Lukas Vangelis
IKI IR PO SAPNO

Mintys lekia ilgais žėrinčiais vamzdeliais.
Kalba darosi panaši į dainavimą, o kartais į džeržgėjimą,
kurį sukelia, tarpusavyje besitrindamos, pačios raidės.

Kai viskas nutyla, - spengia ausyse. Bet tai nėra tikroji tyla.

Jei naktį jus kankino aukščio baimė, -
ji dingsta priartėjus prie didelio ir visiškai nurimusio baseino.
Vanduo pasitinka jus netikėtai ir siūbteli įtin maloniai, linguoja;
suvirpa kiekvienas lašelis. Sujuda visa tamsos esybė.

Tai - tikra užmarštis.



...aš jau sugalvojau sau slaptą pasiteisinimą, todėl šis pamišęs rašymas tęsiamas.

Pradžioje aš bandžiau susikaupti ir sugrįžti ten, kur dar galima apie ką nors pamąstyti; susivokiau apsvaigęs. Nebegalėjau susigaudyti tamsioje virtuvėje, kur tik televizijos ekranas blykčiojo. Juodai-baltas, kaip ir visas mano regimasis plotas aplink. Net ir aš pats tapau bespalvis.

Kažkas atsitiko mano akims. Taip, aš iš tiesų persižiūrėjau tos prakeiktos propagandos. Mano akelės nejučiomis “padažydavo” kiekvieną tuščią kadrą ir aš tapau iliuzijos bendraautoriumi. Lengvai, lyg vienas pats... Arba, lyg manęs visai nėra, o aš tik žiūriu į akis. TV akis...kaip Iggy Pop.

Mano rankos “užbėgdavo” į priekį anksčiau negu žvilgsnis.
...nesuvaržytai sėdėjo smėlyje, tiesiai priešais mane. ”Ežiuku” kirpti plaukai. Labai tamsūs mėlyni džinsai. Bet tai buvo ne ji.

Pradžioje man nelabai kaip sekėsi kalbėti. Neapčiuopiamas virpėjimas lindėjo giliai viduje. Žinojau ką man visa tai reiškia. Virpesys tiesiog keliavo ilgais nesibaigiančiais laidais. Artėjo galas. Ji neslėpė savo nuotaikos.

Man nereiktų keistis, mąsčiau, ar tapti nauju, - užtektų tik vėl būti nepažintu. Visa bėda, kad du kartus negali būti nepažįstamu.

Buvo linksma šnekėti apie susitikimą sapne. Net svaigino. Ir ji juokavo labai meiliai. Jai tai buvo labiau juokinga... Vienintelė viltis, vienintelis baltas siūlelis, mažytis vienas plonas nervo laidelis.
- Aš tikrai ten ateisiu.
O taip jau neįmanoma? Tokia jau banali fantazija?

Juk šiaip, mes visad suvokiame tik save atskirai ir “paprastoji” sąmonė nesuteikia galimybės pasijusti tuo pat metu lyg ir antroje pusėje, - savo sapne tik tu pats esi realus. Realus? O visi kiti ten iš tikrųjų nedalyvauja? Bet ir sapno savininkas ten būna juk ne visai pačiu savimi. O kas sapno savininkas?

O kaip dažnai vienas nesugeba ar nenori prisiminti to, ką antrasis puikiai atsimena.
Tada aš negalvojau apie tai.
Kalbos apie sapnus tada dar nebuvo madingos.
Aš tiesiog nekreipiau į tai dėmesio... Kaip aš liepsnojau.

Aš pabuvojau ten, berods, du kartus, - ne taip lengva išskirti. Viskas lyg persivertė: kuo paprastesni dalykai, tuo sunkiau aš juos galiu išreikšti.

Abu kartus išlipau pro langą. Buvo ypač tamsu, kaip ir dera tikrą rudens naktį. Drąsiai išlipau, nors ir gyvenu aukštai.

