Kasijus

Saulės spinduliai pamažu prasiskverbė pro medžius. Jos šiluma sruvo pro jų šakas. Ore čiulbėjo paukščiai, o lengvas vėjelis jų garsus išnešiojo visiems, kurie galėjo klausyti. Lauke dirbanti būtybė įsiklausė, kaip įsiklausė ir arklys vagoje. Jis buvo panaši į žmogaus dydžio katiną, vaikščiojantį dviem kojomis. Jis buvo apaugusi ilgu pilku kailiu, su nežymiais dryžiais ant galvos, nugaros ir uodegos. Tankūs karčiai buvo atbraukti nuo akių ir ausų; ir kaskadomis krito ant nugaros. Jis buvo raumeningas, kailis negalėjo paslėpti jo jėgos – prie plūgo jis atrodė esąs ne savo vietoje. Jo išvaizda buvo kaip žudiko.

Mersė atsibudo saulei tekant, saulės spinduliai pro langą krito jai ant veido. Ką tik nubudusi ji neatrodė ypatingai patraukli – kaip ir bet kuri moteris, pusvalandį nepraleidusi duše. Ji pasirąžė ir nusižiovavo, lėtai nuleisdama kojas ant šilto kilimo. Kojos automatiškai rado šlepetes. Senas gauruotas šuo pažvelgė iš savo guolio beveik tuščio kambario kampe. Mersė beveik nesirūpino daiktais ir jų turėjo tik patį minimumą. Plati lova stovėjo miegamojo viduryje, greta buvo tualetinis staliukas ir dvi spintelės. Kambarys atrodė, tarsi ji jį dalintųsi su vyriškiu, tačiau kitas šiltas kūnas lovoje tebuvo jos dukra Klitė.

Mersė nuėjo į vonią ir pažvelgė į veidrodį. Jos plaukai buvo vatos baltumo ir todėl ji atrodė gana neįprastai dėl stipriai įdegusios odos. Jos rankos ir kojos buvo stiprios dėl sunkaus darbo nedidelė fermoje, kurios savininke ji buvo. Jai buvo 23 m. ir jos veidas rodė, kad ji jauna, tačiau gilios mėlynos akys ją sendino. Ji šukomis perbėgo pusilgius plaukus ir greitai juos supynė. Tada nuo akių nusiplovė mieguistumą.

Tyliai apsirengė, nenorėdami prižadinti 5 m. amžiaus dukros. Ji šiandien turėjo eiti į miestą, todėl truputį pasipuošė – juodais džinsais, mėlyna palaidinuke ir mėgiamais batukais. Tada nuėjo į virtuvę ruošti pusryčių.

Būtybė lauke arba Kasijus, buvo alumbra, kačių šeimos humanoidas. Be gimtosios kalbos jis mokėjo ir anglų. Jo rasė ir žmonės nusprendė kolonizuoti šią planetą nepasakę vieni kitiems. Abi kolonijos varžėsi, ir alumbrai pralaimėjo. Žmonės jų nemėgo, tačiau buvo įkalinti čia ir negalėjo tikėtis pagalbos. Jis neapkentė žmonių, tačiau savo gentainių neapkentė dar labiau. Jie paliko kolonistus išgyvenimui arba mirčiai, ir Kasijui tai labai nepatiko.

Žmonės turėjo savų problemų, jų gimtasis pasaulis, kurį vadino Žeme, juos lygiai taip pat paliko čia. Jie atsiuntė vieną kolonistų laivą į tuščią, tačiau žalią planetą. Tie pirmieji turėjo paruošti dirvą kitiems, tačiau vėliau Žemė nusprendė į čia nesiųsti daugiau žmonių. Čia daugiausia buvo žemdirbiai ir kalnakasiai lenkė nugarą kaip tamsiaisiais amžiais.

Kepamo kumpio ir duonos kvapas pasiekė rožinės spalvos Kasijaus nosį. Vadinasi jos šeimininkė atsikėlė ir ruošia pusryčius. Urzgiančiu pilvu jis iškinkė arklį. Tada lėtai ir tyliai nuėjo link sodybos, kurią sudarė du pastatai.

