Andrejus Anisimovas. Arka  

Apie autorių  >>>>>

„Tuomet Nojus su savo sūnumis, savo žmona ir savo sūnų žmonomis įėjo į arką išsigelbėti nuo tvano vandenų. Iš švariųjų gyvulių ir gyvulių, kurie yra nešvarūs, paukščių ir visų žemės roplių, po du, patinas ir patelė, įėjo į arką drauge su Nojumi, kaip dievas buvo Nojui įsakęs“,   Pr 7:7-9

- Duobė? – Ana Kolbė nustebusi kilstelėjo antakius. – Nė karto negirdėjau, kad kosmose būtų duobių. Kosmosas – tai vakuumas. Argi vakuume gali būti duobių?
- Duobės, erdvėlaikio depresijos, kosminiai malstrymai, zonos su anomaliomis charakteristikomis... – Liamševas bakstelėjo tirtuku į vieną iš blokų, pažiūrėjo, kas įvyko, ir perėjo prie kito. – Vadinkite tai, kaip norite. Skylė erdvėje – štai kas tai.
- Nė karto negirdėjau apie skyles erdvėje, - pareiškė Kolbė.
- Daug apie ką negirdėjai, - patikino ją Liamševas. Patikrinęs paskutinį bloką, jis uždarė dureles ir sunkiai pavargęs atsistojo. Sprendžiant iš tirtuko parodymų, periferiniai įrenginiai veikė puikiai, taigi, defektas buvo pačiame Procesoriuje. Bauginantis diagnozė gavo dar vieną patvirtinimą.
- Na, ką? – tuliai paklausė jo darbą stebėjęs Faulhaberis.

Lamšiavas pažvelgė į ornitologą:
- Blogai. Nesu dirbtinio intelekto specialistu, tačiau akivaizdūs visi degradacijos požymiai. Procesorius gyvena paskutines valandas. Tad norim to ar ne – teks leistis. Kol konteineris dar valdomas.
- O jei Procesorius atsisakys galutinai?
- Tada, skaityt, žuvom. Jis valdo viską – nuo regeneratorių iki variklių. Aukštesniosios veiklos funkcionavimas jame pažeistas, tačiau pagrindinės funkcijos dar laikosi. Jei atsisakys ir jos, mes atsidursime šios milžiniškos geležinės dėžės viduje tarsi sliekai stiklainyje. Jis taps mūsų skriejančiu karstu. Patikėkit, mes tada iš jo neištrūksime. Kuo greičiau nutupdysime konteinerį – tuo daugiau šansų turėsime...
- O sugebėsite jį nutupdyti?
- Pusiau automatiniu režimu. Sunku, bet įmanoma. Rankiniu... – Liamcevas susimėtė minutėlei, įsivaizdavęs puskilometrinį griozdą, besileidžiantį ant ugninio stulpo, - tokį stabilų daiktą, kaip ant buko galo stovintį pieštuką. – laibai sunku, bet galima. Svarbiausia, kad veiktų varikliai. O tai vėl priklauso nuo Procesoriaus. Todėl ir reikia skubėti. Jei per artimiausias valandas nenusileisime ant paviršiaus, vadinasi, nenusileisime niekada.

Faulhaberis pažvelgė į ekraną, kur lėtai slinko debesimis užklota planeta:
- Gerai, kad ji bent su deguonies turima atmosfera.
- Paguodžiantis pož...
- Dėl ko jis čia taip? – įsikišo Pirklas. – Aš apie Procesorių.
- Dėl „duobės“, matyt. Nežinau, kas ten jį kaip paveikė, tačiau kito paaiškinimo nematau.
- Duobė, duobė, - suirzusi mestelėjo Kolbė. Na, paaiškinkite, prašau, kas tai per daiktas ta duobė?

