|
A. V. Karginas. Labai svarbūs žaidimai Aišku, nesinorėjo kilti iš pamėgto krėslo, atidėti į šalį Cezario Užrašus", keisti ties
alkūnėmis pratrintą chalatą į uniformą. Tegu ir įprastą bei dažnai dėvimą netgi esant
atsargoje, tačiau Katino laiškas dievai žino, už ką jam prilipo ta pravardė, gelsvos akys,
minkšti judesiai gal buvo prielaida, - tad štai, laiškas, gautas vakar, buvo įsakymas, daugiau
nei įsakymas seno draugo prašymas atvykti kuo greičiau, o tai galėjo reikšti tik viena: vykti
nedelsiant. Kepurė rado savo įprastą įrantą ant kaktos. Neatsisveikino netgi su Berenike, negi
žadinsi ją. Ji rytoj, nubudus, nuliūs. Juk kartu jiedu planavo įskiepyti cinerariją"
amerikietiškai gražuolei", po pusryčių žaisti juokdarį", peržiūrėti pašto ženklus... Generolas
neištvėrė, žvilgtelėjo į dukros miegamąjį. Rausvoje naktinės lemputės šviesoje jos veidas,
Iškvietimas susijęs su Svetimu, tai aišku. Juk Katinas dabar svarbi figūra vyriausiasis karinis-techninis ekspertas Ženevoje. Generolas skaitė laikraščius, žinojo: Svetimas pavojingas skrydžiams prie Žemės, jo persikėlimų ir šiaip elgesio nenuspėjamumas neramina pasaulį, pasyvaus laukimo šalininkai netenka pozicijų Jungtinėse Tautose. ... Perdžiūvęs kaip mumija seneliukas pėdino priešais jį, į šypseną išrietęs pamėlusias lūpas. Jiedu apsikabino. - Nesimatėme... Katinas pasodino jį ant kietos sofutės, o pats ėmė regzti kilpas po oda
išmuštą kabinetą. Generolas nutilo. Nereikia išsilieti. Katinas įsitaisė greta ant sofutės: Katinas ištiesė ranką prie skambučio: Jis užsikirto ir atleido budintį karininką. Štai ir generolas negalėjo paaiškinti, kodėl jis taip greitai ir lengvai sutiko. Sutiko į atkampų sielos kampelį nugrūsti kasrytinę rožių priežiūrą, barnius su Marta ar duoti Berenikei žemuogių, vakarinį ritualą su kliaseriais ir linksmas svajones su anūke apie Žydrąjį Mauricijų". Pakeisti tą gyvenimą nervingais pasitarimais, nejaukią atsakomybę, griežta disciplina. Prabudo ir garsiai pasisakė visus tuos metus snaudęs poreikis įsakinėti ir paklusti, apgalvoti kelis ėjimus į priekį ir akimirksniu keisti jų tvarką kito, aukštesniojo plano naudai, pasiųsti veikti tūkstančius paklusnių karių, tokių pat paklusnių mechanizmų, raketų armadas, valdyti ją judėjimą, kad apsuptum, nuslopintum, priblokštum, išblaškytum, sunaikintum priešą... Beje, priešo generolas per visą savo daugiametę tarnybą taip ir nesutiko. Nė karto nepasiuntė raketos į tikrą tikslą. Tik žaidimai, žaidimai, žaidimai. Pasirašęs dokumentus, generolas tarė: Ji ką tik prabudo, net nesuprato kad diedukas į ją žiūri iš ekrano, o ne stovi greta, kaip
paprastai: Generolas šypsojosi. - Man toks sapnas prisisapnavo, toksai... Atėjo žmogus toks mažas berniukas su
įvairiaspalvėmis akimis ir liepė eiti žaisti. Jis turėjo kamuolį. O tada, aš tau
papasakosiu... Pakeliui Katinas papasakojo apie paskutinį ir svarbiausią nutikimą. Išvakarėse skubiame Tarptautinės tarybos posėdyje, o skubus jis buvo todėl, kad patrulinės raketos ir palydovai aptiko stiprų nežinomos rūšies spinduliavimą, siauru spinduliu sklindantį iš Svetimo ir nukreiptą į Žemę; tad štai tame posėdyje Taryba nusprendė priversti Svetimą palikti Saulės sistemos ribas. - Ką reiškia priversti"? paklausė generolas. Generolas tylėjo. - Ir tavo, kaip pilnateisis komiteto narys galėsi įtakoti įvykių eigą. Tavo patirtis,
strateginis valdymo menas suvaidino, aišku, savo vaidmenį renkantis tavo kandidatūrą, tačiau
svarbiausia, ko gero, kuo vadovavosi Taryba, - tavo, kaip kruopščiai apmąstančio savo
veiksmus ir visiškai nuo nieko nepriklausomo, reputacija, o ir šiaip sugebėjimas taikliai