Virtuvė buvo išdažyta šviesiai gelsva spalva ir turėjo daug langų. Mersė stovėjo prie viryklės ruošdama maistą, o skrebučiai kepė orkaitėje. Ant plytos kaito kavinukas, o greta buvo kepama kiaušinienė su kumpiu. Jis bambėjo po nosimi – tai buvo įprotis, kurio ji negalėjo atsikratyti.

Kasijus atėjo į virtuvę ir sustojo tarpdury. Jis ilgokai stebėjo Mersę. Jis žavėjosi jos stiprybe, jos siekiu išgyventi atšiaurioje svetimos planetos aplinkoje. Jos vienintelis trūkumas buvo tas, kad ji jam perdaug priminė Bianko, jo mylimąją. Tai ją jis dabar prisiminė, o greičiau jos ilgą gelsvą kasą.

Jei Kasijus buvo rainys, tai Bianko buvo kaip persų katė. Ji buvo kilmingo kraujo ir neprieinama tokiam vargšui kaip Kasijus – tačiau meilė gali viską. Jis garsiai atsiduso – tai buvo ne visiška tiesa. Jie pamilo viena kitą taip giliai, kad nusprendė pabėgti iš Alumbrijos tapdami kolonistais šioje dievo pamirštoje planetoje. Juos atsekė tik Serdžas, Bianko brolis. Susikovus žuvo Bianko, jų negimęs kūdikis ir Serdžas. Pats Kasijus buvo sunkiai sužeistas į petį. Tai priminė randas.

Mersė apsižvalgė ir nustebo, pamačiusi, kad Kasijus ją stebi, tačiau prisiminė, kad alimbrai daugiau katės nei žmonės. Ji nusišypsojo – jis buvo dailus katinas. Jis dėvėjo tik trumpas kelnes ir berankovę tuniką. Jo akys visada stebino Mersę; visų alumbrų akys buvo gintaro spalvos. Kasijus atiteko nuostabios žalios akys. Jos blykčiojo tarsi smaragdai, primindamos Mersei laikus, kuriuos beveik pamiršo. Jų žvilgsniams susidūrus, tarsi kažkas prabėgo tarp jų. Mersė visada buvo maloni Kasijui, bet kai buvo šis tas daugiau nei palankumas. Ji pajuto, kad jos veidas kaista ir širdis pradeda plakti greičiau. Ji vėl pasijuto tarsi mokinukė.

- Mamyte, - pašaukė Klitė nuo laiptų į svetainę; jie buvo netoli išorinių durų, tačiau nuo jų galėjai pažvelgti į virtuvę.

- Kas nutiko, Klite, - paklausė Mersė, grįždama prie maisto ruošimo ir traukdama sausainius iš orkaitės.

- Kada bus pusryčiai, - ji paklausė.

- Tuoj. Padenk stalą.

Klitė nulipo laiptais ir tylėdama ėmė ruošti stalą trims. Kasijus stebėjo mažylę, kaip ji gracingai tvarkosi. Jis niekada per daug netyrinėjo jos dukters. Ji atrodė truputį perdaug pasitikinti ir pernelyg grakšti, kaip 5 m. mergaitė. Praktiškai Klitė buvo motinos priešingybė. Mersė buvo tamsiaodė šviesiais plaukais, tuo tarpu Klitės oda buvo sniego baltumo ir plaukai tokio juodumo, kokių jis dar nematė. Jos akys buvo plačios ir gintaro spalvos, tarsi šeri vynas. Kūnas buvo smulkus ir lepus ir, pasak Mersės, niekada nepasižymėjo stipria sveikata. Ji buvo grakšti, tačiau kažkas joje buvo kaip ne žmogaus. Lyg katės.

- Ar jos tėvas buvo juodaplaukis? – pasmalsavo Kasijus. Mersė sustingo vietoje dėdama maistą ant stalo.

- O taip, papasakok apie tėvelį, - pradėjo maldauti Klitė. Mersė susiraukė, bet sutiko. Ji toliau dėliojo maistą ant stalo.