Liamševas peržvelgė stovinčius ankštame skyriuje žmones ir gūžtelėjo pečiais:
- Vieta, kur viskas vyksta ne taip. Kur erdvėje, o gal ir laike, kažkokia „anomalija“. Duobė, į save įtraukianti bet kurį į jos veikimo zoną patekusį kūną ir ....
- Ir?

Liamševas linktelėjo link ekrano:
- Ir išsviedžia į kažkokią kitą vietą.
- Tada tai jau ne duobė, - pastebėjo Inga Polonskė. – Tunelis. Požeminė perėja.
- Poerdvinė, - pataisė Liamševas. – Ir beje pačiu trumpiausiu keliu. – jis vėl linktelėjo į ekrano pusę. – Per kokį pusvalandį jus išsviedžia velniai žino kur. Aš įsitikinęs, kad šios planetos nėra jokia Planetų registre. Kitaip, čia būtų švyturiai...
- Nejaugi nieko?
- Visiškai, - jį užtikrino Liamševas. – Eteris tuščias. Be gamtiškų triukšmų, - nieko. Tai nežinomas mums pasaulis. Ir mes toli už ištyrinėtos srities.
- Siaubas! - sutrūkčiojo pečiais Kolbė.
- Kiek toli? – pasidomėjo Pirklas. – Galima nustatyti? Nors apytiksliai.

Liamševas papurtė galvą:
- Jau bandžiau. Autonavigatorius neveikia. Tai irgi dalis Procesoriaus funkcijų ir ji „neatsiliepia“. Tad čia nieko nepavyksta pasiekti. O padėties paskaičiavimui, kuris vadinasi „iš lubų“, tiesiog neturime laiko.
- O siųstuvas? – priminė meteorologas Tahakasi. – Ar negali pakviesti pagalbos?
- Norint užtikrinti pranešimų siuntimą super-dideliais atstumais, reikia žinoti, kur randiesi pats ir kur tavo atžvilgiu yra artimiausias forpostas. Spindulys labai siauras ir mažiausias netikslumas lems, kad bus prašauta daug šviesmečių pro šalį. Be to, spindulio nukreipimo sistema taip pat valdoma Procesoriaus...
- Taigi, viltis tik mumyse pačiuose, - apibendrino Pirklas.
- Deja, taip ir yra.
- O krovinys? – staiga susigrizbo paršina. – Kas bus kroviniui? Cosmic Ark

Liamševas susimąstė:
- N-taip, krovinys...

Krovinys!

Visos pusantro tūkstančio triumo sekcijų buvo užpildytos kroviniu, kurio didesnė dalis – pačiu keisčiausiu kroviniu, kokį tik teko gabenti konteineriams. Jei smalsiam žmogui būtų užtekę apžiūrėti tas pusantro tūkstančio sekcijų, jis jose būtų aptikęs pilną gimtosios senutės Žemės ekologinį spektrą. Visų klimato zonų, visų žemynų ir landšaftų atstovai gulėjo dabar sekcijose anabiozinėje būklėje, kantriai laukdami ilgos kelionės pabaigos,kad galiausiai taptų nesuskaičiuojamo kartų pradininkais naujame, dirbtiniame pasaulyje. Ir kiekvienas jų buvo dalimi to, kas vadinama projektu „Apgyvendinimas“.

Projektas buvo maštabinis. Visais santykiais: ir iškelto tikslo atžvilgiu, ir apimties atžvilgiu. Ar juokas: paversti gyva, apgyvendinta visą planetą. Pilnavertės biosferos sukūrimas, planetos mastelio savireguliuojančios ekosistemos buvo kolosaliu sunkumu ir sąnaudomis uždaviniu, tačiau žmonija, kuriai staiga atsirado galimybė pačiai tapti pasaulių kūrėja, ėmėsi to reikalo su neįtikėtinu entuziazmu, nesiskaitydama su jokiomis išlaidomis.

