Pavelas Michnenko. Etiketas

Apie autorių žr. >>>>>

Ir kas sugalvojo mokslo metus pradėti rugsėjo 1-ąją? Sako – sena tradicija. Tradicija, aišku, gerai, bet juk ankstyvas ruduo – geriausias laikas poilsiui. Galima būtų palėkti prie Ochotsko jūros, pasideginti, pasimėgauti nardymu...

Vasaros aš nemėgstu – pernelyg karšta. Negelbsti nei gatvės kondicionieriai, nei pridengianti kupolų sistema. 46o pavėsyje – tai ne juokai. Jei tikėsi senais filmais ir knygomis, tai prieš šimtą metų – iki globalaus atšilimo – Maskvoje ir 30o laikyta daugoka. Ašmeniškai aš ir prie 37o jausčiausi normaliai. Tačiau 46o - o aš jau metuose – perdaug. Nors dėl teisybės reikėtų pasakyti, kad šiųmetinė vasara iškrito ne per blogiausia. Matyt globali klimato tvarkymo tarnyba vis tik įgavo proto.

O štai, pavyzdžiui, sudanitiečiams pas mus gerai. Žinoma! Jei pas juos Sudanite apgyvendintų žemynų vidutinė metinė temperatūra ne žemesnė nei 50o pagal draugo Celcijaus skalę. Baisu!

Beje, apie sudanitiečius... Pasilenkiau prie apšiurusio sensorinio ekrano, nuėjau į užsiėmimų tvarkaraštį, pasirinkau savo pavardę.

- Ir kodėl, Judžinai, tokia seniena naudojies? – amžinai man prikaišiojo Vladas. – Atiduok į muziejų, gausi neblogus pinigus!

Labai jis supranta ergonomiką, jauniklis! Tegu tasai jaunimas jungiasi prie terminalo per implantą, jei savų smegenų negaila. Aš jau geriau kaip nors senuoju būdu. Bent jau dirbdamas tinkle galiu ramiai siurbčioti kavą ir akies krašteliu pažvilgčioti į Kariną, bėgiojančią per dėstytojų kambarį aptempta mini suknele. O jie, tarsi Tiuso muziejaus vaškinės figūros, sėdi užsimerkę krėsluose ir judina smegenų raukšles naviguodami nuorodomis. Baisu žiūrėti! Juokingiausia, kad prisijungus jų sąmonėje pasirodo pirmasis langas su bauginančiu tekstu: „Tarptautinis sveikatos apsaugos komitetas perspėja: kibersrautų poveikis žmogaus smegenims iki galo neištirta ir gali pakenkti jūsų sveikatai!“ Be to, tasai langas „kybo“ visas 3 sek. nesuteikdamas galimybės uždaryti. Ir ką? Spjauna jie į tai, kaip senovėje rūkoriai į perspėjimą apie rūkymo žalą.

ships „Pasirinkite semestrą“... Atsidusęs paliečiau mygtuką „Rudens“.
„Pasirinkite specialybę“... – „Kovinių kosminių aparatų inžinerinė įranga“.
„Pasirinkite kursą“... Perverčiau meniu, žymekliu nurodžiau „Navigacijos įranga“.

Ekranas pamirkčiojo įkrovos juostele ir pateikė: „Grupė Pi-2, Sudanito planeta. Kurso trukmė – 3 mėn.“ Taip ir yra – sudanitiečiai. Toliau smulkiu šriftu parašyta: „Navigacijos fakulteto docentui, 2-o rango kapitoinui Judžinui Milnui užskaityti 2089 m. Sudanito kultūros ir visuomeninės- politinės santvarkos egzamino rezultatai“. Ir truputį žemiau – „Rekomenduojama susipažinti su atnaujinta planetos tyrimų programa“.

Atsilošiau krėsle, nuo šoninio staliuko pakėliau puoduką kavos – natūralios, ne sintetinės. Ar negali leisti sau Tarptautinės karinės kosmoso akademijos docentas leisti sau puoduko tikros, iš Grenlandijos, kavos ... nors pora kartelių per semestrą?