- Taigi, mielas, tavo tėvo vardas buvo Porteris, - pradėjo Mersė.

- Porteris, - Klintė suraukė nosytę, nes nepatiko vardas.

- Jis buvo gražus, - Mersė tęsė.

- Gražus kaip Kasijus?

- Eee, taip, gražus kaip Kasijus. – ji vėl pajuto raudonį veide, kai jos žvilgsnis vėl susidūrė su Kasijaus žalių akių žvilgsniu. Kasijus tik šyptelėjo.

- Jo plaukai buvo ilgi ir juodi, minkšti kaip atlasas. Man patiko žaisti su jais, - Mersė prisėdo ir ėmė dėtis maistą į savo lėkštę, prieš tai aptarnavusi Klitę ir Kasijų. Ji jautėsi labai nepatogiai pasakodama apie tai.

- Apsiprašau, kad tai pradėjau, - ištarė Kasijus.

- Viskas gerai, - ji pratarė švelniai. – jo akys buvo plačios, rudos spalvos. Atrodė, kad jos gali žvelgti kiaurai per sielą. Nesvarbu, ką kiti sako, aš labai mylėjau tavo tėvą.

- Ką tai reiškia?

- Porteris nebuvo kaip visi, - Mersė nutilo, atsiduso, jos akys pradėjo rausti; ir ji pajuto, kad dėl širdgėlos ir vienišumo renkasi ašaros . – Matai, Klite, kai kurie žmonės bijo, ko nesupranta. Porteris buvo ypatingas, jis galėjo skaityti mintis ir galėjo įteigti, kaip jis tai vadino.

- Tavo vyras buvo telepatas? – klausinėjo Kasijus.

- Taip, buvo.

- Pas mus gerbia telepatus. Jie paprastai būna aukščiausiuose postuose.

- Na gerai. Jūsų bendruomenė negerbė jo. Jie neapkentė jo, kaip ir mano bendruomenė, - Mersė tyliai apsiverkė.

- Negaliu atsakyti už savo žmones, tačiau jam būtųlengviau, jei jis būtų buvęs alumbra.

Dabar pasirodė, kad ji pradeda pykti. Ji trinktelėjo kumščiu per stalą: - Tu nesupranti, - pratarė pro ašaras. – Porteris buvo alumbra!

Mersė pakilo nuo stalo ir užbėgo laiptais į viršų. Ji krito ant lovos ir vėl pradėjo liūdėti Porterio, vargšo Porterio, nužudyto savųjų. Kasijus lengvai pabeldė į Mersės atdaras duris. Jis matė, kad ji guli ant pilvo. Atrodė, kad ji daugiau nerauda, o tik ilsisi. Kasijus iš tikro nežinojo, ką daryti. Kai Bianko mirė, jis vos nenusižudė. Tik įsitraukimas į nedidelę alumbrų armiją išgelbėjo jį nuo savižudybės.

- Merse, ar viskas gerai? Ar man išeiti?

Mersė apsivertė lovoje veidu į jį ir sušnibždėjo, nusišluostydama ašaras: - Ne Kasijau, nenoriu, kad išeitum.

- Norėjau pasakyti, kad atsiprašau, - pradėjo Kasijus. – Nežinojau.

- Ir Klitė, - su tais žodžiais Mersė pakilo nuo lovos ir nuėjo prie Kasijaus, stovėjusio tarpduryje. Ji lėtai ir kiek nerangiai apkabino Kasijų. Kasijus jautė, kaip jo rankos glosto Mersės juosmenį. Jo plaukuotos rankos rado guminę juostelę, laikiusią jos kelnaites ir lengvai patraukęs atrišo. Jos jos palukai buvo minkšti ir šviršūs, akip ir Bianko.