šaudyti. Kaip chirurgas į pacientą jam norėjosi taip manyti jis žvelgė į kybančią erdvėje masyvią beformę masę, ištrauktą optikos ir perkeltą į čia, Stebėjimo ir ryšių centrą. Reikia būti bejausmiu, mąstė generolas, tik taip gali išvengti klaidos. Bukokos rusvo rudoko maišo ataugos tingiai judėjo, kairysis jo šonas skaisčiai spindėjo atspindėdamas Saulės spindulius. Kas ten, už tos uždangos, neįveikiamos Žemės spinduliams? Ką perrėš skalpelis? Kvaila analogija! Jis nesiruošia gydyti pabaisos. Jis papjaus ją. Kur durs peilis? Seniokas fiziškai jautė to subjekto priešiškumą. Štai jisai pasisuka, pasuka raganosio snukį į medžiotoją. Jis atsirėmė koja į akmenį; jo ranka pajuto ieties sunkį. O Nimrodai, galingasai žvėrių medžiokli, apgink savuosius, apsaugok juos, silpnus. Paskutiniame posėdyje karštai ir aistringai kalbėjo pietietis. Dabar nusikalstama delsti. Svetimas dar niekad nebuvo priartėjęs taip arti. Gali būti, kad jo spinduliavimas jau kenkia Žemės broliams ir seserims. Jau pasėjo juose mirties ar išsigimimo sėklas. Tarybos sprendimas privalo būti vykdomas nedelsiant. Po demonstracinio sprogimo Svetimas dar labiau priartėjo prie Žemės. Sprogimas neturi būti demonstracinis, jis turi sunaikinti taikinį. Kitas, šviesiaakis dručkis, kalbėjo ramiau. Svarbiausia išvengti nepataisomo karštakošiško žingsnio. Smogus pagal ekspertų pasiūlytą schemą iš tikro panaikinsime šios akimirkos pavojų, kurį kelia tasai laivas, tačiau sukursime kitus, daug didesnius keršto ir sąžinės graužimo. Žodžių ir emocijų srautuose, taupiai dėstė trečias, mes palaidojome pačią klausimo esmę: ar galima įvykdyti Tarybos sprendimą priversti pasitraukti Svetimą jo nesunaikinant. Iki šiol vieninteliu argumentuotu atsakymu į šį klausimą buvo neigiamas atsakymas. Taigi, Svetimas turėtų būti sunaikintas. Nereikia užmiršti, kad mes esam vykdomasis organas. Iš mūsų laukia ne sprendimo, mūsų pareiga vykdyti sprendimą, jau priimtą ir patvirtintą žmonijos jos įgalioto organo, Tarptautinės tarybos, vardu. Šį, paskutinį, generolas klausė, ko gero, su didžiausiu įdomumu. Iš tikro, visas tas žodžių liūnas, savaites užtvindęs posėdžių sales, eterį, spaudą, tik apsunkina paprastą ir šventą darbą apginti namus, židinį, paukščiukus, ką ten daugiau. O sąžinės graužatis ar ji sulyginama su tuo, ką patirs žmonės, vyrai, kariai, jei leis tam maišui... Ne, tvirtai, jam ne vieta tuose susirinkimuose, kalbėjo jis Katinui, vieninteliam žmogui, pilnai suprantantį generolą. - Palik, drauguži. Tegu kalba. Jie neturi kitos išeities, - atsakydavo draugas. Ir vis tik atėjo diena, kai atidėlioti jau nebuvo galima. Paskutinis energingas nuomonių susikirtimas ir ... Balsavimas perskėlė komitetą pusiau. Visi žvelgė į generolą jo balsas tapo lemiamu. Dieve mano, - galvojo generolas, - galbūt ir teisūs tie mieli taikūs žmonės. Juk apčiuopiamos žalos Svetimas nesukėlė, dar nesukėlė... Ar perdaug neskubam?" Jo rankos spaudė krėslo atkaltes, ir staiga jis savo oda, savo kūnu prisiminė, pajuto svertus apimančius delnus, puikias nepakartojamas rankinio taikymo svertų formas. Užfiksuota! Šauk!" įsižiebė smegenyse. - Šauk! ištarė garsiai. Kalbos nuėjo į praeitį. Tyrinėjimai parodė: jis pažeidžiamas. Rasti diapazonai, paskaičiuotos trajektorijos. Spinduliai pragręš langus apsauginiame sluoksnyje, ir į tuos lankus pasipils raketų spiečiai, kad susitiktų viename taške ir, susijungę, įžiebtų mažą baltą saulę tamsaus beformio luito vietoje. Tuo pat metu bus sukurtas stiprus ekranas, milijardus kartų susilpninsiąs radiacinį poveikį sričiai aplink Žemę, atspindėsiantis spinduliavimą į negyvenamo kosmoso tolius. Generolas dirbo. Operacijos išvakarėse jiedu su Katinu tikrino pozicijas. Įrengimų vadų raportus. Kairė ranka šone, dešinė prie smilkinio. Dalykiškas operatorių zujimas. Vėsus jonizuotas bunkerio kvapas. Ideali pultų eilė. - Pasiruošimas per parą! Muzika, muzika. Rytoj jis bus čia, su mumis. Žmogiškasis genijus nenugalimas. - Ach, Katinėli, - kalbėjo jis naktį, nuvydamas ašaras staigiu galvos judesiu, - vadinasi, ne
veltui gyventa. Juk buvo metas, prieš aštuonis metus, kai galvojau: keturiasdešimt metų
apgaulės. Tarnavimo mašinai, kuriai, kaip visi supranta, nelemta būti įjungtai darbui. Ir
laimei, žinoma. Bet argi tai ne tragedija? Sužinoti, kad visas tas ginklo grožis ir beribė galia,
strateginių teorijų išmintis, kovinės draugystės idealai - visa tai nereikalinga. Atėjo diena "D". Atėjo momentas "Č". Šimtai pirštų palietė klavišus ir mygtukus, apglėbė poliruotas rankenas, prisilietė prie svirtelių, jungiklių ir ratukų. Generolas sėdėjo krėsle ir sąmonės krašteliu gaudė bėgančius skaitmenis kairiajame ekrano kampe. - Minutinis pasiruošimas! Tai ekrano kampe. O visą likusią jo erdvę užėmė Svetimas. Pūtė fliusus, rangė ataugas, demonstravo bjaurų, nepadorų pasitenkinimą. 20, 19, 18,... nesibaiminkite, vaikai mano. Tai tarsi žaidimas. Sąlyginis priešininkas. Tu manevruose... Žaidimas, sakau jums. 10, 9, 8, ... Jis gražins jį į pirmapradį chaosą. Jis, Žemės karys. 3, 2, 1. Ekranas tapo tuščias. Žaidimas baigėsi. Generolas nesivargino pranešti apie sugrįžimą. "Tegu tai būna siurprizas Berenikei", - jis galvojo, įsivaizduodamas, kaip ji išties ranką prie dulsvo, kiek grublėto ordino metalo - naujo ordino, jam įteikto šį nuostabų rytą. Po paskutinio posūkio jis ėjo po tiesuma, susipurvindamas batus drėgna kvapnia žeme, nulenkdamas įkyrias lazdyno šakeles, slysčiodamas stačiame takelyje. Rūkas gulė sluoksniais, jo kupra atrodė tarsi plauktų. Jis žingsniavo, užvertęs galvą, ir drėgni lapai plakė skruostus ir lūpas. Iš plataus žydro dangaus spindulius siuntė gimtoji žvaigždė. Tik šitame krašte jis ras ramybę, jūreivis pagaliau pasiekė namus, medžiotojas nusileido nuo kalvų... Vargu ar per tokią drėgmę Marta išvežė anūkę į sodą. Jis patyliukais, slėpdamasis už rožių krūmų, prislinko prie prieangio. Durys praviros. Jau kėlė koją ant laiptelio, tačiau susigriebė - pabandyk primindžioti, ir Marta kaip mat sumals į šipulius. Įkišo kojas į valytuvą. Jo garsas, paprastai tylus, pasirodė tarsi griaudintis. Jis susiraukė. Siurprizas gali neišdegti. Ir tikrai, iš už kampo iššliaužė Marta, trinktelėjo batais su prilipusiu purvu, ir buvo beatverianti burną. Generolas ryžtingai prispaudė pirštą prie lūpų ir atsargiai užlipo laiptais. Holas, svetainė, o kur anūkė? Na, žinoma, kaip jis galėjo užmiršti! Dabar trys, popiečio miegas. Jis sustoja prie lovelės kojūgalio ir nusiima kepurę, parodydamas rusvą apvadą - senos draugės- kepurės priminimą, skiriamąjį nepriekaištingai tarnaujančiojo ženklą. Anūkė prabunda ir žvelgia į jį. - Aš gi sakiau, Tosikai, tavo jaunų civilizacijų priežiūra nė grašio neverta. Ketvirta nesėkmė iš eilės! Nenusibodo? Nori dar pabandyti? Jis nutylėjo. Žinoma, norėjo, tačiau tegu išsikrauna Enikas. - T-o-o-sai! Enikai! - pasigirdo moteriškas balsas. Kur jūs, nenaudėliai, dingote? Tosas kilstelėjo galvą ir sušnabždėjo: Papildomi skaitiniai: | |
šiaip blyškus, atrodė sveikai. Senelis pastovėjo minutėlę, mergaitė nekosčiojo. Geras ženklas.
Jis pastūmė krėslą su ratukais arčiau lovelės ir išėjo. Prie veidrodžio paliko raštelį Martai:
Išvykau skubiu reikalu. Gailio nuoviro rytoj nevirti. Paskambinsiu".
- Terminas neatskleistas. Juridinis akcijos apiforminimas ir techninis jo įvykdymas patikėtas
būtent komitetui, kurio nariu sutikai tapti. Jo įgaliojimai neriboti. Į jį įeis svarbiausi viso
pasaulio diplomatai, juristai, mokslininkai ... ir kariškiai, - Katino balsas skambėjo džiugiai.
Visa intelektualinė Žemės galia! Žiedas