Prieš du metus man jau teko darbuotis su sudanitiečiais, matyt todėl centrinis Akademijos kompiuteris dabar parinko mane. Mano leidimas darbui su jais galiojo dar metus, tad parengti kitą dėstytoją jis laikė tiesiog neracionaliu.

Ypatingų sunkumų mokydamas tuos vaikinus aš, kiek pamenu, neturėjau. Buvo tik... kažkoks, taip sakant, nejaukumas dėl jų etiketo. Vis tik atgaivinti kažką atmintyje ne pro šalį. Kartojimas, kaip sakoma, mokymosi motina.

Nuėjau į virtualiąją biblioteką ir susiradau reikalingą programą.

„Sudanito planeta randasi Sirijaus-12 sistemoje 8 šviesmečių atstumu nuo Žemės; aptikta 2057 m.“ – skelbė bendrų duomenų puslapis. – „Planetos skersmuo ... tankumas... “ – čia neįdomu. Aha, štai, – „Rasė – humanoidai, Hunbolto panašumo koeficientas: 0,97“.

Neblogas koeficientas. Tikrai, - prisiminiau, - vaikinai beveik nesiskiria nuo žemiečių, tiksliau – kai kurių iš mūsų: jie juodaodžiai, na, ne visai juodaodžiai, to žodžio prasme.

„Kontaktas su Sudanito civilizacija įvyko 2063 m.; santykiai su koalicine vyriausybe apiforminti pasirašius dvipusę sutartį...“ Na, politiką kol kas praleisime...

„Apibendrintas technogeninio civilizacijos išsivystymo koeficientas – apie 0,43“. Tai reiškia: vidinio degimo varikliai, na, gal dar elektriniai; energetinė sistema – remiasi organiniu bei branduoliniu kuru; telekomunikacijos – naudojant elektromagnetines bangas ir pan...

„Kosminis Sudanito laivynas sutarties pasirašymo metu buvo pradinėje vystymosi būsenoje, tačiau ekonominių ryšių su Žeme ir kitomis draugiškomis galaktikos civilizacijomis dėka sparčiai vystosi. Kosminės srities vystymosi koeficientas 2091 m. pradžiai – ne mažesnis už 0,17“.

Na čia tai bent! 0,17! Visų koeficientų, apibūdinančių galaktikos civilizacijų būseną ir dinamiką, vienetu, žinoma, buvo Žemė. Tai reiškia, kad pagal kosminio laivyno vystymosi tempus sudanitiečiai 0,17 lenkia mūsų civilizaciją. Ir tai esant padėčiai, kad bendras technogeninis išsivystymas dukart atsilieka nuo mūsiškio. Šaunuoliai, ką besakysi!

Žiūrim toliau: „Ypač sparčiai vystosi karinis laivynas. Sudanito vyriausybės pareiškimu, tai nukreipta į protingo pariteto sukūrimo ir planetos saugumo užtikrinimo saugantis nuo civilizacijų, neprisijungusių prie Didžiosios galaktinės chartijos“... Tiesą sakant, sudanitiečiam buvo ko nerimauti... `“Neprisijungusios“ – užuomina į dvi – Ischadą ir Amenitą, kurios, lyg tyčia, buvo visai arti prie uranu ir deimantais turtingo Sudanito.

„Per 85% karinių laivų sudaro Žemėje pagaminti laivai, daugiausia 4 ir 5 kartų. Sudanito Saugumo ministerijos pareiškimu, šiais metais planuojama nusipirkti du 6-os kartos laivus, galinčius panaudoti spindulinį ginklą hipererdvėje“.

O! Tai jau rimta. Du laibai: po du navigatorius kiekviename, štai jums ir 4-i Karinės kosmoso akademijos klausytojai. Viskas aišku.