Jis stebėjosi, kaip lengvai Mersės kūnas prisitaiko prie jo. Kaip darniai jo smakras priglusta prie jos galvos. Jis lėtai patrynė savo smakrą į ją, pastebėjęs, kad iš jo liaukų kvapas įsigeria į jos plaukus. Jis instinktyviai žymėjo ją kaip savo teritoriją. Jis palietė jos veidą; jos oda buvo švelni, rausva ir labai gundanti. Jis iki tol niekada taip nejuto žmogaus. Jis jos norėjo. Po daugelio metų, jis ko nors norėjo. Deginanti aistra šiai prieinamai moteriai degino jį.

Mersė kurį laiką nepatraukė galvos nuo jo smakro. Atrodė, kad vienas kitą taip laiko jau kelias valandas, tačiau prabėgo tik kelios akimirkos.

- Ačiū, Kasijau. Man to reikėjo, - ji išsilaisvino iš jo glėbio, nors jo rankos norėjo vėl ją apgabinti ir prisitraukti. Kasijus akimirkai susiraukė. Kažkas jam pasirodė ne taip.

- Noriu tacžvęs, ar tu nenori manęs? – mintimis paklausė jis. Netikėtai balsas atsiliepė jo mintyse. Jis skambėjo ne kaip Mersės, o kaip Bianko.

- Labai noriu, - tarė bekūnis balsas. Pagaliau jam pasirodė vaizdas; tai atrodė kaip Mersė ir Bianko kartu. – Tik po visų nusivylimų ir skausmų nenoriu prarasti tai, kas vėl man artima. Atsiprašau, Kasijau.

Ir Bianko-Mersės vaizdas spindėdamas išsisklaidė.

- Ar tik tu ką tik... - pradėjo Kasijus sutrikęs. Mersė pasuko prie savo lovos ir prisėdo. Iš stalčio ji paėmė įrėmintą nuotrauką. Joje buvo denimą vilkintis alumbra, šalia kurio stovėjo džinsais ir marškinėliais vilkinti daug jaunesnė Mersė. Alumbra, juodas kaip anglis, rankas buvo uždėjęs ant Mersės pečių. Abu atrodė laimingi, atsipalaidavę. Mersė nagrinėjo nuotrauką ranka vedžiodama virš alumbros kūno nuotraukoje, - Kasijos spėjo jį buvus Porteriu.

-Buvau su Porteriu, kai jis mirė, - beveik nusiraminusi tarė Mersė. Viena paskutinių jo dovanų buvo telepatija. Aš dalelę jo nešiojuosi visur, kur einu. Jo dalelė čia. Kita jo dovana buvo mergaitės, kurios pasirodė po kelių mėnesių.

- Dvi?

- Klaudija buvo Klitės dvynė sesuo. Ji atrodė kaip alumbra, tik šviesesne oda. Mirė po kelių valandų po gimdymo, - Mersė atsiduso dėl dukters netekties. – Esu tiek prikentėjusi, nenoriu daugiau, niekada.

Kasijus pagaliau žengė iš tarpdurio prie jos lovos. Jis paėmė nuotrauką iš jos rankų.

- Kaip mirė Porteris? – paklausė jis, žinodamas, kad tai netinkamas klausimas ir kad Mersė neprivalo atsakyti. Jis norėjo žinoti, jis norėjo, ją paguosti.

- Mes apsipirkinėjome Šanti mieste, - pradėjo Mersė, tiesiog spoksodama į tuščias rankas. Jos balsas buvo žemas ir monotoniškas. – Snaiperis buvo "Mėlynojo šerno" užkandinės balkone. Porteris ėjo paskui mane. Jis netikėtai sukniubo ant žemės. Tada išgirdau šūvio garsą. Kulka perskrodė jam krūtinę. – Ašaros vėl ritosi jos veidu. – Jis mirė ant mano rankų. Niekas mums nepagelbėjo! Nė vienas!

Dabar įniršo Kasijus. Tokia moteris kaip Mersė niekada neturėtų kentėti netekdama mylimojo, nei tokia, kaip ji. Nei tokia, kokią jis turėjo. Jis lėtai uždėjo rankas jai ant pečių ir vėl Mersės veidas paskendo ilguose pilkuose ir altuose jo krūtinės plaukuose. Ji krūpčiojo raudodama jam ant krūtinės; ir jis tik stipriau ją laikė. Jam buvo taip pikta, jam atsivėrė senos žaizdos. O jis tikėjosi, kad jas sėkmingai užgydė.

