yra. Reformuoti juos beviltiška, o ir nemoralu. Patys išaugs.

- T-o-o-sai! Enikai! - pasigirdo moteriškas balsas. Kur jūs, nenaudėliai, dingote?
- Mama, mes čia, visai netoliese, - atsakė Enikas.
- Kas jums leido paimti laivą?
- Mes paprašėme dėdės Ogfo, jis leido.
- Ach, ir duosiu jums, o ir Ofui kartu. Marš namo. girdit. Kad šią pat minutę vyktumėte į bazę!
- Skrendam, mama.

Tosas kilstelėjo galvą ir sušnabždėjo:
- Tik, žinai ką, dar žvilgtelsim į Simaniją, Enikai? Vis tiek pakeliui, a?

Papildomi skaitiniai:
Fantastikos skyrius
Lino Aldani. Korokas
Žemė: pirmasis kraujas
Jaroslavas Kudlakas. Simbiozė
Anatolijus Šalinas. Futurija
Julijus Burkinas. Lauk! Į žvaigždes!
J. Zaidelis. Pasivaidenimas
Sv. Zlatarovas. "Protėjaus" operacija
I. Rosochovatskis. Gerieji gyvūnėliai
R. Silverbergas. Pamatyti nematomą žmogų
E. ir I. Chaliai. Gyvenimas vietoje gyvenimo
Strugackiai. Pirmieji žmonės pirmajame plauste
B. Rudenko. Medžioklė su licenzija
S. Lukjanenko. Kosmoso eros pabaiga
Žozefas Anri Roni. Kataklizmas
R. Aberneti. Žmogus prieš miestą
R. Abidovas. Chadžaras ul-asvadas
Noutbukas planetininkui Bykovui
Strugackiai. Žmogus iš Pasifidos
Janušas Zaidelis. Avarija
Prekiautojai skausmu
R. Jangas. Žydra dirva
H. Lampo. Dievo gimimas
Ką pasakysime vaikams?
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė