Prekiautojai skausmu

Jis įsivaizdavo esąs piktžolė. Jis nebuvo pageidaujamas. Ravėtojo pirštai sugriebė jo kūną ir grubiai išrovė. Jo šaknys sutabalavo ore, aplinka buvo svetima, šalta ir sausa – padvelkė mirtimi. Ankstesnis jo prieglobstis buvo šiltas, drėgnas ir patogus. Kiekviena jo kūno ląstelė troško grįžti.

Jo širdis plyšojo – jos klyksmas ritosi iki pačios kūno šerdies. Dejonė buvo tokia garsi, kad visi turėjo ją išgirsti, bet ji iki skausmo liko viduje, įstrigo lūpose ir neišsiveržė.

Jam gulinčiam ir rėkiančiam ašaros degino skruostus...

Jie pririšo jį prie stalo ir prie galvos odos prijungė elektrodus. Jis visai nesibaimino – buvo taip paniręs į svajones, kad nejuto tų elektroninių siurbėlių. Jo skausme glūdinti galia tiekė jiems taip reikalingą energiją. Jie gavo tinkamus egzempliorius ir galėjo turimų technologijų pagalba sukelti tas skausmo vizijas, kurių energija varė jų žvaigždėlaivį.

Jis pabudo iš skausmo vizijų, nusišluostė skruostus ir pasisuko. Jo kuprinė tebegulėjo šalia. Viduriuos vis dar buvo įstrigęs neišrėktas riksmas, bet širdis jau lėgo - tarsi persikristalizuodama. Jis savyje pajuto slypinčią galią, apie kurią anksčiau nė neįtarė. Sielos gelmė jau nebebuvo suaižėjusi, kaip anksčiau.

Laive be jo dar buvo keturi žmonės, kurie kartu su jų pavergėjais, žmonių vadinamais tiesiog "Kūnais", jau skriejo visą mėnesį. Penketas į vieną vietą susirinko tik dabar. Iki tol laikytiems atskirai, dabar leido trumpai pabūti kartu. Jie galėjo pasikalbėti ir vienas kitą paremti emociškai. Tai buvo reikalinga jų galios palaikymui. Žmonės buvo vienintelė laivo varomoji jėga.

Jam tos būtybės buvo baisesnės už bet kokį grobuonį. Tie maistui suėda tik kūną. Kūnai išsunkia sielas. Po kiekvienos skausmo vizijos žmogui reikia atgauti jėgas, kurios buvo iščiulptos. Kūnai juos suvokė tik kaip fizines būtybes. Asmeniškumai ir emocijos jiems buvo suvokiami dalykai. Jie į žmones žvelgė kaip į daiktus, kaip, beje, žvelgė ir į save pačius. Ir būtent todėl žmonės juos pavadino Kūnais.

Ji žvelgė į jį akimis, kurios tirpdė jo jausmus. Ji vėl jį palieka, bet dabar dėl to, kad būtų geriau. Ji sakė, kad negrįš, bet šįkart tai reiškė daugiau. Jos žodžiai dar nepersisunkė,,, Jis visas jautė skausmą. Kaip tai gali būti - geriau? Ji su juo buvo nuolat. Dabar ji žvelgė į ten, kur susiruošė... Kaip tai gali būti - geriau? Dabar tai buvo nesvarbu. Tačiau jis iš tolo regėjo jos akis. Jis žinojo, kad tai, kad būtų geriau...

Jai išėjus, jis neteko visko, dėl ko rūpinosi. Nieko nebeliko. Ji nežino, ką paliko po savęs. Jis jau ne tas vyras, kurį ji pažinojo. Tada jis turėjo širdį, dabar - jos nebeliko. Ji jo dabar nepažintų.

Užmerktomis akimis jis perbėgo gyvenimą. Iš jo dabar tebuvo likęs tik kiaukutas, širdis išplėšta iš krūtinės. Ar dar buvo dėl ko gyventi likusias dienas? Jis nematė... Ir tebūdamas kiaukutu jis toli gražu nebuvo tuščias. Jo visa siela buvo pilna ašarų. Jo gyvenimas jį paliko.

William Sherman. Pain
V.Šermanas. Skausmas

Dar viena skausmo vizija, suprato pabudęs. Ten jis niekada nebuvo, tos moters niekada nežinojo ir tų jausmų niekada neturėjo. Tiesiog sapnas, jų sukeltas košmaras. Per tokį miegą nepailsi. Ir jis neišmatuojamos trukmės. Gal trunka valandą, o gal tik kelias minutes - jis nežino. Aha, žvaigždėlaivio šviesos priblėsę, kad imituotų naktį jo planetoje. Tačiau šiems žvėrims nakties metas buvo trumpas, o diena ilga - toks buvo jų tolimų namų šviesos kaitos ciklas. Tebuvo tik dienų ir naktų kaita - ir nebuvo jokių kitų laiko trukmės matavimo intervalų. Kas trunka ilgai, o kas trumpai - jis jau nebežinojo. Tiksliau, jis prarado bet kokį patogumo jausmą. Jam buvo telikęs tik skausmas.

Tačiau, jam tai dar menkai suvokiant, didžiausio skausmo akimirką, jo giliausiai pasislėpusi sielos dalelytė tvirtėjo. Jis dar nežinojo apie jos kristalizavimąsi - kol skausmas jo nepalikdavo. Smulkus, bet tvirtas branduolys tvėrėsi jo širdyje. Jis tol augs, kol visi žmonės apie tai sužinos. Tada jie sužinos apie galią, kurią turi. Iki to laiko Kūnai net neturi įtarti apie ją.

Jis norėjo eiti. Jis pakėlė kuprinę ir išėjo iš kajutės. Toji maža sritis buvo tapusi jo namais šio košmaro metu. Viena siena buvo su lentynomis vaistams bei laidams jų prietaisams. Jau senai jo nejaudino šis vaizdas. Jis daugiau nesukeldavo prisiminimų apie bergždžias grumtynes arba patirtus vargus. Dabar jis degė tik neapykanta. Bet jis žinojo, kad kova yra beviltiška kaip ir viltis pasiekti laisvę. Jis buvo įkalintas amžinai.

Bet jis pradėjo justi stiprėjančią galią. Bet jis nežinojo, iš kur ji kyla. Jis neprisiminė, kokį turėjo tikslą. Bergždžių pastangų aplinkybėmis toks tikslas buvo svetimas.

Jo prisiminimai buvo pasipriešinimas tiems žvėrims, tačiau jie greitai juos įveikė. Jie tapo nepažįstamų vietų vaizdais, valingais vyrais ir bėgančiomis moterimis. Tie sapnai nekilę iš jo pasąmonės - jie sukelti iš išorės, valdomi jį įkalinusių žvėrių. Ir jis neturėjo kitokių prisiminimų nei šie. Tai buvo jo žinojimas, kad jis kadaise gyveno toli nuo čia, nevaldomas, ir patirdavo malonumų. Tai buvo senai senai. Bet atmintis apie tai jau senai išblėso...

Jis išėjo iš jam skirtos nišos. Tai net nebuvo kambarys, o tik uždara nuo koridoriaus atskirta niša su lentynomis ir lova. Jis galėjo eiti į vieną pusę link kitų žmonių arba į kitą link laivo centro. Bet jis niekada negalėjo įžengti į centrinę salę, nes įėjimas buvo apdairiai rakinamas. Įveikti spyną buvo beviltiška.

Jis nešėsi kuprinę, kuri buvo jo vienintelis turtas. Kadaise joje buvo daugybė įvairių smulkių daiktų. Jį į laivą paėmė kartu su ja. Bet dabar ji buvo tuščia. Jis pamiršo, kokie daiktai buvo joje, bet žinojo, kad jie joje buvo. Jis jau nežinojo, kas yra nuosavybė, ir tokio jausmo neturėjo ir kiti žmonės šiame košmare - kaip ir Kūnai savo kelionėse tarp žvaigždžių.

Kūnai niekada nebandė atimti kuprinės. Dėl jos jis galėjo net mirti. Ši tuščia kuprinė buvo kažkas, dėl ko vertėjo kautis. Tai buvo visa, ką jis turėjo. Jis žinojo, kad kadaise joje nešiojo asmeninius daiktus ir, ką įsidėdavo, tas buvo jo. Daiktai buvo nesvarbu, jis tai žinojo, bet jie buvo asmeniniai. Jie buvo jo. Žmonės neturėjo imti jų. Tai buvo kažkoks nuosavybės, individualumo jausmas.

Jis buvo grąžintas, - jėga, be perspėjimo, į savo nišą. Staigiai ir netikėtai, jis neturėjo valios tam pasipriešinti. Jis nežinojo jų procedūrų tvarkaraščio. Jie jį paguldė, pririšo, paruošė, prijungė savo laidus, prigesino šviesas ir greitai pasišalino. Tik sekundes truko jo suvaržymas ir vaistų suleidimas.

Jis buvo laive. Komandos narius nuo denio nuplovė vieną po kito. Su kiekvienu žaibo blyksniu trūkinėjo virvės. Burė apsivijo aplink stiebą. Jis negalėjo kvėpuoti – atrodė, kad visas oras prisisunkęs druskos. Tamsoje jis nieko nematė.

Jis prisirišo, kad išvengtų vėjo galios. Tebebuvo tamsu, kai stichija pradėjo silpti. Jis girdėjo traškėjimus ir girgždėjimus. Jis šaukė į tamsą. Niekas neatsiliepė – jis buvo vienas. Visus nuplovė.

Jis vis dar nieko nematė. Jis buvo vienas, be maisto, laive lūžusiu stiebu. Jo oda permirko jūros vandeniu. Nieko negalėjo daryti, tik gulėti vandens klane ir laukti ryto. Dvokiančiame aitriame vandenyje.

Jis patampė antkaklį, jį atlaisvindamas. Pabudęs giliai įkvėpė. Netrukus Kūnai ateis jo atrišti ir nuimti laidų. Jie visada dirba labai tiksliai.

Šviesos vėl užsidegė. Kūnai neturėjo jokios priežasties laikyti įkalintuosius be komforto. Jie skatino skausmą tik miegant. Pabudus, patogumas buvo pageidautinas. Kūnai norėjo išlaikyti kūno sveikata, kad vėl galėtų sukelti skausmą. Taip buvo užtikrinama nuolatinė laivo varomoji galia.

Grįžtant patogumo jausmui, sugrįždavo ir jėgos. Kūnai nepastebėjo jų nuolatinio didėjimo. Jėga augo iš žmogaus sudegintų emocijų. Toje jėgoje buvo laisvė. Ji pakilo iš agonijos ir augo.

Jis vėl išėjo į koridorių. Tuo metu ir kitas žmogus žingtelėjo iš savo nišos. Jie pažvelgė vienas į kitą. Akimirksniu tyloje įvyko pasikeitimas. Patvirtinimas apie išlikusią tvirtybę šiame kančių rate. Pareiškimai, kurie gali anuliuoti šią niekšišką padėtį. Jis sielos gilumoje nebuvo palaužtas.

Grindų metalinis tinklelis turėjo painų raštą. Jis žinojo, kad jis turi praktinę reikšmę. Žvaidždėlaivis neturėjo betikslių papuošimų. Jis ėjo palei vieną liniją, kad tik praleistų laiką. Kiekvieną žingsnį žengė tarp trijų statmenų linijų. Jis impulsyviai vengė eiti statmenomis linijomis. Atžymos buvo sulig grindimis, išsikišimų nebuvo. Jis akimis sekė liniją. Tiesiai jo kelyje stovėjo Kūnas. Reikėjo rinktis. Arba apeiti paliekant liniją, arba eiti tiesiai, tikintis, kad kliūtis pasislinks. Be tikslo, jis ėjo. Priėjęs artyn, išvydo, kad Kūnas ištiesė ranką prie apsauginio diržo. Žmogus suprato, kad tai pavojinga. Jis sustojo ir apsisuko.

Praėjimas į pagrindinį skyrių atsivėrė. Pro jį įėjo trys Kūnai. Jie nesikalbėjo. Kūnai tarpusavyje bendravo telepatijos pagalba. Žmogus sustojo. Tie trys priėjo prie kito žmogaus nišos. Atėjo laikas jo procedūrai. Šviesa toje nišoje prigeso...

Žmogus grįžo į savo nišą ir prisėdo. Laikas čia neturėjo reikšmės – nebuvo jokio prasmingo vyksmo. Dienos buvo ilgos, o naktys trumpos – arba atvirkščiai. Jis nebuvo tikras. Jo jutimai atbuko. Jis atsegė kuprinę, po to vėl užsegė. Atsegė ir vėl užsegė...

Jis įsiklausė į tolimą žvaidždėlaivio variklių gaudesį. Jis buvo nuolat ir jam nesuprantamas. Dabar jis į jį įsiklausė. Jis nieko nesakė jo jausmams. Jis gaudė nuolat – ir procedūrų metu, ir vaikštant. Gaudė ir jam užsegant kuprinę. Atsegant ir užsegant. Vėl ir vėl... tai buvo mažas laiko ratilas.

Jie atėjo. Iš gaudesio įžengė trys Kūnai. Vietoj to, kad numestų kuprinę, žmogus ją rūpestingai padėjo ant lovos. Kai vienas Kūnų suėmė jį, jis impulsyviai dar patikrino, ar ji užsegta. Atrodė, kad akis kas užmerkė jėga. Kūnai jau paliko nišą. Jis siekė kuprinės, bet jo rankos buvo tvirtai pririštos...

Šįkart jis juto tik gryną buvimą. Jo mintyse buvo galia, prilygstanti branduolinei. Viskas vyko kitaip. Jis pajuto, kad gali pradėti save valdyti.

Atsibudęs jis išlipo iš lovos. Jis žinojo, kad tai paskutinis kartas, kai jis nešis kuprinę. Ji gulėjo šalia, ant lovos. Jis ją pakėlė. Nors žinojo, kad ji tuščia, jis ją impulsyviai atsegė ir patikrino, ar viduje ji nepaliesta. Jis atidžiai užtraukė užtrauktuką ir diržą persimetė ant kaklo. Durys atsidarė. Jis išėjo ir nuėjo link laivo pagrindinės dalies. Jis dar niekada nebuvo išėjęs iš koridoriaus, kuriame buvo jo niša. Durys iš jo visada buvo uždarytos. Jis visada vaikščiojo tolyn nuo pagrindinio koridoriaus. Toliau šiame koridoriuje buvo kitų žmonių nišos. Jis sustojo koridoriuje – jausdamas galią ir pasirengęs.

Iš tolo pastebėjo kitus žmones. Jis stebėjo, kaip kitas žmogus pažvelgė į Kūnus, tada į jį, tada papurtė galvą ir užsimerkė. Tai nebuvo suklysta. Ilgiau nebuvo galima delsti. Krūtinėje pajuto jėgą. Tai buvo prigimtinė galia. Ryšis tarp dviejų žmonių buvo jos patvirtinimas. Tą pačią akimirką abu ryžtingai žengė vienas link kito. Kūnas, pastebėjęs tikslingą judesį, automatiškai ištiesdavo rankas prie apsauginio diržo – toks buvo jų gynybinis refleksas. Šįkart trys tik stebėjo ieko nedarydami. Žmonės nesibaimino, kad Kūnai pastebės juos veikiant vieningai. Tiesiog Kūnai stebėjo nesusivokdami – tarsi būtų apakinti žmonių galios. Dviem žmonėms nuėjus tolyn, trys kiti išėjo iš savo nišų. Dar niekad visi penki nebuvo susirinkę kartu.

Ryšis tarp žmonių sustiprėjo jiems sustojus ratu. Kūnai stebėjo, bet nematė, kaip žmonės prieina prie pagrindinių masyvių durų. Jų galia pasiekė piką. Be žodžių ar susižvalgymų žmonės sukoncentravo valią ir nukreipė į duris. Kūnai stebėjo, bet nieko nesuprato. Vienu metu žmonės išleido savo jėgą. Tyloje jie sviedė ją į duris. Metalas be garso subiro į dulkes. Praėjimas atsivėrė. Žmonių jau niekas negalėjo sulaikyti.

 
   

Fantastikos skyrius
Alegorinis pasakojimas 'Kutai'
Žemė: pirmasis kraujas
Pirmoji tarpžvaigždinė kelionė
Stanislavas Ivanovas. Ramanas
Vladimiras Michanovskis. Žalias debesis
Sviatoslavas Loginovas. Olandiškas sūris
Viačeslavas Nazarovas. Pažeidėjas
Atgal į ateitį: laivai kelioms kartoms
Vladimiras Vasiljevas. Varna kišenėje
Viačeslavas Nazarovas. Suprų sukilimas
A. V. Karginas. Labai svarbūs žaidimai
Andrejus Krasnobajevas. Bedugnė
Valerijus Gvozdėjus. Žvaigždžių lopšys
Y. Bonfua. Dieviški vardai
A.Gasparavičius. Tunelis
R.Kaijua. Sapnų apžavai ir problemos
Pavelas Michnenko. Etiketas
Poezija ir skaitiniai
Vartiklio Naujienų puslapis
Mitologijos puslapis
NSO svetainė