Prie gretimo stalo sujudo, išnirdamas iš savo kibernetinio miego, Akeksas. Jis pasitempė, apstulbęs apžvelgė patalpą. Su jais visada taip: prisisėdi tinkle per savo implantus, o tada kokias 5 min. praeina, kol į save sugrįžta. Jei ne energetiniai gėrimai, jie ir normaliai ir kalbėti nesugebėtų. Ir kaip tasai jaunimas sugeba užsiėmimus vesti? Jie jau normalią žmonių kalbą užmiršo. Štai vakar, pvz., Aleksas paklausė manęs:
- Judžinai, atitinkamai monitoringo duomenims, turintiems bendrą prieigą. Tu jau prieš tris mėnesius ir dvi dienas persikėliai į Niu-Londoną. Yra duomenų, kad tai – suknista vieta. Patvirkite ar pakomentuokite neigiamą atsakymą. – tada, kiek pagalvojęs, pridūrė: - Prašau.

Aš vos iš krėslo neišvirtau nuo tokios tirados. Su kompiuteriu bendrauti paprasčiau. Atsimenu, atskaičiau aš tada jam vyresniojo amžiumi, pareigomis ir laipsniu teisėmis... Jis vėliau visą dieną akis nuo manęs suko tarsi pridirbęs šunykštis.

Vėl nuklydau į pievas. Pažiūrėkim toliau, kas ten socialine sandara ir bendravimo ypatybėmis? Etiketas

„Sudanito visuomeninė struktūra apibūdinama nepaklastai aukšta klanų svarba, kad gana trukdo vystytis demokratinėms normoms ir laisvėms. Tasai faktas buv viena priežasčių, kodėl Sudanitas ilgą laiką nebuvo pripažintas planeta, verta priimti į Didžiąją galaktinę chartiją. Tačiau vėliau nuodugniai ištyrus visuomeninius Sudanito pagrindus buvo nustatyta, kad staigus kanų atsisakymas gali sukelti socialinius kataklizmus...“

- Kažkokios nesąmonės, - pagalvojau. – Getai, ne mano reikalas. Skaitom toliau.

„Visuomenėje įkūnytas besąlygiškas moralinių taisyklių ir normų laikymosi kultas. Sudanito etiketas dažnai stebina kitų planetų atstovus, o neretai išsiskiria nepagrįstu griežtumu taisyklių pažeidėjams“.

- Tik pamanyk! – galvojau. – Kas blogo tame, kad visuomenė saugo savo tradicijas ir griežtai gina įstatymus. Mano nuomone, tai gerai. Asmeniškai aš, dirbdamas su sudanitiečiais, neapstebėjau kokių ypatingų nukrypimų nuo mūsų etiketo. Na, ko gero, jie tik pernelyg mandagūs ir nuolankūs. Aš netgi pasakyčiau – įkyriai mandagūs: lankstosi tarsi japonai, rankas prie širdies glaudžia. „Taip Mokytojau. Be galo dėkingi, Mokytojau. Negalim leisti sėdėti jums esant, Mokytojau“. Tai ką dabar, stovėdami mokysitės?

Atsimenu, kad tą bziką įstengiau įveikti tik gudrybe – paaiškinęs jiems, kad Žemėje egzistuoja griežčiausias paprotys: „... ir kol nesuskambės skambutis, suole sėdėti“. Tai kažkada perskaičiau praeito amžiaus vaikiškų eilėraščių knygutėje, - ir tai kažkodėl įsiminiau.

- Girdite? – pareiškiau tada su šventu virpuliu balse. – Sėsti!... O suolas – stalas...

Persigandę sudanitiečiai sulinkčiojo galvomis ir tarsi pakirsti susėdo ant kėdžių.

Ir tai, ko gero, viskas. Šie vaikinai mane nustebino savo darbštumu ir žinių troškimu. Dirbti su jais buvo lengva ir malonu. Per visą semestrą nė vienas jų negavo kontrolinio įvertinimo žemesnio nei 97 balai. Jau nekalbu apie egzaminą, kur jie visi pasižymėju apvaliais šimtukais!

