Pasidalijimas skausmu

Skaidriame apsauginiame kokone 24 žmonės susirinko apraudoti mirštančios Žemės. Išsiplėtusi Saulė virš jų skleidė savo blyškią raudoną šviesą ant nykaus kraštovaizdžio.

Kvietimas būtų išsiuntinėtos visų išorinių kolonijų nariams, tačiau dauguma jų ignoravo arba nesuprato.

Apraudotojai atvyko iš daugelio įvairių pasaulių ir prisitaikė prie apgyvendintos aplinkos; nebuvo jokio bendro pagrindo, tol kol nesusitarė, esant progai, priimti klasikinę žmogišką formą: pusei vyrų, pusei moterų.

„Kokią rekviem pasirinksime“, vienas paklausė.

Buvo pasiūlyta daug variantų.
„Galime uždaryti žemę į kiautą, amžinai ją apsaugodami“.
„Bet pažiūrėkite, kas liko. Ar tai verta išsaugoti?“
„Galime pašokti. Galime sukurti multisensorinį ekraną ir kiekvienas mūsų sušokti atsisveikinimo šokį“.
„Galime įšvirkšti antimaterijos į plutą sukeldami baisų sprogimą ir vaizdo kopijas išsiuntinėti visoms išorinėms kolonijoms kaip paminklą“.
„Tačiau toks veiksmas gali būti klaidingai suprastas. Viena, leisti Žemei mirti; kita – patiems ją nužudyti“.
„Galime patys nusižudyti, vienas paskui kitą, kiekvienas savo pasirinktu estetiniu būdu – taip simbolizuodami Žemės mirtį“.
„Tačiau čia atėjome ne užbaigti savo gyvenimo, o tik išreikšti pagarbą planetai, pagimdžiusiai mūsų protėvius“.

Jie siūlė vėl ir vėl, bet negalėjo susitarti, kol vienas jų, nusprendęs pasivadinti Hileila, pasakė: „Mes nukrypome į šalį. Žemė svarbi mums ne kaip materijos gniūžtė, o kaip žmonės, kadaise ją vadinę savo namais. Turime duomenų bazę visų, gimusių ir mirusių planetoje nuo registracijos pradžios, sąrašą. Siūlau pranerti per laiką ir surasti kiekvieną jų ir parodyti meilę jiems“.
„Visus?“
„Kaip gali būti tik daliai? Kaip galime nuspręsti, kuris vertesnis už kitą?“
„Ar jūs kalbate apie seksą su jais?“
„Su kai kuriais, taip. Tačiau daugelis mirė nesubrendę, o daugelis kitų seksą pakeitė kitomis lygiavertėmis veiklomis“.
„Kai kurie pasiūlė ritualines savižudybes. Kodėl neturėtume likti gyvi ir pagerbti tokiu būdu? Pamąstykite apie svarbą to, ką siekiame įamžinti. Rekviem privalo būti vertas to“.

Galiausiai jie sutarė išbandyti Hileilos planą ir vėl susirinkti po tam tikro laiko tarpą ir įvertinti eigą.

Taip jie pasiskirstė vardus duomenų bazėje pagal chronologiją ir geografines lokacijas ir iščiuožė atgal.

* * *

Verakristalė, kuriai buvo duotas ankstyvųjų tūkstantmečių laikotarpio Šiaurės Amerika, atsitiktinai pasirinko pirmąjį asmenį. Jo vardas buvo Samuelis Kantoras. Jis buvo gimęs 1926 m., užaugęs Didžiosios depresijos laikais, kariavęs Antrajame pasauliniame kare (ir nuo tada, kaip rodo medicininiai įrašai, kentėjo nuo nakties košmarų, nes persmeigė vokietį durtuvu), vedęs ir užauginęs keturis vaikus, miręs 1980-ais. Pasidalijimas skausmu

Verakristalė surengė kontaktą su juo 1971-ais, praėjus 3 m. po jo žmonos mirties. Jo vaikai buvo užaugę ir išvykę, ir jisai gyveno vienas mažame butelyje.