- Ar žinai, kas tai padarė? Ar juos pagavo? – Kasijus jautė keršto poreikį. Už jo gentainio alubros mirtį turėjo būti atkeršyta. Jo našlė turi tuo įsitikinti. Jis žinojo, kad Mersė yra stipri moteris, nė vienas nėra kaip akmuo.

- Jo vardas yra Hačas. Jis alumbra, kodėl jam reikėjo žudyti Porterį? – paklausė Mersė pro ašaras. Jos balsą slopino Kasijaus kailis.

Kasijus girdėjo apie Hačą. Jis nebuvo malonus asmuo, tačiau nebuvo aišku, kodėl jam taip šaltakraujiškai reikėjo nužudyti Porterį. Nebuvo draudimo žmonių-alumbrų santykiams. Kasijaus kraujas virė.

* * *

Mertis buvo nedidelis miestelis tyruose. Jis buvo pirmoji alumbrų kolonija. Didelis stendas virš įėjimo skelbė: "TIK ALUMBRAMS". Kasijus manė, kad tas stendas likęs iš senų laikų. Kiek daug alumbrų žuvo konflikte su žmonėmis.

Kasijus nerūpestingai įėjo pro miesto sienas. Dabar virš baltos tunikos jis buvo užsivilkęs pilką švarką. Jo vidinėje pusėje buvo įkištas nedidelis, tačiau galingas revolveris, buvęs vieninteliu jo draugu mirus Bianko. Bianko turėjo jaunesnįjį brolį Borisą, su kuriuo Kasijus niekada nebuvo susitikęs. Pasakojimai apie Bianko mirtį pasiekė Boriso ausis ir jis planavo atkeršyti už ją, kaip kad Kasijos ketino atkeršyti už Porterį ir jo našlę.

Jis rado Merčio užeigą, medinį namą su iškaba "7 žvaigždės". Jis lėtai įėjo į tamsoką salę. Stabtelėjo prie durų, kad akys įprastų prie kitokio apšvietimo. Baras buvo per visą salę ir už jo buvo durys. Likusi užeigos dalis užstatyta stalais. Joje buvo tik du ar trys alumbros, sėdintys atskirai ir geriantys už savo problemas. Dar buvo anksti, vakarop ji turėjo prisipildyti.

Kasijus prisėdo prie baro, užsisakė kažko stipraus, kurį atnešė garuojantį puoduke, bet tai nebuvo kava. Vienaakis barmenas su drabužiais atrodė blogiau. Kasijus sėdėjo stebėdamas duris, žinodamas, kad tai buvo pamėgta Hačo vietelė. Jis laukė ir prisiminė. Prisiminė Bianko.

Nors dar buvo prabėgę nedaug laiko, jis prisiminė ne viską, ką privalėjo. Jis prisiminė Bianko kailio blizgesį koks bebūtų apšvietimas – dirbtinis, žvakių ar Saulės. Jis prisiminė jos dideles gintaro spalvos akis. Jie atrodė kaip gilūs tvenkiniai, kuriuose Kasijus galėjo paskandinti savo sielą.

Deja, kartu su prisiminimais apie Bianko, atėjo prisiminimai ir apie Serdžą. Jis buvo jos vyresnysis brolis, pagrindinis jųdviejų santykių priešininkas. Jis daug kuo buvo panašus į Bianko su savo baltu kailiu ir rudomis akimis. Tik Serdžo kailis buvo su plikais dryžiais ir randais. Pievoje šalia Merčio jis susitiko su Serdžu. Jie, stovėdami nugaromis vienas į kitą, išsitraukė ginklus. Po 10 žingsnių, o tada atsisuko. Kasijui atrodė, kad vis dar jaučia parako kvapą ir girdi šūvio garsą. Kaip ir Bianko riksmą šaukiant "Sustokit! Ne!" Jos klyksmas, kai abu šūviai perskrodė jos nuostabią krūtinę. Ji grakščiai nukrito ant žemės tarsi būtų tik suklupusi. Ji sukniaukė iš skausmo tik kelis kartus ir kraujas raudonai nudažė jos vis dar žvilgantį kailį. Kasijus raudojo laikydamas ją ir neleisdamas Serdžui ištraukti jos kūno iš jo glėbio. Po kelių akimirkų Kasijus atsistojo pakeldamas ginklą nuo žemės.