Nereikia ir minėti, kad mūsų klausytojai retai kada pasiekdavo 95, skųsdamiesi medžiagos sudėtingumu ir dideliu mokymo intensyvumu.

Na ką gi, išmokysime mūsų draugus padoriai eksploatuoti 6-os kartos laivų navigacinę įrangą... Kas ten pas mus? Išskleidęs modelių sąrašą, suradau Su-916M6 ir, spagtelėjęs ekrane, įvedžiau discipliną į mokymo sistemą. Tai reiškia, kad po 5-6 min. mokomasis auditorijos modulis pavers ją virtualia šiuolaikinio 6-os kartos žvaigždėlėkio kabina, kurioje visą semestrą mokysiu klausytojus kosminės navigacijos gudrybių.

„Šešetukais“ aš, aišku, neskraidžiau. Tačiau 22 metai, atiduoti kariniam kosmoso laivynui, plius mokslo laipsnis leido man teisę manyti, kad klausytojai Akademiją paliks parengtais specialistais. Bent jau mano disciplinoje...

Rugsėjis iškrito kaip reta šaltas ir lietingas. Temperatūra nekilo virš 30o, o naktimis nukrisdavo iki 23o, kaip žiemą. Atrodo, kad globali klimato tarnyba vis tik įsigudrino.

Užsiėmimai vyko jau antra savaitė. Sudanitiečiai man patiko – tylūs, kuklūs, baltais aptemptais kombinezonais, atidengtais paliekančių neuždengtais tik galvas ir rankų plaštakas. Ypač nustebino ir, neslėpsiu, pradžiugino, kad tarp klausytojų buvo mergina. Ji turėjo trumpai kirptus garbanotus plaukus, jos vardas buvo Lio. Tiesą sakant, ji turėjo kitą, praktiškai mums neištariamą vardą. Todėl bendravimui su žemiečiais sudanitiečiai susigalvodavo daugiau ar mažiau ištariamus vardus.

Sudanitiečiai vyrai plaukus skutosi ir, atrodo, plaukų skutimas jiems buvo viena iš kasdieninių ceremonijų. Aš nenustebčiau, jei jo metu jie giedotų apeigines giesmes.

Vyresniojo laipsniu – atrodo, jis verčiamas kaip „pirmasis kovinis leitenantas“ - buvo vardu Muras. Jis buvo keliais centimetrais aukštesni už savo draugužius ir po kombinezonu buvo neblogai pastebimas iškilus pilvukas. Gali būti, kad būtent antropometriniai duomenys buvo pagrindu, kad buvo paskirtas vyresniuoju grupėje. Derinyje su pilvuku ir storais žandais jo vardas man kėlė įdomias asociacijas su katinu.

Kiti du, kaip beje ir Lio, vadinosi „jaunesniaisiais koviniais leitenantais“. Jų vardai buvo Tajus ir Bazis. Tajus atrodė karščiausiai laikėsi sudanitiečių etiketo tradicijų ir ritualų. Manau, kad grupėjo jo pareigos buvo kontrolieriaus-prižiūrėtojo, kažkokiu panašiu į ideologinį darbuotoją. Kaip juos vadino senais laikais?.. Neprisimenu.

Bazis buvo tyliausias ir nelinksmiausiu. Gal kokios jo kilmės ar išsilavinimo ypatybės neleido jam būti pernelyg linksmu grupėje.

Atvirai kalbant, visa dabartinė grupė nuo pirmos dienos man atrodė mažiau reiškianti emocijas ir net – liūdnesne lyginant su ... ankstesne. O tiksliau, tai pastebėjau, kad nuslėptas liūdesys kitaplanečių studentų akyse pasirodė ne pirmą, o antrą užsiėmimų dieną, kai baigiau įžanginę medžiagą ir perėjau prie laivo navigacinės aparatūros aiškinimo.