Objektas savo forma priminė skersai pakibusį erdvėje ovalą.

Įeiti į “skraidytuvą” buvo galima tarytumei visai be pastangų. Vėliau sakė, kad kaip tik taip ir įmanoma, kitaip - ne.

“Skrajojantis ovalas” lyg ir neturėjo durų, todėl net nepastebėjau, kaip atsidūriau viduje.

Jis pirmas padavė man ranką, ištiesė pro atvirą langą.

Žinoma aš nušiurpau išvydęs jį, ką ir kalbėt... Kokia didybė spinduliavo iš jo akių... O kartu, lyg ir nieko antgamtiško - jis dėvėjo paprasčiausią lietpaltį, tikrą žemišką lietpaltį.

Nuo pat pradžių buvau stebėtinai ramus, net nesitiki. Bet atrodė, jei kas ir galėjo man tuomet padėti, tai tik kažkas tokio, kaip jis - L

-... rodos norėjau šį tą pabandyti, - nežinojau, ką ir besakyt, - link sapnų...
- Tai gal skristi?
Kristi.

Ji buvo mano esmė, išėjusi iš manęs paties. Kalbėdamas apie ją negali jos sučiupti. Kalbėti apie tai - visada praleisti tai.

“Skraidančio ovalo” vidus buvo gan paprastas, lyginant su tuo, ką galėtų sukurti laki mokslinio fantasto vaizduotė. ”Valdymo pultas” ir kitos dailios metalinės formos nebuvo nusėtos lemputėmis, kaip kad rodo filmuose. Visa aplinka buvo išraizgyta nenutrūkstamais ornamentais, ir pati savaime, lyg iš nieko, dvelkė keista žvilganti prabanga. Jaučiausi, kaip apžiūrinėdamas kažką meniško, neskirto praktiniam naudojimui,

- o...tai buvo Žemėje iki tol?
- Iki tol, žinoma. Mes ir dabar Žemėje...ne taip jau lengva iš jos pasprukti.

Trys “bendrakeleiviai”, ar taip vadinama įgula, sustingę sėdėjo krėsluose ir balti, idealiai lygūs jų plaukai driekėsi ligi žemės.

Aš jaučiau keistą būtinybę vėl prabilti.
- Bet jūs turite daugiau galimybių, - net nustebau, kad ir užsisapnavęs, šį kartą pradėjau visai ne kvailai.
- Taip? - L atsisuko, - o gal daugiau “miglotų aplinkybių”? Garsiai neįmanoma kalbėti apie skrydį...Žinau, tave domintų mūsų susitikimo prasmė. Bet, čia nėra tikslių ribų, kartais viskas tau gali pasirodyti neapčiuopiamai aišku, kartais viskas čia gali būti tavo.

Dabar tokia šneka man neatrodytų labai jau aiški.
- Na, bet greičiau sakyk, gal mes jau atskridome? Tu iškart pranešk, kai tai atsitiks.
Taip, tai klausė L! Jis klausė manęs, pasimetusio keleivio!

Kai iškankintas praregėjimas pagaliau ateina, staiga patiki, kad nieko kito ir nebuvo - tik jis...Kas jis - apsireiškimas, kančia?

Linktelėjau galva. Iš kur toks pamišęs pasitikėjimas užplūdo mane, aš ketinau sučiupti tą skrydį!

Sėdėjau krėsle. Atvirai pasakius, nė nepastebėjau nuo kada.

- Manau, kad visgi esame tau neįprasti. Po galais, tiesiog neįmanomi! Iš tikrųjų turėtumei paklaikti vien išvydęs mus. Tik tave saugo...gal ir pats nujauti kas...

( Tuo metu aš “atradau”, kad aplinkui nėra nei vieno iliuminatoriaus, ir po truputį pradėjau visas kaisti. )

-...tai, kas tave veda...ir visiškai baigia nuvaryti nuo taip vadinamo proto, - bet tik to dėka gali ir mus matyti!

L sėdėjo priešais mane.