Elvyra – vienintelė tolimos bevardės žvaigždės vienintelė planeta tam tiko kuo geriausiai. Visiškai nuoga, be jokių gyvybės formų, sterili tarsi medicininis instrumentas, ji, vis tik, turėjo visus šansus tapti nuostabiu žydinčiu rojumi. Deguonies turinčios atmosferos ir vandens buvimas o taip pat komfortiškos klimato sąlygos darė ją pirmąja kandidate terareformavimui. Vienu žodžiu, ideali „dirva“, kuri tik laukė, kad prie jos prisiliestų rankos.

Puolimas prasidėjo, kaip ir pridera, detalia žvalgyba ir planavimu, kuriuos sekė pirmasis aktyvios projekto stadijos etapas, užėmęs beveik šimtmetį. Pagrindine šios stadijos užduotimi buvo sąlygų gyvūnijos egzistavimui sukūrimas, t.y, augmenijos dangos, miškų ir vandenų augmenijos. Kai apželdintą planetą pripažino tinkama kitam etapui, iš Žemės išsiuntė transportą su pagrindiniu „implantu“.

Jų skrydis visai pagrįstai galima pavadinti epochiniu, kosmoso įsisavinimo naujos eros pradžia, tačiau grynai techniniu požiūriu jame nebuvo nieko neįprasta. Įprastas reisas, nieko nesiskiriantis nuo tūkstančių kitų, atliktų konteinerių trasa _Žemė-Elvyra. Per nepiltas 4 savaites jie privalėjo nuskrosti beveik 700 šviesmečių, o tada stabdyti Elvyros orbitoje ir pasiruošti iškrovimui. Niekas neabejojo, kad ir šįkart viskas vyks be ekscesų, suderintu keliu, tačiau keistas 17-os paros nutikimas sumaišė visas kortas.

Niekas nepranašavo artėjant kažką nelaukta, todėl tamsa, netikėtai užkritusi ant konteinerio, visiems buvo visišku netikėtumu. O jau ne mažesniu netikėtumu buvo, kai, grįžus į „normalią“ erdvę, tiesiai prieš nosį išniro nežinoma planeta, o Centrinis Procesorius ėmė pilti visokias nesąmones, pamažu prarasdamas dialogo galimybes. Galų gale, jis tiesiog liovėsi atsakinėti į užklausas, vis tik išlaikydamas tam tikrą veiklumą. Būtent tada, nustatęs, kad sutrikimas palietė Procesoriaus branduolį, Liamševas suprato, kad anojo valandos suskaičiuotos. Tai, ką jis kalbėjo apie Centrinį Procesorių, buvo tiesa, tačiau ne visa. Jis paprasčiausiai mirinėjo. Jo sąmonė, jau pusiau nuslopinta nežinomo „duobės“ poveikio, „tebebyrėjo“, pagrindiniai konteinerio smegenys virto marazmatiku, elektroniniu debilu. Silpnapročiu, galinčiu iškrėsti bet kokią, visai nelauktą pokštą. Ne tik baiminimasis, kad Procesorius išleis dvasią, kiek baimė dėl sutrikusio dirbtinio intelekto vertė Liamševą skubėti. Ir jei Procesoriaus gyvenimo valandas galima buvo suskaičiuoti ir jo „mirties“ laiką numatyti, kai kokį pokštą be jokio įspėjimo jis iškrės, nebuvo galima nuspėti.

- Krovinys... – pakartojo Liamševas. Jei triumuose būtų rūda ar kas nors panašaus, viskas būtų paprasčiau, tačiau kai krovinys gyvas... Dabar visas tas skaidantis zoologijos sodas buvo visai ne vietoje, o ką su juo daryti, Liamševas neturėjo nė mažiausio supratimo. Tačiau šią akimirką jam labiau rūpėjo asmeninis bei 7-ių mokslininkų, lemties valia patekusių į šį reisą, likimas.

- Krovinys... dėl jo nuspręsim vėliau, - pagaliau nusprendė Liamševas. – Dabar svarbiausia – sėkmingai nusileisti.