Apmąstydamas keistą mano globotinių nuomonės pasikeitimą, kėliau įvairias prielaidas: nostalgija, sunkumai su kalba, o reiškia, ir medžiagos įsisavinimu; per šaltas Maskvos oras ir pagaliau – ir nemaloniausia – jų nepasitenkinimas manimi kaip dėstytoju.

Uždavinėdamas nukreipiančius klausimus ir nepastebimai skatindamas vaikinus atvirumui, bandžiau prisikasti prie priežasties ir pagal galimybes padėti jiems.

Nostalgiją nubraukiau beveik iškart, kai net neemocingas Bazis su užsidegimu man papasakojo, kokį pasididžiavimą jų širdyje sukelia mintis, kad jie gyvena ir mokosi didžiojoje Žemės planetoje; ne kur kitur, o Pasaulio sostinėje.

- O taip, Mokytojau! Mes labai mylim Sudanitą - didžių valdovų ir šaunių tradicijų tėvynę! – jsi kalbėjo į lubas pakėlęs akis. – Visa širdimi trokštam greičiau grįžti į tėvynę, kad garbingai tarnautumėm mūsų didingajai visuomenei! – Aš pastebėjau, kad tą akimirką susižavėjęs Bazio žvilgsnis akimirksniu priblėso. – Bet mes taip pat be galo laimingi, kad mokomės didžiojoje Žemės planetoje pas tokį didį ir garbingą Mokytoją, kokiu yra antrojo rango kapitonas docentas Judžinas Milnas! – savo ditirambų pabaigoje Bazis žemai nusilenkė.

Pastaba apie „didį ir garbingą Mokytoją“ tuo pačiu išsklaidė abejones dėl mano personos. Vis tik, atsižvelgdamas į bendrą iškilmingai patetišką toną, galutinai problemos neuždarė.

Į mano klausimą, ar jiems nešalta Maskvoje, Muras už visus atsakė, kad net ledinis speigas prie +15o šilumos negalėtų panaikinti jų džiugesio nuo buvimo šauniame mieste ir mokymosi pas didžiausią visų laikų ir tautų meistrą. - Tuo labiau, jis nepamiršo pridurti, kad šildytuvai jų kambariuose veikia be sutrikimų.

Užsiėmimai vyko savo eiga net truputį lenkiant grafiką. Sudanitiečiai rodė nepaprastą supratingumą ir nuostabią atmintį. Vos spėjau atsakinėti į papildomus klausimus, kurie, reikia pripažinti, kartais mane stūmė į aklavietę teorinės medžiagos supratimo gilumu. Praktiniuose užsiėmimuose jie greitai atlikdavo visus reikalingus testus, užsimerkę valdydami sudėtingiausią 6- os kartos laivo aparatūrą. O ir trapi ir švelni Lio niekuo neatsiliko nuo savo draugų, net avarinių situacijų imitacijose, reikalavusiose geros reakcijos ir fizinės jėgos. Bendrai imant, aš negalėjau atsidžiaugti savo studentais, tiek nusiminęs, kad mūsiškiai, Žemės, klausytojai niekaip neprilygo šiems keturiems tamsiaodžiams nežemiečiams.

Tuo tarpu sudanitiečių nuotaika ne tik negerėjo, bet net blogėjo. Likdami tokiais pat nuovokiais ir, be abejo, mandagiais, jie beveik nesišypsojo ir nepasidavė mano linksmoms „provokacijoms“. Aš net buvau priverstas kreiptis pagalbos pas dekaną. Jis įdėmiai mane išklausė ir skėstelėjo rankomis:
- Kitaplanečiai... Svetima siela – prieblanda...

Atėjo egzamino diena. Netikėtai iš po debesų dirstelėjusi lapkričio saulė linksmais zuikučiais žaidė poliruotais navigacinės aparatūros panelėmis. Net kondicionieriai persijungė į silpno šildymo režimą, pajutę vėlyvą „bobų vasarą“. Pagal į centrinį serverį įvestą tvarkaraštį, mano auditorija transformavosi egzamino laikymui.