- Tu ir pats neįsivaizduoji, kokią iš tiesų audrą sukėlei. Ir ne dėl to, kad būtum vienintelis tam gabus, - tu užkliudei Šaltinį, nors pats dar ne daug ką suvoki. Kartais net stebina, kaip tu atradai tas jėgas. Kiek jau laiko, diena iš dienos, tu atlieki savo, iš pažiūros, visiškai nesuprantamą tyrą Veiksmą, lyg niekur nieko! Iš tiesų tu nemažai pasiekei, nors pačiam atrodo, kad dėl savo neryžtingumo, kiekvieną dieną vis naujai kažką prarandi...taip nieko ir neturėdamas.

Čia aš pajaučiau, kad L gal būt žino apie mane viską. Darėsi nepakenčiamai tvanku ir tik tada aš kaip reikiant nušiurpau.

Bet, nutirpęs negalėjau nė pajudėti.
- Ir visgi, kur mes keliaujame, - mano balsas susilpnėjo, - kodėl mes judame ir nejudame, kur mes vykstame?
L tik gūžtelėjo pečiais:
- Kelias turi būti nepažintas, paskendęs šėšėliuose, ”mokytojo” šneka - miglota, paprasti dalykai turi stulbinti tave, - kitaip tu nieko negalėsi pažinti su savo prakeiktu išankstiniu nusiteikimu, su tuo “žinojimo” įvaizdžiu, - tu praleisi pagrindinį patyrimą, - PERMAINĄ.

Būtų gerai, jei išgirstumei, ką aš sakau. Gal tai ir ne pats tinkamiausias metas kalbai, bet kada tu norėsi to klausytis?
- Taip...- aš atsidusau, ką beliko daryti.

Galva sukėsi. Užsidengiau rankomis veidą, - aš taip norėjau, kad sustotų visa ta beprotybė...Ir, kaip tik tuo momentu, iš tiesų, kažkas lyg ir sustojo. Bet aš, nušiurpau pastebėjęs, kad man užsidengus akis, vaizdas neišnyko, - aš ir toliau tebemačiau! Dabar jau ir užsimerkti tapo baisu.

- O gal mes jau atvykome? - tariau netikėtai nei pats sau.
- Panašu į tai, - ramiai atsakė L ir šyptelėjo.

Negalėčiau pasakyti, kiek laiko buvo praėję. ( Anksčiau teko girdėti, kad būnant “skraidančiose lėkštėse”, tai - įprastinis pojūtis. )

Susivokiau vėl esąs sidabriniame koridoriuje. L ėjo lėtai, aš slinkau iš paskos. Šio “tunelio” gale pamačiau duris ir man tapo keistai aišku, kad kitų durų ir nebus.
...Būtų neblogai visgi man sugrįžti į namus...po kiek laiko...- pralemenau, reik manyt, gan nervingai.
- O, namai yra namai, - juose viskas telpa, - L turbūt vaizdavo, kad tęsia mano mintį, - tai tiesa, kad nieko nėra išorėje, per ką negalima būtų patekti į vidų, ir nieko nėr viduj, kas išorėje neatsispindėtų, tik kartais įvyksta tarytum kokie mainai.

Aš išvydau savo atvaizdą blizgančiame sienos paviršiuje.
Priėjus prie pat durų, man užgniaužė kvapą, bet kažkas tuomet ir prasiveržė, nelyg pražydo, svaiginančiai užliejo iš vidaus. Staiga, gyvenimo laikinumas sužėro visom spalvom, aš žinojau visas jo gamas, visas galimybes, prasmių grandinė atsivėrė man tik akimirkai, ir aš liūdnai kartojau, ”Taip, taip”, ir kažkodėl prisiminiau, kaip vieną vasaros sekmadienį budėjau knygų parodoje. Až žinojau, kas mane saugo nuo galutinio pamišimo, kas mane veda. Nors ir nedrįsau svarstyti.