Jis klestelėjo į vienintelį skyriuje krėslą ir uždėjo rankas ant valdymo panelės:
- Įsitaisykite kaip kas galite, - mestelėjo likusiems. – Geriau sėskit ant grindų ir įsikibkite... Kratys...
- Ar tikras, kad tau pavyks, - drebančiu balsu pasidomėjo iki tol atkakliai tylėjusi Veinera, smulki moteris su didelėmis ir tokiomis išsigandusiomis akimis, kad buvo baisu į jas žiūrėti. – Ar tikrai...
- Ne, - sąžiningai atsakė Liamševas, apmirusia širdimi paleisdamas variklius. Ilgas kelias sekundes nieko nenutiko, o vėliau dideliam jo palengvėjimui panelėje nubėgo ištisa ženklų grandinėlė, rodanti sistemos pasirengimą. – Ne, nesu tikras, tačiau pasistengsiu, - užtikrino jis ir įsiurbė žvilgsniu į prieš jį plaukiančias begalines debesų virtines. Konteinerį krestelėjo ir jis ėmė siūbuoti.

Landscape - Dėmesio! Jungiu stabdymą.

Iš žemo, storai nukloto pilkais debesimis dangaus, išniro milžiniška stačiakampė plieninė kolona ir, griaudėdama varikliais, pakibo virš akmeningos aikštelės, remdamasi į ją 12-a ugninių čiurkšlių. Apatiniai koloso kampai išsiskleidė, išsivertė į išorę ir žemyn nutyso keturios susidvejinusios nusileidimo letenos. Lėtai ir atsargiai, tarsi besibaiminanti, kad gruntas neišlaikys jos svorio plieninis griozdas nusileido ant ugnies įkaitintų akmenų, ir vos pasviręs, apmirė, viršūne draskydamas skubiai plaukiančius niūrius debesis.

Aštuonios poros žmonių akių ėmė godžiai žvalgytis po apylinkes, bandydamos nustatyti, kur juos užnešė. Vieninteliai žiūronai, likę avariniame komplekte, ėjo iš rankų į rankas, ir kiekvienas, kas minutei ar dviem gaudavo juos, bandė pamatyti kuo daugiau, be sistemos vedžiodamas jais ten bei šen, iš bendro vaizdo išgriebdami tai tolimą, pilką nuo žemo apniukusio dangaus ežerą, tai viršūnėmis į debesis įsmigusius kalnus, tai slėnį su upe ir plačiais samanomis apaugusius plotus, tai ten bei šen augančius medžius, visai žemiškus medžius: klevai, ąžuolai ir juostomis besitęsiantys drėgnamėgių alksnių jaunuolynai. Virš ežero paviršiaus kažkas judėjo; ir turintis žiūronus iškart juos nukreipė į ten. Balti siauri kūnai, ilgi aštrūs sparnai. Žuvėdros, besisukančios virš mailiaus būriu. Biologinio aktyvumo detektoriai po vandeniu pastebėjo ir tą būrį, ir gausybę kitokios ir įvairiausios vandens gyvūnijos. Tik sausuma buvo tyli ir be judėjimo. Iš žalių lankų bei giraitėmis nusėtų lygumų neatsklido jokio impulso, liudijančio apie tai, kad toje vešlioje augmenijoje gyventų bent vienas, kad ir mažiausias gyvūnėlis. Sausuma, ją dengiantis žolių ir gėlių kilimas, medžių vainikai – visa buvo tuščia. Įsitikinę tuo neįtikėtinu faktu, žmonės nustebę susižvalgė, tačiau jau kitą minutę jų dėmesį prikaustė kitkas. Tai, ko baiminosi Liamševas, vis tik nutiko. Procesoriui vis tik įvyko „kvaištelėjimas“, tačiau koks! Tarsi baigiamasis vaidinamos dramos akordas, jis, paklusdamas kažkokiam neatsakingam impulsui, atsklidusiam iš jo gęstančios sąmonės gelmių, netikėtai aktyvino gyvūnų anabiozės nutraukimo programą.

Konteinerį užpildė triukšmas ir šurmulys. Stimuliuojantis spinduliavimas buvo atjungtas ir ilgais konteinerio koridoriais svaiginančioje šulinio gelmėje, sparčiai pilnėjančiais praėjimų segmentais, nuskubėjo ištisa mažųjų „gnomų“ armija. Pasklidę po triumų sektorius, jie atjunginėjo jau nereikalingus elektrodus, kuriais Centrinis Procesorius galėjo valdyti savo globotinių būsenas, po ko robokarai išnešdavo dar neatsibudusius gyvūnus į išorę, padėdami savo gyvąją naštą ant akmenų ir skubėdami naujos. Ilgoms valandoms konteinerio aplinka virto neregėto zoologijos sodo pasirodymu: niekad ir niekur dar nebuvo vienoje vietoje susirinkę toks skirtingų gyvūnų kiekis. Marga gyvoji masė lėtai „tekėjo“ žemyn, į lygumos sritis, o jų pakaitimui darbštūs mechaniniai robokarai išnešdavo vis naujus ir naujus gyvūnus, kol konteineryje neliko nieko... išskyrus žmones.

Jie išėjo iš konteinerio paskutinis. Prieš juos plytojo ir svetimas ir nepažįstamas, nors ir neįtikėtinai panašus į jų gimtosios planetos pasaulis. Su vienu, tiesa, „tačiau“. darydami pirmus, nedrąsius žingsnius jame, jie iškart atkreipė dėmesį į vieną aplinkybę. Į vandens gausą.

Vanduo ir gausūs jo požymiai buvo visur. Dirva tiesiog prisisunkusi jo; nesuskaičiuojami ežerai ir ežeriukai, upeliai ir tiesiog balos, liudijo apie tai, kad visai nesenai ši vietovė išgyveno tikrai katastrofinį užtvindymą. Net plynaukštėje, ant kurios nusileido konteineris, keli šimtai metrų virš didžiausio ežero, buvo likęs storas nuosėdų sluoksnis.

- Atrodo, kad pakliuvom į finalinį didžiojo Tvano etapą, - tuo atžvilgiu pastebėjo Faulhaberis.
- Panašu į tai, - sutiko Tahakasi.

Po savaitės po nusileidimo, tankus debesų sluoksnis ėmė plonėti ir pro properšas ėmė rodytis žydras dangus. Diena po dienos jų radosi vis daugiau, o debesų vis mažiau, kol virš galvos nebeliko nieko, išskyrus švarią žydrynę ir saulę.

Pirmąją giedrą naktį, pažvelgęs į dangų, Liamševas padarė atradimą, kuris nukrėtė tarsi žaibas. Nežinomos planetos žvaigždėtas dangus pasirodė besąs Žemės dangumi.

Fantastikos skyrius
Uras kitaip!
Bėgimas į kosmosą
Civilizacijos kaina
V. Zegalskis. Avarija
H. Lampo. Dievo gimimas
S. Lemas. Setauro medžioklė
Stanislavas Ivanovas. Ramanas
Konstantinas Čikunovas. Laikrodis
V. Gvozdėjus. Žvaigždžių lopšys
D. Bilenkinas. Protingumo išbandymas
Natalija Lebedeva. Sena ferma
Ch. Elisonas. Atbuline eiga: 480 sekundžių
Žozefas Anri Roni-Vyresnysis. Kataklizmas
Strugackiai. Pirmieji žmonės pirmajame plauste
A. Anisimovas. Mažas papildymas oficialiai istorijai
Voldemaras Baalis. Eksperimentas
V. Nazarovas. Suprų sukilimas
Ch. Šaichovas. Protėvių atmintis
Vladimiras Maryševas. Ekskursija
V. Gvozdėjus. Rasti kurmį
J. Glazkovas. Juodoji tyla
Išsigelbėjimo arkos
K.S.N.
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė
Vartiklis