Jai nebuvo sunku jį sugundyti, nors ji nebuvo ypač tikra dėl to, ką daro, o jis buvo nepatiklus dėl to, ką ji darė. Jie vaikščiojo, jie kalbėjosi, jis pasikvietė ją į namus. Neužtruko, kol jie atsidūrė lovoje.

„Pasaulis glumina mane“, pasakė jis. „ Buvau pernelyg pasitikintis, kai reikėjo išlaikyti šeimą ir viskas ėjosi sklandžiai. Dabar nieko nesuprantu“. Tada vėliau, kai jie jau užsiėmė meile, jis paklausė: „Kodėl tu darai tai? Kodėl?“

Ji atsakė: „Kadangi tave myliu!“.

Ir kai jis priėmė jos meilę, atsikratė vienišumo, nusivylimo ir baimės, emocinė banga buvo tokia stipri, kad ji akimirksniu liovėsi kvėpavusi ir pasijuto kaip susigniaužia jos ranka ir ima tvinkčioti širdis. Ji prigludo prie jo ir apsiverkė, ir mąstė pati sau: Tai žeidžia, ach, tai žeidžia; aš nežinau, tai turėjo žeisti kaip šitai...

„Myliu tave... Myliu tave...“, ir kartojo vėl ir vėl.

Ji žinojo, kad laikas užsivers ir ištrins šį epizodą, jos praleistą su juo; tai buvo būdas išlaikyti istorijos tęstinumą. Tačiau ji tikėjosi, kad kažkaip jo likęs gyvenimas bus šviesesnis tuo, ką jie pasidalino.

Tikriausiai ne visada bus kaip šiuo atveju, ji tikėjosi. Greičiausiai kitąkart bus lengviau.

Tačiau nebuvo.

* * *

Morflandas atsidūrė 1994-ųjų Ruandoje, skindamasis kelią raudonu keliu per kūnus – nušautus, sprogimų nutrauktomis galūnėmis, sukapotus mečetėmis: kai kurie be galvų, kai kurie neatpažįstamai sudarkyti.

Jis išgirdo niurzgėjimą. Už purvo ir šiaudų krūvos jis rado mažą berniuką, liesą tarsi smilga, išsipūtusiu pilvu. Morflandas prisėdo ant purvinos žemės ir paėmė berniuką ant rankų ir pakėlė. Berniukas į jį pažvelgė iš siaubo išsiplėtusiomis akimis, tada visa jėga priglaudė veidą prie Morflando krūtinės. Morflandas norėjo ką nors jam pasakyti, padrąsinti, kad viskas gerai ir jam nereikia jo bijoti, tačiau jis buvo taip sujaudintas berniuko širdies plakimo iš baimės, kad negalėjo žodžio ištarti.

Netrukus berniukas mirė ant jo rankų.

Atrodo, kad buvo begalė vaikų įvairiais laikais ir įvairiose vietose, kurie buvo pakliuvę į karo ar nelaimių lauką, ar kentė skurdą. Jie tenorėjo turėti atramą, žinoti, kad kažkas užtaria juos. Tad jis galėjo palaikyti juos, kol jų neviltis, vienišumas ir baimė išsisklaido virpesiais, kai jie randasi jo rankose.

* * *

Šelada lėtai ėjo pro vaikiškų lovelių eiles, kur gulėjo mirštanti moteris balta medvilnine suknia. Sienų tinkas buvo nušveistas iki baltumo; cementinės grindys be purvo dėmelės; balkiai po skardiniu stogu be voratinklių. Tylą tetrikdė tik jos sandalu apautos kojos šiurenimas, tylus ventiliatoriaus barkštelėjimas virš galvos, atsitiktinis nusikosėjimas, gergždžiantis garsas bandant kvėpuoti. Ateisiu tam anksčiau, ji pagalvojo.

Vieniša mažo kambarėlio gale baltai apsirengusi moteris priklaupė, jos raukšlėtos rankos sukibo, akys užsimerkė, lūpos judėjo. Prieš ją ant sienos kabojo mėlynai vilkinčios moters laikančios vaiką portretas; abu paslaptingai šypsojosi, apie jų galvas sklido auksinis nimbas.

Staiga moteris pakėlė galvą, atsimerkė, pasisuko.

Šelada pagalvojo, kad ji nenori nei sekso, nei palaikymo.

„Kas tu?“, paklausė moteris.

„Atėjau iš anapus“, atsakė Šelada. „Kad pamilčiau tave“.

Moters išraiška pasikeitė iš susirūpinimo į nuostabą ir nusiraminimą. Šelada prisiartino ir dešinės rankos pirštais palietė moters antakį. Moters emocinis atsipalaidavimas privertė Šeladą nualpti.

* * *

Sutartu laiku minėtieji 24-I vėl susirinko.

„Negaliu toliau to tęsti. Nesvarbu, ką mylėčiau, visad tas pat. Tai per daug žeidžia. O tada jie užmiršta“.
„Tai nepakenčiama!“
„Tai neleistina!“
„Tai beprasmiška! Jei jie prisimintų, būtų kas kita.“

Kurį laiką buvo tylu, tik saulė skleidė rausvą šviesą virš tuščio pasaulio. Tada Hileila tarė: „Aš žinau, kad jie neprisimis mūsų, tačiau tikiu, kad jie prisimins mūsų meilę“.

17-a jų atsiskyrė iš grįžo į išorines kolonijas. Jiems pasišalinus, Hileila pasakė: „Su tiek mažai likusių, mes niekad neužbaigsime darbo. Tačiau aš daugiau tuo nesirūpinu. Mūsų protėviams mūsų reikia labiau nei kada nors pagalvojai, kad jiems reiktų. Lyginant su jais mes esam nemirtingi; aš panaudosiu šią dovaną. Aš tęsiu mylėti juos kol išseks mano energija ir suirs substratas“.

Likę 7-i su ja sutiko. Tad jie vėl nunėrė į praeitį, šįkart be vilties kada nors grįžti į savo įprastą gyvenimą.

* * *

Nuo tų ankstyvųjų tūkstantmečių jie kėlėsi per žmonijos istoriją: per branduolinio karo metus, žmonijos sunykimą ir atsikūrimą, per pirmųjų kontaktų ir tarpžvaigždinių skrydžių laikus, per kovas su nežemiečiais, per kelionių laike atradimą, palaipsnį Žemės palikimą išvykstant į kitus pasaulius.

Kiekvienas istorijos laikmetis buvo savitas, tačiau reakcija į jų meilę niekad nesikeitė.

Bet tada atėjo diena, toli ateityje, kai bet kuri žmogiška būtybė duomenų bazėje buvo surasta ir pamilta. Ir jie vėl susirinko kartu, skaidriame apsauginiame gaubti tuščioje Žemėje. Rubininė saulė plėtėsi toliau ir beveik prarijo Merkurijų.

Jų protėvių širdys buvo pripildytos meilės. O kraujas tebebuvo raudonas...

Jie pažvelgė vieni į kitus ir pamatė, kad kiekvieną yra apėmęs skausmas, skausmas, turėtas praeityje, tačiau užmirštas.

Jie negalėjo nieko kita daryti, tik mylėti vienas kitą; ir dalintis meile. Kitaip jis būtų juos įveikęs.

Tada jie išvyko, kad dalintųsi meile ir skausmu išorinėse kolonijose.

Nė vieno jų nebuvo čia, kai Saulė prarijo Žemę, o tada susitraukė į mažytę baltąją nykštukę.

 
 
 

Fantastikos skyrius
Kasijus
Robotų iškilimas
D. Butkienė. Dalia
S. Lemas. Gera pyla
Prekiautojai skausmu
Polas Ešas. Kontaktas
Janušas A. Zaidelis. Riba
Andrejus Anisimovas. Arka
P. Adams. Senamadiška muzika
Walter Benjamin. Telefonas
Robertas Silverbergas. Musės
V.Nazarovas. Suprų sukilimas
Ž.P. Sartras. Fantastika kaip kalba
Lukas Vangelis. Iki ir po sapno
Prekiautojai skausmu
Ateivių civilizacijos
R. Moore. Erdvė
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė
Vartiklis
K.S.N.