Būtent tai manyje ir dirbo, atsiraitoję rankoves.
Liesą, blyškų L veidą paryškino auksinės plaukų sruogos.
Jis atbula ranka pravėrė duris.

Priešais akis, kaip gal būt ir reikėjo tikėtis, atsiskleidė tamsa. Tik tolumoje mirgėjo blankūs žiburėliai. Kažkas gaivaus plūstelėjo į visą mano sielą. Žengiau su palengvėjimu, tuo labiau, kad pagrindas buvo čia pat, po kojomis. Mus apgaubė virpanti malonaus netikrumo skraistė; aš net nė karto neatsisukau atgal, visai pamiršęs, kad iš kažkur būtumėm išlipę.

Pagrindas lingavo, lyg eitumei didžiule ištemta paklode. Aplinkui vis dar buvo tamsu, bet kai kur šiaip taip įžiūrėjau gėles. Tik visos jos buvo nupieštos!

Geriau įsižiūrėjęs į priekį, staiga abstulbau: prieblandoje skendo keisti gigantiški vartai, virš kurių švytėjo reklaminės raidės, - naivesnio, paprastesnio ir labiau šiurpinančio užrašo negalėtum įsivaizduoti, -

SONETOS SAPNAI

Net prakaitas išpylė mane. Buvo baisu ir akis pakelti. Dabar tai jau bus...

Priėjome artyn. Buvome, žinoma, tik dviese su L. Aš stabtelėjau prie nedidelių durelių, įtaisytų šalia vartų. Ant jų kybojo lentelė, matomai nušvilpta iš įstaigos:

PAŠALINIAMS ĮEITI DRAUDŽIAMA

Greta durų buvo ir langelis. O viduje, mano nuostabai, ramiai sėdėjo žmogutis ir skaitė žurnalą.
- Kas tai? - šiaip taip pravėriau burną.
- Tai - budintis, - atsakė L ir paskubomis pravėręs duris, įstūmė mane vidun. Širdis suspurdėjo, bet, - man juk neva atrodė, kad žinau, kur einu.
- Labas vakaras.
- Sveikas L, - atsakė senyvo amžiaus budintis ir pakėlė į mus žvilgsnį, - vis nerimstat...
- Šį kartą atsivedžiau draugą. Nutarėme užeiti į svečius.

Nudelbiau akis. Žiūrėjau į paprastą raudoną telefono aparatą ant stalo.
- Bet jis - tikras žmogus! - staiga nustebo budintis.
Net nustėrau.
- Aišku tikras, pats tikriausias gyvas vaikėzas, - L meiliai krėstelėjo mane, - gal galėtumei įleisti jį į vidų, tai yra, pro vartus ?

Senis susiraukė,
- O ar jis yra saraše? Aišku ne. Koks vardas?
- Gantas, - atsakiau, kaip moksleivis.
-... aš negaliu įleisti destrukcijos į šalį... - jis vis vartė lapus.

Ant sienos kabojo senamadiškas laikrodis su svarsčiais - “konkorėžiais” ir didelėm rodyklėm, bet visose valandose buvo vienas ir tas pat skaičius - 6.

Kita siena buvo išmarginta keistais nesuprantamais graffitti, kurias periodiškai “apreikšdavo” šviesuliai, ar tai monotoniškai besisukantis stebėjimo bokšto švyturys. Aukštai viršuje išvydau du labai išryškintus graffitti, - fotoaparatas perbrauktas raudonai ir įkomponuotas į apvalų kelio ženklo formatą. Kitame piešinyje - tokiu pat būdu atvaizduota kino kamera.

Dabar beliko praeiti pro didelę niūrią arką...tada aš turbūt ir patekau į vidų.

Pagrindas po kojomis vis tebelingavo. Ėjau koridoriumi, apšviestu rausva šviesa, kaip kad fotolaboratorijose. Praėjau belangius kambarius, kurių sienos neturėjo kampų, užkliuvau už tamsių baldų. Aplinkui buvo netvarkingai prikrauta įvairiausių daiktų, techninės įrangos, medicininių įrankių, cigarečių ir gėrimų. Ten buvo visko, ko tik galėtum įsivaizduoti, net ir drabužių. Pakeliui aš apsivilkau sidabrinį lietpaltį, - tikrą sapnų apsiaustą; nors ir nebuvo šalta...bet ir nešilta, - čia iš vis, rodos, nebuvo temperatūros.

Pasirodė pirmieji žmonės, - aš prasilenkdavau su jais. Daugiausia nepažįstami, nematyti, ar tiesiog siluetai. Kai kas jų iš tikrųjų jau nebegyveno! Vieną atpažinau. Jis gal ir nežinojo, kad tik sapnuojasi. O siaube! Ne, tai neįmanoma...Aš buvau pilnoj sąmonėj, žinojau, kad tikrai ne miegu. Būčiau, turbūt, iš vis nušokęs nuo proto...Giniau save mintim, kad visas mano gyvenimas beviltiškas, kad blogiau jau būt negali.

Išvydau pažįstąmą medinį prieangį. Net virptelėjau. Dabar beliko tik pakilti laipteliais į kažkokią virtuvę ar saloną...žengiau ir vos nesusmukau vietoje. Grindys buvo minkštos, lyg kokie patalai ( banaliau nesugalvosi ).

Skyniausi kelią pro gėlėtus, bei hieroglifų raštais papuoštus audinius. Aplinkui gulėjo daugybė nepajudintų rulonų, - spalvingiausių audinių.

Iš užuolaidų šmėkštelėjo žmogus su gitara.

Niekas iš sutiktų žmonių nesisveikino su manim ir nekalbėjo; aš taip pat nesiruošiau to daryti. Nors, balsai ir šnaresiai sklido iš visų kampų. Tiesa, su kampais ten kiek sudėtingiau, - sienos buvo pamišusiai išdėstytos, išsukiotos visom kryptim...

Kaip tik toks buvo ir tas stebuklingas kambarys, į kurį aš pagaliau įžengiau. Širdis plakėsi, kaip pašėlusi.

Dideli, trikampiais išmarginti vaikiški kamuoliai, tiesiog užtvindė grindis. Visaip vinguriavau ir lingavau, besiskverbdamas pro tuos kosminius rutulius.

Ji ramiai miegojo. Plaukė savo pataluose; plati, neapibrėžtų kampų aksominė platforma iš lėto sukėsi. O aš, stebėtinu būdu likau kaip ir šone.

Jos tamsūs plaukai prieblandoje atrodė dar juodesni; tvarkingai surišti, - pats Ramybės Grožis atsisuko priešais mane. Apsvaigęs pakibau ore, erdvė pakrypo ir aš atsidūriau horizontalioje padėtyje.

Būtų užtekę tik pabučiuoti Jos plaukus. Bet Ji buvo surreali. Sekundę mane nutvieskė Sąmonės atšvaistas, - kas tai? Staiga išnyko pats suvokimas. Taip galėjau regėti tik tą, kuris yra iki pradžių pradžios...

Ji atsimerkė.
- Labas, tai aš... - sugebėjau tyliai ištarti ir, tuoj pat praradau kalbą.

- Tu niekaip nenurimsti, - atsakė Ji savo žaviuoju žemu balsu, bet, matomai nė nemanė šypsotis. Aš tik nesupratingai pakraipiau galvą. Nors, nelabai kaip sekėsi kraipytis, - per tą laiką mes lyg ir apsivertėm aukštyn kojom.
- Nebijok, kačiuk, tai - tik sapnas, - pareiškiau.
Ji nužvelgė mane nustebusiomis akimis. Deivės akimis.
- Bet, panašu, kad tu mane prikėlei, - pratarė mieguistai, lyg jau kitu balsu.
- Aš nebežinau, į ką tai panašu...
- Tu vėl nori pasakyti man kažką neišreiškiamo? - Ji kalbėjo nė nepakeldama galvos, - aš taip ir nesupratau tavo tikslo.