Kai įėjau į klasę, studentai buvo savo vietose. Pažvelgęs į jų veidus, pašiurpau: pasmerkti mirties bausmei lyginant su jais atrodę būtų tarsi juokdariais. Nekreipdamas dėmesio į tokį akivaizdų globotinių moralinės būsenos pablogėjimą, ramiai sėdau prie egzaminatoriaus terminalo. Atpažinusi mano buvimą, sistema paprašė leidimo egzamino pradžiai; ir aš patvirtinau. Individualios užduotys buvo įkeltos į klausytojų terminalus. ship

- Ar viskas jums suprantama? Ar nenorite padaryti kokį nors pareiškimą? – uždaviau standartinį klausimą.

Man pasirodė, kad Lio akyse šmėkštelėjo abejonės šešėlis, tačiau Muras, kaip priklauso vyresniajam, žvaliai atsakė už visus:
- Mums viskas suprantama, Mokytojau. Neturim pareiškimų. Leiskite pradėti bandymus?

Linktelėjau it įjungiau taimerį. Sudinatiečiai palinko prie ekranų.

Atsistojau ir nuėjau prie lango. Praeidamas pro Lio pultą, aš staiga pastebėjau... ne, ne pastebėjau, o greičiau kažkuriuo šeštu jausmu pajutau jos jaudulį. Tai nebuvo studento jaudulys, laikančio sunkų egzaminą, - buvau tikras, kad ji lengvai galėjo susitvarkyti su bet kuria užduotimi. Tai buvo baimė.

Pastovėjęs prie lango kelias minutes, grįžau į savo vietą ir sustingau iš nuostabos: atsakymai į egzamino klausimus buvo mano terminale. Nuo egzamino pradžios praėjo vos 6 min. Sudribau į krėslą. Sudanitiečiai pagarbiai žvelgė į mane, nei žodžiu, nei žvilgsniu neišreikšdami savo nekantrumo. Paskubomis permetęs akimis aš beveik neabejojau – pateikiau įvertinimus. Po 100 balų. Kiekvienam. Manyje buvo toks jausmas, tarsi jiems pasirašau mirties nuosprendį. Jei būčiau žinojęs, kaip arti tiesos esu. Liko paspausti mygtuką ir įvesti įvertinimus į sistemą. Tačiau kažkodėl to nepadariau...

- Ką gi, mielieji, - pradėjau baigiamąją kalbą, - sveikinu sėkmingai išstudijavus karinio kosminio laivo, 6-osios kartos... – ir užsičiaupiau, netikėtai pajutęs, kad į mano sielą įsibrovė abejonė. Nuleidęs akis į terminalą, surinkau grupės kodą. Sistema paslaugiau pateikė į ekraną: „Grupė PI-2, Sudenito planeta, 4 klausytojai. Paruošimo laikas – 3 mėn. Nagrinėjamos technikos tipas – karinis pilotuojamas laivas...

Man akyse nuplaukė žali ratilai.

- Tu senas... – sušnabždėjau, suvokdamas visko,kas vyksta baisumą. Tiksliau, to, kas nutiko.

Aš viską supratau. Prieš semestro pradžią aš suklydau įvesdamas duomenis ir suderinau auditoriją žvaigždėlėkiui SU-916M6 – nuostabaus, super-šiuolaikinio žvaigždėlėkio, kurio navigacinė sistema iš esmės skyrėsi nuo MIG-925M6. Laivo, kurį šiais metais nusipirko Sudanito saugumo ministerija. Laivai, kurio sistemas studijavo būsimieji Sudanito inžinieriai, visas, ... išskyrus navigacinę aparatūrą – svarbiausią dalį.

Tris mėnesius!

Pakėliau akis į studentus. Jie sėdėjo ankstesnėmis pozomis, tačiau jų veide kaip ir anksčiau buvo sustingęs liūdesys. - Ponai, - sušnabždėjau, kovodamas su spazmais gerklėje, - kokį laivą šiuos tris mėnesius studijavote mūsų Akademijoje? – Atrodė, kad žodžiai sklido kažkur iš šalies.