"Pakartokime", - sušnypštė Kasijus. Vėl jie žengė po 10 žingsnių ir atsisuko. Vėl pasigirdo du šūviai, vienas riksmas iš skausmo, vienas kūnas krito ant žemės. Serdžas gulėjo ant žemės mirtinai sužeistas į kaklą. Du balti kūnai gulėjo aukštoje žolėje. Kasijus pasilenkė, pakeldamas mylėtąją Bianko. Jo Serdžo šūvio sužeista ranka nenorėjo klausyti. Jis stengėsi sukaupęs valią.

Jis palaidojo Bianko po medžiu baltais žiedais. Jam taip sunku buvo ją užpilti žemėmis. Jis gulėjo ant jos kapo linkęs mirti. Jis nenorėjo nusižudyti, tačiau nenorėjo likti gyvas. Po dviejų dienų jš rado alumbrų karinis patrulis. Jie privertė jį pavalgyti ir atsigerti, jie privertė jį vėl gyventi. Tada jie priėmė jį į alumbrų armiją. Jis kovėsi su jais, žudė žmones ir pralaimėjo.

Jį pasiekė žinia, kad Bianko jaunesnysis brolis ieško nenaudėlio, nužudžiusio jo seserį ir brolį. Jis siekė atkeršyti už jų mirtį. Kasijus slapstėsi, bėgo, nes vėl nusprendė gyventi. Jam liko tik tai, kuo buvo iki sutinkant Bianko. Jis buvo samdinys ir vėl juo tapo. Kol jis nepamatė skelbimo ant Mersės tvoros prašančio pagalbos. Jis spėliojo, kiek laiko jis galės gyventi ramybėje jos fermoje dirbdamas samdiniu. Jei tik Mersė leis alumbrai dirbti joje.

Kasijus iš galvos išmetė blogas mintis bandydamas įsivaizduoti nuostabų Bianko kūną. Tačiau kito kūno vaizdas jam trukdė. Tai buvo ne Bianko, o Mersė. Barmenas išblaškė Kasijaus prisiminus vėl pripildams į puoduką. Kasijus pažvelgė į duris ir pamatė įeinant Hačą. Jis buvo randuotas ir nešvarus. Kasijus nenorėjo šokti tango vienas prieš vieną su Haču; to neplanavo. Hačo oranžinis kailis buvo nušiuręs. Kasijus išsitraukė revolverį iš švarko; Hačas buvo nužudęs savo paskutinį alumbrą.

 
 
   

Fantastikos skyrius
Robotų iškilimas
D. Butkienė. Dalia
R. Jangas. Žydra dirva
L.Aizenbergas. Jo gyvenimo metas
Prekiautojai skausmu
Polas Ešas. Kontaktas
Janušas A. Zaidelis. Riba
Andrejus Anisimovas. Arka
P. Adams. Senamadiška muzika
Walter Benjamin. Telefonas
Pametėsit visatos pakraštin?
Viačeslavas Nazarovas. Suprų sukilimas
Atgal į ateitį: laivai kelioms kartoms
J. Verovas. Niekada neatsiliepkite nepažįstamiesiems
Vladimiras Vasiljevas. Varna kišenėje
Ž.P. Sartras. Fantastika kaip kalba
M.Velbekas. Elementariosios dalelės
R.Jarovas. Magnetinis šulinys
Lukas Vangelis. Iki ir po sapno
Ateivių civilizacijos
R.Moore. Erdvė
Poezija ir skaitiniai
Vartiklio naujienos
NSO svetainė