Aš atsidūriau prie pat Jos ausies. Sidabrinio lietpalčio apykaklė neleido man prisiliesti prie juodųjų plaukų, - kuriam galui aš jį užsitempiau, prakeikti pigūs efektai!

- Geriau gal būtų man niekada nekalbėti, - ir, pasimetęs, aš pabučiavau Jos ausytę. Ji palietė pirštais mano lūpas, lyg patikrindama.

- Tai jau ne visai panašu į kalbą.

Linkteldamas aš suėmiau lūpomis pianistės pirštelį. Akimirksniu apsidairiau aplink, - o, košmaras, - sienos iškrypę, kampai išlūžę, - viskas atvira! Mane stebėjo visa galaktika, mane, šitą Veneros vaikėzą !

Ji patraukė ranką.
- Neįsivaizduoji, ką reiškė čia patekti, - tariau ambicingai, bet tuoj pat praradau visą įmanomą susivokimą, - čia manęs nėra be tavęs.
Aš pabučiavau Jos žanduką, - ir pats tuo nepatikėjau!
- Ne, - šyptelėjau, - šito negalima daryti.
- Tai paprasčiausiai neįmanoma.

Atsargiai paliečiau Jos plaukus.
Daugiau Ji neištarė nė žodžio. Galėjai pagalvoti, kad tiesiog užmigo.

Tobulieji skraido nejudėdami.
...lyg mažas apvalainas berniukas mėlynomis kelnaitėmis, tik strykt strykt, laipteliais į viršų, padeklamuoti eilėraštuką...Taip aš pats, nors ir miglotai, bet patyriau tą skrydį. O greičiau tik jo atšvaistą.

Guli išsidriekęs, lyg ant kokio tvirto pagrindo, o kartu, - jokio pagrindo nėra. Po apačia traukiamas vaizdas, horizontaliai, į šonus, - kaip tau patinka. O tu, - tiesiog guli, - nepajudinamas. Nei vienas raumuo nesujuda, nei vienas plaukelis; nėra vėjo, jokio pasipriešinimo, guli ramus ir atsipalaidavęs, tarytum sau ilsėdamasis ( nors suvoki, kad esi ne vien tik ”atsipalaidavęs ilsėjimasis” ), bet visgi skrendi, nes puikiai matosi, kaip slenka vaizdas, - taip, lyg tyčia jį kas trauktų ir trauktų, ramiai sau “vyniodamas”. Kai žmonės “skrenda” lėktuvu, vaizdas iš tikrųjų nejuda, - juk pasilieka vietoje, tik lėktuvas slysta palei jį. O čia - atvirkščiai, - pats niekada neskrendi, o dar tiksliau, - niekada neskrendi pats. Kaip kitaip talpintum antrąją pusę?

Slinko erdvės ir plokštumos.
Aš pasijaučiau lengviau. Iš kažkur atkeliavo drąsa, - lyg didžiulis nematomas raitelis.
Ji trumpam nusisuko.
Rudos garbanėlės, dieviškas profilis. Kerintis virpesys perbėgo per mane...juoda plastiška linija.
Garbanos? Kaip tai, iš kur?!
Ir aš supratau, kad esu nukritęs pas kitą mergaitę!
Tai štai koks tu Ikaras, štai koks skraidantis idealas!
Mane palietė purūs garbanoti plaukai.

Ji mokėjo taip dailiai, su lengvu nepasitenkinimu patempti lūpytes, kaip kadaise mokykloje tik Lina galėjo. Taip, aš ir dėl to ją pastebėjau ir, jau labai ilgą laiką, karts nuo karto sutikdavau autobuse. Žavesys mane tiesiog priblokšdavo, aš apsidairydavau aplink, - kodėl keleiviai nepastebi jos nežemiško grožio. Vieną kart mačiau, kaip ji lauke vedžiojo šunį, - ji ir gyveno visai netoli manęs, tik tiksliai nežinojau kur. Ji buvo rusė. Vien jau dėl to niekada nebūčiau išdrįsęs prieiti. Nors mergaitė, greičiausiai pastebėjo, kad aš vis žiūriu į ją... - tikras visatos modelis!