Muras atsistojo, nusilenkė, ir kaip visada mandagiai atsakė:
- Karinį kosminį 6-os kartos laivą MIG-925M6, Mokytojas.
- O navigacinę įrangą? – paklausiau, jausdamas, kaip sukasi galva.
- Jums išmintingai vadovaujant, Mokytojau, mes studijavome karinio kosminio laivo SU-916M6 navigacinę įrangą, - ir jis vėl mandagiai nusilenkė.

„Jums išmintingai vadovaujant, Mokytojau“, - pirmąkart šie žodžiai nuskambėjo kaip patyčia. Pažvelgiau Murui į akis, bandydamas jose įžvelgti nors trupinėlį sarkazmo. Ne, pirmojo kovinio leitenanto žvilgsnis buvo, kaip ir anksčiau, tyras ir nuoširdus.
- Jūs žinojote tai... Apie tai, kad jums pateikiau ne tą medžiagą?
- Taip, Mokytojau, - nusilenkė Muras.
- Tada kodėl... kodėl nepasakėte man?!

Šįkart Muro ir jo akių akyse pasimatė tikras siaubas. Baimė pasirodyti nepagarbiam Mokytojui iš didžiosios planetos. Baimė peržengti tūkstantmetes savo tautos tradicijas, verčiančias būti nepaprastai mandagiems.

- Ką jūs, Mokytojau! – suvirpo Muras. – Kaip mes galėjome?!..
- Kaip mes galėjome? – pratrūkau nesugebėdamas susivaldyti. – Taip, jūs negalėjote… negalėjote pasirodyti nemandagiais! Negalėjote nei akimirkai užsiminti, kad jūsų didysis Mokytojas padarė klaidą. Jis gi – pusdievis! O aš ne pusdievis, aš paprastas žmogus, kuriam, velniai mane griebtų, būdinga klysti! O ši idiotiška sistema... – kumščiu trinktelėjau per terminalą, - blokuoja patarinėjimų modulį, kai tik jai pateiki magiškus žodžius „mokslų daktaras“ ar „docentas“!

Aš nutilau, atsikvėpdamas. Sudanitiečiai klausėsi bijodami net krustelti.

- O jūs pagalvojote, brangieji? – jau ramiau tariau. – Pagalvojote, ką statote ant kortos? Savo karjerą! Jums dabar sistema neišduos diplomo; ir jums teks arba likti be išsilavinimo, arba vėl iš naujo mokytis.
- Nesijaudinkite, Mokytojau, - ramiai ištarė Muras, - mums neteks iš naujo mokytis.
- Ką tai reiškia? – paklausiau.

Šįkart atsistojo Tajus. Jis nusilenkė man, paklausdamas leidimo kalbėti, ir pasakė:
- Pagal mūsų įstatymus, Mokytojau, kosminių pajėgų karininkai, negavę diplomo po apmokymų, praeina perprofiliavimo procedūrą. – Ir jis vėl nusilenkė.
- Kaip ji atliekama?
- Mums visiškai ištrina atmintį, nes karininkas negali žinoti valstybinių paslapčių, o tada išsiunčia valdyti robotus urano kasyklose, Mokytojau.
- Bet juk tai garantuota mirtis! – sušukai. – Kaip žiauru!
- Ne, ne, - pakratė galvą Tajus, bijodamas įpykinti Mokytoją. – Ten galima išgyventi du, o kartais ir tris metus... Mokytojau.
- Lio, negi tai ir tave liečia? – išsigandęs pažvelgiau į merginą.
- Taip, Mokytojau, - atsakė ji, atsistodama ir nusilenkdama.

Aš nutilau, nežinodamas kaip reaguoti. Tada nusibraukiau prakaitą nuo kaktos ir paklausiau:
- Tad kodėl jūs tylėjote?
- Jūs – mūsų Mokytojas, - atsakė Muras.