Ji apkabino mane atsargiai, stengdamasi nežiūrėti į akis. Aš bijojau net įkvėpti.

Ir ką aš, po galais turėjau pasirinkti? Ar įmanoma buvo čia ką nuspręsti?!
- Tau neatrodo viskas panašu į tai, kad kažkas būtų nužudyta?
- Taip, - ypatingai tiksliai..., - užsimerkiau.
- Nejaugi čia tikrai mes su tavimi?
Buvo kiek apmaudu, bet gera, kad viskas liks taip pat.

Aš turėjau keistą pareigos jausmą sugrįžti namo laiku. Visą gyvenimą mane tai persekioja.

Buvau be sidabrinio lietpalčio. Praėjau pro snaudžiančius metallinių grotų vartus. Toliau sekė bevardžiai kambariai-aikštelės, apgriuvęs paviljonas...bet, eiti nebuvo lengva ar malonu - pagrindas po kojomis tebelingavo, o ir visa aplinka, kaip vėliau supratau, iš lėto sukėsi, - tik ten buvo tokios platybės, iškraipytos erdvės, kad ilgai nieko nejaučiau.

Aplinkui nebuvo nė gyvos dvasios. Kokia tuštybė!

Pravėręs vienas medines duris, patekau į uždarą kiemą, ir išvydau, kad namo, iš kurio aš pasirodo išėjau, sienos buvo dirbtinės, - pagamintos iš kartono, lauko pusėje tvarkingai paramstytos lentomis; šviesiai išdažytos, rodos, ką tik, - kai kur dar lašėjo gelsvi dažai. Priešais mane atsivėrė akmenimis grįsta gatvė ir, galėjau atsikvėpti, - nors akmenys buvo gan slidūs, žingsniuoti tapo lengviau.

L! Staiga! Jis stovėjo vidury gatvės įsisupęs į tamsiai raudonos medžiagos apsiaustą.

Tą šiurpų momentą aš supratau, kad buvau beveik pamiršęs jį, my goodness, -
- Aš tikriausiai ilgai užtrukau...- mano balsas suskambo lyg iš šulinio.
- Visai ne. Žinai kiek valandų dabar?

Mano elektroninis laikrodis rodė keturis šešetus. Taip, bene šešios?

- Mums reiktų keliauti, - nereikšmingai pridūrė L.

Jis stovėjo prie griozdiško juodo limuzino, kurio aš iki tol nepastebėjau, ir be garso atidarė priekines dureles.
- Tu sėskis čia
- Bet... bet aš nemoku vairuoti!
- Nieko baisaus, - mašina moka.

Aš įlipau. L ramiai apėjo aplink ir atsidūrė šalia “vairuotojo”. Mašinos vidus kvepėjo surambėjusių sėdynių oda, tikru “pokario” automobiliu, mano vaikyste. Durys buvo sunkios, vos užtrenkiau.

- Ateičiai gali žinoti, kad čia niekada neturi reikšmės, ką tu “iš tiesų” moki, esi bandęs ar NEbandęs.

Motoras gaudė, o gal tai tiesio lijo lietus.

Mes važiavome niūriomis tamsiomis gatvėmis. Mašinoje kažkas tarytum atslūgo ir aš pasijaučiau be galo ramus. Man ir anksčiau patikdavo važiuoti, kai pats nevairuoji, sėdi sau šalia, arba snaudi galinėje sėdynėje. O čia, - mat nebuvo kam kitam vairuoti, aš netgi laikiau rankomis BMW ženklu markiruotą vairą, - norėjosi truputį ir pasukioti, jei jau išpuolė tokia galimybė.

- Tai visgi šaunu, Gantai, kad tu sugebi taip elgtis...aš neapsirikau.

Nukreipiau žvilgsnį į veidrodėlį. Vaizdas mirguliavo.
- Tu žinai, kad iš tikrųjų net neprisilietei?
- Taip.
L nusijuokė.
- Šito kaip tik ir reiktų tau nepaleisti, laikytis įsikibus, tai - tavo ašis, tai geriausia dalis.

Tu net nenutuoki, kokie griežti ir kartu juokingi yra didieji dėsniai atitekę mums. Tave saugo ribotumo prieblanda, tu turi, jei taip galima pasakyti, trimatį laiką, ir todėl nežinai, kas bus rytoj, kas atsitiks po minutės. Tu negali matyti visko iš kart... ir todėl tu gali pakeisti, tai - svarbiausia, ką tu gali, - o, kad išdrįstum! Ryte nubudęs, ramiai sau gali pasirangyti ir padaryti taip, kaip tu sumanei, - kitaip nei užrašyta tavo delno linijose, ar ironiškoje žvaiždžių lemty. Tu turi laiką. Jis paprasčiausiai tavo.

Pastebėjau, kad mes išvažiavome į naujai asfaltuotą kelią, mašinos ratai jau kurį laiką nebildėjo. Pro akis šmėkštelėjo keletas reklamų, bei kelio ženklų...kurių aš nelabai žinojau.

- Kaip ten bebūtų, - prabilau, - man dažniausiai atrodo, kad aš nieko nedarau pats.

- Na štai! Tu jaustumeisi taip didingai, išėjęs pasitikti to, kas ateis neišvengiamai, o kartu, bijotum matyti viską tik taip, kaip yra. Esi toks pat plevėsa, kaip ir kiti, tik - ištikimas savo Nepasiekiamybei, - štai kur tavo jėga.

Sunku tikrai būti savimi, - lengviau pasirinkti daugybę veidų ir formų, bet sunkiausia yra iš vis nebūti...

Pasukau vairą, my God, - jis buvo aptrauktas oda, - gyvatės ar tai žalčio imitacija, buvo išpiešta net ir galva, akis; o kad vairo paskritimas susijungtų, - gyvatė iš tikrųjų rijo savo uodegą. Štai kokį ženklą aš, tiesiogine to žodžio prasme, laikiau savo rankose.

Posūkis po posūkio, - šviesos jau neužkliūdavo už blyškių šaligatvių, išnyko tamsūs namų langai. Riedėjome tuščiu plentu ir kairėje pusėje slinko miegantis sodas. Mus pasitiko, vienas po kito, vis daugiau naujoviškų blokinių namų, kurie greitai virto nenutrūkstamais kvartalais. Didžiuliai skaičiai nupiešti aukštai ant sienų... po galais, tai gi čia FA! Dabar aš atpažinau ir didžiąją magistralę, Prekybos Centrą, nors tai man buvo dar menkai žinomos vietos. Priešais pasirodė automobilis, pirmasis, kurį sutikome per visą tą laiką, - prazvimbė, kaip vaiduoklis, įjungęs pažibinčius. Iš lėto sklaidėsi prieblanda ir tyla gaubė mus visą likusį kelią. Vietovės darėsi vis labiau man pažįstamos. Palengva aušo rytas. Aš sugrįžau namo.

DeVita Press, 1997



L. Vangelis. 13 17 40
Apie taiką nešantį ginklą
Nikolajus Blochinas. Replikos
Pavelas Podzorovas. Alyvos šakelė
Sergejus Lukjanenko. Pusiaudienio fokstrotas
E. ir I. Chaliai. Gyvenimas vietoje gyvenimo
Atgalinė kelionė prie pasakų
Igoris Proninas. Rusiška idėja
B. Rudenko. Nugalėtojas
Strugackiai. Narcizas
Fantastikos skiltis
Poezijos ir skaitiniai
Vartiklis