Aš sutelkiau mintis:
- Taigi, taip! Pranešiu apie nutikimą Akademijos vadovybei. Ji susisieks su pasiuntinybe ir Sudanito karo atašė. Viskas bus išspręsta.
- O ne, nereikia rūpintis, Mokytojau, - pasakė Tajus. – Jau nieko negalima pakeisti.
- Tačiau tai mano klaida. Mano!
- Tai neturi reikšmės.
- Tačiau turi būti kokia nors išeitis?! Pavyzdžiui, liga! – pasigriebiau tą mintį kaip skęstantis šiaudą. – Galite susirgti ir neįsisavinti medžiagos? Jums privalo suteikti papildomą laiką! Mes išstudijuosim jūsų laivo įrangą per vieną mėnesį, jūs gi sumanūs vaikinai!
- Ne, jei mes susirgsime – tai bus mūsų kaltė, - atsakė Tajus.

Negalėdamas sulaikyti emocijų, pribėgau prie jų ir užrikau:
- Tai idiotizmas! Jūs ramiai einate mirti!

Nevalingai mostelėjau ranka ir sunki astronavigacinio blogo panelė, nuslydusi nuo lentynos, nukrito ant greta stovėjusio Tajaus kojos. Pasigirdo trakštelėjimas. Tajus šūktelėjo, tačiau iškart susiėmė: rankomis sugriebęs stalą, sustingo stovėdamas ant vienos kojos.

- Tajau! – aiktelėjau. – Kas tai? Atleiskite man!...

Ir užsikirtau, nes nustebęs pamačiau, kaip juoduose sudanitiniečių veiduose pasirodė laimingos šypsenos. Muras uždėjo ranką Tajui ant peties ir ištarė:
- Aš taip džiaugiuosi už tave, drauguži...

Lio skruostais nutekėjo ašaros.

Nieko nesuprasdamas klestelėjau į krėslą ir surikau:
- Ar kas nors man ką nors paaiškins?!
- Taip, Mokytojau, - susigriebė Muras. – Jūs leidote sau traumuoti mūsų draugą. Akivaizdu, tame buvo kažkokia prasmė, prieinama tik didiesiems Mokytojams. Tačiau mokymai oficialiai dar nebaigti, nes dar mums nesurašėte įvertinimų. O tai reiškia, kad Tajui dabar bus skirta du mėnesiai prarasto laiko kompensavimui. Jis... – Muras, dusdamas iš jaudulio ir džiaugsmo dėl draugo, - jis galės išstudijuoti reikiamą aparatūrą ir gauti diplomą!
- O jūs? – paklausiau netekdamas balso. – Kas bus su jumis?
- Mes vyksime į rūdynus, Mokytojau, - nuleido galvą Muras.

- Štai kaip?! – tarstelėjau, atsikeldamas ir į rankas imdamas sunkų bloką...

Papildomi skaitiniai:
Julija Zonis. Megido
B. Rudenko. Nugalėtojas
Dž. Blišas. Menki juokai
P. Michnenko. Užsitęsęs areštas
Anatolijus Šalinas. Futurija
Stanislavas Ivanovas. Ramanas
M. Jako. Protingumo testas
V. Nazarovas. Suprų sukilimas
Nilsas Nilsonas. Planeta pardavimui
N. Kaliničenko. Dramblio kaulo tiltas
Nikas Sredinas. Galvoti – reikia!
Valerijus Gvozdėjus. Žvaigždžių lopšys
Kalisto diena prilygsta metams Žemėje
Voldemaras Baalis. Eksperimentas
Ralph Robert Moore. Erdvė
Į žvaigždes – pas kitus protus
S. Lemas. Mokomasis skrydis
A. ir B. Strugackiai. Smėlio karštinė
J. Nikitinas. Kur gi teisingumas?
Janušas A. Zaidelis. Riba
Ar mąsto žmogus?
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė